Laisvalaikis

Teisė ir verslas: kam advokatui Viliui Bernatoniui prestižinės verslo mokyklos IESE diplomas? 2019 m. rugsėjo 20 d. Eduardas EIGIRDAS

Advokatas Vilius Bernatonis vadovauja didžiausiai advokatų kontorai Lietuvoje ir vienai lyderiaujančių visose Baltijos valstybėse, todėl kai sužinojome, kad prieš kelerius metus jis buvo grįžęs į mokyklos suolą, kiek nustebome – juk visi žinome, koks šiandien gyvenimo tempas ir kiek pastangų reikia, kad galėtum visur suspėti.

Nors jis ne šiaip grįžo į mokyklą, o pasirinko studijas verslo vadovams skirtų programų pasauliniuose reitinguose pirmaujančioje IESE verslo mokykloje, vis dėlto manytume, kad ne tik mums, bet ir mūsų skaitytojams turėtų būti įdomu, kas motyvavo šį kompetentingą advokatą tęsti studijas ir ką vertingo jis įžvelgė jose.

Manau, jog kokybiškų studijų verslo mokykloje stiprybė yra tai, kad studijuodamas ne tik įgyji bazinių žinių, bet ir susipažįsti su technologijų bei verslo vadybos pokyčiais, turi galimybę dalyvauti aukšto lygio diskusijose, kuriose aptariamos įvairios situacijos, pamatai skirtingų valstybių, kultūrų, verslų. Be to, tai vyksta perteikiant vertybes ir suvokimą, kuris, manau, yra lyderystės pamatas šiame amžiuje.

Norime akcentuoti Lietuvos lyderių pasirinkimus, kad mūsų šalyje tebeveikiančias grupes, kurios kaupia kapitalą naudodamosi savo įtaka, ilgainiui pakeistume verslo lyderiais, kurių svarbiausia galia yra kompetencija, galimybių veikti globaliai suvokimas ir gebėjimas konkuruoti ne šešėline įtaka, o žiniomis. Todėl šis pokalbis apie vieno iš teisinės sistemos lyderių asmenines patirtis yra itin svarbus.

Viliau, esate advokatų kontoros vadovas, kodėl Jums aktualios žinios apie verslo subtilybes? Galbūt ketinate keisti profesiją?

Ne, profesijos keisti tikrai neketinu, tačiau advokatų kontora irgi yra verslas. Be to, mūsų kontora pasitiki Lietuvos verslo lyderiai, todėl privalome suprasti, kaip funkcionuoja verslas, kas jam daro įtaką, įžvelgti skirtumus ir dėsningumus. Šiandien advokatams nebeužtenka tik gerai išmanyti teisę – reikia sugebėti būti kompetentingu verslo partneriu, suvokti jo specifiką, iššūkius ir atsižvelgiant į tai duoti kokybiškiausius patarimus – taip kurti pridėtinę vertę verslui.

Norisi iš Jūsų lūpų išgirsti, kas ta IESE verslo mokykla ir kodėl pasirinkote studijuoti būtent joje?

Pasirinkau IESE ir šią konkrečią studijų programą dėl trijų priežasčių: nepriekaištingo pačios įstaigos vertinimo tarptautiniu mastu, jos propaguojamų vertybių ir taip pat dėl pačios studijų programos metodologijos. Tai yra tarptautinė verslo mokykla su tikrai senomis tradicijomis. Ir tai viena priežasčių, kodėl jau daug metų ji pripažįstama kaip teikianti geriausią vadovo išsilavinimą. Taip pat renkantis magistro studijas man buvo labai svarbu, kokios vertybės yra puoselėjamos. Beje, kiek kalbėjau su kurso draugais, supratau, kad dauguma jų šią mokyklą pasirinko būtent dėl vertybių. Trečia priežastis – su šia mokykla jau buvau susidūręs anksčiau, susipažinęs su jų metodika. Dalyvavau bandomojoje dienoje, kad sužinočiau, kaip vyksta mokymosi procesas, ir man tai labai patiko.

Ką išskirtinio gali pasiūlyti šios studijos?

Visas mokymosi procesas – tai konkrečių atvejų studijos, sukurtos bendradarbiaujant su Harvardo verslo mokykla. Taigi, studijos paremtos diskusijomis, o ne įprastomis paskaitomis. Studentai pasiruošia diskutuoti, pateikia skirtingų požiūrio kampų, dalijasi įžvalgomis, informacija. Taip išsiaiškinama, kas svarbiausia, ir tobulėjama. Tai man imponavo.

Bet ar nėra taip, kad apie verslo istorijas galima pasiskaityti ir internete, o studijuojant tradiciškai galima įgyti labai apibrėžtų žinių ir kompetencijų?

Žinoma, internete galima visko pasiskaityti. Beje, pats tai praktikuoju ir rekomenduoju visiems. Yra įvairių interneto platformų, kuriose galima mokytis žiūrint vaizdo įrašus. Pavyzdžiui, labai naudinga platforma yra „Coursera“ – labai pigiai arba net nemokamai galima gauti verslo administravimo magistro (MBA) diplomą. Nors verslo mokykloje, savaime suprantama, išklausiau ir įprastą verslo administravimo magistrantūros kursą, dar kartą noriu pabrėžti, kad vertingiausias buvo nuolatinis bendravimas ir diskusijos, geriausių sprendimų paieškos.

Kokią pridėtinę vertę klientams gali suteikti verslo studijas baigęs advokatas? Teisinė aplinka keičiasi, advokatams nebeužtenka būti tik gerais teisininkais. Advokatas šiais laikais yra kaip verslo partneris, ne tik turintis užtikrinti teisinį saugumą verslui, bet ir suprantantis verslo specifiką, gebantis strategiškai patarti.

Mane labiausiai nustebino, kiek daug skirtingų požiūrio kampų galima pamatyti žvelgiant į tą patį klausimą. Mūsų klasėje buvo 40 studentų iš 27 skirtingų valstybių, o tai didžiulė kultūrinė, išsilavinimo, profesijų ir patirties įvairovė. Ateini į paskaitą ir tau atrodo, kad viskas aišku, bet kai išeini, supranti, kad kiekviena tema yra neišsemiama. Ši mokykla padeda formuoti įprotį, kad jokiu klausimu negalima pasikliauti savo išankstine nuostata ar ankstesnėmis idėjomis, reikia ieškoti, ko nematai, ko dar nesupranti ir kas gali patarti. Man atrodo, kad šis dalykas buvo vertingiausias. Bet turėjome ir puikių finansų, rinkodaros, žmogiškųjų išteklių valdymo, organizacijų plėtros, derybų modulių – visa tai, ką turi tikra verslo administravimo magistrantūra.

Kiek žinau, ši studijų programa išsiskiria ir tuo, kad tai viena iš verslo mokyklų, kuriose mokslai vyksta skirtingose valstybėse, net žemynuose: Europoje, Amerikoje, Azijoje. Kyla klausimas, ar tai pasiteisina. Juk mokslų kainą tai tikriausiai didina?

Taip, tikrai smarkiai pabrangino, nes kelionės neįskaičiuotos į studijų kainą, o ši ir taip nemaža. Mes apkeliavome visą pasaulį ir man tai labai patiko. Priežastis, kodėl organizuojamos kelionės ir kodėl mokymas vyksta skirtingose šalyse, yra ta, kad taip siekiama išplėsti akiratį, padėti pamatyti ir suprasti, kad egzistuoja kitokia verslo aplinka ir kitokia verslo kultūra, kad nė viena jų nėra kuo nors geresnė. Geras lyderis, geras vadovas turi gebėti ją suprasti, perskaityti ir prie jos prisitaikyti. Pavyzdžiui, JAV vienas studijų modulis vyko Niujorke, tada labiau koncentravomės į įmonių vertinimą, rinkodaros klausimus, į tokius gal labiau klasikinius aspektus. Lankėmės įvairiose įmonėse, kuriose tvyro vakarietiška verslo kultūra. Vėliau vykome į Silicio slėnį, į Palo Altą. Pagrindinis akcentas čia buvo inovatyvumas ir vadinamasis „design thinking“, kūrybinis mąstymas, nauji verslo modeliai, skaitmeninė revoliucija. Ir patirtys buvo kitokios nei Niujorke. Pavyzdžiui, vienas iš vizitų vyko kavinėje, nes įmonė neturi biuro ir visi dirba ten, kur jiems patogu.

Bet gal tai labai mažas verslas?

Bet būtent toks mažas verslas Silicio slėnyje tampa vienaragiu ir parduodamas už milijardą. Kalbu ne apie vieną įmonę ir ne apie vieno žmogaus įmonę. Mano minėtoje įmonėje dirba ir informacinių technologijų, ir rinkodaros specialistų. Bet jie visi sakė, kad jiems nereikia biuro, nes jie dirba ten, kur tuo metu yra. Vienas jų sakė, kad būna toje kavinėje kiekvieną dieną. Ir dėl tokios kultūros žmonės emigruoja į Silicio slėnį. Jiems patinka toks gyvenimo būdas, nes tai provokuoja kūrybingumą.

Neturiu nė mažiausios abejonės, kad be šeimos, ypač žmonos Linos, palaikymo man būtų buvę be galo sunku suderinti darbą ir studijas. Todėl esu be galo dėkingas šeimai už palaikymą ir galimybę tobulėti. Juk tikroji laimė yra šeimoje, o šeima, kuri sudaro sąlygas tobulėti ir atskleisti savo talentus, yra didžiausias gėris.

Žinoma, lankėmės ir „Google“. Tai iš tiesų įspūdingo dydžio, tūkstančius darbuotojų turinti, įmonė. Akivaizdu, kad ji negali savo darbuotojų išskaidyti po kavines. Tačiau būtent tai mus ir domino – juk vienas svarbiausių šio giganto uždavinių yra stengtis išlaikyti startuolio mentalitetą. Tą mentalitetą, kai svarbiausia vertybė yra kūrybingumas, naujų dalykų bandymas, kol atrandi ką nors gero, nebijojimas bandyti, išsiskirti, suklysti ir pan.

Ar pajutote didelį skirtumą tarp valstybių ir verslo rinkų?

Skiriasi kaip diena ir naktis. Viena vertus, Kinijoje, kurioje taip pat lankėmės, iš karto supranti, kad esi jau nebe Vakaruose. Ten yra daugiau valstybės institucijų dėmesio: gatvėse daug policijos ir t. t. To aš ir tikėjausi. Užtat mane nustebino Šanchajus – šiame 25 mln. gyventojų turinčiame mieste tvyro labai versli aplinka. Turėjome daugybę susitikimų su verslininkais, jų papasakotos istorijos parodė, kad, nepaisant Kinijos specifikos, ten sukurta aplinka itin palanki verslui ir startuoliams. Tai iš tiesų labai gera vieta naujoms idėjoms, naujoms įmonėms, naujiems verslo modeliams. Ir tas verslumas sklido iš žmonių, su kuriais susitikome.

Beje, tiesiog gatvėje matėme žmonių, prekiaujančių keptais kaštonais, bet jie nerinko centų ar monetų už juos – atsiskaityti už kaštonus galėjai mobiliuoju telefonu. Ateina žmogus nusipirkti kaštonų ir padavėjas nuskaito brūkšninį kodą. Visi tokie maži dalykai palieka technologinio ir verslininkiško aktyvumo bei gyvybingumo įspūdį.

Žinoma, buvo galima jausti, kodėl Kinija yra pasaulio fabrikas. Buvo labai įdomu pamatyti gamyklas, pavyzdžiui, automobilių.

Kitas mokymosi etapas vyko Miunchene. Mums buvo pademonstruotas europietiškas ketvirtosios pramonės revoliucijos veidas: 3D spausdinimo technologijos ir jų pritaikymas gamybai. Kalbu apie masinę gamybą tų daiktų, kurių anksčiau nebuvo įmanoma pagaminti, ir apie naują verslo modelį, kai tam tikrus produktus galima gaminti labai lanksčiai, tarkim, pakanka pakeisti dizainą.

Nemažą įspūdį paliko ir tai, kiek daug dėmesio technologijų plėtrai skiria valstybė, kaip tai padeda kurti ir pritaikyti inovacijas, kokį ilgalaikį teigiamą rezultatą visai valstybei bei verslo konkurencingumui tai suteikia.

Manote, kad studijos Jums leis geriau suprasti klientų poreikius ir juos patenkinti?

Manau, kad apie tai galės spręsti tik klientai, tad jų ir reikia klausti. Tačiau studijos suformavo vidinį poreikį klausytis klientų, daug labiau klausytis, daug daugiau mąstyti apie tai, ko klientui reikia, o ne apie tai, ką mūsų komanda gali padaryti. Beje, tai irgi yra viena iš mano studijų verslo mokykloje pamokų. Čia taip pat, kaip ir su 3D spausdinimu, kai gali pagaminti bet kokią detalę. Įprastinis gamybos būdas – tai kai tu turi fabriką, kuriame gaminami tam tikro dydžio ir tam tikros rūšies daiktai, tarkim, automobiliai BMW, bet tik tokie ir ne kitokie. O „editing manufactury“ sako, kad dabar mes galime pagaminti vienokią, po valandos – kitokią detalę ar galutinį produktą, ir tai nesukels jokių bėdų, tik atsiųskit dizaino modelį.

Manau, jog tai galioja ir paslaugoms: turime sugebėti neprisirišti prie savo įsitikinimų apie tai, kas yra gerai, kokia turi būti „teisinga“ advokatų kontora. Nes gal šiandien klientui reikia vienokios advokatų kontoros, o rytoj reikės kitokios? Išliks tie, kurie sugebės gerai prisitaikyti bei teikti ne standartizuotas paslaugas, o paslaugas, atitinkančias klientų lūkesčius. Dėl to šiandien darome pokyčius ir kontoroje.

Nuo šių metų pradžios pagrindinė mūsų struktūra buvo perdėliota: susibūrėme kaip teisininkai į grupes ne pagal savo specializaciją, o pagal klientų industrijas, domimės, ką klientai veikia savo srityse, kokie yra jų specifiniai poreikiai ir kaip savo turimas kompetencijas galime panaudoti jų versle.

Pabandykime įsivaizduoti piktą žmogų, kuris sakytų, kad Jūs studijas IESE pasirinkote tik dėl prestižo, nes jau daug metų ši mokykla yra „Financial Times“ verslo mokyklų, skirtų vadovams, reitingų pirmoje vietoje. Gal jis būtų teisus?

Iš dalies taip ir yra – tarptautinis įvertinimas juk yra tam tikras kokybės garantas. Tačiau dėl prestižo buvo galima pasirinkti ir kitą verslo mokyklą, tuo labiau kad Lietuvoje tikrai yra žinomesnių vardų. 2016 m. verslo mokyklos įvaizdis ir jos prestižas man buvo svarbus elementas renkantis, tačiau tikrai ne lemiamas, nes yra ir pigesnių bei lengvesnių būdų, kaip pasiekti prestižą. Mokslai kainuoja tiek, kiek ir labai geras automobilis. O ką jau kalbėti apie laiko sąnaudas… Taigi, tai yra be galo didelė investicija.

Savo studijų metais, kaip rekomenduoja IESE, buvau užsibrėžęs, kad privalau kiekvieną dieną mokslui skirti tris valandas. Ir jei kurią dieną daugiau laiko tekdavo skirti darbui, kitą dieną dvigubai susikaupdavo. Todėl tai man buvo tarsi antras darbas, reikėjo didelių asmeninių pastangų ir fizinio darbo. Ypač sunkus buvo pusantrų metų laikotarpis. Esu be galo dėkingas savo šeimai, kad man suteikė šią galimybę, nes ant mano žmonos Linos ir mano vaikų pečių buvo didelis svoris. Jie matė, kad jeigu ir turėsiu laisvą minutę, eisiu ne kur nors su jais, o skaityti.

Kadangi tokios studijos yra labai įdomus, bet labai intensyvus darbas, renkantis studijas visų pirma galvoti apie prestižą būtų klaida. O IESE atveju geriausia yra tai, kad tai, kokias patirtis, suvokimą ir vertybes jie diegia, puikiai atitinka ir jų prestižą. Todėl rinkdamasis pirmą gali džiaugtis ir antru.

Minėjote, kad studijavote su labai skirtingais žmonėmis iš skirtingų valstybių. Kaip manote, kuo tai Jus praturtino? Ar buvo įdomių žmonių? Ar dar bendraujate su jais?

Na, beveik visi buvo įdomūs. Turime „WhatsApp“ grupę ir ten iki dabar kas nors kuo nors pasidalija beveik kiekvieną dieną. Net patys kalbame, kad tarsi įgijome antrą šeimą. Nors žmonės iš tiesų buvo labai skirtingi. Pavyzdžiui, kolega iš Nigerijos, kuris savo šalyje yra labai įtakingas žmogus. Jis į susitikimus dažnai vaikščiodavo apsirengęs Nigerijos tautiniais drabužiais, o šie yra labai išraiškingi. Verslo aplinkoje žmonės paprastai to nedaro. Tad kai jo klausdavo, kodėl jis taip apsirengęs, atsakydavo, kad šioje rinkoje nėra nieko panašaus ir jis vienas toks karaliauja.

