Nacionaliniai interesai

Vis dar galime sukurti laimingų žmonių valstybę, bet turime to norėti 2019 m. sausio 2 d. Eduardas EIGIRDAS

Tačiau jei reikėtų atsakyti į klausimą, kiek žmonių suvokia, kas lemia, kad valstybės gyventojai yra laimingi kaip Danijoje arba laimingi kaip Lietuvoje, situacija būtų daug sudėtingesnė. Ir taptų visai tragiška, kai išaiškėtų procentas žmonių, kurie sutiktų skirti bent pusvalandį, kad įsigilintų į tai, kokie sprendimai lemia laimės kokybę. Tai galima paaiškinti tuo, kad subulvarėjusi žiniasklaida savo pasiekė – visuomenė jau reaguoja tik į emocijas ir nebesiekia gilintis į procesus. Dar labiau žmonių abejingumą padidino auganti ekonomika ir komplikuoti politiniai procesai. Taigi, susidaro keista situacija: visi valdžios sprendimus vertina nesuvokdami, kokių sprendimų iš tiesų reikia, kad sukurtume laimingų žmonių, o ne turtingų oligarchų valstybę.

Žinoma, galbūt daugelis mano, kad yra labai daug vizijų, kaip galima kurti sėkmingą valstybę, kurioje žmonės jaustųsi laimingi. Bet jei rastų pusvalandį laiko ir neišsigąstų iššūkių, kurie iškils kuriant laimingų žmonių valstybę (deja, nemažai žmonių, net ir suvokusių, kokie sprendimai būtini, tai verčia jais abejoti ir purtyti galvą), tikriausiai pripažintų, kad daugelis laimingų žmonių valstybių yra nuobodžiai panašios. Žinoma, yra išimčių, tokių kaip Saudo Arabija, kuri turi daug naftos ir iš jos uždirbamais milijardais kuria gerovės ekonomiką. Papildoma savo piliečių gerove pasirūpina ir Norvegija – eksportuodama naftą ir dujas, ji sukaupė milžinišką fondą. Dar yra Šiaurės Korėjos tipo valstybės, kuriose visi oficialiai laimingi, nes oficialiai nelaimingi žmonės tiesiog likviduojami. O ne tokiose laimingose, bet vis tiek labai laimingose valstybėse, tokiose kaip Rusija ar Baltarusija, nelaimingumą viešai demonstruojantys gyventojai dažniausiai uždaromi į cypę, kad apsiramintų ir patirtų nušvitimą, jog geriau būti laimingesniam nei sėdėti kalėjime.

O dabar surimtėkime. Tos valstybės, kurių gyventojai yra vieni laimingiausių pasaulyje, tam tikrose srityse iš tiesų yra panašios. Apie tai galima spręsti ir iš portalo „Entrepreneur“ sudaryto startuoliams palankiausių valstybių reitingo, į kurį įtraukta Vokietija, Jungtinė Karalystė, Suomija, Švedija ir Airija. Šiose šalyse gyvenantys žmonės laikomi laimingiausiais. Ir jas visas, nepaisant skirtumų, sieja tam tikri bendri bruožai – juos toliau ir įvardysime. O tada galėsime pasigilinti į tai, kokie bruožai būdingi Lietuvai ir kaip mūsų laimės indeksą kelia – jei tikrai kelia – Sauliaus Skvernelio Vyriausybė.

Svarbiausi valstybių, kurių piliečiai laimingi, bruožai

Visų pirma, anot „Entrepreneur“, visose jose funkcionuojanti sistema skatina technologijomis paremtą verslą ir kuria tokiam verslui patrauklias sąlygas, kad į ekonomiką visą laiką su technologine pažanga lietųsi nauji konkurencingi verslai, o jaunimas galėtų maksimaliai išnaudoti savo potencialą. Pabrėžtina, kad visose šiose valstybėse išspręstas technologinio raštingumo ir informacinių technologijų dėstymo mokyklose klausimas. Nors negalima teigti, kad vienodai sėkmingai.

Be to, visos šios šalys pastaraisiais metais buvo vienos atviriausių imigracijai. Vien tai, kiek lietuvių šiandien gyvena Jungtinėje Karalystėje, demonstruoja, kokį ekonominį potencialą su mūsų piliečiais ši šalis importavo. O štai Vokietija įsileido net apie 1,5 mln. pabėgėlių – trumpuoju laikotarpiu jie yra problema, tačiau tikimasi, kad ilgainiui, išmokę vokiečių kalbos bei istorijos, priėmę svarbiausias gyvenimo Vokietijoje kultūrines tradicijas, jie taps galinga paspirtimi senstančiai Vokietijos visuomenei ir ekonomikai.

Sukurti laimingų žmonių valstybę be aktyvaus piliečių, ypač šviesuomenės, įsitraukimo yra neįmanoma, nes tam reikia įveikti oligarchines struktūras ir nukreipti resursus, dažnai ir mokestinius, į tas sritis, kurios kuria didžiausią naudą, mažina priklausomybę nuo destrukcinių jėgų ir didina ekonomikos potencialą. O oligarchai stengiasi supriešinti su tokiais sprendimais, kad trukdytų kurti laimės ekonomiką, nes ši suponuoja jų išnykimą.

Kad suvoktumėte, kaip rimtai į imigraciją žiūrima laimingose valstybėse, pateiksime dar vieną pavyzdį. Tik 4,7 mln. gyventojų turinti Airija, siekdama sustiprinti savo valstybę, iki 2040 m. ketina pritraukti 1 mln. imigrantų. Taip ji siekia užsitikrinti sparčiausią ekonomikos augimą, didinti investicinį poencialą ir pritraukti dar daugiau technologijų bendrovių, kad jos atidarytų savo padalinius ir padidintų Airijos piliečių gerovę. Tai leistų sustiprėti Airijai kaip valstybei ir sukurtų prielaidas airių tautos gerovei bei didesniam gimstamumui. Beje, pastarajam skatinti numatoma iš augančios ekonomikos didinti paramą šeimoms.

Konkurencinė aplinka. Net ir pačios galingiausios korporacijos šiose valstybėse priverstos prisitaikyti prie konkurencinės aplinkos, kurioje palaikomas didžiausias skaidrumas. Ir tik labai išimtiniais atvejais tam tikruose segmentuose galima stebėti didesnę koncentraciją, tačiau tokiu atveju ji itin griežtai reglamentuojama.

Nacionaliniai interesai. Santykiai su kitomis valstybėmis plėtojami visų pirma orientuojantis į tai, kokią ilgalaikę naudą tai teikia šaliai ir visuomenei. Bet jokiu būdu nėra išorės įtakos. Todėl britai, nors ir išstoja iš Europos Sąjungos (ES), nuožmiai kaunasi su Rusijos agentūra, o Vokietija, nors ir tiesia „Nord Stream 2“, kuris gali pakenkti dalies kitų ES narių ir Ukrainos interesams, tikisi iš to uždirbti ir tuo pat metu nuožmiai kaunasi su Kremliaus įtaka, blokuoja jų trolius, kad gautų iš Rusijos tai, ko nori, ir negautų to, ko nenori.

Politinė demokratija. Žvelgiant į šių valstybių istoriją, akivaizdu, kad pastarąjį dešimtmetį, kai augo jų sėkmė, iš esmės valdžioje buvo profesionalūs politikai. O oligarchų ir su Rusija susijusių asmenų aukščiausiame lygmenyje nebuvo.

Be jokios abejonės, kiekvienu atveju yra niuansų, kurie gali suteikti pagrindą tikslinti šiuos mūsų įvardytus bendrumus. Tačiau turbūt niekas nesiginčys, kad iš esmės jie yra gana tikslūs ir leidžia teigti, jog šios šalys yra orientuotos į skaidrią konkurenciją, technologinę pažangą, jaunimo ir imigrantų įtraukimą į ekonomikos plėtrą, nacionalinių interesų gynimą ir demokratinę profesionalų politiką, kuri padėtų užtikrinti, kad sistema veiktų valstybės piliečių, o ne vietos ar užsienio korporacijų naudai. Taigi, kad būtų uždirbama iš pažangos ir pasaulinės rinkos, o už šiuos pinigus būtų toliau skatinama pažanga, rūpinamasi šalies ir tautos stiprėjimu bei kuriama solidari ir laiminga visuomenė.

Keletas žingsnių, skiriančių Lietuvą nuo laimės valstybės

O dabar pats metas peržvelgti kelis svarbiausius aspektus, kurie galėtų mums leisti tikėtis sukurti laimingų žmonių valstybę, ir įvertinti, kaip stumiamės šio tikslo link.

Pirmas žingsnis – pasirinkimas tarp laisvės ir priklausomybės

Nors niekas, išskyrus mus, šiandien apie tai nekalba, gana akivaizdu, kad gyvename aplinkoje, kurioje per daug nesipriešinama Astravo atominei elektrinei. Tačiau tuo pat metu galima džiaugtis, kad Rusija nekaišo per daug pagalių į Klaipėdos uostą – tik kartais pagąsdina, kad jei per daug priešinsimės, kroviniai gali keliauti ir į kitus uostus. Jei būtent toks tylus paktas lemia, kodėl Lietuvos pasipriešinimas Astravui, manyčiau, yra labai silpnas, vadinasi, ir vėl renkamės priklausyti nuo Rusijos malonės. Nors puikiausiai suvokiame, kad jei šantažas dėl Astravo atominės elektrinės suveiks, tai suveiks ir dėl Kaliningrado atominės elektrinės, o toliau bus galima tik spėlioti, ko Rusija dar norės. Taigi, milžinišką potencialą tapti pažangiausia atsinaujinančių išteklių energetikos valstybe Europoje ir taip savo pažeidžiamumą transformuoti į milžinišką ekonominę naudą bei laisvę iškeičiame į Rusijos šantažą, įtaką ir pavojų mūsų šaliai bei piliečiams.

Žinoma, Vyriausybės ir šios valdančiosios daugumos ar oligarchinių grupių, susijusių ir su Rusija, bičiuliai gali teigti, kad Lietuva paskelbė labai pažangią ir nuostabiai patriotišką naująją Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją. Kad ji turėtų užtikrinti, kad iki 2050-ųjų visą 100 proc. reikalingos elektros energijos pasigaminsime patys iš atsinaujinančių išteklių. Tai skamba gražiai tik tol, kol susimąstai, kad būtų arti idiotizmo, jei tokio tikslo siektume dar ilgiau, pavyzdžiui, iki šio tūkstantmečio pabaigos.

Beje, ši „džiugi“ žinia skleidžiama sąmoningai ir tikslingai klaidinant visuomenę bei painiojant du skirtingus tikslus: pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos ir užsitikrinti šimtaprocentinę vietinę gamybą. Šiuos dalykus reikėtų atskirti, nes daugelis ES valstybių pasigamina beveik 100 proc. ar net daugiau reikalingos elektros energijos ir jos perteklių eksportuoja, todėl joms pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos nėra lengva, nes reikia stabdyti šiuo metu veikiančius konkurencingus elektros gamybos šaltinius. O Lietuvai, importuojančiai iki 80 proc. elektros, nieko stabdyti nereikia, todėl turime unikalią galimybę pirmieji Europoje išplėtoti elektros energijos gamybos tinklą, paremtą atsinaujinančiais ištekliais, ir siekti iki 2030-ųjų tapti elektros, o gal ir įrangos bei sprendimų, susijusių su išmaniaisiais tinklais ir smulkiąja gamyba, eksportuotojais.

Tačiau sprendimas 100 proc. elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių pasigaminti iki 2050-ųjų, tai yra šį procesą ištęsti 32 metus, dar tiksliau – aštuonias Seimo kadencijas, žinant, kad Rusija prieš kiekvienus rinkimus investuoja į tai, kad stiprėtų jėgos, kurios sabotuos Lietuvos energetinės nepriklausomybės procesą ir stiprins su Rusija susijusias oligarchines grupes, atrodo panašesnis į gana plačiai atvertus vartus Kremliaus įtakai bei Kaliningrado atominės elektrinės statybai. Valdžios ir oligarchinių grupių draugai pasakytų: „Nieko panašaus! Lietuva nukirps laidus su Baltarusija ir mes padarysime viską, kad Astravo elektra pas mus neatkeliautų!“ Taigi, ir vėl įžūliai klaidintų visuomenę, nes Rusija jau ne kartą laimėjo, kai Lietuvos politikai, kolaboruodami su Maskva, apsimesdavo, kad kovoja tik Lietuvoje. Nors kova su Rusijos pastangomis primesti mums savo strategiją ir įtaką vyksta mažų mažiausiai visame regione. Todėl kai po kelerių metų išaiškės, kad Astravo elektra, virtusi Rusijos hidroelektrinių elektra, parduodama Suomijoje ir į Baltijos regioną atkeliaujanti kaip Suomijos pagaminta elektra, nes Lietuvoje yra milžiniška gamybos skylė, kurią reikia užpildyti, kaltų nebus. O iš tiesų kalti bus tie, kurie 2012 m. iš visų jėgų kovojo su Visagino atomine elektrine ir atvėrė vartus Astravo elektrinei, o vėliau neskubėdami plėtojo elektros gamybą ir taip Lietuvoje bei visame šiame ES regione paliko didelį elektros deficitą. Daugėjant elektromobilių, elektros poreikis dar labiau augs ir tai sukurs puikias sąlygas Kaliningrado projektui.

Beje, augantis elektros poreikis yra viena svarbiausių projekto „Nord Stream 2“ atsiradimo priežasčių. Lietuvos valdžia, dominuojančios oligarchinės ir nomenklatūrinės grupės bei jas aptarnaujanti žiniasklaida apsimeta, kad to nesuvokia, todėl, manome, vykdo Rusijai naudingą politiką, sparčiau neplėtoja elektros gamybos, neragina proveržio ir sudaro sąlygas atsirasti ne tik Kaliningrado atominei elektrinei, bet ilgainiui – ir projektui „Nord Stream 3“.

