Ekonomika

„Teslos“ investicijų Lietuva privilioti gali, bet ar gali jų privilioti Lietuvos valdžia? 2018 m. gruodžio 11 d. Violeta DEKSNIENĖ, Eduardas EIGIRDAS / straipsnis iš archyvo (2017-10)

Ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio ekonomika auga, todėl nekeista, kad ir mūsų padangę kartkartėmis sukrečia džiugi žinia, kad ir vėl atsirado naujas investuotojas. Tik kyla klausimas, kodėl dauguma investuotojų, kurie šiandien atvyksta į Lietuvą, geriausiu atveju sukuria po kelis šimtus, o ne po kelis tūkstančius naujų darbo vietų.

Kur dingo nauji barklajai? Kodėl susidaro įspūdis, kad nuo 2012-ųjų, kai į valdžią grįžo kairieji su stambiojo kapitalo atstovų įkurtomis partijomis (prieš tai – Viktoro Uspaskicho, dabar – Ramūno Karbauskio), tūkstančius darbo vietų galinčios sukurti investicijos mus aplenkia? Žinoma, tai gali būti atsitiktinumas, bet gali būti, kad tai susiję su tuo, jog Lietuvos stambiajam kapitalui užsienio investicijų, kurios kurtų tūkstančius geriau mokamų darbo vietų, tiesiog nereikia. O gal mūsų lūkesčiai per dideli? Gal turėtume pasitenkinti tomis investicijomis, kurių sulaukiame, nes tik tiek esame verti?

Lietuva viena – realybės dvi

Pasak „Investuok Lietuvoje“ vadovo Manto Katino, Lietuva juda pirmyn ir jau pritrauktos investicijos turi perspektyvų išaugti. „Lietuvai puikiai sekasi pritraukti tiek vidutinių, tiek didelių investicijų. Galima vardyti naujausias: vokiečių gamykla „Hella“ – 300 darbuotojų su potencialu pasiekti 1 000, JAV gamykla „Hollister“ – 300 darbuotojų su potencialu padvigubinti šį skaičių, danų investuotojai „Dovista“ Marijampolėje stato gamyklą, kurios planuose – 1 000 darbuotojų su potencialu pasiekti 1 500. Aukštos pridėtinės vertės paslaugų investuotojus, kurie kuria ar jau sukūrė daugiau nei 500 darbo vietų, irgi galima vardyti: „Danske Bank“, „Cognizant“, „Nasdaq“, „Intermedix“. Nereikėtų pamiršti, kad investuotojai darbo vietas kuria pamažu, tad daugelis skelbtų skaičių bėgant metams patrigubėja. „Barclays“ skelbti 200 tapo 1 000 darbo vietų po šešerių metų“, – aiškina M. Katinas ir priduria, kad jokios dramos čia nėra. Bet yra ir kiek kitokia versija. Banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Baltijos šalims Žygimantas Mauricas didžiulių į Lietuvą ateinančių užsienio kapitalo įmonių stygių sieja su plaukimu pasroviui ir blaškymusi nežinant, kuria kryptimi Lietuva turėtų eiti. Tai yra prioritetų nesusidėliojimas. „Pavyzdžiui, jeigu paskaitytume 2017 m. Vyriausybės programą, aiškiai matytume, kad prioritetai yra visuomenės darna, regionų plėtra ir pan. Taigi, susidaro įspūdis, kad skatinama vietinio smulkiojo ir vidutinio verslo plėtra bei vietinės tradicinės pramonės šakos: medienos apdirbimas, žemės ūkis, šiek tiek energetika. Bet ne proveržis investicijų srityje“, – svarsto ekonomistas.

Pirma bėda – po regionų politikos lapu

Nemaloniausia tai, kad teisūs abu. „Investuok Lietuvoje“ vadovas teisus teigdamas, kad investicijų upė nėra visiškai išsekusi, vadinasi, neturėtume situacijos lyginti su buvusia prieš krizę, kai stulbinančiu greičiu augant ekonomikai užsienio investicijų srovė atrodė apgailėtinai. Tačiau teisus ir Ž. Mauricas, nes kai kalbama apie dabartinės valdžios veiklą investicijų pritraukimo srityje, susidaro įspūdis, kad tik išlaikomi tie mechanizmai, kurie buvo įjungti dar valdant dešiniesiems, bet ne daugiau. O jei reikėtų atsakyti į klausimą, kokios investicijos Lietuvos ekonomikai būtų naudingiausios ir ką daro Seimas bei Vyriausybė, kad paruoštų dirvą joms pritraukti, tikėtina, kad susidurtume su tuo, jog instrukcijų, vizijų ir projektų yra daug, tačiau aukščiausios valdžios iniciatyvos atsitempti vieną ar kitą investuotoją į Lietuvą nematyti. Tai demonstruoja, kad arba nėra realios vizijos, kokių investicijų reikia, arba pagrindinis tikslas yra kaip nors sukurti papildomų darbo vietų regionuose – apie tai užsiminė Ž. Mauricas.