Buvo viena kolegė, vaikų gydytoja, kuri pradėjo savo verslą po to, kai baigė šias studijas. Sukūrė technologijų startuolį, kuris teikia medicinines paslaugas. Man buvo labai įdomu, kaip žmogus, turintis tikslą pradėti verslą, galop ima ir tai padaro.

Buvo vienos labai garsios ir turtingos šeimos atstovas. Manau, kad jo pavardę Lietuvoje žino visi, todėl negaliu jos įvardyti. Šiuo metu jo dėdė valdo verslą, o jis investavo į studijas, kad ateityje galėtų perimti tą šeimos verslą.

Mūsų kurso draugų įvairovė leido suvokti, koks mažas yra mano asmeninis pasaulis. Nesvarbu, kiek skaitei, keliavai ir t. t., tai vis tiek tėra mažytė dalis. Todėl labai svarbu, kiek daug gali išmokti iš kitų žmonių. Ir per tuos pusantrų metų aš labai daug išmokau iš šitos grupės. O geriausia tai, kad šią patirtį galiu panaudoti savo darbe. Kai savo veiklą organizuoji taip, kad galėtum būti atviras geriausioms mintims, skatini ir kitus dalytis įžvalgomis, tobulėti bei siekti priimti geriausius sprendimus.

Kas – kokia nors mintis ar idėja – studijų laikotarpiu Jus labiausiai praturtino ar nustebino?

Vieną mintį ne tik išgirdau, bet ir užsirašiau didelėmis raidėmis. Tai Silicio slėnyje naudojamas modelis „Susimauk greitai ir dažnai“ (angl. Fail fast, fail often). Skamba lyg ir ne itin gerai, ypač advokatams, kurių darbas yra rizikos valdymas ir kurie stengiasi klientui padėti nesusimauti, bet man tai padėjo suvokti, kiek daug gali sužinoti tada, kai pabandai, ir kaip svarbu stebėti savo klaidas – ne tam, kad save ir kitus graužtum ir nubaustum, o tam, kad iš jų pasimokytum.

Kai mes mokėmės, mums rodė NASA filmuką, kurį jie rodo savo darbuotojams. Jo pavadinimas – „Dalykai, kurie mums labiausiai nepavyko“. Jame jie pasakoja tokius dalykus, kad pasidaro baisu ir kyla klausimas, kaip NASA gali taip dirbti. Pavyzdžiui, vienas į Mėnulį leidžiamas aparatas sudužo dėl to, kad vienas gamintojas buvo pagaminęs komponentą pagal metrinę matų sistemą, o kitas – pagal imperinę. Taigi, parametrai neatitiko, todėl Mėnulyje aparatas sudužo, o NASA viešai apie tai kalba. Ir ką tai duoda? Aš pirmąkart supratau, kad tai yra organizacijos stiprybė, o ne silpnybė. Tai gebėjimas pamatyti, sugebėti pripažinti klaidą, analizuoti, pasimokyti. Net tokioje griežtai kontroliuojamoje aplinkoje kaip NASA daromos klaidos, todėl reikia išsiaiškinti, kodėl ir kaip jų išvengti ateityje. Juk NASA yra organizacija, kuri turi visus kokybės sertifikatus, kokius tik įmanoma sugalvoti. Vienas jų sėkmės veiksnių yra tai, kad jie sugeba pasižiūrėti į savo klaidas ir mokytis iš savo nesėkmių. Šio dalyko reikia pasimokyti Lietuvos verslui, mat labai dažnai žmonės bijo inovuoti ir siūlyti naujų idėjų, nes nesėkmės atveju bus apkaltinti ir jausis kalti. Todėl dalis Lietuvos kūrybinio potencialo miršta, nes niekas net nepabando jo realizuoti.

Be jokios abejonės, negalima eksperimentuoti nei su klientais, nei su klientų interesais. Bet kuriant naują verslą, keičiant įmonės veiklos modelį ar diegiant naujus sprendimus būtina skatinti eksperimentuoti ir siekti pažangos. Tam numatyti resursų ir nebijoti, kad net jei kas nors ir nepavyks, kaip planuota, gal išmoktos pamokos padės kitą kartą sukurti tai, kas leis tapti lyderiais.