Ką daryti? Atsakymas labai paprastas ir aš apie tai kalbėjau šių metų Vilniaus energetikos forume. Tiesiog turime siekti būti laisvi ir laimingi kaip danai. Jie prieš kelis dešimtmečius apsisprendė, kad nori plėtoti atsinaujinančių išteklių energetiką, ir tapo vieni didžiausių vėjo energetikos įrangos gamintojų pasaulyje. Danijos visuomenė šiame kelyje sutiko prisiimti gana didelę naštą, nes už elektrą danai prieš dešimtmetį mokėjo beveik dvigubai daugiau nei Lietuvos gyventojai. Tačiau su tokia našta žalieji ir kiti Danijos politikai sutiko, nes suvokė, kad ilguoju laikotarpiu tai didins visuomenės gerovę, nes bus išplėtota gamyba ir technologijos, sukurta dešimtys tūkstančių darbo vietų. Tad nors už elektrą mokės daugiau, jie gyvens ekonomiškai stipresnėje valstybėje ir gaus didesnius atlyginimus.

Todėl labai keista, kad Lietuva šiuo metu, kai vėjo ir saulės jėgainių gaminamos elektros kainos artėja prie rinkos kainų, neužsikrečia šiuo pavyzdžiu ir renkasi dar ilgai importuoti elektrą. Tam randa įvairių paaiškinimų – šiai temai kitais metais skirsime atskirą straipsnį, jame atskleisime, kad visi jų teiginiai yra melagingi, nes paremti tuo, kad toks spurtas gali papildomai kainuoti. Taip, jis iš tiesų gali papildomai kainuoti, tačiau ignoruojama tai, kad kaina būtų gerokai mažesnė nei gaunama nauda. Gali būti, kad net elektros vartotojai ilgainiui iš to išloš. Juk visi puikiausiai žino, kad šiandien didžiulį kiekį elektros energijos importuojanti Lietuva už elektrą moka daugiau nei kaimynai, taigi, sparčiai augant vietos gamybai ir konkurencijai vidaus rinkoje, net jei pabrangintume elektrą keliais procentais, kad sparčiau išplėtotume elektros gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus, šie pinigai sugrįžtų vartotojams dėl mažesnės rinkos kainos.

Taigi, minusai būtų simboliniai, o pliusai būtų mažiausiai 10 tūkst. darbo vietų atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje, daug didesnės biudžeto pajamos ir gerokai mažesnis Rusijos bei su ja susijusių struktūrų poveikis Lietuvos valstybei ir piliečių gerovei. Tad vietoj priklausomybės nuo Rusijos malonės už nesipriešinimą Astravui ir krovinius turėtume ekonominį proveržį ir žengtume galingą žingsnį kurdami žalią ir pažangią turtingų bei laimingų žmonių valstybę.

Jei reikėtų kalbėti apie Vyriausybės veiklą šiame kontekste, negalėtume teigti, kad matome tik sabotažą. Tačiau kai „Lietuvos energija“ deklaruoja, kad investuos 6 mlrd. eurų, bet nemažą dalį šios sumos – ne Lietuvoje, nes taip uždirbs daugiau pelno, norisi paklausti, kas atliko kaštų ir naudos analizę (ar tik ne Raimondas Kuodis?) ir nusprendė, kad ryžtingas Lietuvos proveržis atsinaujinančių išteklių energetikos srityje sukurs mažesnę pridėtinę vertę Lietuvos ekonomikai, biudžetui, skaidrumui, visuomenei ir nepriklausomybei.

 

Oligarchistano kvėpavimas

Jei kas nors mano, kad man nusibodo gyventi, todėl skelbiu pavojingiausių oligarchų dešimtuką, tai labai klysta. Tiesiog siekiu, kad neigiama įtaka būtų matyti ir kad būtų įmanoma ją įveikti. Nes kuo daugiau tokių sistemų, tuo galingesni klanai bando užvaldyti valstybę. Todėl mes tiesiog atliekame savo misiją. O kokią misiją atlieka Saulius Skvernelis? O jei rinkimus laimės Ingrida Šimonytė ar Gitanas Nausėda, ar ir jie ignoruos pavojingą įtaką? Tai jau jų apsisprendimo reikalas. Tačiau svarbu suvokti, kad laimės ekonomikoje neturi likti nė vienos sistemos, iš kurios minta oligarchijos galia.

Manyčiau, kad šiuo atveju S. Skvernelis bent kol kas pretenduoti į geručius negali, nors ir labai nori. Bet, atsižvelgiant į Energetikos ministerijos kitų metų planus, teigti, kad jis yra visiškas blogiukas, irgi negalima. Tačiau jei jis norėtų galutinai atsikratyti Ramūno Karbauskio smogiko etiketės, ragintume jį ryžtingai žengti Danijos keliu. Beje, tai raginame daryti ir tuos, kurie jau apsisprendė kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus (turiu omenyje ne oligarchų ir Kremliaus palaikomus asmenis). Visi Lietuvos lyderiai turėtų pergalvoti ir suvokti savo atsakomybę už Lietuvos pasirinkimą: ar likti priklausomiems nuo Kremliaus, ar žengti laimės ekonomikos link.

Kovoje su oligarchais prekybininkais Saulius atrodo kaip apačių vadas

O dabar pereikime prie antrojo veiksnio, susijusio su skaidrumu, konkurencingumu ir užtikrinimu, kad žiniasklaida gina demokratiją, o ne yra užvaldyta oligarchinių grupių, nes tai labai svarbu siekiant įgyvendinti laimės ekonomikos projektą.

Kaip jau minėjau, visos laimingos valstybės išsiskiria tuo, kad oligarchinių grupių, kurios siektų dominuoti ir primesti sau naudingą politiką, jose nelabai yra. O mes gyvename su paveldu, kurį suformavo postokupacinės struktūros, Rusijos įtaka ir godumas. Todėl daugelyje sektorių matome tam tikrų grupių dominavimą, dažnu atveju jis perauga į įtaką žiniasklaidai ir politikai. Daugybė kapitalo grupių demonstruoja oligarchines ambicijas – ir apie tai galime kalbėti kaip apie realų reiškinį. Mūsų redakcija keletą metų skelbė pavojingiausių ir įtakingiausių oligarchinių grupių dešimtuką, o šiemet buvo paskelbtas Valstybės saugumo departamento sudarytas sąrašas, kuriame beveik visi mūsų dešimtuko dalyviai paminėti kaip bandę daryti įtaką Lietuvai. Tačiau ar artėjant Lietuvos Respublikos prezidento rinkimams kas nors apie tai kalba? O gal visi šie oligarchai su savo sukauptu kapitalu ir įtaka žiniasklaidai, teisėtvarkai bei politikai išskrido į kosmosą? Tad mes galime lengviau atsipūsti ir nebebijoti, kad oligarchija trukdys kurti laimingų žmonių valstybę ir stengsis sustiprinti ekonominę naudą susiurbiančių koncernų valstybę.

Kad įvertintume susidariusią situaciją, pabandykime peržvelgti bent tą įtaką, apie kurią rašome dažniausiai, nes ji kelia pavojų Lietuvos demokratijai. Pradėkime nuo koncerno „MG Baltic“. Su juo susijusią bylą interviu mūsų žurnalui, kurį spausdiname šiame numeryje, paminėjo ir S. Skvernelis – kaip pavyzdį iš tos baisios praeities, kai blogi politikai neužtikrino, kad tokie koncernai nedarytų įtakos valstybei. Metas paklausti, kas pasikeitė šiandien po Seimo tyrimo. Gal „MG Baltic“ nebevaldo didžiausio televizijų tinklo? Beje, mes vieninteliai tam viešai priešinomės – akcentavome, jog negalima leisti, kad didžiausia galia televizijų rinkoje būtų sukoncentruota oligarchinių ambicijų turinčios grupės rankose. Taip pat nuosekliai informavome, kad viena žiniasklaidai svarbiausių sistemų – žiniasklaidos vartojimo tyrimų – manyčiau, veikia neskaidriai, iškraipo rinką, nes joje yra vienintelis dalyvis. Be to, visa ši sistema, manyčiau, yra akivaizdžiai naudinga „MG Baltic“ televizijų dominavimui reklamos rinkoje. Taigi, ar dabartinė valdžia po visų tyrimų Seime pajudino bent vieną pirštelį, kad išskaidrintų šią demokratijai ypač svarbią sritį, kad sumažintų „MG Baltic“ įtaką televizijų rinkoje ir neleistų, kad televizijų, radijo bei spaudos tyrimų, kuriais naudojasi reklamos agentūros, rinkoje būtų monopolis, mano nuomone, palankiausias tam pačiam „MG Baltic“ ir labai sustiprinantis jo pozicijas informacinėje erdvėje? Ogi nieko! Nors ši sistema yra viena iš kelių, kurios itin destruktyviai veikia Lietuvos demokratiją ir sukuria sąlygas, kai vertybinė žiniasklaida negali konkuruoti su oligarchine ar tenkinančia jos interesus. Tuo labiau kad nėra reaguojama ir į antrą pavojingiausią įtakos grupę, kai oligarchinės ir su Rusija susijusios verslo grupės daro finansinę įtaką žiniasklaidai, įsigyja žiniasklaidos priemones ir jas dotuoja.

Juk daug sykių rašėme, kad valdančioji dauguma, jei iš tiesų kovoja su Rusijos įtaka, turėtų inicijuoti tyrimą dėl Visagino atominės elektrinės referendumo, nes prieš jį, kaip teigiama, Rusija per verslo grupes į Lietuvos žiniasklaidą įliejo milijonines sumas, kad skleistų paniką ir paveiktų referendumo rezultatus. Ir jau gal penkis kartus rašėme, kad artėjant Lietuvos Respublikos prezidento rinkimams jau pastaruosius porą metų stebime dar vieną aiškiai išreikštą su Rusija sietinų jėgų finansinę invaziją į žiniasklaidos rinką. Taigi, ir taip tyrimų iškraipyta rinka dar labiau iškraipoma, kad formuotųsi aplinka, kurioje žiniasklaidos priemonės, bandančios ginti nacionalinius interesus ir priešintis oligarchinėms grupėms, negalėtų išgyventi, o pelningai veiktų tik tuo atveju, jei aptarnautų įtakos grupes, oligarchus ir nieko nerašytų apie panosėje vykstančius Rusijai naudingus procesus. Tai ir paaiškina, kodėl niekas nerašo apie Valstybės saugumo departamento paskelbtą sąrašą – juk daugelis yra priklausomi nuo šiame sąraše minimų jėgų arba tiesiog reklamos užsakymų pavidalu gavo abonentinį mokestį už tylą. O dažnu atveju – ir viena, ir kita.

Kad dominuoja stambiojo kapitalo grupių interesai, manau, įrodo ir kitas pastarųjų metų įvykis, kai „Hanner“ savininkas Arvydas Avulis įsigijo, manyčiau, patį vertingiausią sklypą Vilniuje, kuriame buvo „Žalgirio“ stadionas, ir buvo pradėtas trinti visuomenės interesas, kurį vertiname nuo keliasdešimties iki 100 mln. eurų. Beje, tai yra sisteminis veiksmas ir jo neturėtų būti, jei būtų stengiamasi, kad valstybėje veikiančios sistemos gintų jos piliečių, o ne kapitalo grupių interesus. Kalbu apie tai, kad dažnu atveju valstybė ir savivaldybės, vis dar privatizuodamos turtą ar keisdamos jo paskirtį, sudaro verslui galimybę užsidirbti iš visuomenės intereso. Tai vyksta, kai valstybė ar savivaldybė privatizuoja turtą, kurio vertė yra apsunkinta, pavyzdžiui, įpareigojimo sklype išlaikyti visuomeninės paskirties objektą, arba kai šį turtą parduoda privatus verslas, kad ir, tarkim, „Žalgirio“ stadioną. Tačiau kai teritorija pereina į „teisingo“ verslininko rankas, staiga paaiškėja, kad sklype visuomenės interesas išgaravo, tad jį galima itin pelningai išplėtoti ir uždirbti kone 100 mln. eurų. Manyčiau, kad taip įgyvendinama elementari mafijos tipo schema: valdžia išnaudojama ne tam, kad būtų sukurta skaidri sistema, ginanti piliečių ir valstybės interesus, o tam, kad ribojimais ir jų naikinimu būtų daroma įtaka turto vertei ir nauda koncentruojama kapitalo grupių rankose. Ir nors Lietuvoje vis dar bandoma vaizduoti, kad visa tai yra atsitiktinės įtakos rezultatas, tikriausiai visi suvokiame, kad tarp sklypo, kuriame įsipareigojama išlaikyti stadioną, ir sklypo netoli Gedimino pilies, kuriame galima pastatyti 150–200 tūkst. kv. m komercinio ir gyvenamojo ploto, yra iki 200 mln. eurų pelno skirtumas. Tad jo atsiradimu gali būti suinteresuotas ne tik sklypo potencialą išnaudojantis verslas, bet ir didesnis oligarchijos klanas, kurio nemaža dalis yra aktyvūs nekilnojamojo turto rinkos dalyviai. Ir, žinoma, juos aptarnaujanti žiniasklaida, mat jei padės išgarinti visuomenės interesą, gali tikėtis papildomų pajamų.

Vyriausybės vadovas S. Skvernelis tam tikrais atvejais iš tiesų turi pagrindo piktintis, kad bloga žiniasklaida nepastebi gerų Vyriausybės darbų. Tačiau ar jis kritikuojamas už tai? Premjeras turėtų pripažinti, kad jis kritikuojamas ne kaip geros Vyriausybės vadovas, o veikiau kaip premjeras, kuris ignoruoja daugybę neskaidrių sistemų, tačiau tuo pat metu skiria gana daug energijos santykiams su jį kritikuojančia žiniasklaida aiškintis.

Dar viena įdomesnių sričių, kurioje ne kartą pasigedome sisteminio požiūrio ginant Lietuvos visuomenės interesus, yra loterijų verslas. Vakarų šalyse jį neretai prižiūri valstybė – ir itin atidžiai, nes tai milžiniškas pajamas generuojanti sritis. Todėl stengiamasi, kad didelė šio valstybės atidžiai kontroliuojamo verslo pajamų dalis atitektų visuomenės interesams – dažniausiai remiamas sportas ir kultūra. Todėl dėl teisės organizuoti nacionalinę loteriją vyksta milžiniška konkurencija, o valstybė gauna milžiniškas lėšas ir jas nukreipia į sportą bei kultūrą. Deja, Lietuvoje egzistuoja nomenklatūrinio stiliaus sprendimas, kai dominuojantis žaidėjas turi apie 99 proc. visos rinkos, bet vis tiek vaidinama, kad rinkoje egzistuoja konkurencija, todėl valstybė turi palikti ją veikti ir kuo mažiau kištis. Ir dar akcentuojama, kad didžiausia bendrovė yra labai gera, nes valdoma kartu su Olimpiniu komitetu ir dalį pelno atriekia olimpiečiams. Taigi, esame verčiami džiaugtis. Nors jei būtų organizuojamas tarptautinis konkursas ir valstybė jo laimėtojui leistų 10 metų vykdyti nacionalinę loteriją, prognozuočiau, kad dėl skaidraus konkurso suma, atitenkanti sportui, būtų mažiausiai du kartus didesnė. Ir tokiu atveju nukentėtų tik verslininkai, kurie šiandien dirba su Olimpiniu komitetu ir žiniasklaida, o ši pajamų, manyčiau, gauna ir už tai, kad nerašytų apie dabartinę nomenklatūrizuotą loterijų rinką.

Nors problemų, kurias reikėtų aptarti, yra gerokai daugiau nei vietos žurnale, dar norime paminėti ir legendinę „Maximą“. Su ja ir su kitais prekybininkais mūsų narsusis premjeras išsiruošė į kovą, kad, kaip jis teigia, pažabotų kainų augimą. Deja, visa tai primena indėnų šokį su kardais aplink laužą, o ne nusiteikimą keisti situaciją. Nes jei „Vilniaus prekybai“ iš tiesų tenka apie 40 proc. maisto prekių rinkos, visos pastangos šios grupės įtaką pažaboti mažareikšmiais sprendimais yra juokingos. Tai tas pats, kas su kompresu bandyti atvėsinti ugnikalnį. Tačiau tai nereiškia, kad premjero pastangos bevertės. Jei jos bent minimaliai skaidrins konkurenciją tarp prekybos tinklų, jau ir tai bus gerai. Tačiau visi sprendimai veiks tik kurį laiką. Nes ir šioje visuomenei aktualioje rinkoje konkurencija yra apribota vienos grupės dominavimo. Galima teisintis, kad tai paveldėta iš praeities, ir besti pirštu į Konkurencijos tarybą – tačiau ši tokiais atvejais staigiai apsimeta negyva. Bet tai nekeičia realybės: sauliai skverneliai keičiasi, o 40 proc. išlieka. Be to, ir vėl veikiama informacinė erdvė: turint tokią rinkos dalį, nupirkti žiniasklaidą per reklamą, ypač gerai funkcionuojančioje tokioje neskaidrių sistemų ir įtakos erdvėje, yra vienas juokas.

Problemų sąrašiuką būtų galima tęsti dar ilgai, bet esmė nesikeis. Jei kalbame apie tai, kad laimingų žmonių valstybė vargu ar gali būti apraizgyta neskaidria įtaka, jau vien pateiktų pavyzdžių užtenka, kad suvoktum, kodėl Lietuvoje laimės indeksas nėra aukštas. Matyti ir tai, kad visas grupes sieja bendras interesas darant įtaką žiniasklaidai išsaugoti ir didinti sau palankią terpę bei priešintis politikai, kuri tam kelia grėsmę. Taip susiformuoja galingas informacinę erdvę valdančių kapitalo grupių klanas. Jį įveikti galima tik vieną po kitos skaidrinant sistemas, ryžtingai mažinant įvairiuose sektoriuose egzistuojančią koncentraciją ir užkardant Rusijos, oligarchinių grupių bei neskaidrių sistemų įtaką informacinei erdvei.

O ką nuveikė S. Skvernelis, kad išardytų šį klaną? Gal išvadavo iš neskaidrių tyrimų? Gal susirūpino „MG Baltic“ dominavimu televizijų rinkoje? O gal siekia demaskuoti, kam kovoje su Lietuvos energetine nepriklausomybe plaukė Rusijos pinigai? Negalima sakyti, kad nieko nepadarė, bet tikriausiai būčiau labai arti tiesos, jei teigčiau, kad beveik nieko.

Privalome kurti pažangią ir solidarią startuolių valstybę

Norint išsivaduoti iš destruktyvios įtakos, kuri minta valstybės potencialu, būtina ryžtingai skaidrinti sistemą, kad įtakos grupės nusilptų. Tačiau vien to neužtenka – reikia, kad stiprėtų ekonomikos varikliai, paremti intelektine pažanga ir orientacija į pasaulinę rinką. Taip Lietuvos valstybė ir demokratijos institutai galėtų remtis verslu, kuris nori skaidrios, o ne lengvai paveikiamos valstybės, kai tereikia išsipirkti reikiamą kiekį įtakos, kad galėtum atsiriekti dar didesnį kąsnį bendrojo gėrio.

Būtent dėl šios priežasties Vyriausybės sprendimus vertiname atsižvelgdami į tai, ar jie sukuria erdvę ryžtingam ekonomikos šuoliui – ypač sparčiai startuolių ekosistemos evoliucijai. Nes kai ministro pirmininko S. Skvernelio paklausiau, kokia jo Lietuvos vizija, apie startuolius jis net neužsiminė. Nors sėkmingų startuolių skaičius 4-osios pramonės revoliucijos ir 5G interneto eroje demonstruoja, ar ekonomika pasiruošusi progresuoti ir uždirbti kuo daugiau. Privalome siekti būti startuoliams patraukliausia valstybe bent jau Europoje. Nes būtent iš to, kaip seksis formuoti ekosistemą, kad ji būtų palanki tokio verslo plėtrai, bus galima spręsti, ar einame teisingu keliu ir ar galime įjungti ekonomikos proveržio variklį. Nes jo vaisius paskirstydami visuomenei ir kurdami bendrumo jausmą galėtume įjungti ir laimės ekonomikos variklį. O galbūt yra atvirkščiai – gal mes stengiamės jį išjungti?

Tai labai gerai demonstruoja sprendimai mokesčių, investicijų pritraukimo ir švietimo srityse. Šiandien jų gana daug, bet dažniausiai jie įgyvendinami nepakankamai ryžtingai. Bet kuriuo atveju reikia pagirti Vyriausybę už sprendimą ryžtingai transformuoti pensijų sistemą – sukurti tvaresnę sistemą, paremtą ne tik dirbančių žmonių, bet ir biudžeto pajamomis. Taip dirbantys žmonės bus išlaisvinti nuo per didelės prievolės, dalis naštos bus perkelta į biudžetą ir labiau susieta su bendromis pajamomis, kurių didesnę dalį sumoka turtingesni piliečiai. Taigi, šis sprendimas didins ir solidarumo jausmą.

Kaip iš dalies teigiamą sprendimą galima vertinti tai, kad padidinus gyventojų pajamų mokestį padidinta ir neapmokestinama dalis. Tai leido padidinti mažiausiai uždirbančių piliečių pajamas. Pagirtinas ir Vyriausybės sprendimas didelę dalį ekonomikos augimo laikotarpiu gaunamų papildomų mokestinių įplaukų nukreipti ne į pašalpų ir atlyginimų didinimą, o į mokesčių naštos mažinimą. Tai teigiamai veikia Lietuvos verslo konkurencingumą, gali mažinti šešėlį ir didinti visuomenės solidarumo jausmą.

Teigiamas, nors kažkodėl per trejus metus realizuotinas, sprendimas yra įvesti „Sodros“ mokesčių lubas. Taip valdžia nustos apvoginėti tuos, kurie uždirba daugiau, nes mokėdami didesnius mokesčius jie nuo tam tikros sumos negaudavo jokios, net ir teorinės, naudos, nes didesnė pensija nebuvo skaičiuojama. Taigi, priimtas teisingas sprendimas mokesčių progresyvumo klausimus spręsti per gyventojų pajamų mokestį. Vis dėlto nėra aišku, kodėl nuspręsta šį sprendimą įgyvendinti per trejus metus. Juk šiandien dalis investuotojų, net ir kurdami savo padalinius Lietuvoje, būstines vis dar registruoja Estijoje ar kitose valstybėse, nes jose aukščiausio lygio ekspertai ir vadovai nėra apkraunami tokiais mokesčiais.

Manau, kad šiandien Lietuvai reikia politikos, kurios simboliu galėtų būti Margaret Thatcher – jai atėjus į valdžią ryžtingai priimti sprendimai įjungė ekonomikos plėtros variklį ir užtikrino didesnį rinkos skaidrumą bei konkurencingumą. O tai labai padidino visuomenės solidarumą ir įsitraukimą siekiant gerovės valstybės.

Bet kuriuo atveju, gerai, kad sprendimai, kuriuos raginome priimti jau seniai, pagaliau yra priimti. Jie visi teigiamai veiks mūsų šalies ateitį. Manau, kad jų priėmimas ir yra viena priežasčių, kodėl Lietuva kyla pasauliniuose konkurencingumo reitinguose.

Tačiau yra ir nemažai vis dar stringančių sprendimų. Tai galima aiškinti Vyriausybės baime apžioti per daug. Tačiau tam tikrais atvejais pasyvumas sunkiai suvokiamas, nes kertasi su pačios valdančiosios daugumos spalva. Pavyzdys galėtų būti automobilių taršos mokesčiai. Žinoma, jų niekas nenori. Bet jei visuomenės nešviesi ir jei jai neaiškinsi, kaip sistema veikia, visuomenė nė vieno mokesčio nenorės mokėti. Štai Danijoje automobiliai apmokestinami apie 100 proc., nes kurdama laimės ekonomiką ji įvertino, kad augant ekonomikai visuomenė yra linkusi perinvestuoti į automobilius, todėl vartotojai, pirkdami automobilius, dažniausiai – labai gerus, jei jų nepristabdysi, iš savo šalies kiekvienais metais išveš milijardus į tas šalis, kuriose tie automobiliai gaminami. Todėl, siekdama kompensuoti šiuos praradimus, Danija įvedė didžiulius automobilių mokesčius. Jie leidžia rūpintis ekonomikos plėtra, solidarumu ir visuomeninio transporto infrastruktūra, kad kuo didesnė dalis visuomenės gyventų be automobilio.

O kaip mažinti taršą ir kurti modernią transporto sistemą sekasi Vilniui ir Kaunui? Abiejuose miestuose tarša auga, nors viso pasaulio žiniasklaidoje teigiama, kad kitą dešimtmetį klestės tik žalieji miestai. Ir štai ką skaitome naujienų portale 15min.lt paskelbtame užsakomajame Aplinkos ministerijos straipsnyje – kažkoks Ramūno Karbauskio žaliųjų aplinkos apsaugos viceministras teigia: „Finansiškai skatinsime senų automobilių vairuotojus keisti savo transporto priemones į naujesnes, kad jos atitiktų tam tikras taršos normas. Nesakau, kad finansuosime naujų automobilių įsigijimą – mūsų gatvėmis rieda labai seni automobiliai, tad šiandieninėje situacijoje ir 10 metų amžiaus automobilis jau būtų neblogai.“ Kas čia per ambicijos? Net Sakartvelas deklaruoja, jog per dešimtmetį sieks, kad 90 proc. automobilių būtų elektromobiliai, o Lietuvos valdžia dūsauja, kad taršūs automobiliai būtų bent jau iki 10 metų senumo? Jei įmanoma pademonstruoti, kad tavo partijos deklaracijos ir realybė yra nutolusios šviesmečiais, manau, jog šis pavyzdys atskleidžia, kad žalumas bent kol kas yra ne ryžtingo ir ambicingo proveržio, o tik partijos įvaizdžio dalis. Taigi, Sakartvelas pats to nenorėdamas R. Karbauskio veidmainiškumą demaskavo geriau nei visos trąšų istorijos kartu sudėjus.

Tad kai kalbame apie progresą ir solidarumą, matome Danijos pavyzdį – pirkdamas ferarį danų milijonierius į biudžetą sumoka apie 200 tūkst. eurų. Siekdama laimės ekonomikos, Danija šiuos pinigus padalija pažangai, infrastruktūrai, didesniam visuomenės solidarumui, tai yra dar labiau įsuka laimės ekonomikos ratą. O Lietuvos piliečiams paliekama teisė pauostyti išmetamųjų dujų ir susirgti kvėpavimo takų ligomis. Ir džiaugtis, kad tai ne plaučių vėžys. Todėl tai Lietuvoje kuria susipriešinusių ir piktų bei ciniškų ir pasipūtusių (ferariais važinėjančių) žmonių grupes. Ir įsuka nelaimės ekonomikos ratą. O didžiausią potencialą turinčių miestų – Vilniaus ir Kauno – ateitis pradeda skendėti automobilių išmetamosiose dujose. Nes vargu ar koks nors pažangus startuolis arba ekspertas labai norės keltis gyventi į miestą, kuriame norėdamas nuvažiuoti 5 km užtrunki pusvalandį ir dar į plaučius gauni dozę sunkiųjų metalų.

Apie tokį išsigimusį požiūrį į Vilnių rašau šio numerio skiltyje „Rinkimai 2019“: kairioji nomenklatūra ir oligarchai bei jiems dirbanti žiniasklaida nuolat palaiko Lietuvos susipriešinimo su Vilniumi idėją, nes tai labai padeda rinkimuose, kai reikia iškelti naują populistą ar partiją. Visada geriausia tai daryti susipriešinant su turtuoliais iš Vilniaus. Bet juk tai visiška nesąmonė! Nes beveik pusė Vilniuje sumokamų gyventojų pajamų mokesčių atitenka regionams, todėl piliečiai, gyvenantys regionuose, siekdami gerovės turėtų ne susipriešinti su sostine, o atvirkščiai – kartu siekti didžiausio Vilniaus ekonominio potencialo proveržio, nes tai reikštų, kad juos pasieks dar didesnė ekonominė nauda. O ką matome šiandien?

Jei kairieji su oligarchais gąsdinimą Vilniumi naudotų tik rinkimuose, būtų dar pusė bėdos. Bet, siekdami po rinkimų įveikti „blogąjį“ Vilnių, kuriame patys gyvena ir valdo, jie stengiasi šią bausmę pademonstruoti darbais. Todėl ne tik Vilniaus tarša ar pažangi transporto sistema nesulaukia didesnio žaliųjų dėmesio, bet ir jaunimas skatinamas vykti gyventi į regionus – remiamas pirmojo būsto įsigijimas būtent regionuose. Taigi, tuo metu, kai mes žodžiais stengiamės tapti technologiškai pažangia valstybe, jaunimas skatinamas bėgti į regionus, kur nekilnojamojo turto kainos ir taip yra kelis kartus mažesnės, kad kuo mažiau jų liktų Vilniuje, kuriame nekilnojamojo turto įperkamumas yra gerokai mažesnis nei Rygoje ar Taline. Be jokios abejonės, tai mažina sostinės patrauklumą. Prie to prisideda ir spūstys, ir auganti tarša.

Įdomiausia tai, kad nekilnojamojo turto įperkamumas yra susijęs ir su valdžios veikla. Nuo 1998 m. krizės esu parašęs gal 20 straipsnių, kuriuose raginau nekartoti klaidos ir įvesti minimalius nekilnojamojo turto mokesčius, siekiančius nuo 0,2 iki 0,5 proc., kad būtų pristabdytas kainų augimas, susijęs su investicinio burbulo formavimusi, kai nesant mokesčio visuomenė linkusi perinvestuoti į nekilnojamąjį turtą. Deja, nors labai aktyviai apie tai kalbėjau 2003–2004 m. ir raginau ryžtingai spręsti šį klausimą, vis tiek sulaukėme 2008-ųjų krizės.

O ko laukiame šiandien? Nežinau. Džiugina tik tai, kad Lietuvos centrinis bankas jam prieinamais instrumentais bando stabdyti nekilnojamojo turto rinkos kaitimą. Tačiau įperkamumo indeksas akivaizdžiai demonstruoja, kad ir šiandien Vilniuje jauna šeima, pirkdama tokį patį būstą, kaip latvių šeima Rygoje, turi mokėti apie 17–18 proc. brangiau. Ir tai tikrai džiugina dargius bei avulius ir kitus į nekilnojamąjį turtą investuojančius oligarchus, bet žlugdo daugelio jaunų šeimų gerovę. Ir dar formuoja gerokai didesnę problemą, kai ekonomika pradės lėtėti, o nekilnojamojo turto burbulas ims išsileisti. Vadinasi, nauja pasaulinė krizė ateityje Lietuvai smogs daug galingiau, nes čia sprogs dar vienas, bet mažesnis – nekilnojamojo turto – burbulas.

Vis dėlto, nepaisant šių neigiamų veiksnių, reikia pagirti Finansų ministeriją ir Lietuvos centrinį banką, nes jų priimti sprendimai leido Lietuvoje prasidėti spartesniam finansų technologijų sektoriaus proveržiui. Tačiau, be taršos ir mažesnio nekilnojamojo turto įperkamumo, startuoliai susiduria ir su kitomis problemomis. Dalį jų žino ir premjeras. Pavyzdžiui, kai startuolių veikla reglamentuojama kaip įprastų bendrovių. Tai labai suvaržo startuolio veiksmus, tarkim, staigiai keičiant veiklos kryptį, kai reikia keisti esamus darbuotojus kitos srities specialistais. Kita problema susijusi su imigracija. Kaip rašėme praėjusiame numeryje, Lietuva yra pajėgi iš kitų šalių pritraukti mūrininkų ir vairuotojų, bet ne aukščiausio lygio ekspertų ir startuolių, kurie rinktųsi Lietuvą kaip savo kūrybos šalį. Tai gali būti natūralus procesas, bet gali būti ir politikos, kai jaunimas viliojamas važiuoti į regionus pas Ramūną, rezultatas. Nes taip nesudaromos palankiausios sąlygos pažangiems protams kurtis sostinėje ar Kaune ir savo kūryba prisidėti prie Lietuvos ekonomikos spurto.

Išsamiai apie tai, kokių sprendimų reikia, kad Lietuva taptų startuolių valstybe, kad mūsų didžiuosiuose miestuose koncentruotųsi įvairių sričių profesionalai, rašysime kitais metais specialiame numeryje, kurį planuojame parengti kartu su pažangiausiais Lietuvos startuoliais. O šiame numeryje paminėsiu tik dar vieną aspektą, susijusį su švietimu. Tai tema, kuri ne tik šiuo metu, bet ir nuolat kelia diskusijų, todėl pasiklysti labai lengva. Kai Vyriausybės kritikai teigia, kad ji nieko nenuveikė, jie meluoja. Lygiai taip pat, kaip ir Vyriausybė, kai aiškina, kad dirba labai progresyviai. Mes nuolat rašome, kad reikia ryžtingiau stiprinti technologinės pakraipos aukštąsias mokyklas, tačiau vis tiek – manau, kad ne be R. Karbauskio bičiulių pagalbos, – buvo nuspręsta labiausiai stiprinti iš esmės socialinės pakraipos Vytauto Didžiojo universitetą.

Šiandien premjeras giriasi, kad 20 pažangiausių jaunuolių Vyriausybė išsiuntė studijuoti į geriausius užsienio universitetus. O mes redakcijoje nuolat raginame patvirtinti programą, pagal kurią geriausi Lietuvos universitetai galėtų privilioti savo kursų dėstyti 200 ar daugiau aukščiausio lygio Vakarų profesorių, kad jie tūkstančius jaunuolių galėtų ruošti čia, Lietuvoje. Be to, tai padėtų pritraukti ir gabių užsienio studentų, nes rodytų, kad verta atvykti studijuoti į Lietuvą. Dar daugiau – tai siųstų žinutę investuotojams, kad 5G interneto, žaliosios energetikos, daiktų ekonomikos, finansų technologijų ir kitų labiausiai augančių sričių plėtros potencialas Europoje sparčiausiai auga būtent Lietuvoje. Nejau sunku tai padaryti? Juk minimalūs žingsniai šia kryptimi po mūsų straipsnių buvo padaryti. Kas trukdo realizuoti ryžtingiausią programą ir nelaukti, kol mūsų universitetai evoliucionuos patys?

Sauliui Skverneliui atėjo metas -apsispręsti 

O dabar pats metas pabandyti apibendrinti ir suvokti, kas šiandien mus turėtų džiuginti, o kas – kelti nerimą. Tai nėra paprasta, nes nors ir parašiau ilgą straipsnį, apžvelgiau tik mažiau nei pusę pavyzdžių, kurie, manau, leidžia suvokti vykstančių procesų esmę ir tai, kodėl nėra lengva S. Skvernelį priskirti prie geručių, bet ir nurašyti prie blogiukų būtų klaida.

Visų pirma, tikriausiai iš paminėtų pastabų akivaizdu, kad daugelyje sričių tenkinamasi nors ir teisingais, bet daliniais sprendimais. Jie gerina Lietuvos ekonomiką, tačiau nesukuria prielaidų realizuoti galingiausią ekonomikos proveržį. Tad taip tiesiog lopomas prieš tai funkcionavusios nelaimės ekonomikos mechanizmas, kad visai nesugriūtų, o ne ryžtingai keičiamas priimant tokius sprendimus ir siekiant tokios vertybinės bei intelektinės lyderystės, kokią yra realizavę Danijos politikos lyderiai. Tai galima aiškinti vis dar dominuojančia ir aiškiai reiškiama S. Skvernelio pozicija, kuri išryškėja akcentuojant, kad valdžia davė tiems tą, o aniems – dar kažką. Juk siekdama laimės ekonomikos valdžia turėtų telkti progresui, kurti sąlygas didesniam ekonomikos, mokslo, startuolių ekosistemos proveržiui. O perskirstymas per biudžetą, siekiant didesnio solidarumo, turėtų būti mažiausiai akcentuojamas natūralus reiškinys, bet ne Vyriausybės priimamų sprendimų svarbiausias rezultatas. Gaila, kad mūsų Vyriausybė tik giriasi, jog kažką davė, yra kritikuojama, kad per mažai, ir atsako, kad dar ką nors duos. Belieka pripažinti, kad tai yra ne laimės ekonomikos, o greičiau populistinių nuotaikų skatinimo ratas. Tai nėra tokia lyderystė, kokios reikėtų. 

Dar didesnį nerimą kelia tai, kad, nepaisant daugybės sprendimų, kurie leidžia manyti, kad dabartinė Vyriausybė yra labiau provakarietiška, ignoruojama oligarchinė ir Kremliaus įtaka, o tai sudaro sąlygas valstybės pažeidžiamumui. Teisintis, kad šią įtaką toleravo ir ankstesnės valdžios bei didelė dalis žiniasklaidos, galima, bet ne jos šiandien vadovauja Vyriausybei ir ne jos giriasi, kad baigėsi „MG Baltic“ ir kitų koncernų era. Nes jei jau giriesi skaidrumu, kaip gali toleruoti visus rinkai įtaką darančius ir, manyčiau, dėl šios įtakos visuomenės naudą oligarchams koncentruojančius sisteminius veiksnius, minimus šiame straipsnyje? Užuot visa tai toleravus reikėtų priimti ryžtingus sprendimus, ypač prieš Seimo rinkimus, kreiptis ir į Valstybės saugumo departamentą, kad užkirstų kelią Rusijos troliams ir pinigams, kuriais bandoma paveikti rinkimų rezultatus. Tačiau susidaro įspūdis, kad Vyriausybė pasidavė R. Karbauskio skleidžiamai tamsai, todėl nesikauna su oligarchine bei Kremliaus įtaka ir neskaidriomis sistemomis, ir bando priimti dar daugiau sprendimų, kurie padėtų kontroliuoti žurnalistus. Vakarietiškumo tai visai neprimena, veikiau jau kažką panašaus į Rytuose įprastus metodus, kai oligarchai, esantys opozicijoje, žiniasklaidą valdo įliedami pinigų, o valdžia žurnalistus užsmaugia per teisinę sistemą ir valdo per biudžeto pinigus. O tai jau panašu į Darto Veiderio vertą šešėlį. Tuo labiau kad prieš 2016-ųjų rinkimus mes rašėme, kad R. Karbauskį į pergalę atvedė ne tik buvusios valdžios nutiestas greitkelis, bet ir teisėtvarkos bei itin solidi žiniasklaidos pagalba. Taigi, tada „Agrokoncernui“ buvo galima draugauti su žiniasklaida, žiniasklaidai buvo galima skleisti Naisių geradario legendą ir padėti laimėti rinkimus, o, tarkim, „Vilniaus prekybai“ ir jos draugams šiandien negalima? Kas tai – klanų karai užuot inicijavus sprendimus, skaidrinančius rinką, ir sukūrus prielaidų, kad stiprėtų tokios žiniasklaidos priemonės kaip mūsų žurnalas, kurios priešinasi visų oligarchų įtakai, ragina ją eliminuoti ir taip skaidrinti Lietuvos ekonomiką? 

Baigiant belieka pridurti, kad šiandien Lietuvos ekonomikos situacija yra gana gera. Iš dalies prie to prisidėjo ir šios Vyriausybės veikla. Tačiau, norint ramiai žvelgti į ateitį, reikia pripažinti, kad matant sprendimus, kurie šiuo metu priimti, dar negalima atsakyti, ar mes, nors ir lėtai, bet artėjame prie Danijos tipo laimės ekonomikos, ar vis dėlto ekonomikos augimo ciklo užpiltomis akimis riedame oligarchistano link. Tačiau S. Skvernelis dar turi laiko pademonstruoti, kad mes be reikalo juo abejojame – jam tereikia ryžtingai siekti sprendimų, kurie labiau atitiktų tikslą sukurti deoligarchizuotą startuolių ir laimės ekonomikos valstybę. Be jokios abejonės, tam gali trukdyti jo partneris Ramūnas. Tačiau artėja vieni, vėliau – ir kiti rinkimai, todėl S. Skverneliui vis tiek reikės apsispręsti, ar jis yra gėrio karys, ar tik dar vienas politikas, pažymėtas oligarchijos šešėlio. Ir priimti sprendimus, kurie demonstruos, ar jis apsisprendė nusiplėšti kaukę, ar – baisu net pagalvoti! – galutinai užsitraukė Darto Veiderio kaukę ant savo gana draugiško veido.