Visuomenė

Verslo išsaugojimo egzaminas prasideda 2020 m. balandžio 20 d.

Po verslo imperijos kūrėjo mirties advokatas perskaito testamentą, kuriame parašyta, kas tampa pagrindiniu šeimos verslo paveldėtoju, kokios funkcijos numatomos kitiems nariams, koks turtas paliekamas. Dalis šeimos narių būna patenkinti, dalis – nusivylę, tad intrigų ir kivirčų tikrai bus.

Taip paprastai atrodo verslo paveldėjimas filmuose. Ne vieną panašią tikrą istoriją girdėjome ir apie užsienyje kurtus šeimos verslus.

Verslo tęstinumo klausimas Lietuvos verslininkams tampa vis aktualesnis. Ką daryti su ne vienus metus puoselėtu ir augintu verslu: samdyti išorinius vadovus ar perduoti vaikams? Ką daryti, jei atžaloms tėvų kurtas verslas neįdomus ir jos turi kitų planų, o gal neturi verslui valdyti reikalingų savybių? Šiuo metu mūsų šalyje jau yra pavyzdžių, kai verslą perėmė arba šiuo metu perima antroji karta. Kaip jai sekasi ir su kokiais iššūkiais ji susiduria? Ką gali padaryti tėvai, kad perdavimas būtų sklandesnis?

Požiūrio keitimas

Verslas – tėvų, o ne šeimos. Su tokia savo dukterų Gailės ir Miglės nuostata teko susidurti „Topo centro“ įkūrėjams verslininkams Aurelijui ir Aurelijai Rusteikoms. Po studijų užsienyje į Lietuvą nusprendusioms grįžti merginoms kilo klausimų: ką mes čia veiksime? Ar privalome integruotis į tėvų verslą, ar galime kurti savo?

Pasak A. Rusteikienės, suvokimą apie verslą kaip apie visos šeimos veiklą jie gludino kelerius metus. Buvo ieškoma bendrųjų vardiklių, leidžiančių visiems aiškiai ir vienodai suvokti savo santykius versle. Šeimos verslo konstitucija Rusteikų šeimai pasirodė geriausia forma – ji ne tik sujungia visų šeimos narių požiūrius, bet ir numato verslo valdymo viziją.

Gana dažnai tėvai tik nuspėja tikruosius vaikų planus ir norus, tačiau jų nežino – beje, laikui bėgant jie keičiasi. Kuo anksčiau išaiškėja tikėtinas šeimos verslo likimo scenarijus, tuo didesnę vertę tėvai galės perduoti savo palikuonims, nes tokiu atveju būna daugiau laiko verslui transformuoti arba pasirūpinti vaikų išsilavinimu, praktinėmis žiniomis bei parengti juos tinkamai perimti šeimos verslo vairą.

Savo šeimos verslo konstituciją Rusteikos kūrė beveik dvejus metus, o ją pasirašę tapo turbūt pirmaisiais lietuviško verslo atstovais, žengusiais šį žingsnį. Dokumente apibrėžta, kaip aktyviai atžalos galėtų dalyvauti esamo verslo procesuose, akcininkų susirinkimuose, stebėtojų taryboje, kokiomis sąlygomis gali parduoti savo verslo dalį kitam šeimos nariui. Konstitucijoje numatytos ir naujų verslų kūrimo ar investavimo sąlygos, išmokų ir labdaringos veiklos tvarka, daug dėmesio skiriama šeimos susirinkimams.

Daugelis nesusimąsto, kaip ir kam perduos verslą. Sako, paliksiu viską vaikams, o jie, ką norės, tą ir darys, tai kam čia man dar kuo nors rūpintis? A. Rusteika neabejoja, kad taip mano dažnas verslininkas: „Žmonės mėgsta gyventi inertiškai, mano, kad po jų – nors ir tvanas. Tuomet tai ir įvyksta: prasideda nesutarimai, karai tarp šeimos narių, giminių, vyksta verslo įmonių dalybos, bankrotai.“ Jis įsitikinęs, kad verslui tęstinumas svarbu, nes norisi, kad tai, kas sukurta, išliktų. Tai buvo viena priežasčių, kodėl jo šeimos nariai nusprendė pasirašyti šeimos verslo konstituciją.

Verslininkas įsitikinęs, kad paliktas verslas tampa didele problema, jei įpėdiniai neparengti jo perimti. Tokiu atveju jie net nežino, į ką kreiptis, kur ieškoti pagalbos. „Pirmas žingsnis, nuo kurio mes pradėjome, buvo pokalbiai su dukromis. Klausėme, ar jos nori dalyvauti versle“, – pirmąjį šeimos verslo konstitucijos (ji ir buvo vaikų integravimo į šeimos verslą pradžia) etapą pamena A. Rusteikienė. „Jei vaikų paklausi tiesiai, ar nori perimti verslą, jie visada atsakys „Ne“. Ir mums taip buvo“, – juokiasi A. Rusteika ir priduria, kad verslas – tai atsakomybė. Anot jo, vaikams daug patogiau, kai tėvai palieka pinigų, mat su jais jie gali daryti, ką nori. Dėl šios priežasties reikia įdėti daug pastangų aiškinantis ir kalbėtis, kad po metų ar dvejų vaikams kiltų noras tęsti tėvų pradėtą veiklą.

Rengiant šeimos verslo konstituciją, abi Rusteikų dukterys buvo išvykusios į specialius kursus. Į juos iš viso pasaulio susirenka jauni žmonės, kurie ateityje turėtų perimti savo šeimos verslą. Rusteikų vyresnioji duktė Gailė pamena, kad mokymuose Abu Dabyje jai reikėjo pristatyti verslo idėją ir įtikinti kitus dalyvius į ją investuoti. „Pristačiau savo „Topo centro“ parduotuvės viziją. Išklausę kolegos nusprendė, kad ši idėja verta 5 mln. eurų. Prieš kelerius metus apgalvojau, kaip viską daryčiau, o dabar ėmiau ir padariau“, – juokiasi G. Rusteikaitė. Šiemet ji savarankiškai atidarė franšizinę „Topo centro“ parduotuvę Vilniaus „Akropolyje“.

Jaunesnioji Rusteikų atžala Miglė neslepia, kad iš pradžių įsitraukti į šeimos verslą nenorėjo, nes jai nepatiko dirbti prekybos sektoriuje: „Maniau, kad jei ateisime į šeimos verslą, turėsime daryti tai, kas neįdomu. Tačiau tėtis paaiškino, jog tai nebūtina, nes šeimos verslas diversifikuotas, sudarytos palankios sąlygos įgyvendinti savo idėjas, plėtoti naują verslą neieškant išorinio investuotojo, be to, yra artimiausių žmonių palaikymas.“ Šiuo metu Miglė rūpinasi startuolio – daiktų nuomos platformos Dalinuosi.lt, į kurią investavo Rusteikų šeima, rinkodara ir vykdo projektą „Užupio Meka(S)“.

Tik po specialių mokymų abi dukterys pasakė, kad norėtų jungtis prie šeimos verslo. „Manau, jog patirtis kursuose joms padėjo apsispręsti. Susitikusios su bendraamžiais, kurie priklauso net ne antrai verslo paveldėtojų kartai kaip jos, bet trečiai, ketvirtai ar net penktai, jos pamatė, kad net ir jie, turėdami gerokai daugiau patirties, susiduria su tokiomis pat dvejonėmis kaip ir jos“, – dukterų apsisprendimo lūžio momentą pamena verslininkė A. Rusteikienė. Ji įsitikinusi, kad šeimos verslo konstitucijos rengimas buvo puikus šeimos narių tarpusavio teambuildingas. Nė vienas sprendimas negalėjo būti priimtas ir joks punktas negalėjo būti įrašytas į dokumentą, jei tam nepritarė bent vienas šeimos narys. „Kai viską išsiaiškinome, nebeliko dvejonių ir abi dukros sutiko aktyviai dalyvauti šeimos versle“, – pamena A. Rusteikienė. „Tuo džiugiai nustebino mus“, – papildo ją A. Rusteika ir priduria, kad baigę teorinę verslo valdymo dalį dabar siekia šeimos verslo konstituciją įgyvendinti praktiškai.

Išsaugoti sunku

Leonas Lingis

Tik apie 3 proc. verslų pasaulyje išlieka tos pačios šeimos rankose ilgiau nei tris kartas. Tokią statistiką pateikia Leonas Lingis, profesinių paslaugų bendrovės „EY“ Mokesčių ir teisės padalinio Baltijos šalyse vadovas. „Tai įrodymas, kad užduotis išsaugoti šeimos verslą nėra jau tokia lengva“, – teigia. L. Lingis.

Viena pagrindinių priežasčių, trukdančių išlaikyti verslą šeimoje, – tarp paveldėtojų kylantys konfliktai: ką daryti su verslu ir kaip jis turėtų būti valdomas? Tokių konfliktų kilimo tikimybė priklauso nuo šeimos tradicijų, ryšių tarp šeimos narių stiprumo ir verslo valdymo išmanymo. „Šeimai neturint bendro tikslo yra didelė tikimybė, kad kiekvienas šeimos narys sieks naudos tik sau. Tokiomis aplinkybėmis išlaikyti verslą šeimos rankose išties sudėtinga“, – dažną šeimos verslų pabaigos priežastį įvardija pašnekovas.

Anot L. Lingio, Rusteikos šeimos verslo konstituciją parengė pačiu laiku, kai vaikai jau pajėgūs diskutuoti su tėvais šeimos verslo klausimais ir prisiimti atsakomybę. Šeimos verslo konstitucijos didžiausia vertė yra net ne dokumentas, o pats jos kūrimo procesas, kai tėvai ir vaikai aptaria šeimos verslo prasmę, viziją, valdymą. Svarbu, kad visi šeimos nariai suvoktų bendrą verslo išlaikymo naudą. L. Lingis įsitikinęs, kad Rusteikų šeimos konstitucija bus bendradarbiavimo pamatas ne tik esamai, bet ir ateitiems kartoms.

Stebint situaciją viešojoje erdvėje gali susidaryti įspūdis, kad vienos ar kitos šeimos tėvai itin sėkmingai perdavė savo verslą valdyti vienam iš verslių vaikų. Tačiau L. Lingis atkreipia dėmesį į tai, kad tokiomis aplinkybėmis negalima pamiršti ir kitų vaikų, kurie galbūt nėra tokie verslūs, interesų. Pastariesiems kyla daug klausimų: kaip viskas klostysis? Ar versle besisukantis brolis ar sesuo gaus daugiau, nes jo ar jos indėlis lyg ir didesnis? Ar visi vaikai nusipelno gauti po lygiai? Svarbu šiais klausimais diskutuoti – vaikai dažnai patys pasiūlo visus tenkinančių sprendimų ir taip jaučiasi prisidedantys prie šeimos finansinės gerovės.

L. Lingis įsitikinęs, kad kartų kaitos klausimą palikti savieigai – neatsakinga. Lietuvoje jis žino ne vieną šeimą, kuri šiandien sprendžia šeimos verslo ateities dilemą: „Kartais vaikai galėtų perimti verslą, tačiau turi kitų interesų, o kartais norėtų, tačiau nėra tam pasirengę.“ Pasak L. Lingio, labai svarbu išgirsti visas nuomones. Gana dažnai tėvai tik nuspėja tikruosius vaikų planus ir norus, tačiau jų nežino – beje, laikui bėgant jie keičiasi. Kuo anksčiau išaiškėja tikėtinas šeimos verslo likimo scenarijus, tuo didesnę vertę tėvai galės perduoti savo palikuonims, nes tokiu atveju būna daugiau laiko verslui transformuoti arba pasirūpinti vaikų išsilavinimu, praktinėmis žiniomis bei parengti juos tinkamai perimti šeimos verslo vairą.

Kaitos procesas

Mykolas Baronas dirbti tėčio Petro įkurtoje vienoje didžiausių Šiaulių regiono pramonės įmonių „Salda“, kuri gamina vėdinimo sistemų įrangą, pradėjo prieš beveik devynerius metus, baigęs studijas. Šiuo metu jis yra vienas iš vadovų komandos narių, atsakingas už rinkodarą ir pardavimą. Iki tol jam teko dirbti pirkimo, vėliau – pardavimo vadybininku, o besimokydamas mokykloje vasarą jis darbavosi sandėlyje.

Mykolas neslepia, kad nežinojo, ką veiks ir kur dirbs baigęs studijas, o entuziazmu dirbti šeimos įmonėje netryško. „Kiek tenka bendrauti su panašaus likimo draugais, tai didelės iniciatyvos dirbti šeimos versle turbūt nerodo nė vienas, – juokiasi M. Baronas. – Mano atveju turbūt buvo lūkestis iš tėvų. Jiems reikėjo pagalbos, jie paprašė ir aš atėjau.“

„Šeimai neturint bendro tikslo yra didelė tikimybė, kad kiekvienas šeimos narys sieks naudos tik sau. Tokiomis aplinkybėmis išlaikyti verslą šeimos rankose išties sudėtinga“, – dažną šeimos verslų pabaigos priežastį įvardija L. Lingis.

Tačiau jo sesuo Ugnė, viską apsvarsčiusi, nepriėmė tėčio siūlymo prisijungti prie šeimos verslo. Baigusi viešbučių ir restoranų vadybą užsienyje, ji neskubėjo grįžti į Lietuvą: dirbo Barselonoje, Niujorke. O kai galop grįžo į Lietuvą, kurį laiką darbavosi reklamos agentūroje. Ir tik suvokusi, kad jai labiausiai patiktų darbas, kuriame reklama susipintų su viešbučių ir restoranų verslu, ji prisijungė prie mamos įkurto turizmo verslo.

Kaip ir bet kuriame darbe, taip ir šeimos versle yra tiek pranašumų, tiek trūkumų. Vienas didžiausių trūkumų, kurį vardija turbūt visi antros ir tolesnių kartų atstovai, – tiek šeimos nariai, tiek kiti įmonės darbuotojai turi kur kas didesnių lūkesčių ir kelia aukštesnius reikalavimus nei iš gatvės atėjusiam darbuotojui. Pasak M. Barono, šeimos versle nėra atsarginio varianto. Uždaręs duris vis tiek lieki atsakingas. Jei įmonė priklauso šeimai, niekur nepabėgsi nuo jos reikalų, net jei ir išeisi iš darbo. Atsakingas būsi visada.

Mykolas Baronas

Šiuo metu Mykolo tėtis dalyvauja tik priimant strateginius sprendimus, iš kasdienės veiklos yra pasitraukęs. Įmonei vadovauja vykdomasis direktorius. „Aš esu vienas iš trijų už tam tikras sritis atsakingų vadovų. Buvau tas, kuris ragino tėtį pasirinkti tokį vadybos kelią. Taip jis gali koncentruotis į strateginius klausimus ir naujų idėjų įgyvendinimą bei kitus savo verslus. Sprendimas nebuvo rastas per vieną dieną, keletą metų jo buvo ieškoma ir drauge priėjome prie to, kas yra šiandien“, – pamena M. Baronas.

Už rinkodarą ir pardavimą įmonėje atsakingas Mykolas tikina, kad, pasitraukus tėčiui, pats nenorėjęs užimti jo vietos ir vadovauti visai įmonei. Noras ir tikslas buvo suburti profesionalių vadovų komandą, kurioje kiekvienas būtų savo srities specialistas. M. Baronas įsitikinęs, kad dabar įmonėje yra daugiau žmonių, daugiau nuomonių, tad tikėtina, kad bus ir daugiau teisingų sprendimų.

Jis pats šiuo metu su tėčiu daugiausia kalbasi ir ieško tolesnių verslo augimo kelių. Šeimos vyrai pradėjo diskusijas apie tai, kad reikėtų dar labiau stiprinti įmonės valdymą, svarsto apie profesionalios valdybos kūrimą, nepriklausomų narių įtraukimą. „Šiuo metu vyksta svarbus įmonės kaitos procesas“, – įsitikinęs jaunasis Baronas. Jis neslepia, kad šeimoje daug galvojama apie tai, kaip viskas bus toliau, kalbamasi apie principus, tačiau konkretaus plano dar nėra. Nors tai ir darbiniai klausimai, bet jie labai jautrūs ir nėra lengvi.

Verslo perdavimo scenarijų yra ne vienas. Ir nebūtinai jie turi būti skandalingi, su daugybe intrigų, kaip filmuose. Vakaruose šie procesai vyksta jau ne vieną dešimtmetį ir Lietuvos verslininkai gali mokytis iš kitų klaidų. Laikas parodys, ar mokysis, tačiau, kaip ir bet kurioje situacijoje, taip ir perduodant šeimos verslą kitai kartai svarbiausia užduotis lieka kalbėjimasis ir bendravimas tarp šeimos narių.