Kas dar iš studijų, kelionių ar susitikimų Jums labiausiai įsiminė ir privertė susimąstyti?

Viena istorija, kuri man padarė įspūdį, susijusi su šimtamete įmone Vokietijoje. Buvo įdomu, kaip vokiečių verslas ieško naujų sprendimų, kaip taiko naujus vadybos modelius, modernizuoja bendrovę, kaip ieško, kaip verslą iš esmės atnaujinti – daryti viską kitaip, nei buvo įprasta, ir pasiekti daug geresnių rezultatų. Tai vertė susimąstyti ir apie savo veiklą. Pavyzdžiui, advokatų kontoros verslo modelis yra teikti teisines paslaugas, konsultacijas, už tam tikrą užmokestį atstovauti teisme. O pakeistas verslo modelis galėtų būti toks: advokatų kontoros paslaugos taptų tik interneto platforma, joje registruotųsi advokatai ir klientai, o mes būtume tarsi tarpininkai tarp tam tikrų poreikių turinčių klientų ir geriausiai tuos poreikius galinčių patenkinti advokatų.

Vokietijoje mane iš tiesų nustebino dėmesys klausimui, ką galima daryti kitaip ir geriau. Pavyzdžiui, viena iš visiems žinomų Vokietijos bendrovių, „BASF“, turi net inovacijų centrą, kuris visiems vadovams reguliariai organizuoja „brainstormus“, per juos reguliariai ieškoma atsakymo, ką galima daryti kitaip, kaip galima keisti tai, ką darai, tobulėti. Tai nuostabi vokiškos kokybės bendrovė, tradicinis verslas, tačiau jie rodė pavyzdį, kaip būti moderniems. Tarkim, tam tikrais atvejais užuot pardavinėję savo produktus jie pradėjo pardavinėti paslaugas. Man padarė įspūdį, kad net šimtametis verslas, kai, atrodytų, su tokiu vardu ir su tokia padėtimi būtų saugiau tiesiog ramiai gyventi, nuolatos mokosi ir ieško, ką galėtų daryti kitaip.

Kitas pavyzdys iš Silicio slėnio toks pusiau anekdotinis. Mes buvome informacinių technologijų plėtros bendrovėje, įsikūrusioje San Franciske ir labai greitai augančioje. Per tą vizitą kažkas paklausė, koks yra jų šių metų planas. Ir jie pradėjo kvatotis, o vėliau paaiškino, kad nei jie, nei jų kolegos Silicio slėnyje jau seniai nebeplanuoja tokiam ilgam laikotarpiui. Jie gali pasakyti apie daugiausia du ketvirčius į priekį. Svarbiausias darbas yra pasiekti užsibrėžtą viziją, o planai koreguojami pagal tai, kaip viskas vyksta. Tai man ir vėl padarė didžiulį įspūdį, nes aš, žinoma, esu pratęs ir net mes kontoroje turime planus ateinantiems metams, kiti turi planus ir strategijas net ilgesniems laikotarpiams. Todėl man buvo atradimas, kad didžiulė ir tikrai labai greitai auganti įmonė, kurios pajamos daugiamilijoninės, sako, kad turi tikslą, tačiau ilgalaikio plano, kaip jį pasiekti, neturi.

Dar įsiminė vizitas į kinų šeimą. Manau, kad tai ir vėl apibūdina pasirinktos verslo mokyklos požiūrį į mokymąsi – viską turi paliesti pats. Kadangi matei „General Motors“ ar „Huawei“ gamyklas, daug rimtų įmonių, turi pamatyti ir kaip gyvena Kinijos, kuri yra kitokia valstybė, žmonės. Aš nežinau, kaip ta kinų šeima buvo atrinkta, nes tai buvo bendra programa su Kinijos vyriausybe ir galbūt tie žmonės reprezentavo Kiniją, tačiau mūsų atveju tai buvo pensininkai. Butas, kuriame jie gyveno, man priminė mano amžinatilsį močiutės butą Alytuje, nors čia buvo Šanchajus ir jie sakė, kad tai visai geras rajonas. Tie žmonės, žinoma, nekalbėjo anglų kalba, mes bendravome per vertėją. Jie mus vaišino irgi labai kukliai – tik arbata, jokio užkandžio. Bet ir čia išgirdau įdomią naujieną: Šanchajuje jie turi tokią platformą, kurioje žmonės gali registruotis ir pasiūlyti, kad jie pagamins valgyti savo namuose, o tada kiti žmonės gali užsisakyti jų pagaminto maisto, ir kurjeris jį pristatys. Taigi, ta ponia dalyvauja šioje platformoje. Nors jos virtuvė kokių 5 kv. m, labai mažytė, ji sakė, kad kai turi laiko, gamina maistą ir taip užsidirba.

