Rinkodara

Sostų karai internete: kol kas laimi dundukai ir radikalai 2018 m. gruodžio 5 d. Monika BALTRUŠAITYTĖ / straipsnis iš archyvo (2017-12)

Ar galėtumėte patikėti, kad eilinis vaikinukas iš Nevados, kadaise iš kavinių tinklo „Wendy’s“ viešai kaulijęs nemokamos vištienos, šiandien patenka į žurnalo „Time“ įtakingiausių interneto žmonių sąrašą? O jam draugiją palaiko melagingoms naujienoms karą paskelbęs enciklopedijos „Wikipedia“ redaktorius ir dainininkė Rihanna?

Galima cituoti šimtus tyrimų, atskleidžiančių, kad socialiniuose tinkluose neršiantys, milijonus sekėjų turintys nuomonių lyderiai tapo galingais instrumentais, lemiančiais daugybės žmonių įsitikinimus, požiūrius, vertybes, apsipirkimo ir net balsavimo įpročius. „The Economist“ rašo, kad 37 proc. amerikiečių pasitiki tuo, ką perskaito socialiniuose tinkluose, o žurnalas „Adweek“ teigia, kad interneto įžymybių generuojamam turiniui tūkstantmečio kartos atstovai kasdien skiria vidutiniškai penkias valandas.

Kai tiek laiko praleidžiame internete, natūralu, kad daliai žmonių socialinių tinklų žvaigždės tampa didžiausiais autoritetais ir pirminiais naujienų šaltiniais. Jie gali nulemti, kokius batus reikia pirkti ar kokiame restorane apsilankyti, kokį filmą pažiūrėti ar kokį albumą paklausyti. Tačiau būna ir taip, kad nuomonių lyderis pataria balsuoti už radikalų populistą, nes jis – vienintelis išsigelbėjimas.

Dėmesio vertas ir Stevenas Pruittas, melagingų naujienų eroje internete išgarsėjęs kaip faktų sergėtojas, dienomis dirbantis JAV Muitinės ir pasienio apsaugos tarnyboje, o naktimis pasiraitojantis rankoves ir savanoriškai sėdantis redaguoti internetinės enciklopedijos „Wikipedia“.

Kai internetas suteikia tiek galimybių, smalsu išsiaiškinti, kas yra tie žmonės, kurie jame turi daugiausia įtakos: ar jie išgarsėjo vien dėl interneto, ar žinomi ir populiarūs yra dėl kitos savo veiklos? O svarbiausia, kokiai įtakai socialiniai tinklai ir internetas plačiausiai atveria duris – rimtoms įžvalgoms ir kritikai ar bulvarui, popsui ir radikalams?

Faktų sergėtojai ir teisybės ieškotojai įtakingi…

Visų pirma žvilgtelėkime į žurnalą „Time“, kuris paskelbė 2017-ųjų įtakingiausių interneto žmonių sąrašą. Jame yra ir Hario Poterio autorė J. K. Rowling, pastaruoju metu labai aktyviai su didele ironija kritikuojanti populizmą ir Donaldą Trumpą. Pastarąjį „Time“ taip pat priskyrė prie interneto įtakingiausiųjų – reikia pripažinti, kad JAV prezidentas daugumai žmonių vis dar prilygsta „Twitter“ Ernestui Hemingway. Sąraše yra ir Rusijos opozicinio judėjimo aktyvistas Aleksejus Navalnas, kurio kanalą „YouTube“ prenumeruoja daugiau kaip milijonas sekėjų, Sirijos karo siaubą per „Twitter“ perteikusi mažametė Bana Alabed bei populiariausias žmogus kinų socialiniame tinkle „Weibo“ – 37 metų aktorė Yao Chen, kurią seka net 79 mln. žmonių ir kuri bando atkreipti kinų dėmesį į pabėgėlių krizę.

Donaldo Trumpo dėka apie „twitter“ kalbama nuolat, tik nebeaišku, ar „twitter“ akcininkai tuo džiaugiasi.

Dėmesio vertas ir Stevenas Pruittas, melagingų naujienų eroje internete išgarsėjęs kaip faktų sergėtojas, dienomis dirbantis JAV Muitinės ir pasienio apsaugos tarnyboje, o naktimis pasiraitojantis rankoves ir savanoriškai sėdantis redaguoti internetinės enciklopedijos „Wikipedia“. Jis išsiskiria nepakantumu lyčių nelygybei ir net pats yra parašęs daugiau nei 200 straipsnių apie įtakingiausias pasaulio moteris.

Beje, visą būrį interneto lyderių būti aktyvius įkvėpė D. Trumpo valdymo ir komunikavimo stilius. Tarp jų ir Ezrą Leviną, Leah Greenberg, Angelą Padillą, Sarah Dohl ir Mattą Traldi, grupelę D. Trumpą kritikuojančių demokratų, sukūrusių „Indivisible Guide“ – politikos pradžiamokslį ir gidą, mokantį, kaip siekti politinių pokyčių ir nebūti abejingiems. Šis elektroninis gidas buvo parsisiųstas daugiau kaip 4 mln. kartų ir įkvėpė burtis panašiai mąstančias „Indivisible“ grupes, kritiškai reaguojančias į D. Trumpo veiksmus.

… bet dominuoja bulvaras ir popsas

Kitos pavardės šiame sąraše, kaip tuojau ir patys pamatysite, labiau susijusios su popkultūra, aršiais radikalais ir glamūru. Tai Pietų Korėjos vaikinų grupė BTS, aršią dešiniąją palaikantis politikos komentuotojas Mattas Drudge’as, modelis ir kulinarijos bestselerio autorė Chrissy Teigen, internetinės trilerį primenančios tinklalaidės „S-Town“ vedėjas Brianas Reedas, garsųjį interneto memą – varlę Pepę – sukūręs komiksų kūrėjas Mattas Furie, translytis modelis Gigi Gorgeous, dainininkės Katy Perry ir Rihanna, didžiausio dirbtinio užpakalio savininkė Kim Kardashian, interneto personažę Joanne the Scammer sukūręs komikas Brandenas Milleris, rašytojas, komikas Jonathanas Sunas, vien dėl interneto išgarsėjęs reperis Chance’as, dešimčių milijonų sekama paauglė Ariel Martin, internete kūno rengybos legenda tapusi Cassey Ho, apie grožio reikalus pasakojanti tinklaraštininkė Huda Kattan, kompiuterinių žaidimų komentuotojas Markas Fischbachas.

Kone kvailiausiai ir keisčiausiai „Twitter“ sensacija tapo Nevados paauglys Carteris Wilkersonas. Jis labai mėgo greitojo maisto restoranų tinklo „Wendy’s“ vištienos kąsnelius, todėl kartą socialiniame tinkle paklausė restorano, kiek retweetų reikia surinkti, kad visiems metams būtų aprūpintas nemokama vištiena. Galbūt viskas būtų taip ir pasibaigę, jeigu ne „Wendy’s“ atsakas – 18 milijonų. Išgirdęs atsakymą, C. Wilkersonas savo „Twitter“ paskyroje parašė: „Padėkite. Vyrui reikia vištienos.“ Keisčiausia, kad jis buvo išgirstas ir jam pavyko įveikti „Wendy’s“ mestą iššūkį.

Katinas Grumpy – taip pat didelė interneto žvaigždė, turinti daugiau nei 2,4 mln. sekėjų vien tik tinkle „Instagram“ ir bandanti formuoti pikčiurniškas tendencijas.

Absurdiškesnę istoriją būtų sunku net per pilnatį susapnuoti, tačiau šį turbūt kvailiausiu būdu internete išgarsėjusį vaikiną seka gausybė žmonių. Įdomumo dėlei patikrinau jo „Twitter“ profilį – apie ką jis rašo, kokią pridėtinę vertę kuria ir kodėl jis toks įdomus? Faktas tas, kad uždaviau sau per daug klausimų, nes C. Wilkersonas protingomis įžvalgomis nestebina, o save „Twitter“ apibūdina taip: „Mėgstu vištienos kąsnelius ir tacos.“

Pavojaus signalas – populistai ir radikalai

Vertinant „Time“ sąrašą, nesunku pastebėti, kad jame dominuoja ne rimtas įžvalgas siūlantys ar demokratijos vertybes aršiai ginantys apžvalgininkai, bet lengvo, subulvarinto turinio kūrėjai, popkultūros atstovai, o C. Wilkersono atveju – tiesiog per kvailą istoriją išgarsėję keistuoliai. Tačiau suprasti, kodėl internete dominuoja bulvaras, glamūras ir popsas, o ne rimtos įžvalgos, nėra sunku – įvairių garsenybių ar internete išgarsėjusių nuomonės lyderių siūlomas turinys tenkina žmonių smalsumą, padeda atsipalaiduoti, pralinksmina, tad normalu, kad dauguma visada mieliau rinksis lengvesnį, neapsunkinantį turinį, o ne analitinę žurnalistiką, susimąstyti verčiančius faktus ar įžvalgas apie demokratijos vertybes. Kaip dauguma mieliau rinktųsi žiūrėti „Karibų piratus“, o ne naujausią François Ozono filmą. Ir čia nėra nieko blogo.

Vienintelis nerimauti verčiantis faktas susijęs su tuo, kad lygiai taip pat, kaip internetas išlaisvina bulvarą ir popsą bei leidžia jiems sužydėti margiausiais atspalviais, jis atveria duris ir radikalams bei populistams, skleidžiantiems melagingas naujienas, formuojantiems iškreiptą realybę ir plaunantiems žmonėms smegenis. Šis „Time“ sąrašas, kuriame tokių personažų taip pat esama, nėra vienintelis įrodymas, kad JAV demokratija dažnai leidžia užkietėjusiems radikalams uždirbti milžiniškus pinigus.

Alexas Johnsas: papasakoti apie jį sunku, reikia pamatyti. Iš esmės tai Petras Gražulis plius Aušra Maldeikienė.

