Aktualijos

Svarbu nesusipainioti: turime įveikti ne Darių Mockų, o Vladimirą Putiną PAGRINDINĖ AKTUALIJA

CAGLECARTOON NUOTR.

Va čia tai šou – „Santa Barbara“, „Krikštatėvis“ ir „Erkiulis Puaro“ kartu sudėjus. Tik šių legendinių serialų ir filmų derinys šiandien gali atspindėti vaizdą, kurį stebime koncerno „MG Baltic“ ir Liberalų sąjūdžio atstovams bei jų advokatams teisme kylant į kovą su, kaip susidaro įspūdis, visu pasauliu ir stengiantis įrodyti, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) sukurpė bylą, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) prirašė pasakų, kad teismams įtaką daro politikai ir kad jie patys yra nepelnytai skriaudžiami, o blogis yra kažkas kitas, bet ne „MG Baltic“ ir jų santykiai su politikais. Tai galėtų atrodyti kaip beviltiškos pastangos pakeisti neišvengiamą ateitį, jei ne faktas, kuris, mūsų nuomone, įrodo, kad Lietuvoje viskas įmanoma.

Juk šiandien prieš mūsų akis į politinę kovą dėl valdžios vėl kyla kadaise juodosios buhalterijos genijumi pramintas Viktoras Uspaskichas. Jo visą politinę karjerą vertiname kaip nesibaigiančią destrukciją ir Lietuvos ateities laidojimą. Ir nors jo karjera pažymėta bylomis ir net juodąja buhalterija, kuri leido teigti, kad jis įtaką visuomenei pirko ir juodais pinigais, tai visiškai netrukdo jam, kaip kokiam feniksui, kilti iš pelenų ir vėl siekti valdžios. Nors iš tiesų toks pergalingas sugrįžimas neturėtų stebinti, nes vien naujienų portale delfi.lt V. Uspaskicho reklama sukasi gal jau ketverius metus. Tai mums leido jau seniai prognozuoti, kad jis ruošiasi grįžti į aktyvią politiką ir kad jam tai pavyks. O stebėtis jo kylančiais reitingais ir bandyti tuo nustebinti savo skaitytojus gali tik tos žiniasklaidos priemonės, kurios kadaise stebėjosi Ramūno Karbauskio sėkme rinkimuose, nors šis žmogus ir jo kontroliuojamo koncerno investicijos į naisiados legendą visoje Lietuvoje kūrė nepakartojamą regionų geradario legendą. Beje, ją kuriant aktyviai dalyvavo nuo kairiosios nomenklatūros bent jau anksčiau akivaizdžiai priklausiusi LRT ir su nemažai teigiamų straipsnių apie didįjį naisietį prieš rinkimus suspindęs delfi.lt.

Vis dėlto tai, kad V. Uspaskichas gana sėkmingai grįžta į Lietuvos politiką, nėra nuostabu. Nuostabu tai, jog susidaro
įspūdis, kad Lietuvos informacinė erdvė yra visiškoje duobėje, nes kai prieš 2000-ųjų rinkimus V. Uspaskichui buvo kilę problemų dėl bendrovės „Jangila“, mat jai Panevėžio apygardos prokuratūra pateikė 271 mln. litų ieškinį, buvo visai nemažai žiniasklaidos priemonių, kurios apie tai rašė – ir tai logiška, nes būtent naudodamasis šia bendrove, mūsų redakcijos nuomone, Kremlius galėjo padėti V. Uspaskichui sukaupti pinigų šuoliui į Lietuvos politiką. Beje, po sėkmingų 2000-ųjų rinkimų, kai Viktoras su jam advokatavusio politiko Artūro Paulausko įkurta Naująja sąjunga
kaip nepartinis kandidatas Kėdainių vienmandatėje apygardoje buvo išrinktas į Seimą ir tapo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku, gana greitai iš teismų atskriejo teigiamos žinios. 2001 m. teismai nusprendė, kad ši byla nėra teisminga Lietuvos teismams, tad V. Uspaskichas galėjo ramiau atsikvėpti ir ruoštis skrydžiui į politinį olimpą. Tam buvo pasinaudotaLietuvą sudrebinusia „Rubikon“ byla – tuo metu ji buvo pateikiama kaip istorinis apsivalymo nuo oligarchinės įtakos pavyzdys, tačiau tapo puikia priedanga V. Uspaskichui įvykdyti žaibiško karo
operaciją ir laimėti Seimo rinkimus. Tuo metu tai irgi labai nustebino Lietuvos žiniasklaidą, mat ji su Vyriausiąja rinkimų komisija (VRK) sugebėjo nepastebėti milžiniško masto juodosios buhalterijos ir taip sudarė šiltnamio sąlygas V. Uspaskicho pergalei rinkimuose. Taigi, galima daryti išvadą, kad oligarchiniam „Rubikon“ iškelta byla žiniasklaidos ir rinkimų prievaizdų aklumo dėka tapo idealia priemone, leidžiančiane įveikti oligarchiją, o sukompromituoti demokratiją ir nutiesti juodais pinigais grįstą kelią į valdžios olimpą, mūsų nuomone, itin kokybiškai Rusijos interesus reprezentuojančiam oligarchui.

