Mokslas

Vytenis Koryzna: „Technologijos jau leidžia gelbėti žmoniją, atėjo metas tai daryti“ 2021 m. liepos 29 d.

Pasaulinės ekonomikos atsigavimą Lietuvoje lydėjo stichiniais pavadinti karščiai, kurie daugelyje pasaulio valstybių gausiai pareikalavo ir žmonių aukų. Tai privertė atsigręžti prie klimato kaitos temos, kuri pandemijos įkarštyje nuslinko į antrąjį planą. Tačiau šių metų vasara sugrįžo su dviguba galia, kai net Lietuvoje keletą savaičių iš eilės temperatūra kasdien viršijo 30 laipsnių.

Tai verčia nerimauti, kokia bus ateitis, kaip pasikeis Lietuva, jei klimato kaita ir toliau tęsis. Ar šiandien žmonija daro viską ar bent pakankamai, kad sustabdytų tolesnę klimato kaitą? Kaip pabrėžia ekspertai, šiandien mums tik atrodo, kad išgyvename stichinę kaitrą, – su tikrąja susidursime netolimoje ateityje, todėl privalome veikti daug ryžtingiau. Apie tai ir kalbamės su bendrovės „Enefit“, savo vartotojams siūlančios naudoti žaliąją energiją, vadovu Lietuvoje Vyteniu Koryzna.

Gerbiamasis Vyteni, Jūsų nuomone, ar šiandien galime teigti, kad klimato kaitos keliamos rizikos mažėja, nes yra priimtas Paryžiaus susitarimas, todėl galime būti ramūs, kad dabartinės stichijos, kurias galime išgyventi, ateityje nevirs į tokias, kurios bus neįveikiamos be karų ir milijonų žmonių mirčių?

Manau, kad situacija nėra tokia paprasta, kaip norėtųsi. Iš tiesų Paryžiaus susitarimas yra ambicingas. Iki 2050-ųjų turime dabartinę CO₂ emisiją sumažinti 31,5 Gt (31 500 mln. tonų). Tai milžiniški skaičiai ir ypač ambicingas tikslas, kurį realizuoti gali būti labai sunku. Visų pirma, visos pasaulio šalys turės veikti vieningai, laikytis įsipareigojimų, nesiblaškyti ir investuoti. Tik taip pasieksime, kad 2050-aisiais klimato atšilimas neviršytų 1,5 °C ribos, kurią mokslininkai vertina kaip raudoną liniją. Ją peržengus žmonijos gali išties laukti katastrofiškos pasekmės. Tačiau būtina suvokti, kad laiko nėra daug, o darbai, kuriuos būtina realizuoti – milžiniški. Net ir žvelgiant ne į 2050-uosius, o 2030 m., iki kurių būtina išmetamą CO₂ kiekį sumažinti 55 proc., palyginti su 2010 metais. Ateinantys 10 metų yra kritiniai – per juos turi įvykti esminis lūžis, pakeisiantis klimato kaitos kryptį. Kiekvienas esame atsakingas, kitaip pokytis mums ir mūsų vaikų kartai bus itin nedraugiškas. Ir čia kalbame ne vien apie karštesnes vasaras ar vėsesnes žiemas – kaitros pliūpsniai, besikartojančios liūtys, jūrų ekosistemų kaita, mažėjantys plotai patogiam gyvenimui skatins migracijos bangas ir ekonomines bei socia­lines problemas.

Ar pandemija netapo tuo žadintuvu, kuris pažadino žmones ir privertė vyriausybes atidžiau žvelgti į galimus pavojus, kuriems likviduoti gali prireikti gerokai daugiau lėšų nei kovai su pandemija?

Būtų gerai, jei taip būtų atsitikę. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad 2020-aisiais – pandemijos metais išmetamas CO₂ kiekis sumažėjo apie 5,8 proc., arba beveik 2 Gt. Tai didžiausias per visą stebimą laikotarpį sumažėjimas – net penkis kartus didesnis nei 2009 m., kai buvo ekonominis nuosmukis po pasaulinės finansų krizės. Šį pokytį lėmė pasaulio ekonomikos patirtas smūgis.

Pasaulyje gana sparčiai auga žmonių skaičius, kartu didėja ir gamybos bei paslaugų poreikis pramonėje, žemės ūkyje, transporto bei kituose sektoriuose. Tai yra veiksniai, kurie ir toliau augins energijos poreikį, todėl norint stabdyti klimato kaitą yra būtina dar ryžtingiau didinti atsinaujinančiosios energetikos potencialą bei taupiau vartoti energiją visuose sektoriuose.

