Politika

Svarbu, ar I. Šimonytė taps premjere, bet dar svarbiau, ar ji taps skaidrios demokratijos simboliu 2020 m. rugsėjo 21 d. Redakcija

Jei spręstume iš to, kaip masiškai įsileidžiama Rusijos trolių įtaka ir kiek pinigų pastaraisiais metais per verslo grupes buvo įlieta į Lietuvos žiniasklaidą, kaip įžūliai valdantieji naudojasi ne tik valdžia, bet ir mokesčių mokėtojų pinigais, savo naudai modeliuodami rinkimų rezultatus, tikimybė, kad Ingrida Šimonytė formuos naują Vyriausybę, yra, tačiau jei Lietuvos piliečių neištiks demokratinis nušvitimas, suformuoti stiprią valdančiąją daugumą I. Šimonytei gali būti labai sunku. Dėl sąmoningai modeliuojamos rinkimų aplinkos piliečiai nesupras, kad turėtų balsuoti už Ingridą ir politines jėgas, kuriomis ji galėtų remtis, tad rinksis iš n partijų ir net nepaklaus savęs, kokį premjerą, kuris simbolizuoja tam tikras vertybes, šios partijos rems ir ar tai darys nuoširdžiai. Visa tai labai palengvina kairiosios nomenklatūros, oligarchų ir Kremliaus sąjungininkų uždavinį, skleidžiant įtaigas apie baisiuosius landsbergius ir konservatorius, užsitikrinti, kad antrajame ture, nors teoriškai daugiausia žmonių premjere norėtų matyti I. Šimonytę, dauguma balsuos už tas partijas, kurios klauso nomenklatūros, oligarchų ar Maskvos komandų, o po rinkimų bendradarbiauja, kad suformuotų valdančiąją daugumą.

Būtent tokia situacijos analizė leidžia teigti, kad tikimybė, jog šiuose rinkimuose Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) laimės daugiausia mandatų, iš tiesų yra labai didelė, tačiau tai nereiškia, kad ši partija kartu su kita provakarietiška demokratine jėga – Liberalų sąjūdžiu – galės formuoti tvirtą valdančiąją daugumą, o vėliau – ir Vyriausybę. Nebent Lietuvos piliečiai pagaliau supras, kad yra valdomi kairiųjų ir oligarchinių jėgų, padedamų žiniasklaidos, ir tam pasipriešins. Arba kairiosios nomenklatūros strategai nuspręs, kad verta suteikti progą konservatoriams pavaldyti, tad padės jiems suformuoti daugumą.

Šiandien, kai Baltarusijos žmonės kovoja už savo laisvę su diktatoriumi, Lietuva gali pakilti į lemiamą kovą, kad įtvirtintų nepriklausomybę. Į kovą už skaidrią demokratiją ir valstybę, kurioje būtų iki minimumo sumažinta Kremliaus ir oligarchų įtaka energetikai, politikai, teisėtvarkai ir žiniasklaidai. Tačiau tam būtina lyderystė ir lyderis, kuris siektų vykdyti politiką, padedančią Lietuvoje kurti skaidrią demokratiją. Manytume, kad Ingrida gali tapti tokia lydere, tik kyla klausimas, ar ji suvokia, kaip tai svarbu, ir ar tam ryšis.

Nors skamba ir netikėtai, tokia tikimybė, kad ir nedidelė, egzistuoja. Gali būti, kad TS-LKD su Liberalu sąjūdžiu laimėjus gana daug, bet nepakankamai balsų, kad galėtų vieni formuoti valdančiąją daugumą, jiems į pagalbą ateis kairiosios nomenklatūros ar net nuo su Rusija sietinų oligarchų priklausančios partijos ar pavieniai šią įtaką simbolizuojantys politikai, nes taip, ypač jei ekonomikos laukia gana probleminis laikotarpis, visas uždelstos krizės problemas nomenklatūra ir prokremliški oligarchai galės, kaip ir po 2008-ųjų krizės, nurašyti TS-LKD ir liberalams bei jų premjerei I. Šimonytei. Atsižvelgiant į tai, kokia įtaka dominuoja žiniasklaidoje, kaip ir į Kremliaus trolių melagingų įtaigų sklaidos mastą, tai padaryti bus lengva. Tad neprireiks nei metų, kad žmonės, padedami užtrolintos informacinės erdvės, praregėtų ir suprastų, kokią baisią klaidą padarė, kai valdžią patikėjo baisiesiems konservatoriams. Tada valdančioji dauguma sugrius ir į valdžią grįš dabar valdantys veikėjai – kairiosios nomenklatūros pajėgos su Ramūnu ir Voldemaru, į draugiją pasitelkę tokių sąjungininkų kaip Viktoras.

Ir nors paprastam piliečiui gali atrodyti, kad toks žaidimas nėra realus, nes nėra aišku, kam jis reikalingas, labai svarbu suvokti, kad jei šis žaidimas žaidžiamas sėkmingai, į valdžią patekusioms provakarietiškoms demokratinėms jėgoms dar sykį užkraunama atsakomybė už visas problemas. Dar daugiau – šios politinės jėgos neturi tvirtos daugumos, todėl negali priimti ryžtingų sprendimų ir išardyti nomenklatūros bei oligarchų rezgamų įtakos tinklų, kurie pastaruoju metu vis kokybiškiau apraizgo valstybės įmones ir pačią valstybę.