Politika

V. Sinkevičius: „Jei ginsime Lietuvos ir Europos Sąjungos interesus, būsime stiprūs“

Neturime bijoti Donaldo Trumpo ir jo pastangų stiprinti JAV, nes mūsų pačių politika Europoje, stiprinant mūsų ekonomiką ir ginant mūsų interesus, turi būti gerokai ryžtingesnė. Tai viena iš įžvalgų, kuriomis šiame interviu pasidalijo buvęs Europos komisaras, o dabar – Europos Parlamento narys Virginijus Sinkevičius. Jis įsitikinęs, kad šiandien dar turime galimybių konkuruoti tiek su Kinija, tiek su JAV. Tiesiog būtina sutarti ir veikti.

Gerbiamas Virginijau, per pastaruosius keletą metų gausybė žinomų ekonomistų ir verslo lyderių išreiškė nerimą dėl Europos Sąjungos ekonomikos ateities. Kaip manote, ar Europos Sąjungos konkurencingumo problemos, apie kurias ataskaitą parengė Mario Draghi, yra labai didelės ir ar sugebėsime atsilaikyti prieš JAV ir Kiniją?

Manau, kad visuomet privalome žvelgti į šviesiąją pusę ir ieškoti sprendimų. Europos Sąjunga nėra baigtinis projektas, jį turime nuolat tobulinti, o ne ieškoti būdų, kaip vienas kitą kaltinti, ypač klaidingai ir sunkumų laikotarpiu, kai iš pradžių smogia COVID-19, o vėliau Rusija pradeda karą su Ukraina. Tokiu metu negalima pasiduoti skaldymui, pavyzdžiui, kai bandoma įtikinti, kad dėl konkurencingumo problemų kaltas žaliasis kursas, nors iš tiesų žaliasis kursas net nėra įgyvendintas, net jo pradinė stadija nėra įgyvendinta.

Šiame kontekste labai svarbu prisiminti, kad jei lygintume Europos ir JAV pramonės struktūrą, pamatytume, kad Europos pramonė vis dar yra senoji gamybinė pramonė: chemikalai, automobiliai ir t. t. Šiai pramonei išlaikyti reikia labai daug elektros energijos. Užtat JAV žengė į kitą lygmenį – turi pasaulinių skaitmeninių bendrovių, kurioms taip pat reikalinga elektra, tačiau jos savo serverius, naudojančius daug elektros energijos, gali išbarstyti po visą pasaulį, po daugybę valstybių, taigi energijos poreikis nesikoncentruoja JAV.

Prisiminkime, kad Europos pramonės konkurencingumas ilgą laiką buvo paremtas pigia elektros energija ir santykinai pigiomis dujomis. Pramonės milžinės – Vokietija, Italija, Prancūzija (tiesa, Prancūzijoje esama išskirtinės situacijos dėl atominės energetikos), o visur kitur dominuoja dujos. Kai Rusija pradėjo karą, neabejoju, kad Vladimiras Putinas savo matematikoje tikėjosi, kad Europos energetika patirs smūgį, praras konkurencingumą, taps silpnesnė, lengviau skaldoma, sukalbamesnė. Manau, kad mes šį smūgį atlaikėme, o dabar turime atlaikyti ir vidinių jėgų pastangas mus įtikinti, kad žalioji energetika, kuri turi mus išlaisvinti ir sustiprinti, yra blogis, nors iš tiesų tai yra vienintelis tvarus kelias kuriant tvirtus stiprios Europos ekonomikos pamatus.

Kuriuos kitus pokyčius, kurie didintų Europos Sąjungos konkurencingumą ir stiprintų ekonomiką, įvardytumėte kaip svarbiausius, nors gal ir sunkiausiai pasiekiamus?

Manau, akivaizdu: tai – prieiga prie kapitalo. Europoje ši problema visada egzistavo. Prieš dešimtmetį buvau ministru ir, susirinkdavę į tarybas, diskutuodavome apie tą patį: prieiga prie kapitalo Europoje yra labai suvaržyta, palyginti su JAV. Trūksta rizikos kapitalo fondų, bankai yra konservatyvūs, neturime ir bendros bankų sąjungos, tad teoriškai turėdamas įmonę Lietuvoje galėčiau paimti paskolą iš Vokietijos banko, bet praktiškai tai yra neįmanoma. Neturime tokių konkurencinių sąlygų, kokias turi JAV. Manau, kad mūsų energetika ir prieiga prie kapitalo, bendros rinkos nebuvimas yra pagrindiniai konkurencingumą stabdantys veiksniai.