Ir nors teoriškai visi šiandien turėtų susivienyti kovai su klimato kaita, dalis vyriausybių daug labiau orientuojasi ne į ateities grėsmių prevenciją, o į ekonomikos gaivinimą. Todėl pristabdė ar koregavo savo įsipareigojimus mažinti CO₂ emisiją. Pavyzdžiui, Kinija, kuri pasaulyje išmeta daugiausia CO₂, neseniai vykusiame viršūnių susitikime dėl klimato kaitos stabdymo nepaskelbė jokių naujų įsipareigojimų, tik užsiminė, jog stengsis kovoti su anglies pramone; ekonomikos gaivinimas po COVID-19 jiems yra prioritetas. Tačiau šiandien būtent Kinijoje veikia net 1 508 anglimi kūrenamos elektrinės, o tai sudaro daugiau nei pusę viso pasaulio elektrinių galios. Ir kol kas neatrodo, kad jų skaičius artimiausiais metais sparčiai mažėtų. Todėl labai  tikėtina, kad ne tik šiais metais CO₂ emisijos kiekis vėl išaugs net 4,8 proc., tačiau ši gąsdinanti taršos augimo tendencija tęsis dar bent keletą metų.

Europos Sąjungos regionas – gerasis pavyzdys, kaip po pandemijos ekonomikos atsigavimas susietas su tvarumu ir ekologija. Europos Sąjungos biudžetas, strateginės investicijos glaudžiai susietos su tvariu augimu, šiltnamio efektą mažinančių sprendimų ir technologijų naudojimu tiek privačiame, tiek komerciniame sektoriuose, numatant energetikos, transporto, žemės ūkio, finansų, tyrimų ir plėtros finansavimo kryptis.

Kas, Jūsų nuomone, lemia tokį požiūrį – technologijų, finansų, o gal išminties ir politinės valios trūkumas?

Manau, kad šiandien technologijos mums leidžia judėti stabdant klimato kaitą daug sparčiau. Svarbu žinoti, kad, oficialios statistikos duomenimis, net 73,2 proc. visos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos išmeta energijos sektorius, kuris apima energijos gamybą ir vartojimą pramonėje, pastatuose, transporto bei kitose srityse. Tačiau tyrimai akivaizdžiai demonstruoja, jog atsinaujinančioji energija jau yra pigesnė net už gaminamą deginant anglį. Tad perėjimas prie žaliosios energetikos ne tik smarkiai sumažintų taršą, bet ir yra ekonomiškai naudingas.

Atsakant į klausimą, ar trukdžiu gali būti finansai, atkreipčiau dėmesį į tai, kad pandemijos pasekmėms likviduoti buvo skirti trilijonai JAV dolerių, eurų bei juanių. Taigi krizės pasekmėms likviduoti žmonija surado milžinišką sumą, o investuoti į taršos mažinimą sekasi daug prasčiau. JAV ir Europos Sąjunga bando realizuoti rimtesnį proveržį, bet kitos valstybės dažnai nepersistengia.

Žmonijos veikla, susijusi su vartojimo augimu, gali pražudyti pasaulį, tačiau veikla, susijusi su atsakingu vartojimu bei žaliosios ateities kūrimu, gali ir jį išgelbėti. Vienintelė problema, kad nors dalis žmonių suvokia, jog jų vartojimas prisideda prie klimato kaitos, kartu nesupranta, kad kiekvienas gali prisidėti ir prie klimato kaitos stabdymo. Todėl labai svarbu suvienyti žmonės siekti šio tikslo, nes tik taip įmanoma jį įgyvendinti.

Na, o kalbant konkrečiai apie Kiniją, tai jos politika, tikėtina, susijusi tik su pragmatiniais interesais. Nors iš tiesų atsinaujinančioji energetika yra pigesnė, tačiau Kinija nori tuo pat metu laimėti tiek vystydama atsinaujinančiosios energetikos pramonę, tiek išnaudodama anglies elektrines. Šios jau pastatytos, todėl Kinija, tikėtina, nebevertina statybų sąnaudų, o tik išlaikymo bei anglies tiekimo. Energija gaminama deginant ypač taršią anglį, o pagaminta produkcija, įskaitant atsinaujinančiajai energijai gaminti skirtą įrangą, eksportuojama į kitas valstybes, daugiausia į Vakarus. Taigi turime kalbėti ne apie technologijų ribotumą ar finansų trūkumą ir, tikėtina, tikrai ne apie išmintį, bet tiesiog apie godumą. Kai žvelgiama tik į trumpalaikius interesus, gaminama teršiant, o ilgalaikės pasekmės užkraunamos visai žmonijai.