Oligarchinės grupės ir Kremlius iš visų jėgų siekia trukdyti įsitvirtinti demokratines provakarietiškas vertybes reprezentuojančiai valdžiai, nes tokia valdžia gali ne tik trukdyti didinti jų įtaką, bet ir išardyti šiuo metu egzistuojančius įtakos darymo instrumentus bei sunaikinti Lietuvoje vis dar itin stiprius oligarchinio kapitalizmo pamatus.

Tad kodėl šiandien istorija negali pasikartoti? Juk stebint „MG Baltic“ bylą bent kol kas susidaro įspūdis, kad daugybė asmenų, pradedant Seime įsitvirtinusiu oligarchu Ramūnu Karbauskiu, tiesiog iš kailio neriasi ne tam, kad įveiktų oligarchiją ir Kremlių (tai iš jų pusės būtų labai gražu), o tam, kad „MG Baltic“ pastangas daryti įtaką Lietuvos demokratijai ir savo čiuptuvais apraizgyti provakarietiškas demokratines jėgas išnaudotų bandant sukompromituoti Lietuvos politinę sistemą ir provakarietiškas jėgas.

 
LIETUVAI RUOŠIAMAS ITALIŠKAS ARBA VENGRIŠKAS SCENARIJUS

Kad ir kaip puikiai būtų organizuojamas Viktoro Uspaskicho sugrįžimas (mūsų nuomone, jis organizuojamas tikrai puikiai ir finansine prasme atrodo ganėtinai prabangus), vargu ar jam šį sykį pavyks laimėti Seimo rinkimus, nors tikriausiai to ir nėra siekiama. Jam turėtų būti iškelta užduotis artėjančiuose rinkimuose kartu su kitais oligarchais bei nuo jų priklausančiomis struktūromis, žiniasklaida ir troliais palydėti tinkamą kandidatą į Lietuvos Respublikos prezidentus. Toks kandidatas galėtų būti arba Visvaldas Matijošaitis, arba Vygaudas Ušackas (priklausys nuo to, kaip prieš rinkimus susidėlios rinkėjų simpatijos). O vėliau prisidėti prie kitų oligarchinių ir nomenklatūrinių projektų bei siekti užsitikrinti stiprią daugumą po 2020-ųjų Seimo rinkimų. Taip V. Uspaskichas, tikėtina, šiuo metu įgyvendina scenarijų, panašų į Silvio Berlusconi neseniai Italijoje realizuotą
scenarijų (apie tai rašome šio numerio „Politikos“ skiltyje), kai jis išpureno dirvą naujų oligarchinių projektų iškilimui ir įsitvirtinimui. Tikėtina, kad tai galėtų būti to paties V. Matijošaičio organizuotas Lietuvos gelbėjimo, vienijimo ir t. t. projektas. Tad atrodo labai realu, kad Lietuvoje bus įgyvendintas itališkas stambiojo kapitalo grupių ir joms artimų asmenų valdžios ėmimo scenarijus. Žinoma, Kremlius veikiausiai norėtų vengriško scenarijaus, kai tiek prezidento poste, tiek Seimo daugumoje įsitvirtina bei teisinės sistemos ir žiniasklaidos galutinę kontrolę perima viena dominuojanti su Maskva draugaujanti įtakos grupė. Tai sunkiai, bet gali būti įgyvendinta, jei demokratinės provakarietiškos jėgos, kaip rašome Redakcijos skiltyje, ne priešinsis oligarchijai, o su ja „tratinsis“ bendrų ekonominių interesų guolyje.