Populistai labai mėgsta kartoti, kad Europos Sąjunga yra blogis, kad esame silpni, nors jie ir yra tie, kurie priešinasi sprendimams, galintiems padėti kurti bendrą rinką ir didinti kapitalo prieinamumą, tai yra stiprinti Europos Sąjungą. Jie apsimeta, kad to nesupranta, ir teigia, kad jeigu suskilsime į atskiras valstybes, neva galėsime konkuruoti su Kinija ir Indija. Tai sveiku protu nesuvokiama – garantuoju, kad tada nebent su Afrika pavyktų konkuruoti, nes susiskaldę atsilaikyti prieš galingų valstybių ekonominį spaudimą tikrai negalėtume. Jau net nekalbu apie tai, kas lauktų esančiųjų pasienyje su Rusija. Turime pagaliau suprasti ir aiškiai komunikuoti visuomenei, kad net 450 mln. gyventojų rinka šiandien jau nebėra tokia didelė, ypač žinant, kad Europos visuomenė sensta ir tai dar labiau mažins konkurencingumą. Kol kas mus gelbsti tai, kad esame moki ir išsilavinusi rinka. Tai ir bendra rinka yra mūsų didžiausios galios, jas pasitelkę galime konkuruoti, todėl bendrą rinką turime ne skaldyti ir silpninti (tuo rūpinasi kiti), o stiprinti.

Kaip manote, ar per šią Europos Parlamento kadenciją, per šį Europos Komisijos gyvavimo laikotarpį realu įgyvendinti proveržį kuriant bendrą finansų rinką?

Neabejoju, kad per naująją Europos Komisijos kadenciją bus daug ryžtingiau stiprinama Europos Sąjunga, tačiau prognozuoti konkrečius sprendimus šiandien būtų anksti. Tuo labiau kad kalbamės likus savaitei iki Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen pranešimo, kuriame bus pristatyti būsimi darbai. Dar kartą pabrėšiu: neabejoju, kad bus ryžtingai koncentruojamasi į Europos Sąjungos ekonomikos stiprinimą.

Ar bus realu siekti Jūsų minimų tikslų žinant, kad tuo pat metu turime stiprinti ir Europos Sąjungos šalių narių gynybą? Ar įmanoma šiuos tikslus suderinti ir, svarbiausia, ar užteks finansų?

Manau, kad neturime kito pasirinkimo. Žinome, kad atgrasymas veikia tik tiek, kiek esi stiprus. Mes visada labai norime nuvertinti savo oponentą ir varžovą, galvoti, kad jis yra kvailas ir neišsilavinęs, bet realybė paprasta: visi skaičiuoja, kiek realu įgyvendinti vieną ar kitą užduotį. Pavyzdžiui, V. Putino matematika buvo labai graži ant lentos, todėl jis ir pradėjo karą – tikėjosi, kad Kyjivą paims per keletą dienų. Panašiai nutiko su Krymu – be didesnių šūvių, vietos gyventojams keliant Rusijos vėliavas. Neabejoju, kad jei toks scenarijus būtų pasikartojęs ir 2022-aisiais, tikėtina, kad Rusija net nebūtų sulaukusi labai rimtos Vakarų reakcijos. Vis dėlto V. Putinas apsiskaičiavo, nes Ukraina buvo geriau pasirengusi, o milijardai, kuriuos Maskva išleido ukrainiečių smegenims plauti, rezultato nepasiekė. Jis pražiopsojo momentą, lūžį, kai skilus Sovietų Sąjungai Ukrainoje susikūrė nepriklausoma valstybė, o jos žmonės nepriklausomybę vertina labiau nei pinigą, didelė dalis jų net laisvę vertina labiau už savo gyvybę, todėl jis ir sulaukė labai stipraus pasipriešinimo. Jei mes demonstruosime pastangas tiek visoje Europos Sąjungoje, tiek ir Lietuvoje stiprinti savo gynybą, tai iki minimumo sumažins galimybę, kad V. Putinas kare su NATO sulauks sėkmės. Tai ir užtikrins mūsų valstybės saugumą.