Man tai buvo gana didelis netikėtumas, tuo labiau kad jų gyvenimo būdas ir aplinka iš dalies atrodė tarsi iš sovietmečio, tačiau pilna inovatyvių sprendimų ir verslų. Šis kontrastas ir pats apsilankymas pas juos buvo įdomi kultūrinė patirtis. Nedažnai tokie apsilankymai įvyksta. Man tai leido pajusti Kiniją visai kitokiu kampu – nepaistant skirtingos valstybės sistemos, joje gali funkcionuoti inovacijoms ir startuoliams labai palanki aplinka.

Ne kartą paminėjote startuolius. Ar dabar galėtumėte palyginti tai, ką matėte Silicio slėnyje, Kinijoje, su ta aplinka, kurią turime Lietuvoje?

Manau, kad jei reikėtų rinktis startuoliams palankiausią aplinką, nors tai ir skamba banaliai, pasakyčiau, kad tai Silicio slėnis, o antroje vietoje – Kinija. Šioje šalyje jutau ne tik valstybės, bet ir visos visuomenės milžinišką orientavimąsi į inovacijas bei progresą. Manau, kad tai viena jų taip ilgai tebesitęsiančio ekonomikos augimo priežasčių.

Kaip itin palankius startuoliams būtų galima įvardyti ir tam tikrus Indijos regionus. Ir svarbu suvokti, kad tai nėra susiję tik su šių valstybių dydžiu, nors ir tai padeda. Visų pirma tai susiję su jose ar bent jau tam tikruose jų regionuose sukurta startuoliams labai palankia aplinka: esi atleidžiamas nuo visokių nereikalingų registracijos rūpesčių, mokesčių pradiniu etapu, ten sukurtos palankios sąlygos pasamdyti darbuotojų ir pritraukti būtinų ekspertų iš užsienio. Gali įmonę atidaryti greitai, veikti pigiai, o jei idėja nepasiteisino, uždaryti įmonę gali taip pat greitai ir tada bandyti kitą idėją. Matydamas visą šį veiksnių lauką, galiu teigti, kad Lietuva yra padariusi progresą, bet jis yra nepakankamas, tad tą naštą, kuri vis dar yra, tas problemas, kurios stabdo Lietuvos technologinę pažangą, būtina skubiai mažinti.

Pabrėžčiau ir dar vieną labai svarbų aspektą – skaidrią aplinką. Negaliu teigti, kad visi startuoliai ir jų kūrėjai yra labai skaidrūs, bet tikrai galiu užtikrintai pasakyti, kad tie turtingi žmonės, kurie kapitalą sukaupė kurdami inovatyvų verslą, išsiskiria skaidria natūra. Tai žmonės, kurie nenori jokių slaptų įrankių, jokių patarėjų, turinčių gerų ryšių, kad jiems padėtų arba ką nors suderintų. Jie tiesiog nori įgyvendinti savo idėją, tad jei mato, kad tam tikroje valstybėje, ypač mažoje, dar yra daug tokios įtakos šešėlių, jie kurs savo verslą kitur, kad ir tame pačiame Silicio slėnyje. Todėl jei norime, kad Lietuva taptų technologiškai pažangia valstybe, visų pirma turime siekti, kad ji būtų skaidriausia valstybė.

Viliau, neabejoju, kad turite ką pasiūlyti tradicinio verslo atstovams, bet gal po studijų jaučiatės ir ekspertas, galintis būti naudingas startuoliams, nes juos gerai suprantate?

Žinote, turiu pabrėžti, kad vertinu ne tai, ką aš asmeniškai galiu pasiūlyti, o tai, ką mes, kaip komanda, galime pasiūlyti. Ir galime pasiūlyti tikrai nemažai, nes mano kolegos, kurie, manau, startuolių problematiką išmano geriau nei aš, jau yra įkūrę startuoliams skirtą platformą UP HUB, joje teikiame konsultacijas įvairiais startuoliams aktualiais verslo klausimais.

O kiek ši paslauga kainuoja?

Šioje platformoje informacija ir konsultacijos teikiamos nemokamai.

Džiugu girdėti, bet juk vis tiek tikitės iš to uždirbti. Ir kaip tai susiję su tomis vertybėmis, kurias minėjote pokalbio pradžioje, kai akcentavote, kad IESE Jums ir Jūsų studijų kolegoms labiausiai patiko dėl savo propaguojamų vertybių?

Jūs teisus. Tikimės, kad įrodę savo kompetencijas startuoliams išaugus galėsime užmegzti ilgalaikį bendradarbiavimą.

O kiek tai susiję su vertybėmis? Štai kaip IESE verslo mokykla apibrėžia savo misiją: „Mokytis tam, kad padarytum teigiamą įtaką, kad įdėtum teigiamą indėlį į aplinką. Kad ten, kur tu esi, ten, kur tu veiki, ten, kur tu darai verslą, keistum pasaulį į geresnį.“ Aš manau, kad tai labai svarbu. Kiek mačiau, labai daug mano kurso draugų perėmė būtent tokias vertybes. Manau, kad mūsų sukurtas UP HUB atitinka šias vertybes, nes mes nelaukiame, kol susidūrę su problemomis startuoliai ateis pas mus, mes stengiamės padėti jiems atsakyti į dažniausiai pasitaikančius klausimus nemokamai, kad startuoliams būtų lengviau augti.

Tačiau ar nėra taip, kad vertybės, nors ir gražios, realybėje atsiskleidžia tik pavieniais atvejais? Juk vis dar yra daug neskaidrių sistemų, įtakos, todėl žmonės nepatikliai žvelgia į viltį, kad didelė dalis verslo galėtų uždirbti ne iš įtakos, ne valstybės ar piliečių sąskaita, o iš produktų ar paslaugų kūrimo, kuris padėtų valstybei ir visuomenei?

Be abejo, tai kova, bet ją laimėjo visos gerovės valstybės, ir mes turime ją laimėti. Svarbiausia, kad turime laimėti ją kiekvienas savo viduje. Didžiausia kova yra ta, kokius klausimus aš keliu pats sau. Nes juk gali siekti kuo greitesnio pelno bet kokiomis priemonėmis, o gali kelti klausimą, kaip uždirbti darant teigiamą įtaką aplinkai, klientams, visuomenei, valstybei. Ir turiu pripažinti, kad verslo studijos pakeitė tuos klausimus, ir mane šiandien jie daug labiau domina. Aš tai vadinu vertybine orientacija. O kai keli teisingus klausimus, dažniausiai būna ir atitinkamas su atsakymais susijęs elgesys. Todėl kuo daugiau žmonių pradės kelti sau tokius klausimus, tuo greičiau Lietuva pasikeis, nors ji ir dabar keičiasi, bet tada įvyks lūžis ir tai leis teigti, kad mes sukūrėme pažangią ir šviesią valstybę, kurioje gera gyventi ir kurti.

Bet ar tikrai tikite, kad tai realu? Susidaro įspūdis, kad mūsų šalyje pokyčiai vyksta labai lėtai. Ar tikrai manote, kad galime sukurti valstybę, kurios versle dominuotų vertybės, telkiančios kurti, o ne parceliuoti Lietuvą?

Bet tai jau vyksta. Ir Jūsų redakcijos darbas šiuo atveju yra labai reikšmingas. Ir nors skaidrėjama ne taip greitai, kaip norėtųsi, neabejoju, kad tie gebėjimai susikombinuoti, susiorganizuoti, prasisukti liks praeityje, o tie verslai, kurie remsis tokia kultūra, išmirs kaip dinozaurai. Pažiūrėkime į jaunimą – jie nenori tokio gyvenimo, jie nori kurti, džiaugtis ir būti laisvi nuo visokių šešėlių, būtinybės susikombinuoti,

Neabejoju, kad Lietuvos ateitis yra tik vertybėmis grįsta lyderystė – tiek versle, tiek visur kitur. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar esame tie, kurie laukia, kol pasikeis Lietuva, ar apsisprendžiame keistis patys ir jau šiandien vadovautis principu „Ten, kur dirbi, keisti pasaulį į geresnį“. O tada galėsime džiaugtis ne tik verslo rezultatais, bet ir tuo, kokią Lietuvą paliksime savo vaikams.

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Eduardas EIGIRDAS