Pasak Iljos Laurso, „universitetai valstybės sistemos reguliavimo reikalavimų lygmeniu vis dar yra labiau orientuoti į akademinius laimėjimus: publikacijas, patentus ir kt. Kad būtų parašyta dešimt publikacijų, o ne kad dešimt žmonių baigę studijas kuo greičiau įsidarbintų korporacijoje, kur vidutinis atlyginimas daug didesnis nei Lietuvos vidurkis, nors tai iš karto teiktų papildomos ekonominės naudos šaliai.“

Ir tai nėra blogai, bet toks tikslas neturėtų dominuoti, nes Lietuvai svarbu kuo didesnę dalį darbo rinkos įtraukti į 4-osios pramonės revoliucijos, tai yra perspektyvias, ekonomikos sritis. Todėl labai svarbu, kad būtų nuolat bandoma atsakyti į klausimą, ar mums sekasi plėtoti tokius sektorius kaip finansų technologijos, lazeriai ar biotechnologijos, kurie, pritraukus daugiau investicijų, leistų Lietuvai tapti tam tikrų technologijų kompetencijų centru. Koncentruojantis investicijoms ir augant moksliniam potencialui tai sukurs ekosistemą, kuri bus minimaliai pažeidžiama krizių ar ekonomikos nuosmukių. Nes tikriausiai visi supranta, kad uždaryti gamyklą ar paslaugų centrą bei perkelti jį kitur yra daug lengviau, o perkelti kompetencijos centrą, jei jis jau yra, neįmanoma.

Taigi, pirma problema susijusi su tuo, kad medžiojant investicijas Vakaruose nepastebėtas nei gražuolių partijos draugių medžiotojas Ramūnas Karbauskis, nei ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Tai demonstruoja aukščiausios valdžios aktyvumo šioje srityje trūkumą. Todėl jei ne Vladas Lašas ir jei ne jo „Teslos“ pritraukimo į Lietuvą iniciatyva, tikriausiai šiais metais apie investicijų pritraukimo problemas apskritai nebūtų kalbama. O dabar bent jau apie tai buvo padiskutuota. Nors gana pasyviai. Nes jei būtų bent 1 proc. tikimybė, kad „Tesla“ gali investuoti į Lietuvą, Seime ir Vyriausybėje visi turėtų dirbti kaip bitės, kad ta tikimybė išaugtų bent jau iki 50 procentų. Juk ši investicija idealiai atitiktų Lietuvos interesus – mes deklaruojame, kad plėtosime atsinaujinančių išteklių energetiką, būsime pažangi valstybė ir t. t.

Tad kas galėtų mūsų interesus atitikti labiau nei „Teslos“ akumuliatorių gamyklos atsiradimas Lietuvoje? Tai palengvintų atsinaujinančių išteklių energetikai būtinų elektros akumuliacijos pajėgumų užtikrinimą, leistų siekti tapti tam tikru atsinaujinančių išteklių energetikos kompetencijos centru ir siųstų labai kietą žinią visam pasauliui, kad Lietuva valdo.

Švietimas ir emigracija nėra antra problema

Vienas „nuostabiausių“ ir tragiškiausių pasiteisinimų, kai kalbama apie stambių pasaulio korporacijų pritraukimą į Lietuvą, yra tas, kad mūsų žmonės emigruoja, o švietimas stagnuoja. Visų pirma, jei būtų aktyviau pritraukiama stambių pasaulio korporacijų investicijų, tai taptų svarbiausiu veiksniu, stabdančiu emigracijos srautą. Todėl teisintis tuo mažų mažiausiai žema.

O jei teisinamasi švietimo sistemos prastais pajėgumais tinkamai parengti specialistus, tai skamba dar šlykščiau, nes pati valdžia kontroliuoja švietimo sistemą ir jau dešimtmetį ją reformuoja. Nors tam tikrais atvejais būtinos tik tam tikros intervencijos. Pavyzdžiui, mūsų žurnalo redakcija valdant Algirdo Butkevičiaus Vyriausybei daug sykių ragino, kol pagaliau padėjo pralaužti ledus. Ir nors teigėme, kad būtina mažiausiai 1 tūkst. padidinti valstybės finansuojamų vietų informacinių technologijų srities studijoms skaičių, papildomas finansavimas buvo skirtas 500 vietų. Todėl kai šiandien teigiama, kad informacinių technologijų, finansų technologijų ir žaidimų industrijos potencialui didinti mums trūksta specialistų, belieka stebėtis, kodėl tiek metų finansuojama mažiau specialistų. Tai demonstruoja, kokia yra tikroji problema – tai politinės valios prisiimti atsakomybę ir ryžtingiau formuoti valstybės užsakymą, kad aukštosios mokyklos parengtų daugiau reikalingų specialistų ir taip būtų greičiau didinamas tam tikrų sričių potencialas, trūkumas. Šią Vyriausybę galima pagirti bent jau už sprendimą skirti finansavimą 100 iš užsienio atvykstančių dėstytojų. Bet jei nebus ryžtingai formuojamas valstybės užsakymas, padėsiantis plėtotis didžiausią potencialą turinčioms sritims, tai turės ribotą efektą.

Todėl galima sutikti su verslininku ir investuotoju Ilja Laursu, pasak kurio, tikslas tapti informacinių technologijų (IT) šalimi ar bandymas pritraukti šios srities bendrovių, kuriose būtų įdarbinama 1 tūkst. darbuotojų, netgi mums neįmanomas. Anot jo, viena pagrindinių to priežasčių, ypač IT sektoriuje, kuriame Lietuva lyg ir pozicionuoja save kaip puikią vietą kurti didelį verslą, yra darbo jėgos trūkumas. Atotrūkis tarp paklausos ir pasiūlos, ypač IT sektoriuje, yra labai didelis. „Programuotojų ar IT specialistų yra vienetai. Sisteminė Lietuvos problema yra ta, kad neatsiranda siauros srities specialistų. Man pačiam asmeniškai yra tekę susidurti su dešimtimis potencialių investuotojų, kurie žvalgėsi į Lietuvą, tačiau jiems elementariai pritrūko specialistų. Taigi, naiviai sakyti, kad esame IT šalis, kurioje galima rasti daug pigiai ir greitai dirbančių kvalifikuotų darbuotojų, negalima“, – konstatuoja verslininkas.

Bet tuo pat metu turime matyti realybę, kurioje aukštųjų mokyklų reformą veikia visų pirma įtakos grupės. Jos nuolat neršia aplink naują oligarchijos žvaigždę R. Karbauskį. Bet kur slepiasi inovatyvūs Lietuvos verslininkai? Kodėl nėra jų spaudimo reformuoti ne formą, o turinį? Nes galima kaltinti Vyriausybę, kad ji neatlaiko aukštųjų mokyklų ir Seimo įtakos grupių spaudimo, deformuojančio reformas, galima moralizuoti Lietuvos intelektinio verslo atstovus, kad jie tampa panašūs į Lietuvos pramonininkus, kurie tik moralizuoja ir rūpinasi savo interesais. Bet jei šiandien tiesa yra tai, kad mums trūksta IT specialistų, tai yra rezultatas to, kad nėra ryžtingai didinamas valstybės užsakymas, kad aukštosios mokyklos rengtų daugiau specialistų ir kokybiškiau. Prie to prisideda ir katastrofiška imigracijos politika – juk ji turėtų būti proaktyvi, kad būtų sudarytos kuo patrauklesnės sąlygos į Lietuvą kasmet atvykti keliems tūkstančiams specialistų, kurie padėtų spręsti darbo rinkos problemas, ribojančias Lietuvos ateitį užtikrinti galinčių sektorių plėtrą. Taigi, ne švietimas ir ne emigracija yra didžiausios problemos, siekiant pritraukti stambių investicijų, o Seimo dauguma, nes ji nepriima ryžtingų sprendimų, nevykdo tikslinės politikos specialistų finansavimo ir tikslinių profesijų specialistų imigracijos (statybos darbams avuliai jų tiesiog prisiveža) srityje, nors tai padėtų per porą metų sukurti sąlygas stambioms investicijoms.

Trečia bėda ypač apgailėtina

Ar žinote, kiek kartų A. Butkevičiaus ir S. Skvernelio vyriausybių atstovai patarimo ar pagalbos kreipėsi į lietuvių patriotą, gyvenantį JAV, Gintarą Baukų, žmogų, kuris padėjo į Lietuvą atvesti „Western Union“ (interviu su juo skaitykite šiame numeryje)? Ogi nė karto. Jei tokie žmonės kairiųjų ir oligarchinių politinių projektų lyderiams nereikalingi, kas gali patikėti, jog ir toliau nuoširdžiai stengiamasi, kad į Lietuvą būtų priviliota kuo daugiau pažangių Vakarų bendrovių? Veikiau reikia kalbėti apie kitą versiją – kad Lietuvą modernizuojant tikrai nepersistengiama. Nes bent jau Seimo dauguma turi svarbesnių uždavinių, pavyzdžiui, išsaugoti valdžios ir apginti vietos kapitalo grupių interesus, kad darbo rinka per greitai nesikeistų. Todėl neidentifikuojama, kokių stambių investicijų Lietuvai reikia, kurių sričių specialistams reikia skirti daugiausia dėmesio, nesukuriama sistema, kuri leistų užtikrinti nuolatinį specialistų migracijos į svarbiausias sritis srautą, nekviečiami prisidėti Lietuvos išeivijos lyderiai.

Nesuprantate, kodėl? Paaiškinsime, nes tai elementaru, tik žmonėms, skęstantiems valdžios finansuojamų naujienų portalų informacijos sraute, tai suprasti sunku. Jei pakviesi iškilius išeivius padėti ir jie padės, o tu juos sureikšminsi ir pasidalysi su jais įtaka, žiūrėk, dar kuriam nors kils mintis kandidatuoti Lietuvos prezidento ar Seimo rinkimuose. O ką tada darys kairioji nomenklatūra ir nuo jos priklausomi oligarchai su visais teisiniais, žiniasklaidos ir rinkimų instrumentais? Juk išeivius kompromituojančios medžiagos gauti nėra lengva, o juos papirkti nėra paprasta. Todėl jų nei dabartinei, nei buvusiai valdžiai nereikia, dar daugiau – jie tokių Lietuvos patriotų ir lyderių paniškai bijo.

Vis dėlto situacija nėra tragiška. Manome, kad vis tiek išnaudojame 20–30 proc. galimo Lietuvos ekonomikos ir visuomenės gerovės didinimo potencialo. O dvi kadencijas prieš 2008 m. krizę, kai tęsėsi neparemto ekonomikos ir nekilnojamojo turto burbulo pūtimosi ciklas, realiai buvo išnaudojama mažiau nei 10 procentų. Jei norime būti lyderiais, turėtume siekti išnaudoti bent 50 procentų.

„Norint pritraukti didelių investicijų, reikia efektyvios, tikslingos ir rezultatyvios investicijų pritraukimo politikos. Ją įgyvendinant asmeniškai turi dalyvauti ministrai ir premjerai, nereikia to palikti eiliniams biurokratams. Investicijas reikia medžioti, o ne vien tik laukti ir tikėtis, kad jos ateis pačios“, – konstatuoja konservatorius A. Kubilius.

Šiandien reikia suprasti, kad kai per televizorių girdite ar naujienų portale skaitote, kad negalime pritraukti stambių koncernų ir stambių investicijų, nes esame per maži, nes žmonės išsivaikšto ir trūksta specialistų, visa tai yra melas. O tiesa yra ta, kad nei žiniasklaidai, nei politikams visa tai nerūpi. Ar Lietuvoje formuojasi atsakingas naujos kartos verslas, kuriam rūpi ir kuris galėtų spausti valdžią ryžtingai priimti tam tikrus sprendimus, bus galima spręsti jau greitai. Žinoma, jei jis parodys gyvybę ir pareikalaus, kad valdžia ne bandytų su nomenklatūros bičiulių pagalba prižiūrėti ir integruoti jaunąją verslo kartą ir iškilius išeivijos atstovus, bet atriektų dalį įtakos, kad progresas įkvėptų šviežio oro. Tik tokiu atveju – veikdami, o ne simuliuodami – jau šiandien galėtume „Teslai“ pasakyti, kad 2020 m. jų „Gigafactory“ lauks gamyklinis rojus žemėje.