Politika

Rasa Juknevičienė: „Metas pasirūpinti Europos ateitimi“

Europos Sąjunga neturi laukti, kol jos ateitį nulems Donaldo Trumpo politika. Europa turi ryžtingai didinti savo gynybinį potencialą, vystyti gynybos pramonę ir kurti tvirtą ekonominį pamatą. Tai kelios mintys iš pokalbio su Europos Parlamento nare Rasa Juknevičiene, kurios įsitikinimu, dabartinėje aplinkoje, kurioje stebimos pastangos sugriauti demokratiniais principais grįstą pasaulio tvarką, tik veikdami principingai ir ryžtingai galime tikėtis, kad 2025-ieji bus sėkmingi, o ateityje bus daugiau teigiamų pokyčių, o ne krizių.

Kalbamės likus porai dienų iki D. Trumpo, žadančio įgyvendinti stiprios Amerikos viziją, sugrįžimo į Baltuosius rūmus. Kaip manote, kas laukia Europos? Ar mes esame pasirengę įgyvendinti panašią viziją Europoje?

Manau, kad nesvarbu, kas būtų buvęs išrinktas JAV prezidentu. Bet kuriuo atveju mes patys turime rūpintis Europos ateitimi. Galbūt D. Trumpo išrinkimas kaip tik padės Europos Sąjungai greičiau suvokti, kad atėjo laikas čia, mūsų kontinente, būti atsakingiems už savo saugumą ir gynybą. Tebegyvename po Antrojo pasaulinio karo sukurtoje sistemoje, kurioje Jungtinės Valstijos atliko patį stipriausią vaidmenį mūsų saugume, ir tai atsispindėjo tiek gynybos biudžetuose, tiek NATO struktūroje. Mažiausiai 70 proc. NATO pajėgumų yra Jungtinių Valstijų rankose, o tai nėra normalu, ypač atsižvelgiant į Europoje vykstantį karą ir tai, kad tokios šalys kaip Ispanija gynybai skiria tik 1,3 proc. BVP. Kuo toliau šalis nuo Rusijos, tuo mažiau ji skiria gynybai. Taip tikrai neturėtų būti.

Kai kalbama apie Europos galimybes ir tokias Europos Sąjungos valstybes kaip Vengrija, ar įmanoma ryžtingai siekti bendrų tikslų stiprinant gynybą? Ar vis dėlto tai priklausys nuo to, kaip elgsis kiekviena valstybė?

Žiūrėkite, Vladimiras Putinas tikrai sukrėtė Europą, tad politiniu lygmeniu nekyla jokių abejonių dėl gynybos stiprinimo poreikio. Tai rodo ir veiksmai. Pavyzdžiui, Europos Komisijos struktūroje pirmąkart atsirado gynybos komisaro portfelis. Komisaro poziciją užėmusį Lietuvos atstovą Andrių Kubilių įvardinčiau kaip vieną ryžtingiausių Europos stiprinimo šalininkų. Ursulos von der Leyen laiške parašyta labai aiškiai: užduotis – pasirengti pačioms pavojingiausioms karinėms grėsmėms. Kitaip tariant, Europa turi būti pasirengusi karui.

Be jokios abejonės, procesą apsunkina tai, kad šis komisaro portfelis ir gynybos sąjunga, kurią privalome sukurti Europoje, turi būti realizuojama pagal esamas Europos Sąjungos sutartis, o šios sudaro sąlygas destruktoriams kaišioti pagalius. Vis dėlto ir dabar Europos Sąjungos sutartyje įrašyta gynybos sąjungos galimybė, tačiau ten labai aiškiai sudėliotos atsakomybės: atsakomybė už saugumą, gynybą ir užsienio politiką tenka nacionalinėms valstybėms, o Europos Sąjunga gali veikti tiek, kiek leidžia europinė sutartis, kurią mes ratifikavome 2004 metais. Būtina suvokti, kad esama labai svarbių darbų, kuriuos galime įgyvendinti ir be Viktoro Orbano, pavyzdžiui, stiprinti ir atkurti gynybos pramonę. Tai ir yra svarbiausias numatytas darbas gynybos komisarui.

Galiu pateikti pavyzdį: Europa Ukrainai pažadėjo daug amunicijos ir nesugebėjo savo pažado ištesėti. Kodėl? Nes nėra pajėgumų – iš savo sandėlių Europa atidavė viską, ką turėjo, o daugiau jos gynybos pramonė nepagamina. Ji nėra tiek išvystyta ir pajėgumai nėra sureguliuoti. Europos Sąjungos valstybės net 60 proc. savo ginkluotės perka iš svetur, o būnant šalia Rusijos tai skamba daugiau nei neatsakingai. Tad sukurti stiprią gynybos pramonę yra vienas pagrindinių darbų.

Kitas darbas – nuo gruodžio pradžios gynybos komisarui ir Kajai Kallas buvo duota 100 dienų kartu parengti Baltąją knygą apie tai, ko reikia ir kokius tikslus turime pasiekti. Tokią užduotį komisarui suformavo U. von der Leyen ir tai yra pati pradžia – laukia sunkus, titaniškas darbas.

Grįžtant prie klausimo apie susitarimus, reikia ne tik vieningumo, bet ir lyderystės. Daug vilčių dedu į rinkimus Vokietijoje, kurioje pirmauja stiprų lyderį turinti Krikščionių demokratų sąjunga. Daug kas priklausys nuo to, kiek tokios principingos Europos Sąjungos ateitimi ir saugumu besirūpinančios lyderystės atsiras visoje Europos Sąjungoje.

Kalbant apie gynybos stiprinimą, būtina paminėti ne tik tai, kad Europos Sąjunga didesnę dalį ginklų perka iš JAV, bet ir tai, kad D. Trumpas ketina dar labiau stiprinti JAV – apmokestinti importą, skatinti JAV gamybos ir eksporto plėtrą. Kaip šioje situacijoje vertinate Europos Sąjungos galimybes konkuruoti? Ar mes galėsime tinkamai stiprinti ir finansuoti savo gynybą, jei nepasirūpinsime ekonomikos augimu?

Kai kalbama apie požiūrį į Europos Sąjungos ekonomikos vystymą, galiu labiau kalbėti apie Europos liaudies partijos politinę valią, pagrindines kryptis ir prioritetus. Kaip žinoma, ši partija dabar yra pagrindinė vairuojanti jėga ir didžiausia politinė grupė Europos Parlamente. Europos Komisijoje turime 15 atstovų iš 27, to dar niekada nėra buvę ir kažin ar kada nors greitai ateityje taip bus, todėl labai daug tikimės iš tokios politinės sudėties Komisijos. Mūsų politiniame manifeste prieš Europos Parlamento rinkimus buvo aiškiai pabrėžti du svarbiausi dalykai: konkurencingumas, tai yra Europos Sąjungos grąžinimas į konkurencingus bėgius, nes be ekonomikos nieko nebus, ir saugumas, kuris seniau niekada nebūdavo iškeliamas į pirmą vietą. Taigi yra labai aiškus suvokimas, kad jei norime turėti stiprią ir saugią Europos Sąjungą, privalome turėti tvirtą, konkurencingą ekonominį pamatą.

NATO generalinis sekretorius Markas Rutte nušvietė padėtį be rožinių akinių: pareiškė, kad jeigu nesugebėsime padėti Ukrainai ir ji karą pralaimės, reikia ruoštis mokytis rusų kalbos arba kraustytis gyventi į Naująją Zelandiją. Seniau NATO tokių kalbų niekada nebūtum galėjęs išgirsti, pati dirbau NATO ir nieko panašaus nėra buvę.

Svarbu suvokti ir tai, kad gynyba rūpintis turime nepriklausomai nuo ekonomikos potencialo augimo, tuo labiau kad jei sėkmingai rūpinsimės savo gynyba ir gynybos pramonės plėtra, tai prisidės ir prie Europos Sąjungos ekonominio potencialo augimo. Tad atkreipčiau dėmesį į A. Kubiliaus pastangas suvienyti Europos lyderius, kad būtų realizuota galinga banga ir pinigus iškart galėtume generuoti iš visų įmanomų šaltinių – skolindamiesi, sukurdami specialų fondą, kaip buvo per pandemiją, bet ne mažiau svarbu, kad tuo pat metu užtikrintume Europos Sąjungos narių apsisprendimą ryžtingai didinti gynybos finansavimą, kad bendromis Europos Sąjungos ir jos šalių narių pastangomis suformuotume finansinius pajėgumus, būtinus sparčiam proveržiui.

Šiandien Europos Parlamente tarp pagrindinių politinių partijų tikrai yra sutarimas tiek dėl paramos Ukrainai, tiek ir dėl Europos Sąjungos gynybos stiprinimo poreikio. Pirmą kartą istorijoje įkurtas Saugumo ir gynybos komitetas. Anksčiau buvo tik pakomitetis ir Užsienio reikalų komitete dirbo nedidelė grupė žmonių, o dabar turime atskirą komitetą. Tai rodo atsakingą požiūrį į politinių jėgų sutarimą, kad ši sritis yra prioritetinė.

Jaučiu stiprią valią Europos Parlamente, o Europos Sąjungos Taryba taip pat yra dar viena svarbi institucija, kurioje gimsta sprendimai, tokie kaip sankcijos ar Europos Sąjungos plėtra, kuriems reikia vienbalsiškumo. Čia, o ypač kai kalbama apie Europos Sąjungos plėtrą, manau, susiduriame su pačios Europos Sąjungos reformų poreikiu. Neturiu atsakymo, ar visa Europos Sąjunga bus tokia vieninga, kai reikės priimti itin svarbius sprendimus. Pavyzdžiui, Europos Parlamentas yra pateikęs savo nuomonę apie vienbalsiškumą, kuriuo dalis valstybių, manau, akivaizdžiai piktnaudžiauja trukdydamos priimti itin svarbius sprendimus. Net Lietuvoje prieš rinkimus tai sulaukė nemažai kritikos, nes visi laikėsi įsitvėrę žodžio „suverenitetas“, net nesigilindami į galimo susitarimo detales, bandė ginti galimybę silpninti Europą, o tai Lietuvai gali būti ypač pavojinga, ir tai vaizdavo kaip Lietuvos žmonių interesų gynybą. Gali būti, kad dėl tokios situacijos ir dalies politikų požiūrio susidursime su daugiausia povandeninių akmenų, trukdančių Europos Sąjungai tapti stipriai, aktyviai, konkurencingai ir saugiai. Deja, šiuos dalykus sunku pakeisti, mat jie įrašyti sutartyse. Sprendimų priėmimas yra ilgas, sudėtingas, dažnai pavėluotas. Tai vienas iš niuansų, į kurį atsakymo dar neturime. Dėl to neramu, nes tai mus silpnina, lėtina, daro pažeidžiamus.

Kai kalbama apie artimiausią ateitį, tikriausiai vienas aktualiausių klausimų yra artėjančios derybos dėl taikos Ukrainoje. Jau dabar siunčiami signalai, kad Rusija norėtų ir kai kurie D. Trumpo patarėjai tarsi neprieštarautų, kad tos derybos vyktų tarp D. Trumpo ir V. Putino. Ar jūs matytumėte grėsmę, jei taip būtų? Kokios pozicijos turėtų laikytis ir kokias nuostatas turėtų ginti Europos Sąjunga tokioje situacijoje?

Kiek girdžiu iš Europos Sąjungos ir NATO lyderių, visur labai atsargiai, bet griežtai laikomasi tokio žodyno: „kai Ukraina norės“, „kai Ukraina sutiks“. Be Ukrainos negali būti jokių derybų. Kai žvelgiame į istoriją, priešaky iškyla 1938 metai. Nežinau, kiek žmonija linkusi iš istorijos mokytis, bet kai tais metais didieji susitarė su Adolfu Hitleriu, padalino kitų valstybių žemes ir jas atidavė A. Hitleriui, juk tikslas buvo labai gražus – taika. Grįžęs į Londoną, Neville’is Chamberlainas net pasakė savo garsiąją kalbą tautai: „Parvežiau jums taiką.“ Praėjo metai ir ši taika virto baisiu pragaru, jis nusinešė milijonų žmonių gyvybes. NATO generalinis sekretorius Markas Rutte nušvietė padėtį be rožinių akinių: pareiškė, kad jeigu nesugebėsime padėti Ukrainai ir ji karą pralaimės, reikia ruoštis mokytis rusų kalbos arba kraustytis gyventi į Naująją Zelandiją. Seniau NATO tokių kalbų niekada nebūtum galėjęs išgirsti, pati dirbau NATO ir nieko panašaus nėra buvę. Taigi, supratimas tikrai yra: jeigu Ukrainos rankos bus palaužtos ir Rusija pasijus laimėjusi šį karą, tai turės labai didelių padarinių.

Esu įsitikinusi, kad D. Trumpo noras padaryti Ameriką stiprią neįmanomas be stiprios Europos Sąjungos. Neįmanomas ir su Rusijos pergale. Pastarasis scenarijus būtų ne stiprios Amerikos sukūrimas, o didelis Amerikos pralaimėjimas, tad tikiuosi, kad toks suvokimas ateis.

Bene labiausiai iš pastarųjų D. Trumpo pasakymų kritiškai vertinu jo replikas apie Grenlandiją ir Panamą. Suprantama, kad JAV reikia stiprinti saugumą tose teritorijose, ypač Grenlandijoje, nes jeigu pažvelgtume į žemėlapį, per Arktį Rusija, kurioje stiprinami tiek branduoliniai, tiek kiti pajėgumai, yra visai šalia Jungtinių Valstijų. Vis dėlto demokratijų bendradarbiavimo didinimo (tuo suinteresuoti yra visi) negalima pakeisti galingesnių spaudimu mažesnėms. Jeigu tokia politika bus tęsiama, kaip jau išgirdome iš Vladimiro Solovjovo, Kremliaus ruporo, lygiai taip pat rusai gali užsimanyti saugumo garantijų Baltijos arba Juodojoje jūroje, iškirsti koridorių per Sakartvelą ir Armėniją į Iraną ir suteikti saugumo koridorių iš Sankt Peterburgo per Baltijos jūrą. Tvarkos pasaulyje pamatai yra susvyravę ir Europai šioje situacijoje reikia laikytis labai tvirtai.

Kad ir kaip baigtųsi derybos dėl taikos Ukrainoje, manyčiau, kad būtina kuo sparčiau spręsti Ukrainos ekonomikos atkūrimo klausimą. Ar šiandien Europos Sąjunga neturėtų imtis lyderystės ir atgaivinti Marshallo plano Ukrainai viziją?

To tikrai reikia. Aš pati palaikau ne tik Ukrainos atstatymo idėją, bet ir saugumo garantijų Ukrainai užtikrinimą, kuris pasireikštų per narystę NATO. Labai remiu ir Prancūzijos iškeltą temą apie pajėgų įvedimą į Ukrainą. Neužteks vien tik atstatyti, reikia ir sustiprinti Ukrainos karinę galią. Kitaip nieko nebus – Rusija pasiruoš ir vėl smogs. Ir smogs didesne jėga. Žinoma, kad Ukraina yra mūsų barjeras, jau dabar ji gina ir mus, ne tik save.

Pažvelkime kad ir į Sakartvelo atvejį. Sakytum, tai – konfliktas, vykstantis Europos pakraštyje tarp dviejų skirtingų politinių jėgų, tačiau iš tiesų tai yra mūsų visų kova už kitokį Europos žemyną: su mažiau Rusijos įtakos, be imperializmo ir
kolonializmo dantų.

Iki 2022 m. su A. Kubiliumi atidžiai stebėjome U. von der Leyen ir kitų lyderių kalbas. Nebuvo jokių užuominų apie tokių šalių kaip Ukraina, Moldova ar Sakartvelas galimybę būti Europos Sąjungoje. Apskritai nebuvo jokio žodžio apie tai, o jeigu imdavai šia tema kalbėti, atrodydavo, kad esi atskridęs iš kitos planetos. O štai 2022-ųjų kovą Europos Parlamentas kone vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kviečiančią Europos Komisiją ir Tarybą kuo greičiau suformuoti kvietimą Ukrainai pradėti stojimo į Europos Sąjungą procesą. Dabar tai vyksta: Ukraina nori kuo greičiau pradėti derybų skyrius ir užbaigti derybas. Ji jau yra tam pasiruošusi. Tai yra prioritetas, o būsima Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra šios šalies atstatymo pamatas. Vienkartinė parama būtina, bet jos neužteks, reikia, kad tai būtų stabili, ilgalaikė parama, turinti tikrai tvirtus pamatus ir skatinanti nuoseklią Ukrainos pažangą. Tai atsiras tik įstojus į Europos Sąjungą.

Kokie bus 2025-ieji: ar tik iššūkių metai, ar galime tikėtis, kad ir sėkmės, kuri leis ramiau žvelgti į Lietuvos ir visos Europos Sąjungos ateitį?

Žmogus iš prigimties yra optimistas – tai motyvuoja turėti tikslą ir dirbti. 2050 m. Europą įsivaizduoju sustiprėjusią, išsiplėtusią į Vakarų Balkanus ir Rytų partnerystės šalis, tokias kaip Ukraina, Sakartvelas ir Armėnija. Ateities Europą įsivaizduoju be pavojingų pilkųjų zonų. Taip pat įsivaizduoju susilpnėjusią Rusiją. Rusiją, einančią į normalios valstybės vėžes. Tai yra mūsų interesas, nes Rusijos nei užkalsi, nei uždarysi, nei sunaikinsi. Toks tikslas turėtų būti, tačiau siekiant optimistinio scenarijaus reikia, kad visi juo tikėtų. Reikia, kad sutartume, ko mes siekiame, kokie yra mūsų tikslai, kokia mūsų strategija Rusijos klausimu.

Jeigu išsisprendus Ukrainos klausimui santykiuose su Rusija grįšime prie požiūrio „business as usual“, mūsų perspektyvos, žinoma, bus nykios. Jeigu sugebėsime kiek galima daugiau šalių įtikinti, kad turime turėti aiškią strategiją Rusijos klausimu, o šios strategijos pagrindas yra Ukrainos pergalė, tuomet mano matymas yra visai optimistinis.

Pažvelkime kad ir į Sakartvelo atvejį, su kuriuo dirbu. Sakytum, tai – konfliktas, vykstantis Europos pakraštyje tarp dviejų skirtingų politinių jėgų, tačiau iš tiesų tai yra mūsų visų kova už kitokį Europos žemyną: su mažiau Rusijos įtakos, be imperializmo ir kolonializmo dantų. Už tokią viziją dabar kovoja kartvelai ir, deja, nematau čia didelio Europos Sąjungos įsitraukimo, nors Parlamentas šiuo klausimu yra labai vieningas. Šalys narės kol kas neišsako savo pozicijos ir taip, deja, pralaimime.

Tik ar galime nuleisti rankas ir pasiduoti pesimizmui? Nemanau. Juk matome ir tai, kas nutiko Sirijoje – Rusija buvo išstumta. Kaip bus toliau, matysime. Niekas nežino, kokie procesai vyks, tačiau bent kol kas įvyko tai, ko daugelis nesitikėjo. Prisiminkime ir Lietuvos praeitį, kas pamenate sovietmetį. 1985 m. buvau jauna gydytoja ir nežinau, kiek žmonių galėjo įsivaizduoti, kad jau po penkerių metų balsuosime už Lietuvos nepriklausomybę. Nebuvo net tokių minčių, bet visa tai įvyko. Man šie ateinantys metai atrodo kaip galimų netikėtumų metai. Įžengėme į laikotarpį, kai gali laukti bet ko. Pasielgčiau neatsakingai, jeigu imčiau dėlioti, kaip viskas bus. Akivaizdu yra viena: jei iš visų jėgų sieksime teisingų tikslų, jei stiprinsime Lietuvą ir Europos Sąjungą, jei remsime Ukrainą, bus daug didesnė tikimybė sulaukti mus džiuginančių pokyčių. <

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Eduardas EIGIRDAS

Panašūs straipsniai: