Ekonomika

Vidmantas Janulevičius: „COVID-19 krizė pakeis verslo ateitį ir tam ruoštis turime dabar“ 2020 m. liepos 5 d. Eduardas EIGIRDAS

Visi Lietuvoje puikiausiai suvokia, kad COVID-19 sukėlė labai didelę krizę, tačiau milijardai, kuriais ne tik Lietuvos valdžia, bet ir visa Europa gesina jos liepsnas, siunčia klaidinančius signalus, kad viskas gali praeiti be padarinių –
tereikia išlaukti ir ramiai stebėti, kaip į kairę ir dešinę dalijami pinigai, o protestuoti tik tada, kai nieko negauni.

Nejau tikrai viskas taip paprasta? Ar tikrai užtenka išlaukti krizės pabaigos besipešant dėl sotesnio kąsnio? O gal turėtume elgtis atsakingiau ir pabandyti suvokti šios krizės prigimtį, kaip ji gali pakeisti pasaulį ir kaip turėtume reaguoti, jei norime, kad šie pokyčiai būtų naudingi mums visiems ir mūsų valstybei? Apie tai šiame numeryje nusprendėme pakalbinti vieną pažangiausių Lietuvos verslininkų, galingiausios Lietuvos verslo organizacijos, vienijančios Lietuvos pramonę, prezidentą – Vidmantą Janulevičių.

Gerbiamas Vidmantai, šiandien daugelis žmonių, matydami, kaip šuoliuoja akcijų rinkos – tai į apačią, tai į viršų, kaip tarsi iš begalybės rago į JAV, Europos Sąjungos (ES) ir kitų valstybių ekonomikas liejasi šimtai milijardų, net trilijonai, nebesupranta, ar ši krizė iš tiesų yra pavojinga. Gal reikia mąstyti taip, kaip mąsto dalis populistų, teigiančių, kad prisiskolinsime nors ir šimtą milijardų, krizė praeis ir gyvensime kaip anksčiau?

Esu tvirtai įsitikinęs, kad toks mąstymas labai pavojingas, nes skolintis reikia ne tam, kad išleistum pinigus, o tam, kad padėtum ekonomikai, verslui ir žmonėms atlaikyti krizės smūgį. Tam, kad neleistum šiai krizei didėti. Jokiu būdu negalima vien tik pravalgyti lėšų, būtina stengtis krizę išnaudoti ne šiaip finansuojant išgyvenimą, bet ir ypač daug pastangų skiriant tam, kad būtų finansuojami teigiami pokyčiai, kurie ilgainiui stiprintų Lietuvos ekonomiką ir didintų verslo potencialą. Juk šiandien niekas negali tiksliai pasakyti, kaip evoliucionuos ir kada baigsis ši krizė, bet tikrai žinome, kad po kiekvienos šios krizės bangos turėsime vis mažiau galimybių klimpti į skolas. Todėl nuo to, kaip sėkmingai panaudosime šiuo metu ekonomikai gaivinti skirtus resursus, priklausys mūsų visų ateitis.

Vis dėlto dalis žmonių gali su Jumis nesutikti. Tarkim, tie, kurie yra įsitikinę, kad ši krizė tik sustabdė ekonomiką, tačiau nieko iš esmės nepakeis, todėl užtenka palaikyti ekonomikos gyvybingumą, ir tiek. Tokiu atveju svarbiausia valdžios užduotis yra užtikrinti, kad bendri resursai būtų naudojami kuo skaidriau ir patenkinant visų, o ne išrinktųjų ir valdžiai draugiškų grupių poreikius. Tad ar iš tiesų verta kalbėti apie būtinybę finansus kreipti į tas sritis, kurios ilgainiui stiprintų ekonomiką??

Atsakydamas į šį klausimą norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad ne visi žmonės ar verslai nuo krizės nukentėjo vienodai. Daliai žmonių iš tiesų labai svarbu gauti paramą iš valstybės, bet yra ir labai turtingų žmonių, kurie ją gaus, nors galėtų išgyventi ir be jos. Verslo situacija yra dar sudėtingesnė, nes ir čia yra ir gavusiųjų simbolinį smūgį, ir patyrusiųjų nokdauną. Tad akivaizdu, kad selektyvumo išvengti nepavyks, tik idealiu atveju galima tikėtis, kad valdžiai pavyks daugiau ar mažiau apylygiai pasirūpinti Lietuvos verslu.

Jei mums pavyks sėkmingai realizuoti numatytus investicinius sprendimus ir sustiprinti Lietuvos pramonės konkurencingumą, tai gali padėti išvengti didesnės krizės. Prisiminkime, kad 2008–2009 m. būtent Lietuvos eksportas mus ištraukė iš krizės duobės. Jei sugebėsime išsaugoti ir padidinti savo pramonės konkurencingumą, neabejoju, kad išgyventi kitą ekonominę krizę galėsime daug lengviau.

Svarbu suvokti, kad mes veikiame ne uždaroje erdvėje, todėl jei kalbame tik apie išsidalijimą, turime pažvelgti į tai, ką daro Vokietija ar kitos pažangios valstybės – pamatysime, kad jos milžiniškus pinigus investuoja ne tik į išgyvenimą, bet ir į progresą. Jei mes tik dalysimės, turime pagalvoti apie tai, kaip konkuruosime, kai krizė baigsis. Ar neatsitiks taip, kad į krizę įžengėme vydamiesi Vokietijos pramonę, o iš jos pasitrauksime nuo Vokietijos smarkiai technologiškai atsilikę, nes investicijomis į pažangą per krizę nepasirūpinome?

Tačiau ar šiandien Lietuvoje galime kalbėti apie atsakingumą skirstant bendrus finansinius išteklius? Pavyzdžiui, mes redakcijoje itin kritiškai žvelgiame į valdančiųjų sprendimą papildomus 150 mln. eurų skirti kelininkams. Ar šis pavyzdys neleidžia teigti, kad geriau jau valdžia tegul rūpinasi bendromis problemomis, o ne skirsto šimtus milijonų tik tam tikriems sektoriams, nes bent kol kas juos skiria tiems sektoriams, kurių galimybės kurti ilgalaikę vertę kelia abejonių?

Sutinku, kad gal tai ir nėra optimalus sprendimas. Tačiau turime matyti ir dabartinės valdančiosios daugumos situaciją – jai reikia ieškoti būdų, kaip išsaugoti ekonomikos gyvybingumą, ir neleisti COVID-19 sukeltai ekonominei krizei peraugti į socialines ir dar didesnes ekonomines problemas. Šiame kontekste iš dalies galima pateisinti papildomų pinigų skyrimą kelių sektoriui, nes tai yra būdas, nors ilguoju laikotarpiu ir ne pats naudingiausias, į ekonomiką įlieti pinigų ir bent trumpam sustiprinti jos gyvybingumą.

Deja, žaliosios energetikos plėtrai buvo skirta gerokai mažiau pinigų, nors šiandien Lietuvai tai yra daug svarbesnė sritis. Manau, jog tai demonstruoja, kad dabartinei valdžiai kelininkai artimesni nei energetinė nepriklausomybė. O ką Jūs, kaip pažangiausios atsinaujinančių išteklių energetikos bendrovės Lietuvoje įkūrėjas, apie tai manote?

Nenorėčiau atstovauti kategoriškai pozicijai. Be jokios abejonės, manau, kad turėjo būti atvirkštinė situacija, kad atsinaujinančių išteklių energetikai turėjo būti skirta daugiau, o keliams – mažiau. Tačiau turime suprasti, kad šie pinigai buvo skirti iš pradinio pagalbos paketo, todėl šiandien svarbiausia, kad šiuo metu ES ir Lietuvos valstybės numatyti milijardai, skirti Lietuvos ekonomikos ir verslo gyvybingumui bei pažangai užtikrinti, būtų panaudoti kuo kokybiškiau ir iš tiesų investuoti siekiant didžiausios ilgalaikės ekonominės naudos Lietuvos valstybei ir piliečiams.

Gal šis klausimas Jums nepatiks, bet ar nėra taip, kad Jūs, atstovaudamas verslininkus vienijančiai organizacijai ir turėdamas nuolat bendrauti su valdžios institucijomis, vengiate griežčiau kritikuoti jos veiksmus, net jei ši kritika būtina, nes kitaip priversti valdančiuosius elgtis atsakingai gali būti labai sunku, net neįmanoma?