Pavyzdžiui, peržvelgus „Forbes“ sudarytą turtingiausių JAV radijo laidų vedėjų sąrašą, matyti, kad antroje vietoje esantis šiemet 84 mln. JAV dolerių uždirbęs Rushas Limbaugh yra tas pats dėdė, kuris tiesioginiame eteryje sakė, kad uraganas Irma tėra klastotė, skirta klimato kaitos temai reklamuoti ir buteliukų vandens pardavimui gerinti. Gana iškalbingai šį radijo milijonierių apibūdina ir žurnalas „Forbes“: „Jis yra šou žmogus, sukūręs stulbinančiai pelningą karjerą vien todėl, kad nuolat įnirtingai kartojo jūsų išprotėjusio dėdės politinius kliedesius. Tokie žmonės kaip R. Limbaugh duoną užsidirba įtikinėdami, kad visos mūsų nuojautos ir stereotipai yra realybė, o mokslininkų įrodyti ir empiriniais metodais pagrįsti faktai – melas.“ Jei gilintumėmės toliau, pamatytume, kad tokių personažų kaip R. Limbaugh vien JAV – nors vežimu vežk.

Turėjo būti vaistas, o tapo nuodu

Žvelgiant iš laisvo žodžio, demokratijos, atviro interneto ir nuomonių įvairovės prizmės, viskas atrodo lyg ir gerai, tačiau „The Guardian“ pabrėžia ir kitą šios beribės interneto laisvės ir jo neišsemiamų galimybių aspektą: „30 pasaulio vyriausybių pasitelkia nuomonių lyderių armijas siekdamos paveikti rinkimus, skleisti antidemokratinį turinį ir kiršinti piliečius. Organizacijos „Freedom House“ atliktas tyrimas rodo, kad, priešingai nei Rusija, kurios pastangos koreguoti JAV rinkimus buvo plačiai aprašytos, nemažai valstybių naudojasi internetu ir taip manipuliuoja visuomenės nuomone šalies viduje.“ Mes pabrėžtume, kad dažnai tai daro ne tik valstybės, bet ir koncernai, mat jiems nėra brangu samdyti trolių brigadas, kad šie tinkamai formuotų informacinę erdvę, ar net investuoti į tinkamą poziciją reiškiančių interneto žvaigždžių iškilimą.

„The Guardian“ suskaičiavo, kad dezinformacijos ir manipuliacijos taktikos praėjusiais metais atliko svarbų vaidmenį mažiausiai 17 šalių rinkimuose, ir net tose valstybėse, kur pernai rinkimai nevyko, buvo pastebėti manipuliavimo socialiniais tinklais atvejai. „Akivaizdu, kad „Facebook“ tapo turtingiausiu ir galingiausiu leidėju pasaulyje, o vyriausiuosius redaktorius keičia socialinio tinklo algoritmas, visuomenei išdalijantis milijonus suasmenintų naujienų paketų. Tai didelis iššūkis liberaliajai demokratijai ir žurnalistikai“, – sako „The Guardian“ redaktorė Katharine Viner.

O „The Economist“ apibendrina, kad socialiniai tinklai dar neseniai žadėjo nušviesti politiką ir gelbėti demokratiją, bet paaiškėjo, jog „Facebook“ leido 146 mln. vartotojų matyti Rusijos skleidžiamą dezinformaciją, „YouTube“ pripažino, kad skelbia visą kolekciją ekstremistinių ir propagandinių filmukų, o „Twitter“ troliai sukūrė daugiau nei 36 tūkst. aktyvių profilių, skirtų smegenims plauti.

Niekas nepaneigs, kad internetas ir socialiniai tinklai atvėrė gausybę kelių, suteikė begalę galimybių ir leido uždirbti talentingiems kūrėjams, padėjo išgarsėti gabiems menininkams, pralobti kompiuterinių žaidimų komentuotojams bei gražiai besirengiantiems madingiems miesčioniams, ūmai virtusiems garsiausių prekių ženklų reklamuotojais ir įtakingais nuomonės lyderiais. Džiugu, kad šiek tiek vietos čia randa bei įtakos turi ir rimtas temas gvildenantys apžvalgininkai, žmogaus teisių, demokratijos gynėjai. Tačiau esama ir tamsiosios interneto bei socialinių tinklų pusės – užuot tapusios plačiais vartais į tiesą, socialinės medijos virto nepakeičiamu nuodų skleidimo įrankiu. Anksčiau atrodė, kad socialiniai tinklai gali išgelbėti demokratiją bei visuomenę nuo smegenų plovimo ir neigiamos įtaigos, o šiandien akivaizdu, kad kova dėl visuomenės intelekto tiesiog persikėlė į dar vieną erdvę, kurioje teigiamos jėgos ir vėl dažnai gauna į kaulus, todėl tenka kalbėti apie tai, kaip gelbėti demokratiją nuo interneto, kuris turėjo ją sustiprinti, įtakos