V. Putino matematika buvo labai graži ant lentos, todėl jis ir pradėjo karą – tikėjosi, kad Kyjivą paims per keletą dienų. Panašiai nutiko su Krymu – be didesnių šūvių, vietos gyventojams keliant Rusijos vėliavas. Neabejoju, kad jei toks scenarijus būtų pasikartojęs ir 2022-aisiais, tikėtina, kad Rusija net nebūtų sulaukusi labai rimtos Vakarų reakcijos. Vis dėlto V. Putinas apsiskaičiavo.

Mums, lietuviams, svarbiausia suvokti, kad kažko tikėtis ir laukti neverta. Iš istorijos žinome, kad nors ir laukėme ginklų ir paramos iš Vakarų, vieną kartą jau nesulaukėme. Šiandien situacija kitokia, tačiau kad ir koks tvirtas būtų NATO stogas, jei patys nesirūpinsime savo gynyba, jo gali neužtekti, nes Maskva tikrai viską stebi ir pagal tai priims sprendimus. Turėtume būti aktyvūs ir pradėti nuo valstybių, esančių aplink Baltijos jūrą, telkimo. Juk jei ir vyks kažkokie Rusijos karo veiksmai prieš NATO valstybes, labai tikėtina, kad jie vyks aplink šį regioną. Tiek Baltijos, tiek aplinkinės valstybės turi būti pasiruošusios – čia turi būti sutelkti didžiausi gynybiniai pajėgumai, suderinti planai. Tam, žinoma, reikia finansų, todėl labai svarbu, kad visos šalys rastų galimybių savo biudžetuose ir ruoštų savo visuomenę gynybai.

Dar pabrėžčiau, kad kai kalbama apie Europos ateitį, labai svarbu atkreipti dėmesį į kibernetinių atakų ir Rusijos dezinformacijos grėsmę. Nors Madridas ar Lisabona atrodo toli, todėl Rusijos kariai ten neis, kibernetinė grėsmė, įsitraukimas į demokratinius procesus yra galimas. Jau matome šiame regione radikaliosios dešinės kilimą, radikaliosios kairės, komunistinių jėgų kilimą, todėl tokios šalys kaip Ispanija ar Portugalija taip pat neturėtų būti visiškai atsipalaidavusios.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais Europos Sąjungoje galime susidurti stiprindami savo gynybą?

Nors gynyba yra pagrindinis prioritetas, jos stiprinimas yra sudėtingas ta prasme, kad Europos Sąjunga neturėjo aiškios gynybos politikos. Karas Ukrainoje tai keičia. Pirmą kartą istorijoje iš Europos Sąjungos lėšų buvo perkama ginkluotė – visada būdavo tik teikiama humanitarinė pagalba, o ne tiekiama ginkluotė. Taigi, artimiausiu metu mums bus svarbu gynybos politikos strategiją pritaikyti prie realybės, kurioje jau ne į vieną Europos Sąjungos valstybę įskrido raketos. Tik laiko klausimas, kada gali įvykti kažkas rimtesnio.

Kitas iššūkis – kiek yra dubliavimosi su NATO? Nemanau, kad šią situaciją reikia dramatizuoti ir paversti dirbtiniu argumentu, dėl kurio Europos Sąjunga negalėtų ginkluotis, turėti gynybos, tarpusavio pagalbos planų, centrinių sandėlių, iš kurių galėtų tiekti resursus šalims narėms, duoti aiškius gynybos pramonės užsakymus. Pripažinkime, kad situacija keičiasi, nes keičiasi Jungtinės Valstijos. Neabejoju, kad JAV išliks mūsų partnerėmis, tačiau aklai pasitikėti jomis tikrai negalime. Ekonominė konkurencija išliks, o tai kartais paskatina veiksmus, nebūtinai derančius partneriams. Dar pažiūrėsime, kokią politika vykdys D. Trumpas, bet akivaizdu viena: mums Europos Sąjungoje labai svarbu investuoti į strateginę autonomiją, taip pat gynybos pramonės kūrimo ir karinių pajėgumų stiprinimo srityse.

Paminėjote, kad vyksta Europos Sąjungos puolimas, nes ji įgyvendina žaliąjį kursą. Tai pastebime ir mes redakcijoje. Tik ar nėra taip, kad jau pralaimėjome, nes Kinija nukonkuravo beveik visus Europos Sąjungos saulės elementų gamintojus, o dabar tą patį bando pakartoti su vėjo jėgainėmis?

Iš dalies Jūs teisus, tačiau manau, kad dar galime atsitiesti ir išnaudodami Europos Sąjungos valstybėse glūdintį intelektinį potencialą spurtuoti. Žinoma, jei bus įveikti trukdžiai. Tarp jų paminėčiau tiek ūkininkus, tiek nemažą dalį tų pačių automobilių gamintojų. Jei reikėtų įvardyti, kodėl žalioji pažanga stringa ir mes savo pozicijas galime užleisti Kinijai, tai visų pirma turime prisiminti, kad Kinija net nebandė rimtai konkuruoti su Europos gamintojais automobilių su vidaus degimo varikliu gamybos srityje. Jie savo proveržį įgyvendino iš karto elektromobilių ir išmaniųjų elektromobilių gamybos srityje. O tuo metu didelė dalis Europos Sąjungos gamintojų net ir dabar vis dar laikosi praeities ir bando kaip galima ilgiau išsaugoti tuos rožinius laikus, kai už bet kokią papildomą detalę – šildomas sėdynes, odinius apmušalus ir t. t. – galėdavo prašyti sumokėti papildomai. Tai leido smarkiai padidinti pelnus, nes šių pagerinimų savikaina buvo gerokai mažesnė nei prašoma kaina, todėl pelningumas siekdavo 300–500 procentų. Bet tai baigiasi, nes kinai už 45 tūkst. eurų šiandien siūlo didžiausią visko prifarširuotą elektrinį džipą, todėl parduodamas europietišką elektromobilį gali ir toliau prašyti papildomai sumokėti 700 eurų už elektra valdomą sėdynę, bet bus vis mažiau norinčiųjų už tai mokėti.

Manau, kad Europos Sąjungos automobilių pramonės gigantai vis dar vėluoja suvokti, kad elektromobilis pirmiausia yra baterija ir operacinė įranga. Kai kalbame apie baterijas, tai – atskira tema, nes reikia užtikrinti kritinių resursų gavybą, perdirbimą, vietinę gamybą. Tai ir vėl atsiremia į energetiką. Operacinei įrangai kurti reikia samdyti kitokio tipo inžinierius nei tie, kurie automobilių pramonėje dominavo iki šiol. Kadangi Transporto komitete esu pavaduotojas, dažnai susitinku su tais gigantais ir matau, kad jie viską supranta, bet dar nenori to pripažinti, todėl dažnai yra daugiau priešinimosi, o ne pastangų skatinti pažangą, nors tai yra būtina, jei nenorime pralaimėti ir atiduoti savo automobilių pramonės rinkos dalies JAV ir Kinijai.

Neabejoju, kad JAV išliks mūsų partnerėmis, tačiau aklai pasitikėti jomis tikrai negalime. Ekonominė konkurencija išliks, o tai kartais paskatina veiksmus, nebūtinai derančius partneriams. Dar pažiūrėsime, kokią politika vykdys D. Trumpas, bet akivaizdu viena: mums Europos Sąjungoje labai svarbu investuoti į strateginę autonomiją, taip pat gynybos pramonės kūrimo ir karinių pajėgumų stiprinimo srityse.

Kai kalbama apie ūkininkus, reikia pripažinti, kad jų masiniai protestai labai sustiprina gąsdintojų žaliuoju kursu gretas ir dalis centrinių jėgų kapituliuoja. Jei atvirai žiūrėtume į situaciją žemės ūkyje, tikriausiai didžiausia problema būtų ne ši, o tai, kad nemaža dalis didžiųjų ūkių klesti, nes atstovauja stambiajam verslui, valgančiam ūkininkus ir periminėjančiam jų žemes. Mažesni ūkiai išgyvena labai sunkiai. Jie įklimpsta į skolas, dažnai – didžiosioms trąšų ar technikos įmonėms, stambioms žemės ūkio žaidėjoms, savo galią naudojančioms tam, kad perimtų smulkiųjų žemes. Manau, jog didžiausia problema ta, kad neapginame tų mažųjų ir pasiduodame spaudimui dėl žalumo. Galop daugiausia išlošia būtent didieji ūkiai ir tampa dar turtingesni.

Taigi, interesų trukdyti žaliajai pažangai yra daug, tačiau jei grįžtame prie mūsų pramonės, net ir visiems susiduriant su skirtingais iššūkiais fundamentalus veiksnys yra energijos išteklių prieinamumas ir kaina. Tad jei norime kurti stiprią ir klestinčią Europos Sąjungą, taigi – ir Lietuvą, turime stengtis, kad mūsų nuosekli politika ir investicijos suformuotų tokią elektros energijos kainą, kuri didintų mūsų pramonės konkurencingumą.

Prieš pokalbį tvirtinote, jog nepaisant to, kad JAV yra mūsų strateginės partnerės, turime principingai ginti Europos Sąjungos ir mūsų šalies interesus. Ar nemanote, kad šiandien, kai didelė dalis žmonių Lietuvoje pataikauja D. Trumpui, galite atrodyti per drąsus?

Manau, kad santykis turi būti normalus. Nesame 51-a valstija, ir jeigu kalbame apie ekonominį konkurencingumą, JAV yra ir mūsų konkurentės. Pavyzdžiui, visai neseniai J. Bideno palikta dovanėlė su lustais – paimti ir tarsi vėl pastatyti naują Berlyno sieną. J. Bideno administracija paima ir suskirsto Europą ir labai aiškiai apibrėžia, kas yra Vakarai, o kas – ne. Tiesa, tai specifiniai lustai, Lietuvoje šiandien nelabai paplitę, bet juk kalbame apie Lietuvos ekonomiką, kurią mes stengiamės vystyti. Tai būtų tas pats, kas 1950 m. pasakyti, kad naftos vieni gaus, kiek nori, o kiti – tik tiek. Visi kurs vidaus degimo variklius, statys gamyklas, bet tu naftos gausi daug mažiau. Tai yra tokios pačios skalės sprendimas. Tas pats J. Bideno administracijos JAV patvirtintas infliacijos mažinimo aktas buvo agresyvus, nes didelės sumos pinigų įmonėms buvo padėtos ant stalo ypač taikant į Europą ir sakant: stabdykite projektus Europoje, nebestatykite gamyklų Europos Sąjungoje, kurkitės JAV. Ir daug įmonių, pavyzdžiui, baterijų gamintojai, tai padarė.

Turime ir kitokių situacijų, pavyzdžiui, kai JAV padaro agresyvių veiksmų. Santykiuose su Kinija sukeliami dūmai, o tada sugalvojama kokia nors ekonominė taryba ir viskas sudėliojama, o Europos Sąjunga lieka kaimo durniaus vietoje. Tad suvokiant, kad mes esame strateginiai partneriai, kad Europos Sąjungos ir JAV bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbus demokratijų ir visos žmonijos ateičiai, reikia pripažinti ir tai, kad ekonomikos srityje esame ir konkurentai, todėl neturėtume bijoti apie tai kalbėti. Bendradarbiaukime, dirbkime, ieškokime sąlyčio taškų. Žeminimasis ir pataikavimas nėra tinkamas kelias. Santykis turi būti absoliučiai normalus: jeigu kurie nors veiksmai mums nepatinka, turime apie tai pasakyti ir ieškoti sprendimų, kurie būtų naudingi mums. Priešingu atveju tokie veiksmai gali kartotis, o Europos Sąjunga ir Lietuva silps. Privalome labai gerai suprasti, kad jei ginsime Lietuvos ir visos Europos Sąjungos interesus, būsime stiprūs. Žinoma, visų pirma apsisaugosime nuo diktatūrų, tokių kaip Kinija ir, akivaizdu, Rusija, bet jei reikės – ir nuo sąjungininkų, kol rasime tuos sprendimus, kurie stiprins mus visus. <

Dėkojame už pokalbį!

Kabino Eduardas EIGIRDAS

Panašūs straipsniai: