Laisvai prieinami straipsniai

Vaidas Žagūnis: „Tikiu teigiamomis Lietuvos ekonomikos perspektyvomis“ 2023 m. liepos 31 d. Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su banku CITADELE

Be jokios abejonės, pasaulio ekonomikos perspektyvos yra vienas svarbiausių klausimų, kurie šiuo metu kelia nerimą tiek Lietuvos verslo ir politikos lyderiams, tiek didelei daliai visuomenės, todėl šiame numeryje nusprendėme šiai temai skirti daugiau dėmesio. Banko „Citadele“ valdybos narys ir Baltijos šalių verslo bankininkystės tarnybos vadovas Vaidas Žagūnis pokalbyje pabrėžė karo Ukrainoje baigties, žaliosios transformacijos ir energetikos sektorių plėtros svarbą, stengiantis išvengti didesnio ekonomikos nuosmukio; taip pat viltį, kad Lietuvos ekonomika atsigaus sparčiau, nes mūsų verslas jau ne kartą įrodė, kad sugeba įveikti iššūkius, prisitaikyti ir augti.

Gerbiamas Vaidai, kaip Jūs apibrėžtumėte šiuo metu stebimus globalius ekonominius procesus? Kurie jų reikšmingiausi?

Manau, kad visi puikiai pamename pastarųjų metų geopolitinius įvykius, kai iš pradžių smogė COVID-19 pandemija, o tada prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą. Paskui ištiko energijos išteklių kainų smūgis, o virš Europos pakibo energetikos krizės grėsmė. Visi šie procesai skatino imtis aktyvių veiksmų, keisti JAV ir Europos Sąjungos makroekonomikos politiką taip, kad būtų labiau apsaugotos jų vidaus rinkos, gamintojai ir mažinama priklausomybė nuo tiekimo grandinės sutrikimų bei Rytų valstybių, ypač Kinijos. Pagrindinis tikslas buvo užtik­rinti ilgalaikį ekonomikos stabilumą tiek JAV, tiek Europoje.

Ir nors tokio masto procesas negali būti lengvas, manau, jog turėtume suvokti, kad toks globalios ekonomikos politikos pokytis ilgainiui mūsų regionui turėtų būti labai naudingas – daliai gamybos iš Kinijos grįžus į Europą, Baltijos regionas būtų vienas pirmųjų, kuris pajustų pozityvius pokyčius.

Tikriausiai sutiksite, kad nemaža dalis verslo lyderių ir piliečių, nerimaudami dėl augančių palūkanų normų, orientuojasi ne į šiuos ilgalaikius pokyčius, o į trumpalaikius. Kaip manote, ar dar ilgai jos bus tokios aukštos?

Kaip žinote, Lietuvoje 88 proc. paskolų yra suteikta taikant kintamąsias palūkanas. Be jokios abejonės, augantis EURIBOR ir didėjančios palūkanų normos neigiamai veikia tiek verslo plėtros potencialą, tiek visuomenės gerovę. Vis dėlto turime suvokti, kad tai yra infliacijos, kurią daugiausia didino ir energetikos krizė, rezultatas. Be jokios abejonės, didelės įtakos turėjo ir centrinių bankų veikla bei pinigų spausdinimo politika – pinigų kiekis iš tiesų buvo labai stipriai išaugęs. Dar visai neseniai stebėjomės, kad Turkijoje infliacija gali siekti 20, 30, net 50 ir 85 proc., ir manėme, kad mums tai niekada nenutiks, tačiau pernai tai nutiko – infliacija perkopė 20 procentų.

Tai paskatino ryžtingus Europos Centrinio Banko (ECB) veiksmus ir iš esmės pakeitė pinigų politiką. Daug metų palūkanų normos buvo neigiamos, o šiuo metu EURIBOR yra pasiekęs seniai neregėtą lygį. Tai tikrai skausmingas pokytis, nes verslas gali prisitaikyti prie lėtai augančio EURIBOR, tačiau toks greitis, kokiu jis auga pastaruoju metu, tam tikriems sektoriams gali suduoti gana didelį smūgį. Tarkim, nekilnojamojo turto sektoriui, nes jis yra labai jautrus tokiam EURIBOR, koks yra dabar.

Kiek dar gali tęstis šis palūkanų normų augimo ralis? Ar Lietuvos ekonomika šiandien yra pakankamai atspari, kad trumpalaikis nuosmukis nevirstų ilgalaike depresija?

Vyrauja nuomonė, kad palūkanų normos dar kurį laiką turėtų šiek tiek kilti ir išlikti aukštos, tačiau vėliau, tikėtina, stabilizuosis ir po kiek laiko pradės mažėti. Nenorėčiau prog-nozuoti, kada tai nutiks, bet manau, kad dar bent porą kartų palūkanų normas ECB kels, o vėliau bent metus jos turėtų išsilaikyti itin aukšto lygio. Vis dėlto neturėtume savęs nuolat gąsdinti blogiausiais scenarijais, nes kova su infliacija gali būti ir sėkmingesnė, nei prognozuojama. Pavyzdžiui, Ispanija, kuri yra didelė Europos Sąjungos ekonomikos dalis, paskelbė naujausius duomenis: pagal juos, infliacija krito žemiau 2 proc., o tai ir yra ECB tikslas. Kita tendencija – Vokietijoje jau keli mėnesiai iš eilės mažėja didmeninės produktų kainos. Didžiosios ekonomikos siunčia signalus, kad infliacija yra geriau valdoma, ir ji tikrai nebėra tokio lygio, kokio buvo pernai. Ir tai gera žinia, net jei ECB į šią informaciją bent kol kad žvelgs kritiškai ir neskubės mažinti palūkanų normų. Vis dėlto tai demonstruoja, kad priemonės, kurių imtasi, veikia, ir jei šios tendencijos stiprės, didelių palūkanų normų laikotarpis eina į pabaigą.

Didžiosios ekonomikos siunčia signalus, kad in-fliacija yra geriau valdoma, ir ji tikrai nebėra tokio lygio, kokio buvo pernai. Ir tai gera žinia, net jei ECB į šią informaciją bent kol kad žvelgs kritiškai ir neskubės mažinti palūkanų normų.

Kai kalbame apie Lietuvos ekonomiką, reikia suvokti, kad šiandien, kitaip nei per 2008 m. krizę, Lietuvos ekonomikos nėra ištikusi griūtis. Taip, esama korekcijos bendrojo vidaus produkto (BVP) rodikliuose, bet jeigu mūsų BVP artimiausiais metais augs bent po 2 proc., manau, kad Lietuva didesnės krizės išvengs. Turime suvokti, kad šiandien esame daug kartų stipresni nei prieš 2008 m. krizę, todėl jei bus vykdoma išmintinga ekonomikos politika, rimtų problemų tikrai išvengsime.

Paminėjote, kad gamybos grąžinimas į Europą gali teigiamai paveikti Lietuvos ekonomiką. Kokie kiti sprendimai, taip pat ir Lietuvos valstybės, galėtų užtikrinti maksimaliai spartų Lietuvos ekonomikos augimą? Šiame dešimtmetyje tai yra labai svarbu, nes remdamiesi ekonomikos augimu turime stiprinti gynybą ir siekti didesnės visuomenės gerovės.

Manau, kad svarbios bent trys dedamosios, kurios turės daug įtakos Lietuvos ekonomikos ir valstybės ateičiai: karo Ukrainoje baigtis, sėkmingas žaliojo kurso vykdymas ir viso energetikos sektoriaus sėkminga plėtra.

Kai kalbame apie gamybos iš Azijos grįžimą į Europą, turime suprasti, kad, norėdami būti konkurencingi gamybos sektoriuje, turime turėti kvalifikuotą ir konkurencingą darbo jėgą, prieinamų ir patraukliomis kainomis tiekiamų energijos ištek­lių. Žinoma, su Kinija darbo jėgos kaštais mes nekonkuruojame, todėl labai svarbu stengtis skatinti technologinę Lietuvos verslo pažangą, nes tai didintų produktyvumą, taip pat ieškoti būdų, kaip plėtoti energetikos sistemą, kad galėtume užtikrinti žemesnes kainas. Tik taip galime sukurti verslo ir pramonės plėtrai maksimaliai palankią aplinką.

Manau, kad šiame kontekste turime ir gerų, ir nerimą keliančių žinių. Viena vertus, planuojame tapti gaminančia ir elektrą eksportuojančia šalimi – dėl energetikos sektoriaus plėt­ros siekiame sukurti pridėtinę vertę tiek šiam sektoriui, tiek pramonei, verslui ir visai valstybei. Kita vertus, nors verslas ir yra pasiruošęs į atsinaujinančių išteklių energetiką investuoti 3–4 mlrd. eurų, bet, deja, valstybė, šiuo metu egzistuojanti infra­struktūra ir teisinis reguliavimas nėra pasiruošę priimti šios investicijos. Palyginkime: naują 1 300 MW atominę elektrinę būtume statę apie dešimt metų ir tai būtų kainavę apie 5 mlrd. eurų mokesčių mokėtojų lėšų. Privatusis sektorius, diegdamas atsinaujinančių išteklių energetikos pajėgumus, tai gali padaryti per dvejus trejus metus, naudodamas tik privačių investuotojų lėšas, o iš saulės ar vėjo energijos pagamintos elektros kaina jau yra labai panaši į atominės elektrinės elektros energijos kainą. Taip, manau, prarandame galimybę sparčiau siekti energetinės nepriklausomybės, didinti elektros gamybą ir šiuo metu, kai tai itin aktualu, skatinti spartesnį ekonomikos atsigavimą. Labai norėtųsi tikėtis, kad šios problemos yra laikinos ir artimiausiu metu bus rasta būtinų sprendimų.

