Politika

„Sostų karai“. II dalis: Naisių vyrai, D. Grybauskaitės palikimas ir bundanti šlėktų imperijos galia 2019 m. balandžio 17 d. Eduardas EIGIRDAS

Įdomūs tie Lietuvos rinkimai! Kaip ir mūsų demokratija. Štai likus metams iki 2015-ųjų savivaldybių rinkimų kairiųjų dauguma Seime, remiama Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso partijų, patvirtino rinkimų komitetų projektą. Mūsų nuomone, tai sudarė išskirtines sąlygas ne tiek patiems komitetams, bet visų pirma oligarchinėms ir šešėlinėms įtakos grupėms – pasinaudodamos komitetais jos galėjo įsitvirtinti valdžioje.

Be to, tiek Rusijai, tiek kairiajai nomenklatūrai ir oligarchijai buvo užtikrinta, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), keliantys didžiausią galvos skausmą, ir toliau silps. Mūsų redakcija nuosekliai stengėsi kovoti su šiuo demokratinius procesus iškraipančiu sprendimu: akcentavome, kad dėl jo, korumpuotos rinkimų aplinkos (matėme, kad Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) yra neįgali sustabdyti oligarchų) ir Kremliaus pinigų rinkimų nebus įmanoma laimėti politinėms jėgoms, nesusijusioms su Maskva, buvusiomis okupacinėmis nomenklatūrinėmis struktūromis ar oligarchija. Taip ir atsitiko. Nes kad ir kaip stengėmės pažadinti Lietuvos piliečius ir net įkvėpti dešiniąsias jėgas, visų pirma konservatorius, stoti į realią kovą su techniniu demokratijos prievartavimu, mums nepavyko. Lygiai taip pat nepavyko pažadinti lietuvių tautos, kuri teoriškai yra labai patriotiška ir pasiruošusi eiti ginti savo šalies karinės invazijos atveju, tačiau į vidinį demokratijos užvaldymą žiūri taip, tarsi tai būtų visai normalu: nori? Tai ką dabar padarysi… 

Matant, kokie šiuo metu Lietuvoje yra laimingi šalia valdžios įsitaisę oligarchai, nejučia gali susidaryti įspūdis, kad, kaip rašo valdžią ir oligarchus aptarnaujanti žiniasklaida, Lietuvoje viskas tik gerėja. Tik keista, kad Lietuvos ekonomika šito nesupranta – besarmatė auga lėčiausiai iš visų kaimynų: 2018 m. Lietuvos BVP augo 3,4 proc., Estijos – 3,9 proc., Latvijos 4,8 proc., Lenkijos – 5,1 procento.

Dėl tokio abejingumo Kaunas greitai pradėjo virsti oligarcho kontroliuojamu valdančiųjų instrumentu, padedančiu išstumti konservatorius. Todėl ir vėl, likus metams iki 2016-ųjų Seimo rinkimų, aiškiai perspėjome, kad viskas paruošta oligarchų projekto pergalei. O likus pusei metų iki rinkimų atvirai rašėme, jog iš esmės jau sumodeliuota taip, kad konservatoriai antrame ture būtų nušluoti ir Seime dominuotų naujas – su Rusija verslo ryšiais ir su kairiąja nomenklatūra savo politinėje karjeroje susijusio oligarcho Ramūno Karbauskio – projektas. Prie jo pergalės labai prisidėjo sėkmingai įgyvendintas kito su Rusija verslo ryšiais susijusio oligarcho – Visvaldo Matijošaičio – projektas.

Bet ir vėl – nors iš visų jėgų stengėmės skatinti demokratines jėgas, kad priešintųsi oligarchinės nomenklatūros įsigalėjimui, siektų skaidrių rinkimų ir užtikrintų opozicijos veiklos sąlygas, kad miestai nevirstų Kėdainistanais, Naisistanais ir Vičiūnistanais (beje, tai jau padaryta su Kaunu ir turės lemiamą įtaką visų rinkimų baigčiai), į mūsų straipsnius, kuriuos rašėme esant milžiniškam ekonominiam ir teisiniam spaudimui, sureaguota visiška tyla. Galop visa tai transformavosi į 80 proc. balsų už oligarchą V. Matijošaitį Kaune, kuriame dėl žiniasklaidos įtaigos ir, manytume, Kremliaus trolių nuoseklios paramos tikriausiai greitai prie namų bus statomi maži matijošaitukai, kad laimė tęstųsi amžinai.

Ir štai esant tokioms tendencijoms artėjame prie Lietuvos ateičiai svarbiausių rinkimų. Tačiau ir vėl susidaro įspūdis, kad į rinkimus žygiuojame pagal planą, tik nesame įsitikinę, kad jis kurtas Lietuvoje.

Rinkimai skaidrūs ir nepaveikiami. Varge, tu varge!..

Žvelgiant į tai, kaip ramiai Lietuva stebi artėjančius rinkimus, gali susidaryti įspūdis, kad skaidresnių ir romesnių rinkimų tiesiog nebūna. Ir tik mums redakcijoje nuvažiavo stogas, todėl per pastaruosius kelerius metus aprašėme daugybę įvykių, kurie leidžia daryti prielaidą, kad Rusijai artimas verslas kartu su vietiniais oligarchais įvykdė tikrą žiniasklaidos verslo „perkrovimą“, kad sugrąžintų aplinką, kurioje būtų neįmanoma priešintis Rusijos interesų plėtrai ir identifikuoti Maskvos labui veikiančių jėgų tinklą.

Vertinant dabartinės valdančiosios daugumos veiklą, į akis krinta tam tikras susiskaldymas, kai iš premjero ir Vyriausybės vis išgirstame progresyvesnių pasiūlymų, tačiau vėliau jie mutuoja arba miršta R. Karbauskio glėbyje. Ir nors S. Skvernelis atrodo tikrai daug labiau orientuotas į teigiamus rezultatus, tikriausiai jis supras, kad tie, kurie nepasitiki R. Karbauskio veikla, gali bijoti jo pergalės prezidento rinkimuose.

Be to, ne kartą rašėme ne tik apie neskaidrią verslo aplinką žiniasklaidoje, kuri dar labiau padidina Maskvos invazijos keliamas problemas, bet ir apie tai, kad karbauskinė valdžia, užuot kovusis su Kremliaus ir oligarchų įtaka, užsiima, mūsų nuomone, ne tik biudžeto, bet ir verslo pinigų srautų skirstymu, kad išsipirktų reikiamą kiekį eterio. Taip galutinai iš Lietuvos žiniasklaidos išplaunami principingumo likučiai, jei jų dar buvo likę nuo trynimosi su oligarchija bei Maskvos statytiniais laikų. Todėl jau ketverius metus rašome apie tai, kaip įžūliai ir nuosekliai Lietuvos naujienų portalų komentarų skiltys išnaudojamos tam, kad Kremliaus troliai visuomenei koduotų nuostatas, turinčias nulemti Lietuvos prezidento rinkimų antro turo rezultatus, kad jokiu būdu nelaimėtų Ingrida Šimonytė, nes jos pergalė kelia didžiausią grėsmę Kremliaus įtakos plėtrai. Bet tai nepažadina net ir šios politikės šalininkų bei rėmėjų, jie nesivienija ir nesikreipia į naujienų portalus, kad šie nustotų brukti Maskvos mėšlą Lietuvos piliečiams į smegenis.

Jei norėtume išvardyti visus veikimo būdus, kuriuos matome įvairiose žiniasklaidos priemonėse, tikriausiai tam reikėtų kelių papildomų žurnalo numerių, bet tam gaila ir resursų, ir laiko. Todėl šio numerio „Įžvalgų“ skiltyje atkreipėme dėmesį į daugiausia skaitytojų pasiekiantį naujienų portalą delfi.lt. Į jį atkreipėme dėmesį ir prieš 2016-ųjų Seimo rinkimus dėl sveiku protu sunkiai suvokiamos, manytume, itin teigiamų straipsnių apie R. Karbauskį gausos bei dar sunkiau suvokiamo jo partijos reklamos masto. Šį sykį palyginome, kiek informacijos šiame naujienų portale pateikiama apie I. Šimonytę ir kiek – apie kitus kandidatus, ypač valdančiosios daugumos. Vertinant valdžios reklamos ir I. Šimonytės reklamos užsakymų skaičių, viskas atrodo objektyvu, bet jei tai vertintume artėjančių svarbiausių rinkimų fone, tai atrodytų labai orientuota į verslo, o ne į laisvos žiniasklaidos principus.

Ir kai visa tai matai, kyla klausimas, ar informacinė aplinka ir rinkimai nėra veikiami, ar jie tikrai yra skaidrūs. Galbūt tai paaiškina, kodėl demokratines ir patriotines jėgas ištiko paralyžius? Gal jos mano, kad viskas yra gerai ir nuostabu? Tačiau jei žiniasklaida blokuoja tam tikrą suvokimą ir darbuojasi tų, kurie daro įtaką visuomenės nuomonei, pusėje, tai nėra priežastis demokratinėms ir patriotinėms jėgoms, kaip nebuvo ir 1989-aisiais, plaukti pasroviui ir nieko nedaryti. Jos turi apginti laisvę ir iškovoti teisę gyventi demokratinėje valstybėje. Todėl reikia kalbėti apie tai, kad jei demokratinės ir patriotinės jėgos šiandien gyvena per gerai, kad gintų demokratiją ir darytų įtaką rinkimams, tai nereiškia, kad rinkimams įtakos nedaro kairioji nomenklatūra ir ypač jos bei Kremliaus atžvilgiu draugiškai nusiteikusios oligarchinės grupės bei Maskvos troliai, kurių įtaigos ir šiandien pilnas internetas. Dėl to bent kol kas vis dar realiausias scenarijus yra šis: jei I. Šimonytė ir pateks į antrą turą, šansai, kad ji laimės, nedideli. Apie tai detaliau rašome „Politikos“ skiltyje – bandome demaskuoti įtaką ir rinkimų strategijas bei taip bent pabandyti sutrukdyti valdžiai, oligarchams ir Maskvai nulemti mums tokių svarbių rinkimų baigtį. Nors tai turėtų būti ne tik mūsų, bet visos pilietinės visuomenės bei už rinkimus atsakingų institucijų, taigi – ir tos pačios VRK, darbas.

Ekonomika auga ir Lietuvą ištiko aukso amžius. Kad jau taip…

Tarkim, kad dabartinė valdančioji dauguma įgyvendina didžiulę ekonomikos transformaciją ir į visą Lietuvą, o ne tik politinio partnerio oligarcho V. Matijošaičio reitingams auginti į jo bastioną, kuriuo tapo Kaunas, nukreipia investicijas. Kauno rajone esanti laisvoji ekonominė zona sprogsta nuo investicijų, o Kauno gyventojai, pasiskaitę straipsnių žiniasklaidos priemonėse, džiaugiasi, tarsi visa tai būtų jų Visvaldo, o ne valdančiosios daugumos nuopelnas ir vyktų Kaune, o ne Kauno rajone. Tik ar kiti rajonai sulaukė bent kiek panašaus dėmesio? Deja, ne. Greičiau jau stebime, kaip nomenklatūrinis ir oligarchinis R. Karbauskio bei V. Matijošaičio projektas, įgyvendindamas valdžios ėmimo strategiją, iš Kauno gamina pavyzdinį miestą, kad sukurtų savo sėkmės legendą ir tai padėtų išlaikyti valdžią savo rankose bei ją stiprinti.

Mes žurnale nuo 2010 m. rašėme, jog norint, kad Rusija Lietuvos neapstatytų atominėmis elektrinėmis, būtina sparčiai plėtoti elektros gamybą. Tačiau dėl Rusijos pinigų įtakos užsiimama viskuo iš eilės, diskutuojama apie aibes klausimų, bet sparčios atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros, kurios būtų galima tikėtis iš vadinamųjų žaliųjų, taip ir nesulaukėme. Tai verčia manyti, kad R. Karbauskio žalieji yra labiau raudonieji.