Tiek Kinija, tiek kitos šalys turi milžinišką technologinį potencialą. Anglies dvideginio poveikį valdyti galime iš esmės dviem būdais: efektyviai mažindami emisiją arba absorbuodami CO₂ iš aplinkos ir „užrakindami“ ar „‚palaidodami“ šį kiekį. Didžiosios korporacijos – nuo „Google“, „Apple“, „IKEA“ iki pasaulinių naftos kompanijų – investuoja į tokių sprendimų paiešką ar organiškai vis labiau mažina savo kuriamo produkto neigiamą įtaką klimatui. Švarių technologijų (angl. CleanTech) kategorija jau dabar tapo vienu iš aktualiausių objektų, į kurį investicijas nukreipia investiciniai fondai ir atskirų sektorių kompanijos. Visame pasaulyje jau penketą metų iš eilės investicijos į švarias technologijas kasmet siekia 300 mlrd. JAV dolerių. Čia galime paminėti ir Lietuvą: jei kryptingai sudėliojus iniciatyvas pavyko tapti lyderiaujančia finansinių technologijų įmonių ir investicijų šalimi regione, kodėl gi to nepadarius ir su švariomis technologijomis.

Pabrėžiate atsinaujinančiosios energetikos plėtrą, bet tikriausiai tai nėra vienintelis svarbus sprendimas?

Be jokios abejonės, yra ir daugiau įrankių, kurie gali padėti stabdyti klimato atšilimą: žiedinė ekonomika, sąmoningas vartojimas, taupus elektros energijos vartojimas vykdant senų pastatų renovaciją, perėjimas prie elektrifikuoto transporto ir pan. Tačiau svarbu nesuklysti ir suvokti, kad didžiausias teigiamas rezultatas bus pasiektas būtent pereinant prie atsinaujinančiųjų energijos išteklių (AEI). Energiją gaminant ir vartojant išskiriama du trečdaliai visos taršos, todėl į šios srities evoliuciją ir turėtų būti sukoncentruota bent du trečdaliai dėmesio ir finansinių resursų. O tai reiškia, kad pasaulis turėtų ryžtingiau atsisakyti iškastinio kuro energijos gamyboje ir pakeisti jį saulės, vėjo, vandens kuriama energija.

Ir reiktų suprasti, kad efektas bus pasiektas galvojant apie sprendinius visoje energijos gamybos ir vartojimo grandinėje – be gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių, ne mažiau svarbūs tinklo balansavimo, energijos taupymo aspektai. Jau dabar prie to gali prisidėti daugiau suvartojančios ir tam tikrus inertiškus įrenginius turinčios įmonės, su elektromobilių ir baterijų technologijų plėtra – jau netrukus prisidės ir namų vartotojai. Kalbant apie namų vartotojus, iki šiol požiūris į elektros energiją buvo labai buitinis: lemputė šviečia, elektra yra, sąskaita sumokėta, viskas. Liberalizuojant rinką ir atsirandant konkurencijai tarp tiekėjų, turėsime daugiau sprendimų, leidžiančių labiau įtraukti vartotoją – ne vien į elektros energijos gamybą turint saulės elektrinę ir akumuliacinę bateriją, bet ir galimybę valdyti elektros suvartojimą. Plačiau diegdami išmaniuosius skaitiklius, papildomais sprendimais galėsime identifikuoti neefektyvius elektros prietaisus, daugiau energijos vartojančius įrenginius automatiškai jungsime tuomet, kai bus mažiausia biržos kaina, mobiliuosiuose telefonuose turėsime patogias stebėsenos priemones, kurios leis matyti bendrą vaizdą: kiek pagaminau, kiek suvartojau, kiek sutaupiau ir žaismingai bei patraukliai rasti patogiausią komfortiško gyvenimo ir efektyvaus vartojimo modelį.

„Enefit“ pristatė tikslą siekti nulinio grynojo anglies dioksido pėdsako (angl. carbon neutrality). Ar tai Jūsų bendrovės įnašas į klimato kaitos stabdymą?

Dar prieš keletą metų didelę įmonių grupės „Enefit“ veiklos dalį sudarė elektros gamyba naudojant iškastinį kurą degiuosius skalūnus, kurių ištekliai Estijoje yra vieni didžiausių pasaulyje. Tačiau vykdant nacionalinius įsipareigojimus bei įgyvendinant įmonės strategiją vystyti AEI energijos gamybos projektus, CO₂ pėdsaką jau sumažinome net 26 procentais, o iki 2030 m. visiškai pakeisime elektros energijos gamybą – naudosime tik atsinaujinančiuosius išteklius, taip sumažinsime CO₂ poveikį iki nulio.

2021 m. paruoštame strategijos plane įsipareigojome iki 2045 m. (t. y. mažiau nei per 25 metus) pasiekti nulinį emisijos pėdsaką ir bendroje energetinių produktų gamyboje tapti nulinės taršos bendrove, plėsdami aplinkai draugiškus klientams siūlomus sprendimus: vėjo bei saulės parkų vystymą, žaliosios energijos tiekimą verslui bei gyventojams, įvairius energijos vartojimo efektyvumo didinimo sprendimus, saulės elektrines, elektromobilių įkrovimo stoteles ir kt.

Tačiau šį tikslą sėkmingai galime realizuoti tik būdami naudingi savo partneriams, klientams. Todėl, kai šiuo metu itin populiarėja ilgalaikės elektros tiekimo sutartys, paremtos išskirtinai atsinaujinančiaisiais ištekliais – dažniausiai čia Lietuvoje vystomais vėjo parkais, tokiu būdu klientai tiesiogiai prisideda ir prie tolesnės gamybos pajėgumų plėtros ir švaresnės aplinkos kūrimo čia, Lietuvoje. Mes stengiamės įmonėms padėti ne tik siekti savų tvarumo tikslų vartojant konkretaus AEI parko pagamintą elektros energiją, bet ir realizuojant sprendimus, kurie mažintų patį elektros suvartojimą.

Ar investicijos į vėjo jėgaines yra šios strategijos dalis?

Šiandien džiaugiamės, kad esame didžiausias vėjo energijos gamintojas Baltijos šalyse, turime 5 vėjo jėgainių parkus Lietuvoje ir 15 Estijoje, o mūsų įmonių grupei priklausanti „Enefit Green“ įgyvendina vis naujus projektus. Netrukus Lietuvoje bus pradėtas statyti dar vienas parkas Šilalės rajone – bus sumontuotas 43 MW galios jėgainių parkas, taip pat prasidės 20 MW vėjo jėgainių parko statybos Estijoje. Prieš keletą mėnesių pasirašytas bendradarbiavimo memorandumas su didžiausia pasaulyje jūros vėjo jėgainių plėtotoja kompanija „Orsted“ leido pradėti didžiausio tokio parko planavimo darbus Rygos įlankoje. Tai bus iki 2 000 MW galios vėjo jėgainių parkas, pagaminsiantis iki 8 TWh elektros energijos per metus – tai leis padengti kone 70 proc. viso Lietuvos metinio elektros energijos suvartojimo. Būtent todėl šiandien žmonėms bei verslui siūlome vartoti žaliąją, atsinaujinančiąją, vietinę elektrą, pagamintą Lietuvos vėjo parkuose. Manome, kad tai naudinga tiek vartotojams, tiek mums, tiek Lietuvos valstybei.

Kaip, Jūsų nuomone, globaliame kontekste atrodo Lietuvos visuomenė? Ar esame sąmoningi klimato atšilimo klausimais?

„Enefit“ jau seniau priėmė sprendimą, kad kiekvienais metais turime atlikti Lietuvos žaliojo indekso tyrimą, skirtą įvertinti lietuvių elgsenos pokyčius tvarumo klausimais. Vertinant rezultatus, turėtų džiuginti tai, kad šiandien net 64 proc. respondentų tvarumo svarbą įvertino nuo 8 iki 10 balų. Tačiau kalbant apie sritis, įvardytas kaip svarbūs veiksniai, 22 proc. gyventojų kaip svarbiausią sritį išskyrė maisto produktų pasirinkimą, 19 proc. ne maisto prekių įsigijimą ir tik 18 proc. elektros energijos vartojimą namuose.

Tad darytina prielaida, jog apie energijos vartojimo ypatumus ir energijos gamybos bei vartojimo daromą įtaką klimato atšilimui ir mūsų visų gerovei visuomenėje yra gana mažai žinoma ir suprantama. Štai Europos investicijų banko daryto tyrimo (2019–2020 m.) rezultatai rodo, jog net ­56 proc. lietuvių mano, jog klimato atšilimui jie turi minimalią įtaką arba visai jos neturi. Vertinant visų Europos šalių vidurkį, taip teigia tik 31 procentas.

Todėl manyčiau, kad, būdami vieni iš reikšmingesnių veikėjų šio regiono energetikos sektoriuje, turime jausti didelę atsakomybę edukuoti visuomenę apie atsinaujinančiųjų energijos išteklių svarbą stabdant klimato atšilimą. Iš tiesų paradoksas, jog šiandien žmonijai reikia tiek nedaug – tiesiog pradėti vartoti žaliąją elektros energiją. Egzistuojančios technologijos jau leidžia gelbėti žmoniją, todėl  atėjo metas tai daryti, tereikia tik visuomenės švietimo, kuris padėtų suvokti, kad prisidėti stabdant klimato kaitą šiandien galime visi. Būtent tai, kiek mūsų tai supras ir atitinkamai elgsis, ir nulems žmonijos ateitį.

Dėkojame už pokalbį.