Paminėjote Ukrainą – kad karo baigtis gali reikšmingai paveikti ir mūsų ekonomikos ateitį. Vis dėlto yra manančiųjų, kad nors Ukrainos pergalės turime siekti iš visų jėgų, Ukraina, kaip kylanti ekonominė galia, gali ne padėti Lietuvos verslui augti, o kelti papildomų konkurencinių iššūkių. Ar tokie trolių gąsdinimai turi pagrindo?

Nemanau, kad šiandien Lietuvoje yra daug verslų, kurie nesusidurtų su konkurencijos keliamais iššūkiais. Taigi, šio faktoriaus sureikšminimas iš tiesų yra dirbtinis. Juk akivaizdu, kad Ukrainos ekonomikos atsigavimas po karo gali sudaryti sąlygas šiame procese aktyviai dalyvauti ir augti Lietuvos verslui – juk kalbame apie 40 mln. gyventojų turinčią rinką. Pabandykite rasti kitą panašaus dydžio rinką, esančią netoliese, ir į ją įeiti. Užtenka prisiminti, kiek laiko reikėjo belstis į Vokietijos ir kitas rinkas, kad patektume ten su savo produktais. Manau, kad patekimo į Ukrainą kelias bus lengvesnis, nes mūsų santykiai karo akivaizdoje yra draugiški ir broliški – mes ukrainiečius mėgstame ir jie mus mėgsta.

Negana to, turime matyti ir milžinišką potencialą vykdant Ukrainos atstatymo darbus. Jau šiandien Pasaulio bankas ir Europos Komisija kalba apie 400 mlrd. eurų, kurių reikės Ukrainai atstatyti. Kitur minimi ir dar didesni skaičiai. Reikės atstatyti tiltus, kelius, mokyklas, viešąją in­frastruktūrą, taip pat atkurti privatųjį sektorių, gyvenamuosius namus. Šiandien užsienio šalys, verslo organizacijos jau steigia savo būstines ir ruošiasi šiam etapui. Manau, kad turime neatsilikti ir labai atsakingai įsitraukti į šį procesą, tuo labiau kad, kaip minėjau, Lietuva šiandien turi didžiulį patikimumo kreditą. Ar pasinaudosime šiomis galimybėmis ir sustiprinsime save ir Ukrainą, priklausys tik nuo mūsų verslo, o tam tikrais atvejais – ir nuo valstybės aktyvumo.

Vis dėlto, reaguodamas į mintį, kad Ukrainos ekonomikos atsigavimas gali būti mums nenaudingas, dar pabrėžčiau ir tai, kad kuo ekonomiškai stipresnė bus Ukraina, tuo galingesnė bus jos kariuomenė ir vieningesnė jos visuomenė, tuo saugesni būsime mes visi. Dabar jau akivaizdu, kad Ukraina greitai bus ir NATO narė. Vien to turėtų užtekti, kad iš visų jėgų stengtumėmės prisidėti prie kuo spartesnio šios šalies ekonomikos atsigavimo.

Paminėjote ne tik energetiką, bet ir žaliąją transformaciją. Kaip manote, koks Lietuvos progresas šioje srityje? Kaip tokios organizacijos kaip Jūsų bankas „Citadele“ gali prisidėti ar jau prisideda prie pažangos žengiant šiuo keliu?

Manau, kad esame kelionės pradžioje. Yra formalūs reikalavimai, kad bankai turi raportuoti portfelio kokybę pagal žaliosios ekonomikos principus. Kalbėdami su klientais pastebime gerą tendenciją: daug verslų apie tai jau galvoja, tačiau manau, kad kol kas esame įveikę tik apie 10 proc. kelionės ir pagrindinės investicijos laukia ateityje.

