Kultūra

„Vesper“ kūrėja Kristina Buožytė: „Galime sukurti filmą, kuris nustebins savo autoriniu balsu“ 2023 m. sausio 12 d.

„Reikia istorijos, emocijos ir režisieriaus žvilgsnio. Šiems dalykams suėjus į vieną visumą, gali gimti labai stiprus darbas“, – paklausta apie tai, kaip lietuviams sukurti tokį filmą, kuris sudrebintų visą pasaulį, sako režisierė Kristina Buožytė. Ir priduria, kad lietuviškas kinas sparčiai tobulėja ir progresuoja.

2012-aisiais parodę mums „Aurorą“, režisieriai Kristina Buožytė ir Bruno Samperis šiemet grįžo su kur kas ambicingesniu projektu – Lietuvos miškuose nufilmuota fantastine pasaka „Vesper“, kuri jau tituluojama brangiausiu filmu Lietuvos kino istorijoje. Su režisiere pasikalbėjome apie tai, kas šiame kelyje buvo įsimintiniausia, kaip sekėsi surinkti 5 mln. eurų biudžetą ir parduoti filmą užsienio auditorijai ir, žinoma, aptarėme lietuviško kino galimybes sužibėti pasaulyje, o gal net nuskinti pirmąjį „Oskarą“.

Sukūrėte brangiausią filmą Lietuvos kino istorijoje. Ar esate patenkinta rezultatu? Kas šiame kelyje jus labiausiai nustebino ir nudžiugino?

Kai kūrėme, negalvojome, kad filmas bus brangiausias – į šį titulą netaikėme. Norėjome sukurti mokslinės fantastikos pasaką, kuri būtų nufilmuota Lietuvoje. Filmas – brangi medija, o jeigu kuri mokslinę fantastiką, išlaidos dar labiau išauga – prisideda efektai, pasaulio kūrimas ir pan.

Buvome pasirengę šį filmą kurti tokiomis priemonėmis, kokios bus prieinamos. Su operatoriais juokaudavome, kad jeigu nepavyks gauti pinigų, dominuos stambieji planai, aplinka bus neryški, koncentruosimės tik į personažus. Vis dėlto prodiuserių dėka pavyko surinkti reikiamą biudžetą ir aplinka dėl to tapo platesnė, galėjome parodyti daugiau fantastinio pasaulio.

Apie biudžetą dar būtinai pakalbėsime, o dabar norisi paklausti, kuri akimirka jums labiausiai įsiminė filmo kūrimo procese.

Ruošėmės ir filmavome per pandemiją, kai buvo uždraustos kelionės, o parduotuvės uždarytos. Dailininkai ir kostiumų dizaineriai negalėjo nueiti ir išsirinkti reikiamų medžiagų, tad viską reikėjo užsisakyti internetu. Kartais kažkas atvykdavo, o kažkas neatvykdavo, arba sulaukdavome to, ko visai nesitikėdavome, bet komanda sugebėjo įgyvendinti ant popieriaus nupaišytus sumanymus.

Su aktoriais repetavome per „Zoom“ platformą ir pirmą kartą Raffiellą Chapman pamačiau dešimt dienų prieš filmavimą, o Rosy McEwen, filme įkūnijusią Camelliją, išvydau likus savaitei iki filmavimo. Su Raffiella visada dirbome nuotoliu, matydavau ją maždaug iki pusės ir man ji atrodydavo jauna, suaugusi panelė. Kai pirmąkart pamačiau ją gyvai su kostiumu, išvydau mažytę, kuklią, šiek tiek išsigandusią mergaičiukę, kuriai nejauku, kad visi su ja sveikinasi, šokinėja aplink. O, vargeli, galvoju, kaip ji atlaikys visą filmavimą? Kaip žinoma, ne tik atlaikė, bet dar ir įkvėpė visą komandą.

Tekdavo filmuoti ir naktį, o Raffi tuo metu jau būdavo labai pavargusi. Filme yra scena, kai dvi herojės išsiskiria. Camellia ją pabučiuoja, Vesper užmiega, ją paguldo ant žolės kilimo ir sako: „Saldžių sapnų.“ Raffi užmigdavo iš tiesų, o aš ją keldavau, nes reikėdavo padaryti dar vieną dublį. Taip gaila būdavo – vaikas pervargęs, tik ir laukia scenos, kai gali patogiai įsitaisyti ir užmigti.

Kitas ryškus prisiminimas – mūsų dronas. Taupydami biudžetą, nutarėme jį pasigaminti patys. Turėjome viziją, kad mūsų personažas visur vaikšto su skraidančiu ir kalbančiu dronu. Drono gamyba užtruko šešis septynis mėnesius. Kai pradėjome gaminti, neįsivaizdavome, ar mūsų dronas pakils, ar ši idėja apskritai įmanoma. Buvome susikūrę savo dizainą – norėjome, kad dronas būtų skraidantis rutulys.