Deja, iš tiesų tai tėra vieno miesto sėkmė. Tačiau deklaruojama, kad rūpinamasi visa Lietuva, ypač sunkiau gyvenančiais regionais. Bet tai veikiau primena „Rosfilm“ sukurtą filmą apie burtininką Chotabyčių, o ne siektiną realybę. Juk reikia ne kurti Potiomkino kaimus, kurie demonstruotų valdžios genialumą ir gerumą, o transformuoti Lietuvos ekonomiką, kad ji sukurtų didžiausią gerovę savo piliečiams. Ir būtent to mes pasigendame. Matome daugybę valdžios veiksmų, tačiau ir tai, kad progresą riboja oligarchinių grupių interesai bei valdančiosios daugumos politiniai tikslai, mat visų pirma turi būti patenkintas oligarchijos ir nomenklatūros siekis, kad valstybė nesugriūtų, tačiau pažanga būtų kukli ir nekeltų rizikos, kad formuosis per didelis sluoksnis nepriklausomų žmonių, nes tai apsunkintų visuomenės kontrolę. Bet pažanga turi būti matoma, kad būtų galima per žiniasklaidos priemones visuomenei įteigti, kad ši valdžia yra pati pažangiausia. Tai padeda nomenklatūriniam ir oligarchiniam valdžios projektui ir toliau išlaikyti valdžią savo rankose. Akivaizdu, jog tai daryti sekasi visai neblogai. Nors ir trūksta progresyvių sprendimų, ekonomikai augant šis trūkumas nėra aiškiai pastebimas. Tuo labiau kad valdantieji savo laimėjimus lygina su prieš juos valdžiusiųjų laimėjimais, nors reikėtų lygiuotis į lyderius ir aiškiai identifikuoti, kuriose srityse glūdi didžiausias potencialas, kad sustiprėtų Lietuvos ekonomika, nepriklausomybė ir augtų visuomenės gerovė.

Lygintis su ankstesnėmis valdžiomis, tarkim, su kairiųjų ir R. Pakso bei V. Uspaskicho politinių projektų valdžia, tikrai galima, tačiau tai tas pats, kaip važiavimą pirma pavara lyginti su stovėjimu vietoje. O lygintis su konservatoriais, kurie valdė per galingą krizę, apskritai yra kvaila, nes būtent šiandien, kai ekonomika auga, yra visos sąlygos įgyvendinti ryžtingesnį progresą. Beje, jei jau paminėjome konservatorius, reikia pagaliau vieną kartą labai aiškiai atskirti šios partijos tikras bei menamas problemas ir oligarchinį bei nomenklatūrinį ir Kremliui naudingą valdymą. Juk konservatoriai per 20 metų (2000–2020) valdžioje buvo tik ketverius metus – ir tai per krizę bei ją likviduojant, ir tik todėl, kad Arūno Valinsko partija, kurią priskirtume nomenklatūriniam flangui, kaip ir Artūro Zuoko partiją, su konservatoriais sudarė koaliciją (nors jei ekonomika būtų augusi, scenarijus būtų galėjęs būti kitoks). O kairieji su savo kuruojamais ir, manytume, kartu su Kremliumi išaugintais oligarchiniais projektais iki 2020-ųjų bus valdę net 16 metų!

Vien šių faktų turėtų užtekti, kad suvoktume, kokių didelių problemų turime su demokratijos funkcionavimu. Ir dabartinės valdančiosios daugumos sąlygomis jos tik didėja, kaip ir žiniasklaidos užvaldymas. O visos tyrimo komisijos Seime turi vienintelį tikslą – taip iškreipti realybę, kad didelė dalis visuomenės vėl negalėtų suvokti, kiek laisvės ir gerovės netenka, ir toliau bijotų visko griaunančių konservatorių, nors beveik visą laiką nuo 2000 m. valdo kairioji nomenklatūra ir Kremliaus pažymėti oligarchiniai politiniai dariniai.

Rusijos džiaugsmui užtrolinta švietimo reforma

Suprantu, kad nėra lengva skaityti tokius ilgus straipsnius, kai žinai, kad šiuo metu stebimų procesų lengvai nepakeisi. Tačiau jei net Lietuvos šviesuomenė nebus įgali suvokti, ko turime siekti, kad kurtume stiprią, pažangią ir solidarią valstybę, ir šio suvokimo skleisti, kaip įveiksime Kremliaus ir ciniškas oligarchines struktūras? Todėl kiekvienais metais vis primename, kam Kremliui reikia, kad Lietuva būtų lėtos pažangos ir nesolidarių žmonių silpna valstybė.

Pradėkime nuo svarbiausios srities – švietimo. Apie jį valdžios piniguose mirkstanti žiniasklaida tauškia nuolat, nors būtent dabartinė valdančioji dauguma ir nužudė reformą, kuri galėjo padėti įgyvendinti galingą proveržį. Kai Vyriausybė, vadovaujama S. Skvernelio, pasiūlė gana pažangią reformą, kuri būtų labai sustiprinusi technologijų universitetus ir galėjusi padėti pamatus tam, kad Kaunas virstų Europos Silicio slėniu, R. Karbauskis su savo širinskiene švietimo srityje Eugenijumi Jovaiša šiai reformai padarė galūnių amputaciją: Kaune buvo sustiprintas, kaip darėme prielaidą, kairiajai nomenklatūrai naudingas Vytauto Didžiojo universitetas, kad išliktų bazė, kurioje galima apgyvendinti sau artimus veikėjus ir šiaip puoselėti nomenklatūrines tradicijas bei išlaikyti įtaką švietimo sričiai.

V. Matijošaitis kažkodėl piktinasi, kai mes jį lyginame su V. Uspaskichu, nors, sprendžiant iš nuotraukos, darytos „Vikondos“ jubiliejuje, bent jau anksčiau Viktoras jam nekėlė alergijos. Šiandien tai galima aiškinti nebent tuo, jog oligarchui Viktorui nepavyko įtikinti dešiniųjų, kad jis – Lietuvos patriotas, o Visvaldui – idealiai. Todėl ir nesinori būti lyginamam su Viktoru, nes tai suklaidina lyderį pamilusius patriotus.

Tokią prielaidą padarėme, nes esame įsitikinę, kad ne tik Maskva, bet ir oligarchinės grupės bei dalis nomenklatūros nenori greitos Lietuvos technologinės pažangos, nes ji padėtų iškilti naujiems pažangiems į pasaulinę rinką orientuotiems lyderiams bei verslui. Gerokai išaugtų tokiame versle dirbančių žmonių skaičius, todėl vikondų, agrokoncernų, vičiūnų bei mgbalticų įtaka mažėtų. Tad šioms verslo grupėms ir jų bičiuliams būtų vis sunkiau išsaugoti visuomenės kontrolę. Kad tai gali būti tiesa, manytume, patvirtino ir šių metų Kauno miesto mero rinkimai, kai karščiausiai oligarchą Visvaldą į savo glėbį, kaip Mikė Pūkuotukas statinaitę medaus (atsiprašome Pūkuotuko už šį palyginimą), prispaudė Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis. Ir tos meilės, kuri spindėjo jo akyse, nesuklastosi! Todėl metas užmiršti teiginius, kad reforma, kuri labai padidintų jaunosios kartos technologinį raštingumą, stringa atsitiktinai. Neabejojame ir daugybė veiksnių leidžia teigti, kad tai sąmoningos prokremliškos oligarchinės politikos, kurios persunkta dabartinė dauguma, rezultatas. Jos tikslas – kad Lietuva būtų ne Silicio slėnio, o gamyklų, fermų, oligarchų ir nekilnojamojo turto (NT) magnatų valstybė, kurioje dominuotų lengvai nuperkamos žiniasklaidos veikiami ir nuo stambiojo kapitalo priklausomi žmonės.