Matome, kad lengvųjų automobilių parkas labai sparčiai transformuojasi. Kas trečias lizinguojamas naujas automobilis yra arba visiškai varomas elektra, arba su hibridiniu varikliu. Norvegijoje devyni iš dešimties automobilių yra elektriniai arba hibridiniai. Tolimųjų maršrutų transporto priemonių pokytis kol kas vyksta tik gerinant „Euro“ standartus, pavienės įmonės išbando elektrinius sunkvežimius, tačiau kol kas nematome proveržio, kad kas nors keistųsi iš esmės. Viešajame transporte pradeda daugėti žaliojo, elektra ir vandeniliu varomo, transporto.

Kuo ekonomiškai stipresnė bus Ukraina, tuo galingesnė bus jos kariuomenė ir vieningesnė jos visuomenė, tuo saugesni būsime mes visi. Dabar jau akivaizdu, kad Ukraina greitai bus ir NATO narė. Vien to turėtų užtekti, kad iš visų jėgų stengtumėmės prisidėti prie kuo spartesnio šios šalies ekonomikos atsigavimo.

Gamyba taip pat pradeda stipriai orientuotis į žaliąją kryptį, nes pirkėjai reikalauja sertifikatų, įrodančių, kad produktai pagaminti naudojant žaliąsias technologijas. Žemės ūkis, manau, taip pat turi didelį potencialą transformuotis. Kaip žinome, jis palieka bene didžiausią anglies dioksido pėdsaką. Kai kurie ūkiai jau žengia žaliąja kryptimi, tačiau dar laukia ilga kelionė.

Mes, kaip bankas, esame pasirašę keletą programų su keliais didžiausiais Europos Sąjungos instituciniais bankais ir sutarę, kaip prisidėsime prie klimato programos. Vieną jų galiu įvardyti: esame pasirašę 460 mln. eurų programą su Europos investicijų banku. Šio skolinimo rezultatas – ne mažiau kaip 20 proc. šių lėšų turėtų nukeliauti į investicijų į klimatui nekenksmingus projektus skatinimą ir mažinti anglies dioksido pėdsaką.

Šiam tikslui skiriame daug dėmesio, tačiau skaičiai vis dar yra gana žemi. 2020-aisiais tik 7 proc. naujų paskolų galėjome priskirti žaliųjų paskolų krepšeliui. Taigi, tiek bankų, tiek klientų laukia ilgas kelias ir prireiks daug kantrybės, tačiau neabejoju, kad šį dešimtmetį šioje srityje stebėsime itin didelį pokytį.

Tad Jūs gana optimistiškai žvelgiate į pasaulio, bent jau demokratinio, ir Lietuvos ekonomikos ateitį?

Manau, kad stebėdami mano minėtus procesus ir tam tikrose srityse realizuojamą pažangą, kad ir, pavyzdžiui, Lietuvoje vykstančią technologiškai itin pažangių ir aukštą pridėtinę vertę kuriančių verslų plėtrą (omenyje turiu tiek biologines, tiek puslaidininkių technologijas), tikrai turime pagrindo optimizmui. Galime tikėtis, kad po kelerių sunkesnių metų mūsų laukia spartesnio ekonomikos augimo etapas. Tai padės stiprėti mūsų valstybei ir sukurs papildomų verslo plėtros galimybių.

Kita vertus, taip pat svarbu paminėti, kad pastaraisiais metais gyvename aplinkoje, kurioje įvykiai, kurių ekonomistai prognozuoti negali, tokie kaip COVID-19 pandemija ar karas, pakeičia ankstesnes prognozes ir verčia prisitaikyti prie naujos realybės. Taigi, galima teigti, kad ateities nuspėjamumas yra sumažėjęs iki nulio. Anksčiau galėjome savo verslo veiklą planuoti kelerius metus į priekį, o šiandien būtina paraleliai rea­lizuoti ir operatyvinio verslo planavimo bei valdymo modelį, ir turėti galimybę būti lankstiems, prisitaikyti prie greitai besikeičiančios aplinkos, kad būtų galima greičiau ir lanksčiau reaguoti į kylančius iššūkius. Vis dėlto ir šiame kontekste, manau, galime būti optimistai, nes Lietuvos verslas unikalus tuo, kad, užaugęs gana nedidelėje ekonomikoje, sugebėjo prisitaikyti ir išlikti krizių sąlygomis, dažniausiai po jų net sustiprėti. Todėl pakartosiu: jei šiandien matysime ne tik riziką, bet ir galimybes, jei būsime aktyvūs, stengsimės suprasti mus supančius procesus ir gauti naudos, neabejoju, kad tiek mūsų verslo augimo, tiek valstybės stiprėjimo potencialas bus didžiulis.