Politika

R. Šimašiaus projektas „Pliažas“ – geriausia dovana R. Karbauskiui ir troliškam patriotizmui 2020 m. liepos 5 d.

Yra įvairių būdų, kaip galima laimėti rinkimus. Bene paprasčiausias jų – kai informacinė erdvė yra kontroliuojama valdžios ir jai artimų stambiojo kapitalo grupių. Tai leidžia dominuojančioms įtakos grupėms visuomenei diegti nuostatas, palankias jų interesus reprezentuojančių jėgų pergalei.

Būtent šiame kontekste Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus veikla sudaro rimtą pagrindą nerimauti, kad dalis jo įgyvendinamų politinių akcijų gali būti labiau vertinamos ne kaip nekalti politiniai žaidimai, kurių tikslas – linksminant visuomenę ir ypač jaunimą padėti jo partijai patekti į Seimą, bet kaip provokacijos, kuriomis iškraipomas svarbiausių vertybių suvokimas ir sukuriamos palankios sąlygos stiprėti bei Seimo rinkimus laimėti trolišką laisvę ir trolišką patriotizmą reprezentuojančioms jėgoms.

R. Šimašiaus adaptuojama laisvės versija turėtų labai patikti Maskvai

Jei kalbėtume tik apie paplūdimį Lukiškių aikštėje, netoli tos vietos, kurioje buvo kankinami partizanai, situaciją būtų galima vertinti tik kaip patinkantį ar nepatinkanti politinį spektaklį. Tačiau jau ir prieš tai dėl Lukiškių aikštės virė kovos. Patriotai ir mūsų redakcija buvo įsitikinę, kad šioje aikštėje būtina pastatyti Vytį ar kitokį didingą monumentą, simbolizuojantį atminimą ir dėkingumą bei pagarbą visiems, kritusiems kovoje už Lietuvos laisvę ar nukankintiems enkavėdistų. Tuo metu R. Šimašius sugebėjo supriešinti dalį visuomenės su monumento šalininkais, tarsi Vytis ar koks kitas didingas monumentas Lukiškių aikštėje būtų nemodernios praeities atgyvena. Kūrybinį konkursą laimėjęs sprendimas, mūsų nuomone, labiau tinka kapinėms, bet ne svarbiausiam monumentui Lietuvos sostinėje, skirtam kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Užtat šis sprendimas tikriausiai puikiai tinka R. Šimašiaus vizijai. Žiniasklaidoje ji buvo pateikta taip: Lukiškių aikštė bus atvira erdvė, o joje žaidžiantys ar iškylaujantys žmonės įprasmins laisvės idėją. Tai skamba labai keistai, nes vos per penkias minutes pėsčiomis galima pasiekti kitą Neries krantą, kur yra tiek ploto, kad galima įrengti 20 kartų daugiau vietų, skirtų iškyloms. Tačiau R. Šimašius užsispyrė, kad reikia būtent tos vietos, kurioje suplanuotas monumentas, ir taškas. O jei ten bus piknikai, monumentui vietos tarsi ir nelieka, lyg Vytis Lukiškių aikštėje trukdytų merui organizuoti piknikus. Juk monumentui buvo galima skirti trečdalį ar ketvirtadalį aikštės, o visą plotą aplink jį palikti fontanams, smėlio pilims ir iškylų gerbėjams. Nebent R. Šimašiui, pamačiusiam didingą simbolį, primenantį žmones, kritusius kovoje už Lietuvos laisvę, kažkodėl sukyla negeri jausmai ir dingsta džiaugsmas, tad tai trukdo mėgautis ne tik pikniku, bet ir gyvenimu…

Šiuo straipsniu nenorime parodyti, kad R. Šimašius yra blogis. Turime pripažinti, kad su Vilniaus miesto mero poziciją reprezentuojančiais asmenimis būdavo ir daug didesnių problemų. Tačiau kai kalbame apie R. Šimašiaus priimamų politinių sprendimų įtaką rinkimams, turime įspėti, kad jie gali padėti laimėti oligarchinėms ir net antiastravinėms jėgoms. Jei „Pliažo“ projektas padės Laisvės partijai rinkimuose gauti daugiau balsų, tie balsai ateis ne iš tų partijų, kurios kovoja su Astravu, o iš tų, kurios jam padeda.

Iš tiesų nėra paprasta atsakyti į klausimą, ką mano Vilniaus miesto meras, nes gali būti, kad jis tik realizuoja kitų, pavadinkime juos analitikais, parengtą strategiją. Užtat galime gana drąsiai teigti, kad Vytį Lukiškių aikštėje užblokavęs R. Šimašius patriotizmą, mūsų istorinę atmintį ir laisvės kainos suvokimą supriešino su džiaugsmingu gyvenimu. Atmintį ir pagarbą kritusiesiems už mūsų laisvę supriešino su laisve, kai svarbiausia džiaugtis gyvenimu ir nekvaršinti sau galvos dėl kažkokių kovų. Tai leidžia daryti prielaidą, kad yra daug laisvės suvokimų ir dalis jų gali patikti įvairioms interesų grupėms, o R. Šimašiaus laisvės suvokimas turėtų labai patikti Maskvai, nes jis ne šiaip yra orientuotas į gerą laiko leidimą ir nerūpestingą džiaugsmą gyvenimu, bet ir gali ištrinti iš Lietuvos piliečių sąmonės suvokimą, kad laisvę turime branginti ir ja džiaugtis galime tik todėl, kad kiti žmonės už ją atidavė savo gyvybę. Kaip ir suvokimą, kad jei norime ją turėti ir toliau, turime ja rūpintis ir šiandien.

Bet juk tai – ne vienintelė situacija, kai R. Šimašius pademonstravo principingumą ar net aršumą. Įdomu tai, kad savo principingumą kitoje situacijoje jis pademonstravo būtent tada, kai kilo klausimas, susijęs su vienu ryškiausių kovotojų už Lietuvos laisvę. Tikriausiai visi pamena, kaip buvo sudaužyta Generolo Vėtros atminimo lenta. Daugelis Lietuvos patriotų buvo šokiruoti – ne tik paties fakto, bet ir R. Šimašiaus reakcijos bei pareiškimų. Pavyzdžiui, po to, kai dalyvaujant keliems šimtams žmonių ant sostinės Vrublevskių bibliotekos vėl buvo pakabinta ir atidengta atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, R. Šimašius surengė spaudos konferenciją ir pareiškė, kad sugrąžinta atminimo lenta yra gėdos paminklas teisiniam nihilizmui, moraliniam degradavimui ir bestuburei politikai. Taip jis užėmė labai principingą ir kartu radikalią poziciją vieno iš Lietuvos partizanų vadų atžvilgiu. Vyčio atžvilgiu meras visuomenei demonstravo ir transliavo modernų, nors, manytume, Rusijai naudingą laisvės suvokimą, o Generolo Vėtros atveju ėmėsi dar ir teisėjo vaidmens bei nusprendė, kad J. Noreika, atidavęs savo gyvybę už Lietuvos laisvę, yra vos ne didžiausias Adolfo Hitlerio pakalikas ir žydų skerdikas. Kai beveik visa Lietuvos žiniasklaida paskelbė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro naujausią tyrimą, kuriame teigiama, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacistinio pasipriešinimo nariu, R. Šimašius nenuleido savo iškeltų principingo kovotojo su partizanų vadu vėliavos ir pareiškė, kad šis naujas tyrimas apie J. Noreiką neatsako į visus klausimus.