Oligarchus ir NT magnatus -džiuginantis skaidrumas

Beje, daryti įtaką žiniasklaidai, kad ji transliuotų valdžiai ar oligarchijai naudingą informaciją, pastaraisiais metais, manyčiau, tapo dar lengviau. Nes sprendimų, skaidrinančių žiniasklaidos aplinką, nebuvo, o nuo 2012-ųjų, kai į valdžią grįžo kairieji su oligarchiniais projektais, tiek vietinės oligarchijos, tiek verslo grupių, susijusių su Rusija, veiksmų, kurių tikslas – pasiekti, kad žiniasklaidos rinka būtų maksimaliai neskaidri, fiksavome daugybę. Tai ir ekonominės bei teisinės priemonės, kurių buvo imtasi, siekiant užtildyti mūsų redakciją. Šio veikimo prieš mus smaigalyje buvo ekonominis valdžios – pagrindinio R. Karbauskio partnerio oligarcho V. Matijošaičio, bei masyvus teisinis spaudimas. Tai demonstravo, kad kairioji nomenklatūra su oligarchais susidėliojo visą arsenalą ekonominių ir teisinių instrumentų, kad užsmaugtų ne tik nepaklusnią žiniasklaidos priemonę, bet ir demokratiją. Ir į tai būtina reaguoti, nes tik naivus žmogus gali manyti, kad valdžios koncentravimas oligarchinės nomenklatūros rankose ir demokratijos erozija, kurią Lietuvos piliečiai stebi įstabiai pakančiai, gali virsti rūpinimusi žmonėmis, o ne kapitalo grupėmis.

Įspūdingą valdžios ėmimo galią pademonstravęs R. Karbauskio, V. Matijošaičio ir kairiosios nomenklatūros valdžios ėmimo bei koncentravimo projektas neturėjo atramos prezidentūroje ir visiškos įtakos teisėtvarkai. Galbūt tai mūsų redakciją apsaugojo nuo žiauresnių susidorojimo būdų. O kitoms žiniasklaidos priemonėms paveikti tokių būdų net neprireikė, užteko ir tradicinių – finansinių – priemonių. Juk nuo 2012 m. mūsų redakcijos pajamos iš valdžios užsakymų nukrito nuo 14 proc. visų pajamų iki apie 3,5 proc., o, mūsų žiniomis, valdžiai lojaliausių žiniasklaidos priemonių pajamos iš biudžeto ir Europos Sąjungos lėšų siekia daugiau nei 30 procentų. Be to, ši valdžia ne tik neskaidrino žiniasklaidos aplinkos, bet ir, manytume, savo užsakymais jai darė įtaką, be to, pasitelkė seniai regėtą įstatymais koreguojamo pajamų srauto metodą: gąsdino atimti ne tik alkoholio, bet ir azartinių lošimų reklamą (beje, tai būtina uždrausti), tačiau staiga praėjusių metų pabaigoje po oficialių, bet, manytume, ir kitokių derybų nusprendė, kad iš naujienų portalų šios milijoninės pajamos (sėkmingai veikiantiems naujienų portalams jos atsiguls į pelno eilutę) šiais rinkimų metais dar nebus atimtos.

Prezidentės D. Grybauskaitės veiklą vertiname teigiamai, tačiau jai trūko politinės valios siekti skaidrumo žiniasklaidoje. Suprantame, kad skaidrinti žiniasklaidą nėra lengva – galima sulaukti papildomų informacinių išpuolių. Tačiau bet kuriuo atveju neturėtų būti pateisinama situacija, kai prezidentės paskirtas Konkurencijos tarybos vadovas, mūsų nuomone, apsimesdavo kurčnebyliu, kai tik ragindavome stabdyti neskaidrią Rusijos ir oligarchų įtaką žiniasklaidos rinkai.

Žinoma, teigti, kad tai nėra atsitiktinumas, negalime, tačiau šio numerio „Įžvalgų“ skiltyje atkreipiame dėmesį į savaitę prieš atiduodant žurnalą į spaustuvę portale delfi.lt paskelbtų straipsnių apie I. Šimonytę, G. Nausėdą ir S. Skvernelį santykį – labai keista, bet daugiausia straipsnių buvo paskelbta apie valdžios, kuri šiemet dar leido portaluose skelbti azartinių lošimų reklamą, kandidatą. Jei tai atsitiktinumas, labai norime atkreipti kolegų dėmesį į tai, kad jie ne tik apie S. Skvernelį skelbia keturis kartus daugiau informacijos nei apie I. Šimonytę, bet ir komentarų skiltyse leidžia siausti troliams, o šie nuolat dergia konservatorius, D. Grybauskaitę ir I. Šimonytę. Juk taip šie portalai gali „netyčia“ prisidėti prie valdžios, kuri jiems skiria visai nemažai reklamos užsakymų, kandidato pergalės.

Gal ir būtų galima į tai numoti ranka, jei ne tendencija, kad žiniasklaidos rinkos skaidrumo ir demokratijos erozija keliasi į kitas sritis, jau turinčias tiesioginį ryšį ir su ekonomine valstybės bei visuomenės gerove. Pavyzdžiui, NT sektorių (apie tai rašome šio numerio skiltyje „Rinkimai 2019“). Tai visai logiška, nes jei žiniasklaida tampa visiškai kontroliuojama stambiojo kapitalo, būtų keista, jei ši galia nebūtų naudojama ir kapitalo koncentracijai didinti. NT sektoriuje tai labai paprasta: tiesiog susiformavus tam tikram oligarchų klanui ir perėmus žiniasklaidos bei kitų institucijų kontrolę, galima pasiekti, kad atsirastų beteisių piliečių ir bendrovių lyga – apie 99 proc. visų Lietuvos žmonių, kuriems būtų labai sunku spręsti problemas, susijusias su NT plėtra, todėl jie būtų priversti turimą NT parduoti pigiai, o galią sukoncentravęs klanas, disponuodamas teisine galia, galėtų nesunkiai tą turtą įsisavinti, padidinti jo vertę ir taip ne tik pagreitinti kapitalo kaupimą, bet ir tai daryti tokiu būdu, kurį galima prilyginti daliniam turto nacionalizavimui – tik ne valstybės, o oligarchų, jų bičiulių ir šeimų naudai.

Įdomu tai, kad šioje srityje ir vėl stebime itin didelį R. Karbauskio partnerio oligarcho V. Matijošaičio ir jo šeimos aktyvumą bei žiniasklaidos vertybinį paralyžių. Nes vietoj išsamių diskusijų ir reikalavimo atlikti oficialų tyrimą, kuris nustatytų, ar šiuo metu nėra sąmoningai naudojama valdžia, kad žemės sklypą ar miško įsigijusiam valdančiųjų atstovui būtų leidžiama daryti tai, ko nebuvo leidžiama tą turtą pardavusiam (beteisiam) Lietuvos piliečiui ar bendrovei, ir toliau žiniasklaidoje stebime, kaip šlovinamas šis oligarchas. Ir niekas nekelia klausimą, ar oligarchų savivalė nepasiekė diktatūrinių valstybių lygio. Tame pačiame naujienų portale delfi.lt ramiausiai skelbiami oligarcho R. Karbauskio pamąstymai apie geriausią galimą kandidatą, galintį pakeisti S. Skvernelį ministro pirmininko poste, – V. Matijošaitį.

Rusijos džiaugsmui užtrolinta investicinė aplinka ir energetinė nepriklausomybė

Tęsiant sričių, kuriose jau prieš dešimtmetį identifikavome Rusijos interesą, kad Lietuva stagnuotų, apžvalgą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pažangiausios valstybės sugeba ne tik deklaruoti tikslus, bet ir nukreipti finansavimą, kad jie būtų pasiekti. Nuolat rašome apie tai, kad Lietuvai būtina turėti aiškią viziją ir finansinių priemonių, kaip padidinti ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos regione bei visame pasaulyje perspektyvių sričių augimo potencialą. Tai padėtų mūsų šalyje koncentruotis technologiškai pažangiam verslui, startuoliams bei kūrybiniam potencialui. Deja, to pasigendame, nes progresas ir vėl lyginamas su tuo, kas buvo anksčiau, ir tai panašėja į, kaip jau minėjome, automobilio, važiuojančio pirmu bėgiu, lyginimą su stovinčiu automobiliu. Nors reikėtų lygintis su pažangiausiomis valstybėmis, kurios sėkmingai orientuojasi į technologijų plėtrą, pavyzdžiui, su Suomija, Izraeliu ar mūsų Baltijos kaimyne Estija. Nes kai lyginiesi su Estija, tampa akivaizdu, kad dar smarkiai atsiliekame. Kaip rašome šiame numeryje, Lietuva turi mažiau nei dešimt startuolių akceleratorių, o rizikos kapitalo investicijos vienam žmogui 2013–2018 m. siekė vos 18 eurų, bet štai du kartus mažesnė Estija turi net 17 akceleratorių, o vienam žmogui tenka beveik tris kartus didesnės – 53 eurus siekiančios – investicijos. Tai demonstruoja, kad galima kalbėti apie tam tikrą dabartinės valdžios realizuotą proveržį, tačiau, užtrolinus švietimo sistemos transformaciją ir nesiekiant investicijų nukreipti į tam tikras prioritetines sritis, ne tik smarkiai atsiliekame nuo Estijos startuolių ekosistemoje, bet ir apie tikrą progresą kalbėti negalime. Ypač tuo atveju, jei siekiame, kad Lietuva kuo greičiau iš valstybės, kurioje dominuoja žemą ir vidutinę pridėtinę vertę kuriančios darbo vietos, transformuotųsi į valstybę su stiprių aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesionalų sluoksniu, kurio žiniomis ir kūrybiniais gebėjimais galėtų būti paremta Lietuvos ekonomika ir visuomenės gerovė. Juk būtent šis sluoksnis turi didžiausią potencialą didinti vartojimą šalies viduje, todėl tai padėtų didinti pajamas visam su vartojimu šalies viduje susijusiam verslui ir jame dirbantiems žmonėms.

Beje, nenoras nukreipti pinigus į tam tikras sritis, kurių plėtra galėtų padėti Lietuvos ekonomikai stiprėti, gali turėti piktybinės veiklos elementų, džiuginančių Maskvą. Tai geriausiai simbolizuoja tai, kad nors mes žurnale jau kelintus metus (taip pat ir organizuodami savo konferencijas) bandome priversti valdžią priimti aiškius, įpareigojančius sprendimus, susijusius su atsinaujinančių išteklių energetika, vis atsitrenkiame į akliną sieną. Ir vėl skambiai priimama energetikos strategija, deklaruojanti, kad kada nors viskas bus gerai, tačiau realių ir ryžtingų veiksmų, kurie plėtotų atsinaujinančių išteklių energetiką, nėra. Nebuvo ir tada, kai kairioji nomenklatūra, dar valdant Kazimirai Danutei Prunskienei (R. Karbauskis turėtų tai prisiminti), priėmė sprendimus statyti Visagino atominę elektrinę, bet jos nestatė. Taip ir R. Karbauskis, kovodamas su Visagino atomine elektrine ir aiškinęs, kad tai daro ne norėdamas padėti Maskvos vykdomam Astravo projektui, o tam, kad elektrą gamintume degindami šiaudus, per septynerius metus nepastatė nė vienos šiaudus deginančios elektrinės. O mes jau tada teigėme, kad jis meluoja. Užtat šiemet bus baigtas pirmasis Astravo atominės elektrinės reaktorius.

Suprantame, kad gauti atsakymą iš R. Karbauskio, ar jis klydo, kai teigė, kad nepadeda Astravo projektui ir kad plėtos šiaudus deginančias elektrines, ar tai darė sąmoningai, nes už tai užsitarnavo teisę valdyti Lietuvą, tikrai neišgirsime. Tuo labiau kad žiniasklaida, kuri dėl mums sunkiai suvokiamų priežasčių, tylint oficialioms Lietuvos institucijoms, ir vėl mirksta su Rusija susijusių verslo grupių milijonuose, ne tik ignoruoja tai, kad Lietuvoje sabotuojama elektros gamybos plėtra, bet ir labai tikslingai ir toliau stengiasi apversti realybę aukštyn kojomis: nuosekliai bando įteigti, kad būtent konservatoriai, kurie siekė įgyvendinti Visagino atominės elektrinės projektą ir taip užkirsti kelią Astravo projektui, yra kalti, kad kitaip nesipriešino Astravui. O tie, kurie priešinosi Astravui (dažniausiai už verslo grupių, susijusių su Rusija, pinigus), yra nekalti, nors tik Visagino projektas ir galėjo užkirsti kelią Astravui: elektrinė Astrave tikslingai statoma nusitaikius į Lietuvos pasigaminamos elektros stygių bei turimą atominei jėgainei pritaikytą infrastruktūrą. Tai skamba kaip visiška beprotybė, nes išeina, kad dėl karinės invazijos kalti tie, kurie norėjo gintis, bet jiems nebuvo leista įsigyti ginklų, ir nekalti tie, kurie neleido tų ginklų įsigyti. Į tai turime žvelgti ne kaip į keistą informacinę nesąmonę, o kaip į labai ryžtingai vykdomą propagandos kampaniją, todėl privalome apie tai perspėti Lietuvos šviesuomenę ir patriotus. Juk šiandien toks realybės sabotavimas padeda nukreipti dėmesį nuo poreikio sparčiai plėtoti atsinaujinančių išteklių energetikos pajėgumus ir tam skirti lėšų. Be to, tuo pat metu sudaro sąlygas Astravo atominės elektrinės prijungimui, o tai Rusija bent iš pradžių darys per tarpininkus: labai tikėtina, kad elektra iš Astravo iš pradžių pateks į Rusiją, o iš jos – į Suomiją ar Estiją, ir tada jau tekės kaip žalioji Rusijos hidroelektrinių elektra, o dėl kainos ji išstums suomių ir estų gaminamą elektrą į Lietuvos energetinę duobę. Tad Lietuva ne tik taps Astravo finansuotoja, bet ir sudarys sąlygas Rusijai reanimuoti Kaliningrado projektą. Tai labai ironiška, nes manau, kad būtent dėl oligarchų R. Karbauskio ir V. Matijošaičio, kurie deklaruoja ypatingą meilę Kaunui, valdymo Laikinoji sostinė bus apsupta dviejų „Rosatom“ atominių elektrinių su mažiausiai keturiais reaktoriais.

„Naisių trio“ – projektas, gimęs socdemų, paksistų ir viktoristų dėka 

Žinoma, dabartinė valdančioji dauguma priėmė ir tokių sprendimų, kurie teigiamai veikia Lietuvos valstybę. Tačiau daugelis tokių sprendimų ir didelė dalis teigiamos veiklos sietina visų pirma su prezidentės D. Grybauskaitės padėta formuoti Vyriausybės dalimi, daug mažiau teigiamų sprendimų sietini su S. Skvernelio įtaka, o R. Karbauskį ir jo aplinką galima laikyti progreso svarbiausiose srityse trolintojais. Taigi, turime konstatuoti, kad daugelyje sričių išliko Rusijai naudinga situacija ar net tapo dar naudingesnė. Ar tai atsitiktinumas? Vargu. Manyčiau, kad tai logiškas rezultatas proceso, kuris prasidėjo dar prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus, kai, mūsų nuomone, Rusija padarė viską, kad rinkimus laimėtų oligarchinės ir kairiosios nomenklatūros pajėgos.

Tai galima paaiškinti tuo, kad 2008-aisiais, per krizę, į valdžią atėję konservatoriai, vadovaujami Andriaus Kubiliaus, o vėliau prezidente tapus D. Grybauskaitei, jos remiami sugebėjo suduoti galingą smūgį Kremliaus struktūroms. Buvo sunaikintas kairiųjų ir oligarchų Lietuvoje įtvirtintas „Gazprom“ monopolis, kuris leido Maskvai smaugti Lietuvą dujų kainomis. Be to, buvo sumažinta daugybės oligarchinių grupių įtaka ir pradėta ardyti kairiosios nomenklatūros įtakos piramidė. Tai ir paskatino visas šias jėgas vienytis, visų pirma Kremlių – jis investavo į visas įmanomas struktūras, kurios už pinigus galėjo padėti skaldyti Lietuvą. Jau reiškėme šią nuomonę, bet galime ir pakartoti: be Rusijos tarnybų ar net su jomis susijusių nusikalstamų struktūrų tokios Garliavos istorijos, kokią matėme rutuliuojantis Lietuvoje, tikrai nebūtų buvę. Kaip ir referendumo dėl Visagino atominės elektrinės, jei Seime nebūtų buvę kritinės masės Rusijai draugiškų veidų – ir vėl iš kairiųjų bei oligarchinių ir populistinių partijų, kurie nubalsavo už referendumą. O Rusija per verslo grupes nebūtų dosniai finansavusi Lietuvos žiniasklaidos, kad ši skatintų visuomenę rinktis Astravo elektrinę. Taigi, šių visuomenę radikalizavusių įvykių fone nėra ko stebėtis, kad rinkimus laimėjo kairioji nomenklatūra su į Rusiją palankiai žiūrinčiomis V. Uspaskicho ir
R. Pakso pajėgomis. Jos ne tik kad netyrė Rusijos įtakos, bet ir pasistengė ją kuo greičiau ištrinti iš visuomenės atminties. Tad visas jėgas nukreipė tam, kad būtų paruošta tinkama pamaina. Tai ir buvo padaryta Naisių geradario oligarcho R. Karbauskio bei visokių galų geradario oligarcho V. Matijošaičio iškilimu. Tai vadinti atsitiktinumu būtų galima, jei R. Karbauskis nebūtų transliavęs savo serialo per LRT televiziją, kurią kontroliavo kairiosios nomenklatūros bičiuliai, o V. Matijošaitis nebūtų laimėjęs rinkimų dėl buvusios daugumos priimto sprendimo, leidžiančio rinkimų komitetams savivaldos rinkimuose dalyvauti išskirtinėmis sąlygomis. Tai akivaizdžiai demonstravo, kad buvusi socdemų, paksistų ir viktoristų valdžia sąmoningai paruošė nusileidimo taką naujai kylančioms oligarchijos žvaigždėms. Ir tikriausiai šiandien gali didžiuotis savo darbu. Nes dabartinis projektas „Naisių trio“ tikrai nenuvylė: švietimo reforma sabotuojama, energetinė nepriklausomybė – taip pat, žiniasklaidos ir demokratijos užvaldymas vis didėja, oligarchija stiprėja, ekonomika praėjusiais metais augo lėčiau nei kaimynių, o pajamų nelygybės ir socialinės atskirties situaciją Europos Komisija savo ataskaitoje pavadino kritine. 

Kodėl „Naisių trio“ toks baisus, bet nenugalimas?

Kai mėgini suvokti, kiek potencialo Lietuva prarado nuo 2012-ųjų, kai į valdžią grįžo kairieji su Rusijai naudingais oligarchiniais projektais, kai matai, kad po 2016 m. būtina garsiai kalbėti ne tik apie ekonomikos modernizavimo bei nacionalinių interesų užtrolinimą, bet ir apie laisvo žodžio bei demokratijos eroziją ir oligarchijos renesansą, tačiau niekas apie tai nekalba, būtina ieškoti to priežasčių. Pirmoji – kad Naisių projektas atitinka labai galingų grupių interesus.

Manytume, kad svarbiausia dalyvė yra Rusija. Ji ir toliau tikslingai sieks (ir dosniai finansuos) Lietuvoje išlaikyti savo įtaką, kad mūsų šalis nesugebėtų pasipriešinti Astravo, o ateityje – ir Kaliningrado atominės elektrinės integravimui į ES rinką. Kremliui būtų geriausia, jei Lietuva taptų dar ir aktyvia šio proceso dalyve. O pats Kremlius stengsis, kad, dominuojant jo remiamoms jėgoms, Lietuva išliktų pažeidžiama tiek artėjančių krizių, tiek socialinės nelygybės keliamos įtampos, kuria naudosis Kremliaus draugai oligarchai per kitus rinkimus, fone.

Tokia Kremliaus veikla, kai daroma įtaka Lietuvai ir su interneto trolių, oligarchų bei daugybės žiniasklaidos priemonių pagalba išstumiamos provakarietiškos centro dešinės jėgos, visų pirma konservatoriai, yra suinteresuota ir kairioji nomenklatūra. Žvelgdama ir į 2020-uosius, bent kol kas ji gali labai ramiai modeliuoti, su kokiais Rusijai artimais oligarchais sudarys kitą valdančiąją daugumą. Čia tikrai padės ir daugybė oligarchinių bei nomenklatūrinių struktūrų, nes jos visos siekia pakeisti D. Grybauskaitės politiką, mat dėl jos dalis teisėtvarkos išsilaisvino iš oligarchų įtakos ir tai pradėjo kelti grėsmę ne nomenklatūros ir oligarchų priešams, bet joms pačioms. Todėl jos norėtų į patikimų žmonių rankas susigrąžinti šią įtaką, kad galėtų jaustis saugios, kai dalysis Lietuvos ekonomikos potencialą.

Bent jau teoriškai tam galėtų pasipriešinti nepriklausoma žiniasklaida, tačiau, kaip jau ne kartą rašėme, tokios iš esmės neliko. O naujienų portalas delfi.lt, kuriuo kadaise kaip atrama galėjo naudotis D. Grybauskaitė ir iš dalies konservatoriai, siekiantys energetinės nepriklausomybės, kuris skelbė net mano straipsnius apie Rusijos ir oligarchų įtaką, šiandien, manau, tapo dominuojančių nomenklatūrinių ir oligarchinių jėgų ruporu, padėjusiu iškilti R. Karbauskiui, V. Matijošaičiui ir gal net padėsiančiu, kaip rašome šiame numeryje, kartu su Kremliaus troliais, siaučiančiais komentaruose, neleisti rinkimų laimėti I. Šimonytei. Blogiausia, kad šios nišos, kurią delfi.lt užėmė po krizės iki kairiųjų su oligarchiniais projektais sugrįžimo į valdžią 2012 m., taip ir neatsirado kam užpildyti. Naujienų portalas 15min.lt nepersistengia su savo drąsa, o LRT vis dar nesiryžta tapti galia, kuri priešintųsi Lietuvos oligarchizacijai.

Belieka klausti: kur jūs, Vakarai? Kodėl mūsų nuo oligarchinės invazijos negelbsti Amerika? Ir čia yra liūdniausia istorijos dalis. Juk Amerika neatėjo gelbėti ir partizanų, kai juos Josifo Stalino stribai žudė, nors žadėjo ir sakė laukti. Šiandien bent jau akivaizdu, kad Donaldo Trumpo Amerika to net nežada daryti. Nes šiandien turime kitokią Ameriką, ne tokią, kuri valdant Barackui Obamai šypsojosi Europai, stengėsi padėti ir kurti vieningą sąjungą, kuria prezidentė D. Grybauskaitė galėjo remtis ir pasitikėti. Neaišku, ar šiandien D. Trumpo Amerika labai konfliktuoja su Rusija, tačiau akivaizdu, kad konfliktuoja su Vokietija. Tad vargu ar verta tikėtis, kad geopolitinės galios padės įveikti Kremliaus įtaką ir oligarchiją. Nes juk negalėjo būti taip, kad karas Sirijoje ir „Islamo valstybės“ iškilimas bei kariniai veiksmai Ukrainoje, už kurių, manome, stovėjo Rusija, būtų nutrūkę be derybų. O derybų buvo labai daug ir jos juk kažkuo baigėsi. Todėl kai matome, kad šiandien Lietuvos politikoje dominuoja du su Rusija susiję oligarchai, kai net V. Uspaskichas grįžta į politiką ir liko trečias rinkimuose į Vilniaus miesto merus, belieka manyti, kad tai gali būti Vakarų ir Rusijos taikos kaina, bei spėlioti, kokio masto ji gali būti.

JAV jau buvo įvardytos kaip valstybė, kurioje pažeista demokratija, todėl tikėtis, kad Donaldą galėtų jaudinti tai, kad kažkas Lietuvoje naikina demokratijos židinius ir juos ginančius partizanus, būtų gana naivu. Todėl tuo, kad stiprėja oligarchija, negalima kaltinti vien tik Rusijos, reikia įvertinti ir D. Trumpo politiką, kuri iš esmės yra orientuota į stambųjį kapitalą. Žvelgiant iš Vašingtono, tai gali atrodyti visai nepavojingai ir net gražiai: kažkas konsoliduoja galią ir kapitalą, kultūringai valdo valstybę bei užtikrina, kad taikos susitarimai su Rusija būtų įgyvendinami. Nors tuo pat metu tokių kontroliuojančių nomenklatūrinių ir oligarchinių galių stiprėjimas Lietuvai garantuoja daugybę problemų, susijusių su stagnacija, lėtesniu ekonomikos augimu, mažesniu skaidrumu ir ilgainiui didesniu pažeidžiamumu tiek per ekonomines krizes, tiek dėl augančios pajamų nelygybės ir potencialių socialinių neramumų grėsmės. O tuo ir vėl naudosis kiti populistai per kitus rinkimus. Ir tikėtina, kad taip padės vėl laimėti oligarchams bei kairiajai nomenklatūrai.

Tad jei norime, kad nomenklatūrinės struktūros su Rusija ir oligarchija neišparceliuotų Lietuvos, turime priešintis patys. Gal tada Amerika ateis ir padės? Žinoma, norisi tikėtis, kad ne oligarchijai ir ne Rusijai.

D. Grybauskaitės palikimas ir bundanti šlėktų -imperijos galia 

Liūdnai pajuokaukime: priešintis R. Karbauskio ir V. Matijošaičio iškilimui reikėjo dar 2012 m., kai raginome tirti Rusijos įtaką referendumui dėl Visagino atominės elektrinės. Nes tada dar buvo galima laiku demaskuoti Kremliaus ir oligarchų įtaką bei bandyti jai pasipriešinti. Problema, kuri, tikėtina, stabdė dešiniuosius, buvo ta, kad Kremlius savo čiuptuvais (tradiciškai) apraizgė visus, kurie Maskvai galėjo kelti pavojų, ypač dešiniuosius, nes jie vieninteliai ir galėjo inicijuoti tokį tyrimą. Tačiau gal matydami, kad vis tiek nesulauks palaikymo Seime, o jei ir sulauks, tyrimo grupės dauguma bus tie, kurie reprezentuos Rusijos ir nomenklatūros interesus, todėl bus bandoma įveikti ne Rusiją, o juos pačius, neišdrįso. Taigi, veikiant Kremliaus milijonams, valdžią perėmė oligarchinės partijos ir kairioji nomenklatūra. Pastarajai reikia parašyti pliusą, nes per 2012–2016 m. kadenciją ji bent jau užbaigė Suskystintųjų gamtinių dujų terminalą. Nors daug jėgų nukreipė valdžiai imti, todėl 2016-aisiais į pergalę rinkimuose atėjo puikiai pasiruošusi bei disponuodama milžiniška įtaka žiniasklaidai.

Taigi, 2012 m. dešinieji, bandydami kautis su oligarchija, bent jau turėjo į ką atsiremti informacinėje erdvėje, o 2016 m. jie jau buvo visiškai priklausomi nuo nomenklatūros ir oligarchijos paveiktos žiniasklaidos. Dabar ji konservatorius įsileidžia kaip pabarstukus, kad daliai rinkėjų galėtų demonstruoti savo patriotiškumą, bet dominuojančias pozicijas eteryje suteikia karbauskiams, matijošaičiams ir Kremliaus troliams.

Kai tokia informacinė aplinka, akivaizdu, kad laimėti tiesioginėje politinėje kovoje nėra lengva. Todėl kai buvo formuojama Vyriausybė, prezidentė D. Grybauskaitė galėjo nuveikti daugiausia, kad kuo daugiau skaidrių ir pažangių žmonių joje būtų. Tam per daug nesipriešino ir kairioji nomenklatūra su R. Karbauskiu, o šis puikiausiai suvokė, kad viską, ko reikia jo bičiuliams ir, tikėtina, Maskvai, jis užtrolins Seime. Taip jis užsmaugė ne tik švietimo reformą, bet ir daugybę kitų, bei nepavargdamas trolina konservatorius, tarsi ne oligarchai su kairiaisiais, o konservatoriai valdžioje būtų buvę iš pastarųjų 19 metų net 15-a.

Taigi, oligarchai, remiami kairiųjų, dominuoja tiek, kad dešinieji, net nusprendę kovoti su valdančiąja dauguma ir versti jų Vyriausybę, susidurtų su problema, kad jos pakeisti nėra kuo, be to, ir nuversti nelabai išeitų. Tuo labiau kad būtent Vyriausybėje ir yra daugiausia tų, kurie dar sugeba palaikyti bet šiek tiek progresyvią valstybės plėtros kryptį. Iš dalies tai yra prezidentės nuopelnas, mat ji per savo kadencijas sugebėjo sustiprinti Lietuvai tarnaujančių žmonių, nepaklūstančių oligarchijos įtakai, sluoksnį. O kai žvelgiame į ateitį, turime suvokti, kad būtent tai yra tas palikimas, kuriuo galėtų pasinaudoti naujasis šalies prezidentas, siekdamas įveikti oligarchiją ir paskatinti Lietuvoje kurti danišką, o ne oligarchinį kapitalizmą, kuriame žmonės būtų laimingi kaip Danijoje, nes gyventų pažangioje ir solidarioje laisvų žmonių visuomenėje, o ne todėl, kad žiniasklaida, kaip Baltarusijoje, visą laiką praneštų, kaip didysis vadas rūpinasi savo žmonėmis, todėl jie gali ir turi būti laimingi.

Ar dabartinėmis sąlygomis įveikti oligarchiją yra įmanoma? Sunku pasakyti, nes šiuo metu stebime tikrą šlėktų imperijos renesansą ir tokią oligarchinių grupių bei jas aptarnaujančių struktūrų, norinčių D. Grybauskaitę pakeisti tokiu lyderiu, kuris netrukdytų dalytis Lietuvos potencialo, galią ir vienybę, kad tai net sukrečia. Todėl nėra abejonių, kad ši galia savo pozicijų be kovos neatiduos ir sieks nušluoti visą D. Grybauskaitės įdirbį. Tad labai įdomu, ar naujasis prezidentas (apie tai rašysime kitame numeryje) apsimes, kad šios kovos nemato, kaip ir oligarchijos noro su Rusija parceliuoti Lietuvos ekonominį potencialą, ar vis dėlto, remdamasis D. Grybauskaitės palikta Lietuvai ištikimų žmonių komanda bei tokiomis žiniasklaidos priemonėmis kaip mūsiškė, pasistengs pažadinti tautą ir skatins siekti daniškos laimės, progreso, skaidrumo, nepriklausomybės bei kurti solidarią ir pažangią visuomenę. Manau, jog tai leistų įveikti oligarchiją, žinoma, jei pavyktų įminti man kol kas neįmenamą mįslę, kaip pažadinti tautą iš dvasinio letargo, kuris šiandien leidžia jai labai ramiai stebėti oligarchinės nomenklatūros renesansą ir demokratijos saulėlydį.

Vis dėlto norisi tikėti, kad jei atsiras lyderis, kuris drįs kalbėti apie iššūkius ir telks siekti pažangos bei skaidrumo, be to, sudarys sąlygas iškilti ir kitiems pažangiems lyderiams, pabus ir tauta.