Tikrai nemanau, kad šiandien Lietuvoje trūksta kritikos. Tiek valdžios pareiškimų apie atliekamus darbus, tiek kritikos šiandien yra apsčiai. Manau, kad trūksta – beje, apie tai, kaip suprantu, kalba prezidentas Gitanas Nausėda, – bendradarbiavimo siekiant sutarti dėl būtinų sprendimų ir jų kokybiško realizavimo. Tikrai nemanau, kad šiandien yra tinkamas metas ir būtų teisinga išsiskirti griežta kritika. Šiandien tiek mes, pramonininkai, tiek politikai, visų pirma prezidentas, valdantieji ir opozicija, turėtume labai aiškiai sutarti, kad siekiame ne šiaip išgyventi krizę, bet ir pasistengti bendrus resursus nukreipti į tas sritis, kurios leis užtikrinti didžiausią ekonominę naudą Lietuvos verslui ir žmonėms. O kritikuoti bus galima tada, kai taps akivaizdu, kad svarbiausios investicijos sabotuojamos. Tačiau iki to momento reikia padaryti viską, kad sutartume.

Kaip vertinate Vyriausybės džiugiai praneštą žinią, kad patvirtintas Lietuvos ateities ekonomikos DNR planas? Ar pramonininkai su šiuo planu supažindinti? Ar Jūs asmeniškai manote, kad jo turinys toks pats ambicingas, kaip ir jo pavadinimas?

Plano pavadinimas išties skamba labai ambicingai. Lietuvai skiriamos sumos didelės, kryptys ir prioritetai pasirinkti logiškai ir teisingai. Kadangi daugiau kuruoju energetiką, galiu pasakyti, kad šioje srityje numatytos tinkamos kryptys. Tačiau bus labai svarbu užtikrinti, kad būtų realizuoti ir labai konkretūs bei pagrįsti sprendimai, užtikrinantys, kad pinigai pagal šias kryptis būtų panaudoti kuo efektyviau. Noriu pabrėžti, kad šiandien – dažnu atveju tikriausiai dėl skubėjimo – esame pastatomi prieš faktą, kad pinigai bus skiriami tam tikriems tikslams, nors turime rasti galimybių aptarti geriausius Vakarų pavyzdžius ir užtikrinti, kad ir Lietuvoje pinigai būtų investuojami būtent taip. Manau, kad šiandien labai reikalingas skaidrus ir viešas verslo bei politikų bendradarbiavimas, būtina užtikrinti, kad visuomenei būtų pateikiamos aiškios ir pagrįstos priimamų sprendimų alternatyvos, kad niekam nekiltų abejonių, jog pasirenkami geriausi, didžiausią ilgalaikę naudą turintys investiciniai sprendimai.

Tik taip galime užtikrinti, kad neatsitiktų taip, kaip investuojant į švietimo kokybę, kai daugelis lėšų atitenka statybos darbams. Abejotina, ar dėl to švietimo kokybė ir Lietuvos rinkos konkurencingumas išauga. Tikrai pasikeis tai, kad ilgainiui turėsime prižiūrėti ir finansuoti daugiau patalpų, o tai – papildomos finansinės išlaidos ir švaistoma energija.

Sutinku su Jūsų redakcijos pabrėžiama įžvalga, kad daugelis žmonių labiau orientuojasi į ekonominį naudingumą, todėl noriu pabrėžti, kad šiandien tai yra vienas ir tas pats. Pereidami prie atsinaujinančių išteklių energetikos kiekvienam Lietuvos žmogui ir šeimai suteikiame galimybę ne tik mokėti už elektrą, bet ir užsidirbti iš jos gamybos. O suvokdamas, koks milžiniškas ekonominis ir visuomenės gerovės potencialas glūdi energetinės nepriklausomybės siekyje, turiu pripažinti, kad net ir įvertinus naująjį planą lėšų šiam proveržiui numatyta vis dar nepakankamai.

Privalome koncentruotis į kokybiškas reformas, didinti sistemos funkcionavimo kokybę ir žmogiškojo potencialo ugdymą bei tam skirti finansavimą. Ilgainiui tai labai sustiprintų Lietuvos verslo pamatus, padėtų didinti Lietuvos žmonių potencialą, skatintų dvasinę, technologinę, pramoninę, socialinę evoliuciją, didintų kuriamą pridėtinę vertę ir leistų daugiau uždirbti žmonėms, verslui ir valstybei.

Šiandien gyvename labai atsakingu laikotarpiu. Turime suvokti, kad nėra aišku, ar artimiausiu metu turėsime tiek finansų, kuriuos galėsime skirti investicijoms, kiek numatyta investicijoms iki kitų metų pabaigos. Todėl jei galime realizuoti proveržį Lietuvos pramonėje ir gerokai padidinti sukuriamą bendrąjį vidaus produktą, tai turi būti daroma dabar, nes ir konkurenciniams iššūkiams, kurie mūsų laukia pasibaigus krizei, reikia ruoštis dabar, o ne laukti, kol krizė pasibaigs.