Taigi, užuot nukapojus „MG Baltic“ čiuptuvus bei pakirtus oligarchų galimybes laimėti kituose rinkimuose, siekiama pakirsti demokratinių jėgų galimybes laimėti artėjančiuose rinkimuose ir sudaryti idealias sąlygas juose puikiai pasirodyti naujiems ar net seniems populistiniams bei oligarchiniams projektams. Tai ir paaiškina, kodėl kovos su oligarchija fone, apšviestas naujos įvaizdžio strategijos ir gaubiamas nesveikos žiniasklaidos meilės, į politiką grįžta, mūsų redakcijos nuomone, vienas didžiausių Lietuvos valstybės, ekonominės bei socialinės pažangos trolintojų V. Uspaskichas. Beje, į valdžią bando grįžti ir pagrindinis „Rubikon“ skandalo dalyvis Artūras Zuokas (tikėtina, kad abu konkuruos dėl Vilniaus miesto mero posto).Dar daugiau – neseniai paskelbta, kad nacionalinio stadiono statybos konkursą laimėjo konsorciumas, kuriame yra ir buvęs „Rubikon“, dabar žinomas kaip „Icor“. Taigi, matant šį vaizdą, gana pagrįstai gali susidaryti įspūdis, kad iš tiesų oligarchija ne pralaimi, o tiesiog persigrupuoja. Mažėjant vienos grupės įtakai, reanimuojasi gazpromai ir rubikonai bei šturmui ruošiasi nauji projektai.

 
BLAŽYTĖ ŽENGS TOLIAU NEI PAKSAITĖ IR MATIJOŠAITUKAS

Viktoras Uspaskichas kyla tarsi iš pelenų, o į viešąją erdvę jį lydi jo buvusi žmona Jolanta Blažytė, kuri ne tik buvo „Idėjos Lietuvai“, kurią organizavo delfi.lt su LRT ir 15min.lt, ambasadorė, tikriausiai atseikėjusi nemažą gabalą nejuodos buhalterijos, bet ir nuolat spindi savo išmintimi, tad kartais naujienų portale delfi.lt vienu metu galima matyti šiuos abu, šio portalo nuomone, tikriausiai iškilius Lietuvos žmones. Pavyzdžiui, birželio 8 d. vaizdelyje po V. Uspaskicho susirūpinusiu veideliu reklamoje, už kurią sumokėta, šiame portale puikavosi užrašas, demonstruojantis jo susirūpinimą prastai dirbusia Seimo komisija: „V. Uspaskichas. Ponas NSGK pirmininke, jūs arba visiškai nesiorientuojate, arba jums daroma įtaka“, bei kitas užrašas po daug linksmesne jo nuotrauka: „V. Uspaskichas: A. Sacharuko parodymai turi prilygti sprogusiai bombai!!!“ Viename jų, mūsų nuomone, bandoma nukreipti dėmesį nuo oligarchijos keliamo pavojaus, o kitame bandoma išnaudoti Aleksandrą Sacharuką kaip teisingai tauškiančią torpedą, kad būtų galima pilti pamazgas ant demokratinių jėgų. Taigi, tobulai įgyvendinti oligarchijos ir Kremliaus balinimo bei demokratinių jėgų juodinimo scenarijų. O Viktoro buvusi gyvenimo draugė portale suspindėjo tekstu „Oligarchai, miegantys lyderiai ir nesiilsintys kvailiai“. Jame ji ir toliau sėkmingai kuria naujos rūpintojėlės įvaizdį, tarsi „Vikonda“ gamintų ne agurkus, o trąšas, skatinančias makaronų augimą. Beje, prie teksto pateikiame ir vaizdą iš delfi.lt, kuriame matyti, kad į savo visuomeninę veiklą „Vikondos“ savininkė žvelgia rimtai, net susidaro įspūdis, kad kostiumėlį prie kiekvieno komentaro priderina, o naujausias savo subtilumu nusileido nebent dar vienai visuomenei veikėjai, kuri sužibo šiame portale, Monicai Lewinsky. Skirtumas tik tas, kad Monica dėl delfi.lt ir bendrovės „Telia“ paramos konferencijai „Login“ sužibo trumpam, o Jolantos projektas dėl ją pamilusios žiniasklaidos mus persekios gana ilgai. Ir, tikėtina, bus pretenzingesnis nei legendinės atostogautojos Ingos Paksaitės-Stumbrienės ir legendinio lenktynininko Dainiaus Matijošaičio, kurių didvyriškų gyvenimo laimėjimų eksponavimą siejame su noru garsinti tėtukų pavardes. Manytina, kad su Viktoru gavusi daug vertingos patirties Jolanta gali ruoštis rimtesnei funkcijai Lietuvos politikoje, tuo labiau kad jei V. Uspaskichas iš tiesų po rinkimų išeis į pensiją, nes bus atlikęs savo gyvenimo darbus, kažkas turės jį pakeisti.

