Šis straipsnis yra skirtas prenumeratoriams.
Esate prenumeratorius? .

Nacionaliniai interesai

Vytautas Landsbergis: „Turime priešintis Astravo AE, jei nenorime būti vergais“ Eduardas EIGIRDAS

15 min / Luko Balandžio nuotr.

Dažnai savęs redakcijoje klausdavome, kodėl dar nepakalbinome žmogaus, kurį mes be mažiausios abejonės vadiname Lietuvos Prezidentu, kaip ir partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą. Juk būtent jie sunkiausiu metu, kai reikėjo didžiausios drąsos, buvo mūsų valstybės, piliečių, visų laisvės trokštančių žmonių priešakyje.

O šiandien turime galimybę kovoms vadovavusį Vytautą Landsbergį kalbinti apie tai, kas gali Lietuvą parklupdyti. Bet dar labiau – apie tai, kas gali Lietuvą suvienyti ir galutinai išvaduoti iš kolaboravimo, vidinio kapituliavimo ir parsidavimo liūno. Vėl kalbame apie Sąjūdį, kuris turi atgimti ir neleisti mūsų laisvės įkalinti Vladimiro Putino statomos Astravo atominės elektrinės šešėlyje.

Blogiui priešintis visada prasminga, nes jei kapituliuoji prieš blogio viešpatavimą, pereini į jo pusę, tampi jo trąša ar naujos imperijos eiliniu sraigteliu. Imperijos, kuri prisijungia tautas ir eina toliau.

Todėl šis interviu su V. Landsbergiu, likus kelioms dienoms iki įsteigiant Sąjūdį prieš Astravo AE, yra tas, kurio vertėjo laukti. Didžiuojuosi, kad galiu vienytis su V. Landsbergiu ir kartu dalyvauti telkiant mūsų valstybę būti drąsią, vieningą ir laisvą.

Gerbiamas Prezidente, kaip nutiko, kad, prieš 30 metų Sąjūdžiui lyg ir iškovojus Lietuvos Nepriklausomybę, nauji pavojai mus verčia vėl apie jį kalbėti? Kokia yra šiandienio Sąjūdžio veikimo prasmė?

Visada buvo kalbama, kad Sąjūdis reikalingas. Kaip organizacija, Lietuvos Sąjūdis egzistuoja, nėra likviduotas, žmonės šį tą veikia, reaguoja į įvykius. Bet kadangi nebeturi ankstesnės įtakos, galima į jį nekreipti dėmesio. Nebėra buvusios galios, kai Sąjūdis apėmė tikrai reikšmingą Lietuvos dalį – į Baltijos kelią išėjo milijonas žmonių. Kitos tokios organizacijos, kuri tiek sutelktų, Lietuvoje nebuvo ir nėra.

Bet tuo metu žmonės suvokė, jog tai – kova už laisvę. Tarkim, dabar aš suvokiu, kad kova su Astravo atomine elektrine (AE) yra kova su Lietuvos užvaldymu, bet kaip tai paaiškinti kitiems? Ar įmanoma padaryti taip, kad žmonės suvoktų, jog šis projektas yra priešiškas visai mūsų tautai?

Žmonės daug ko nesuvokia: dirbtinių globalizacijos baubų, godumo, abejingumo pandemijų, žmoniškumo ir atsakomybės stokos. Tai nėra vien Lietuvos problemos – popiežius Pranciškus apie abejingumą kalba kaip apie žmonijos problemą. Šie dalykai būdingi visai dabartinei civilizacijai. Žinoma, abejingumo nėra ten, kur vyrauja neapykanta, griovimas. Ten turime reikalų ne su abejingumu, bet su blogio aktyvumu. Deja, gėrio gynimo pusėje aktyvumo labai trūksta.  

 
Karas dėl pasaulio užvaldymo vyksta visą laiką

„Sovietams, pavyzdžiui, nepavyko palaužti Jungtinių Valstijų, kad šios išgąsdintos imtų atsiprašinėti ar kokiomis nors nuolaidomis išsipirktų iš karo grėsmės. Amerika pasirengė karui, kad galėtų sutriuškinti agresorių, ir šis pats atsitraukė. Agresorius tokią kalbą suprato – kad iš jo nieko neliks. Tada siekiama pakirsti kitais būdais: izoliuojant nuo sąjungininkų, griaunant iš vidaus…

Tas karas tęsiasi visą laiką ir nedalintinas į pirmą, antrą, trečią pasaulinius. Karas dėl pasaulio užvaldymo vyksta visą laiką. Tik ne taip, kaip Kremlius meluoja, esą Vakarai nori valdyti. Vakarai nori, kad jiems būtų leista gyventi taip, kaip jie nori, jie susitvarkė taip, kad gyvena gana gerai. Užkariauti nori Rytai – Rusija ir dar toliau esanti Kinija, bet kol kas mes matome Rusiją kaip ekspansijos, agresijos ir pasaulinio viešpatavimo siekio įsikūnijimą. Iš ten eina godus agresyvumas. Jam atremti ir buvo sukurta NATO – susivienijimas, kuris labai supykdė, erzino Maskvą ir iki šiol tebepykdo. Dabartinis Kremliaus valdytojas teigia, kad pagrindinis blogis ir pavojus yra Atlanto Aljansas. NATO griūtis būtų Kremliaus pergalė, pasauliui tektų atsiprašinėjant, gal net einant keliais prašyti Rusijos taikos jos sąlygomis.

„Priverstinė taika“ – štai ką Vladimiras Putinas padarė su Sakartvelu, taip pavadino. Atėmė žemes, pažemino, privertė nusileisti. Ne iki galo, Sakartvelas apsigynė, bet karas ten tęsiasi ir yra dalis konfrontacijos už globalų viešpatavimą. Lietuva ir Baltijos valstybės buvo laisvės pasirinkimo avangarde, mes net nepripažinome, jog esame Sovietų Sąjungos dalis, taigi Baltijos valstybės siekė ne „atsiskirti“ nuo SSRS, nes jos niekada nebuvo sovietų imperijos dalis, o grįžti į nepriklausomą jėga sunaikintą nepriklausomą būvį. Baltijos šalys siekė grįžti į savo vietą, nors ir 1990-aisiais, ir dabar Kremliaus traktuojamos kaip separatistės.“

Panašūs straipsniai: