Kultūra

R. Karbauskis su komersantais „prichvatizuoja“ paskutinį laisvės lašą 2019 m. rugpjūčio 25 d. Arūnas SPRAUNIUS

Žodžių junginys „journalism crisis“ interneto paieškos sistemoje „Google“ generuoja 101 000 000 nuorodų ir tai sig-nalizuoja apie žiniasklaidos krizę globaliu mastu. Apie tą patį metų pradžioje atliktas ir „Pew Research“ tyrimas – jo rezultatai skelbia, kad 29 proc. JAV suaugusiųjų žiniasklaida pasitiki mažai arba apskritai nepasitiki.

Spaudos skelbiamas turinys nenumaldomai seklėja. Kaip knygoje „Breaking News: The Remaking of Journalism and Why It Matters Now“ (liet. „Karščiausia naujiena: žurnalistikos permąstymas ir kodėl tai svarbu dabar“) nurodo dvidešimtmetį „The Guardian“ vyriausiuoju redaktoriumi dirbęs Alanas Rusbridgeris, pirmą kartą naujausiųjų laikų istorijoje susiduriame su perspektyva gyventi be tikrų naujienų. Jam knygoje „Merchants of Truth: The Business of News and the Fight for Facts“ (liet. „Prekiautojai tiesa: naujienų verslas ir kova dėl faktų“) antrina buvęs „The New York Times“ redaktorius Jillas Abramsonas: „Liko ne tiek daug leidinių, kurie rengia kokybiškas naujienas ar bent to siekia.“

Sugedęs demokratijos kompasas 

Buvusiems didelių leidinių redaktoriams A. Rusbridgeriui ir J. Abramsonui rūpi tarptautinių naujienų krizė, o štai regioninės spaudos reikalai dar prasteni. Žurnalo „The New Yorker“ pateikiami JAV naujienų redaktorių draugijos duomenys, esą 1970–2016 m. JAV nutraukta apie 500 dienraščių leidyba.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo misija – remti turinio įvairovę. Žvelgiant į naujojo fondo kurpimo procesą, neapleidžia įspūdis, kad jis tebus techninis įrankis, skirtas žiniasklaidai, o ne įvairiam kokybiškam turiniui remti. Vis dėlto matant, kaip dabartinė valdžia toleruoja neskaidrius procesus žiniasklaidoje ir Kremliaus trolius, tai neturėtų stebinti.

Gyvename audringų permainų laikais ir paskui jas nespėja net patys didžiausi. 1996 m. Londono „The Times“ redaktorius Simonas Jenkinsas pareiškė, kad internetas kurį laiką pasipuikuos viešojoje erdvėje, o paskui užims vietą tarp ne ypač reikšmingos žiniasklaidos. 2005 m. „The Washington Post“ išleido iš rankų galimybę investuoti į „Facebook“ – už tai gautos pajamos būtų leidusios dienraščiui laikytis dešimtmečius. Jo vykdomasis direktorius Donas Grahamas pasitenkino žodiniu susitarimu ir paspaudęs ranką leido pasišalinti Markui Zuckerbergui, o šis tuo metu galvojo apie naudingesnio sandorio priėmimą.

Už skaičių slypi dar nemalonesnis skurdas. Per pastarąjį dvidešimtmetį žurnalistikos turinys kito taip, kad ne tik tapo galimos, bet ir imtos plačiai praktikuoti melagingos naujienos (žodžių junginys „fake news“ „Google“ paieškos sistemoje genruoja 1 170 000 000 nuorodų, daugiau net už JAV prezidentą Donaldą Trumpą – šis pelno „tik“ 955 000 000 nuorodų). Pasak „The New Yorker“, plataus akiračio įžvalgių profesionalų netrūksta, tačiau žurnalistika yra išsekinta, išbalansuota ir tapusi regimai piktesnė. Praėjo laikai, kai dienraštis „The Boston Globe“ (nuo 1966 m. pelnęs 23 prestižines Pulitzerio premijas) laikėsi taisyklės, kad nė vienas straipsnis neturi būti negailestingai kritiškas tiek, kad kitą dieną jo autorius negalėtų paspausti rankos sukritikuotam piliečiui.

Užtat turime istorijų, tokių kaip savaitraščio „Der Spiegel“ reporterio Claaso Relotiuso prisipažinimas 2018-ųjų pabaigoje, kad jis daug metų fabrikavo faktus – nuo 2011 m. iš beveik 60 publikacijų mažiausiai 14 buvo su išgalvotais herojais ir dialogais. Žurnalistui teko trauktis iš darbo ir grąžinti keturis apdovanojimus „Deutscher Reporterpreis“ bei porą Metų žurnalisto apdovanojimų už darbą šveicarų žurnalui „Reportagen“. Savaitraštis „Der Spiegel“ didžiuojasi tiriamosios žurnalistikos darbais, jo faktų tikrinimo skyriuje, kurį „Columbia Journalism Review“ yra pavadinęs didžiausiu pasaulyje, dirba apie 70 darbuotojų.

Ir nors visi suvokia, kad be nepriklausomos ir sąžiningos žiniasklaidos piliečiai negali priimti visaverčių sprendimų, įvairovę siūlančios profesionalų žurnalistikos, kaip demokratijos kompaso, trūkumas leidžia lengviau valdyti visuomenę tiems, kurie naudojasi pinigais, melu ir propaganda. Pasaulis susiduria su problema, kai rimtoji žurnalistika, kaip ketvirtoji valdžia, turinti prižiūrėti politinę, verslo ir teisinę valdžią, nyksta. Svarbiausiu tikslu tampa bulvarinėmis antraštėmis pritraukti skaitytojų, o turinyje patenkinti įtakos grupių, kurios atneša daugiausia reklamos, interesus.

Stumiamas naujas fondas 

Laisvos spaudos bastione Vakaruose vis labiau rūpinamasi žiniasklaidos kokybe, o Lietuvoje, atrodo, greitai nebeliks kuo rūpintis, nes, nežinia, ar rėmęsis kokiais lyginamaisiais duomenimis bei jų analize, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis liepos pradžioje pristatė spaudos paramos modelį, pagal kurį Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas būtų naikinamas ir kuriamas naujas – Žiniasklaidos rėmimo – fondas.      

Vienintelė jo steigėja ir dalininkė būtų valstybė, jos teises ir pareigas įgyvendintų Kultūros ministerija. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalininkės yra 20 meno kūrėjų asociacijų bei viešosios informacijos rengėjų organizacijų. Žiniasklaidos rėmimo fondas turėtų Senatą ir 11 narių tarybą, pastaroji priimtų sprendimus dėl valstybės teikiamos finansinės paramos. Anot R. Karbauskio, jei dabartinis fondas būtų veikęs be problemų, naujasis nebūtų kuriamas, ir jis nežinąs nė vienos organizacijos, kuri šiam siūlymui prieštarautų.

Užtat mes žinome. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius nesutinka su teiginiu, kad prieštaraujančiųjų ir abejojančiųjų nėra. Jis primena, jog naujo darinio idėją turėjo įgyvendinti buvusi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson ir jos patarėjas Viktoras Bachmetjevas – jis asmeniškai puoselėjo mintį Lietuvoje steigti kitokį nei iki šiol žiniasklaidos rėmimo fondą. Pagrindinė idėja – didesnis valstybės vaidmuo finansuojant žiniasklaidos programas, esą Kultūros ministerija, viena iš 20 dalininkų, per mažai girdima.

Po metus trukusių diskusijų idėja tyliai užgeso, tačiau Seimo Kultūros komiteto pirmininkas R. Karbauskis, tikriausiai pasitaręs su protingiausiu žmogumi, tai yra savimi, ir išklausęs jo nuomonės, staiga nusprendė, kad nepatenkintų nebeliko. Todėl naujo modelio (tiksliau, beveik analogiško kaip ką tik išbrokuotas) fondo kūrimo grupė steigiama jam pačiam pirmininkaujant.

Kai kalbama apie atsakingą valstybės politiką, verta paminėti Lenkijos sprendimą. Lenkijos televizija už 1,7 mln. eurų įsteigė „TVP Wilno“ kovai su Kremliaus propaganda. Taigi, pasirūpino atsvara Rusijos propagandai. O Lietuvos valdančioji dauguma visos žiniasklaidos kūrybiškumui ir laisvei remti iš viso skyrė 2,75 mln. eurų, bet ir tuos bando struktūrizuoti nuo valdžios ir dominuojančių žiniasklaidos grupių priklausančių veikėjų rankose.

Ir nors viskas prasidėjo kalbomis apie keičiamą finansavimo modelį, per pastaruosius metus paaiškėjo, kad kalbama apie naują fondą ir naują dalininkų struktūrą. Tokią supernaują: vienas dalininkas vietoj 20-ies.

Beje, projektą parengė ne tam suburta darbo grupė (pasak joje dalyvavusio D. Radzevičiaus, jos misija buvo veikiau keistis nuomonėmis), o Kultūros ministerija. Projektą užregistravo ne Seimo Kultūros komitetas, o seimūnai. Kitaip sakant, R. Karbauskio stumiama naujo modelio fondo idėja bent kol kas per demokratiją važiuoja kaip sunkiasvoris sovietinis kombainas slavutičius per Lietuvos žemelę.

Ir nors D. Radzevičius sako, jog gali be išlygų patvirtinti, kad marinant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą kitų organizacijų siūlymai svarstyti įvairius modelius, kad ne vien valdžia valdytų valstybės skiriamus pinigus, nebuvo priimti, akivaizdu, kad tai slavutičiaus R. Karbauskio asmenyje nesustabdys. Todėl visos viltys dedamos į tai, kad Seime atsiras bent keletas demokratijos gynėjų ir jie išdrįs pasipriešinti stumiamai sistemai. Mat ji ir taip užtrolintą informacinę erdvę galutinai įstums į valdžios ir oligarchų bei jų bičiulių glėbį.

Ne rinkos tigrams – mirtis, R. Karbauskio draugams – šlovė?

1996 m. steigiant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą remtasi principu, kad valstybės kišimasis turi būti minimalus – vadovautasi skandinavišką modeliu, kad žiniasklaida negali būti tiesiogiai priklausoma nuo valdžios. Per šią Seimo kadenciją išryškėjo, jog valdantieji (ne valstybė) nedaro nieko, kad kautųsi su Kremliaus troliais, su Rusijos ir oligarchų įtaka žiniasklaidai ir valdžios pinigų, skiriamų žiniasklaidai, skaidrumo problema. Veikiau ja naudojasi draugiškoms žiniasklaidos priemonėms paremti. Užtat daug jėgų buvo nukreipta kovai dėl įtakos LRT, o dabar į valdžios akiratį pateko ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Koreguoti jo veiklą veikiausiai reikėjo, nes šį fondą konstravo ne šventieji, be to, buvusios valdžios paliko skylių. Fondas buvo virtęs bičiulių, kurių dalis – dar ir politiškai angažuoti ar net į radikalizmą linkę veikėjai, lesyklėle. Todėl mūsų žurnalas ragino, kad valdymas būtų keičiamas taip, kad skirstant pinigus dalyvautų tik kūrėjus, menininkus, rašytojus, žurnalistus ir net startuolius vienijančių organizacijų atstovai, kurie būtų renkami visuotiniuose organizacijų susirinkimuose ir prisiimtų įsipareigojimą rūpintis, kad pinigai būtų panaudojami visuomenei šviesti. Taip būtų galima užtikrinti, kad menininkai, žurnalistai ir startuolių atstovai dominuotų skirstant pinigus ir teigiamai veiktų žiniasklaidą. Gal net neskirtų pinigų toms žiniasklaidos priemonėms, kurios akivaizdžiai veikia Rusijos naudai ar įsileidžia Kremliaus trolių komentarus. Taip kūrėjams į rankas būtų įduotas įrankis, padedantis šviesti visuomenę ir skaidrinti žiniasklaidą.

Tačiau oligarchui R. Karbauskiui tikriausiai vien nuo tokios kūrėjų įtaką valstybėje didinančios vizijos prasideda panikos priepuoliai. Todėl jis nusprendė didinti komercinę žiniasklaidą valdančių organizacijų vaidmenį, tai yra tam žiniasklaidos verslui, kuris įsileidžia Kremliaus trolius, išsidalija valdžios reklamai ir kitoms reikmėms skiriamus pinigus bei dažniausiai laižo padus oligarchams, atiduoda teisę dalyti pinigus ir aiškinti menininkams, rašytojams, nepriklausomiems žurnalistams ir net poetams, ko reikia, norint gauti vieną kitą centuką.

Bravo! Jei įmanoma labiau išprievartauti demokratiją, tai turbūt tik Rusijoje, nes ten jos visai nėra. O Lietuvoje jos karkasas dar egzistuoja, bet sistemos veikia taip, kad bent jau laisvas žodis būtų įrėmintas ne skaidrioje aplinkoje, o karbauskių ir oligarchijai bei jai artimoms jėgoms draugiškų žiniasklaidos priemonių letenėlėse. Nes skaidrioje demokratijoje valdžia kartu su žiniasklaida nuolat kovoja, kad veiktų kuo skaidresnė sistema, kad būtų eliminuojama Kremliaus trolių ir oligarchų įtaka, siekia, kad valdžios skiriami pinigai formuotų stiprų kūrėjų sluoksnį, galintį šviesti visuomenę, ginti demokratiją ir kautis su korupcija. O Ramūnas ir Ko bei jo bendraminčiai komercinėje žiniasklaidoje eina visiškai priešingu keliu: toleruoja visas neskaidrias sistemas bei Kremliaus trolius ir tiems, kurie šioje sistemoje yra pagrindiniai, paveda skirstyti valdžios pinigus, skirtus laisvai kūrybinei minčiai skleisti. Įsigilinus tai atrodo kaip tyčiojimasis net ne iš demokratijos, o iš sveiko proto. Bet, kaip sakoma, jei ponas turi valdžią, kam tas sveikas protas? Juk gali dar labiau sustiprinti tas žiniasklaidos priemones, kurias ir taip kontroliuoji per oligarchų bei valdžios pinigus, ir užsitikrinti, kad jokie laisvi menininkai ir žurnalistai nekeltų galvos skausmo Kultūros komiteto pirmininkui ir kitiems oligarchams.

Post scriptum, arba In memoriam nepriklausomai žiniasklaidai

Neseniai paskelbta, kad žurnalas „Verslo klasė“ kitais metais taps ketvirtinis ir bus platinamas tik su dienraščiu „Verslo žinios“. Gal ir turėtume džiaugtis, kad konkurentas nusibaigė, nes pastaruoju metu šis leidinys buvo panašus į verslo jubiliejų katalogą, kuriame kiekvienas už pinigus galėjo pasigirti tuo, ką nuveikė per dešimtmetį, tačiau lygiai taip pat 2017 m. nusibaigė savaitinis žurnalas „Veidas“, 2019 m. – net oligarchinės „Achemos“ grupės rankose buvęs dienraštis „Lietuvos žinios“, 2013 m. – skandinavų dienraštis „15min“. O naujiena, kad „Verslo žinios“ nuo kitų metų nutraukia ir „Iliustruotosios istorijos“ leidybą, dar geriau demonstruoja tai, kokią Lietuvą kuria Kultūros komiteto vyriausiais „kultūristas“.

Prieš kelerius metus rašėme daugybę straipsnių apie neaiškius pinigus, plūstančius į Lietuvos žiniasklaidą, ir tai siejome su nuo Rusijos priklausančiomis verslo grupėmis, kurių dėka dar labiau stiprėja priklausomos žiniasklaidos pozicijos. O tie, kurie turėjo potencialo šviesti visuomenę, miršta – kaip demokratai valdant Josifui Stalinui. Ir būtent šiame kontekste svarbu vertinti vienintelio fondo, kuriuo Lietuvos valstybė deklaravo siekį rūpintis nepriklausoma kultūrine šviečiamąja mintimi, „prichvatizacijos“ procesą. Tai palaidos paskutinę viltį, kad gali atsirasti intelektinė atsvara valdžiai ir Rusijai bei joms artimų kapitalo grupių galiai, turinti finansinį pagrindą bei besiremianti kūrėjų ir nepriklausomų žurnalistų vertybėmis bei vizijomis.

Ar gali būti, kad R. Karbauskis, kuris labiau primena ne Kultūros komiteto pirmininką, o laisvo žodžio nekenčiantį kultūristą, kuris naudodamas savo bicepso galią traiško visus laisvą žodį galinčius sustiprinti demokratijos daigus, vis dėlto atsitrauks ir elgsis taip, kaip, mūsų nuomone, naudinga Lietuvai, tai yra kausis už skaidrią žiniasklaidos verslo erdvę, o pinigus skirstyti atiduos ne ministerijai ir komersantams, o kūrėjams ir nepriklausomiems žurnalistams? Žinoma, kad ne! Todėl visos viltys turėtų būti opozicija. Tačiau jos nėra labai stiprios, nes vos tik konservatoriai ar liberalai išgirsta, kad tai, ką daro Ramūnas, nors ir neteisinga, gali būti naudinga galingoms žiniasklaidos grupėms, visi staiga kažkur išsislapsto, tarsi opozicija būtų hipotetinė sąvoka. Todėl tai, kad projektą, kaip reikia tvarkyti sistemą, siūlys Mantas Adomėnas, tikrai neguodžia – vargu ar jis drįs eliminuoti komersantus.

Tad galime pradėti kalbėti maldas už nuo valdžios ir oligarchinių grupių nepriklausomą žiniasklaidą, kuri galėtų būti atgaiva prisitaikymo prie trolių ir karbauskių pasaulyje. Arba tikėtis, kad staiga pilietinė visuomenė, meno pasaulio ir žiniasklaidos atstovai vieną kartą pasakys tvirtą „Ne“ Ramūno kuriamam komerciniam oligarchiniam pasauliui. Priešingu atveju atsidursime realybėje, kurioje net ir nepriklausomai kultūrinei šviečiamajai minčiai bei demokratijai stiprinti skirti mokesčių mokėtojų pinigai bus dalijami R. Karbauskio ir jo bičiulių komersantų, o šie kultūrinės minties ir nepriklausomos žiniasklaidos atstovus išmokys, kokias vertybes reikia puoselėti norint gauti vieną kitą centą.