Todėl būtina labai aiškiai suvokti, kad iš tiesų stebime tam tikrų jėgų pastangas apsivalyti nuo oligarchinių grupių
įtakos. Tiek VSD, kuri surinko gana daug informacijos, tiek STT, sugebėjusi identifikuoti veikas, kurios šiuo metu pasiekė teismą, savo darbą, kuris gali tapti instrumentu, mažinančiu oligarchų įtaką, atliko. Tačiau tai duos teigiamą rezultatą tik tuo atveju, jei politikai ir žiniasklaida tuo naudosis, siekdami įveikti oligarchiją, o ne sukompromituoti demokratiją ir vakarietiškas jėgas. O tai gali įvykti, nes oligarchinės struktūros dės visas pastangas, kad būtent taip ir būtų. Pasinaudodamos įtaka žiniasklaidai, Lietuvos teisinės sistemos ir demokratinių jėgų kovą su oligarchija bandys panaudoti kaip instrumentą, padedantį apjuodinti provakarietiškas jėgas ir tuo pat metu atveriantį kelią daugybei senų ir naujų su Kremliumi sietinų projektų invazijai į Lietuvos politinę sistemą.

V. Uspaskichas pareiškė, kad į aktyvią politiką žengia paskutinį kartą. Tai galima vertinti kaip tam tikrą įvaizdžio triuką, pasiskolintą iš bojarinų bičiulio Selo, su kuriuo jis neseniai buvo susitikęs ir kuris yra tikras paskutinio karto profesionalas. Tačiau gali būti, kad Viktoras neblefuoja, nes jei jam pavyks prisidėti prie prokremliškų jėgų pergalės 2019 ir 2020 m. rinkimuose, gali būti, kad jis tikrai nusipelnys išeiti į užtarnautą pensiją.

Tad visi verslininkai, politikai, žurnalistai ir teisinės sistemos atstovai, kurie save nuoširdžiai laiko Lietuvos patriotais, turi suvokti, kad jei demokratinės, patriotinės jėgos ir šį sykį bus pasyvios, tarsi paralyžiuotos ir plauks bulvarinėsbei su oligarchais draugaujančios žiniasklaidos upe iki artėjančiųrinkimų, galimybė, kad „MG Baltic“ bylos atveju pasikartos „Rubikon“ scenarijus, yra labai didelė. Todėl po kiek laiko paaiškės, kad „MG Baltic“, kaip ir „Rubikon“, išliko, tačiau Lietuvos demokratinės provakarietiškos jėgos patyrė triuškinantį pralaimėjimą tiek 2019-ųjų Lietuvos Respublikos prezidento, tiek 2020-ųjų Seimo rinkimuose. Neabejojame, kad į tai milžiniškas lėšas investuoja V. Putinas, nes po 2000-ųjų rinkimų, valdžioje įsitvirtinus prokremliškiems veikėjams ir kairiajai nomenklatūrai, Lietuva buvo prijungta prie „Gazprom“, todėl, kaip rašome jau dešimtmetį, Kremlius nepavargdamas pluša, kad po 2020 m. rinkimų Lietuva būtų prijungta prie egzistencinį pavojų šalies išlikimui ir galingą vidinį valstybės užvaldymą garantuosiančio Astravo atominės elektrinės projekto. Todėl būtų nuostabu, jei Lietuvos visuomenė, verslo, teisės ir žiniasklaidos atstovai bent šį sykį išdrįstų pasipriešinti scenarijui, kai kaunantis su viena oligarchine grupe rinkimus laimi V. Putinas.

Panašūs straipsniai: