Aktualijos

R. Karbauskio vizija – užtrolinti S. Skvernelis, G. Nausėda ir Lietuva 2019 m. rugpjūčio 18 d. Redakcija

Tai, kas šiuo metu vyksta su Vyriausybės formavimu ir Europos komisaro paieška, panašu į liūdną farsą. Dominuojančios žiniasklaidos priemonės nedemaskuoja oligarcho Ramūno Karbauskio interesų ir tikslų, veikiau juos paremia, todėl visuomenei vis sunkiau suvokti, kodėl visi prieš prezidento rinkimus teigė, kad jei jų nelaimės Ingrida Šimonytė, prasidės meilės ir draugystės era, tačiau kažkodėl teoriškai era prasidėjo, bet praktiškai Vyriausybės tvirtinimo procesas stringa.

Tai verčia mūsų redakciją įsikišti ir mėginti paaiškinti šiuo metu vykstančių procesų esmę. Tai susiję ne tik su tuo, kokia bus Vyriausybė, bet ir su tuo, ar 2020-ųjų Seimo rinkimus vėl laimės kairioji nomenklatūra ir jai artimos oligarchinės jėgos, kaip jau atsitiko per 2000, 2004, 2012 ir
2016 m. Seimo rinkimus bei atsitiks, labai tikėtina, ir po 2020-ųjų.

Taigi, nepaisydama valdančiosios daugumos spaudimo ir trolinimo, prezidentė Dalia Grybauskaitė gana aktyviai dalyvavo formuojant ministrų kabinetą. Dėl jos principingumo į Vyriausybę pateko nemažai pažangių ministrų. Dar kelis sau lojalius žmones į komandą įtraukė Saulius Skvernelis. Todėl Vyriausybė buvo gerokai progresyvesnė nei R. Karbauskio dominuojama Seimo dauguma.

Žurnale jau esame rašę, kad R. Karbauskio dominuojama Seimo dauguma užtrolino ne vieną progresyvią S. Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės siūlomą reformą, ir tai siejome su R. Karbauskio oligarchine prigimtimi bei jį remiančių galių interesais. Šiuo metu jie turėtų būti labai patenkinti, nes susidaro įspūdis, kad pavyko užtrolinti ne pavienes reformas, o visą Vyriausybę.

Ir dabar šią situaciją valdančioji Seimo dauguma stengiasi pakeisti. Kaip jau rašėme, nori iš Vyriausybės išrūkyti prezidentės D. Grybauskaitės dėka atsiradusius politikos lyderius ir neįsileisti naujojo prezidento Gitano Nausėdos įtakos, jei tai trukdytų suformuoti valdančiajai daugumai visiškai lojalų ministrų kabinetą.

Manytume, kad būtent šiam tikslui ir buvo įvykdytas politinis salto mortale – staiga pareikšta, kad profesionalų vyriausybės nebereikia, reikia politinio pasitikėjimo vyriausybės. Taip prezidentui G. Nausėdai ir visai Lietuvai mėginama primesti suvokimą, kad nors ką tik baigėsi prezidento rinkimai ir žmonės balsavo už G. Nausėdos pateiktą Lietuvos viziją, formuojant Vyriausybę ji yra verta nulio ir prezidentas turi teisę tąsytis su R. Karbauskio jam pakišamais kandidatais, bet ne griežtai reikalauti, kad būtų siūlomi kandidatai, nusiteikę tarnauti Lietuvai, o ne oligarcho ir kairiosios nomenklatūros dominuojamai Seimo daugumai.

Taigi, anksčiau turėjome Vyriausybę, kuri buvo saistoma Seime patvirtintos Vyriausybės programos, bet jos narių vertybiškumas labiau reprezentavo prezidentės D. Grybauskaitės požiūrį į valstybę, o šiuo metu bandoma suformuoti R. Karbauskio ir jo partnerių vertybes bei tikslus reprezentuojantį ministrų kabinetą. Beje, tuo pat metu visuomenės akyse stengiamasi išlaikyti iliuziją, kad formuojant Vyriausybę vos ne svarbiausią darbą nuveiks ir atsakomybę už ją prisiimti turės naujasis prezidentas.

Prezidentui G. Nausėdai gana sunku priešintis valdančiosios daugumos ir oligarcho R. Karbauskio strategijai, nes dominuojančios žiniasklaidos priemonės, manytume, yra priklausomos nuo valdžios ir oligarchų reklamos, todėl nuo visuomenės nuslepia tikruosius R. Karbauskio tikslus ir pateikia jo versiją, kodėl tai, ką jis daro, yra gėris.

Manytume, jog tai ir paaiškina, kodėl prezidentas ir ministras pirmininkas jau ne kartą buvo susitikę aptarti Vyriausybės formavimo. Jiedu suvokia, kad jei priims oligarcho R. Karbauskio ir jo partnerių iš kairiosios nomenklatūros primetamas žaidimo taisykles, taps visiškai priklausomi nuo šių jėgų. O šios jėgos, remdamosi joms naudingomis geopolitinėmis galiomis, jau baigia modeliuoti artėjančius Seimo rinkimus. Tai turėtų kelti nerimą S. Skverneliui, nes pagal šį scenarijų jį bus bandoma paversti pastumdėliu Vyriausybėje: nors jis pats vadovaus, kadangi neturės kritinio skaičiaus ištikimų žmonių, jam nebus į ką atsiremti, todėl jis bus lengvai pažeidžiamas, o jo politiniai reitingai bus lengvai suvirškinti.

Dar daugiau nerimo ši situacija turėtų kelti G. Nausėdai. Žengdamas į rinkimus jis žadėjo kurti gerovės valstybę, o šiandien dėl dominuojančių oligarchinių ir nomenklatūrinių jėgų Lietuva visoje Europoje pagal socialinę atskirtį yra antra nuo dugno. Tai siejame su valdžioje esančių oligarchų ir kairiosios nomenklatūros vengimu iš esmės transformuoti ydingą, bet oligarchų kapitalui naudingą sistemą – priimami tik pavieniai sprendimai, prieš rinkimus kuriantys rūpestingos valdžios iliuziją. Neabejojame, kad puikus ekonomistas G. Nausėda suvokia, jog su tokiais sprendimais gerovės valstybės nesukursi. Todėl jam būtų daug ramiau, jei bent jau Vyriausybėje būtų kuo daugiau profesionalių žmonių, pajėgių inicijuoti ir priimti progresyvius sprendimus bei užtikrinti ministerijų veiklos skaidrumą, o ne tik R. Karbauskio ir kairiosios nomenklatūros valios vykdytojai.

Gali kilti klausimas, kodėl prezidentas visuomenei atvirai nepasako, kad jo įtaką iš Vyriausybės bandoma išrūkyti, kodėl gana pažangius, o tam tikrais atvejais išskirtinius lyderius, tokius kaip Rokas Masiulis, kurie kovojo su korupcija, nepotizmu ir nomenklatūriniais bebrais, iš Vyriausybės bandoma pašalinti ir pakeisti žmonėmis, neišsiskiriančiais progresyvumu ir kova su korupcija, tačiau lojaliais valdančiajai daugumai. Atsakymas į šį klausimą yra komentaro pradžioje. Juk jau porą metų valdantiesiems ruošiantis imti valdžią, su Kremliaus trolių pagalba buvo nuolat koduojama, kad D. Grybauskaitės griežta politika yra blogis, kad reikia tokios politikos, kuri būtų visai nekonfliktiška. Būtent tokių lūkesčių fone rinkimus ir laimėjo G. Nausėda. Tad nors prezidentas turėtų patikrinti ne tik kandidatų į ministrus anglų žinias, bet ir tai, kokius darbus ir kaip jie ketina nuveikti, taip pat įsitikinti, kad kandidatai turi ne tik kompetenciją, bet ir aiškią viziją bei tvirtą stuburą, todėl ir toliau kausis su korupcinėmis sistemomis, o tuos, kurie kelia įtarimų, siųsti atgal oligarchui R. Karbauskiui ir jo partneriams, kad jie pasiūlytų kandidatų, galinčių geriausiai tarnauti Lietuvai, o ne partijoms bei jų lyderiams, bent kol kas veltis į konfliktą prezidentas negali, nes būtų akivaizdu, kad jokios taikos, kaip ir rašėme prieš rinkimus, kai Seime paradui vadovauja su Rusija verslo ryšiais susijęs oligarchas, būti negali, nes dirbant su tokiu partneriu ir bandant ginti ilgalaikius Lietuvos valstybės bei visuomenės interesus įmanoma tik vieša konfrontacija, kaip matėme valdant D. Grybauskaitei, arba tyli konfrontacija ir rezgamos intrigos, kaip stebime šiandien.

O kodėl kol kas tyli pats R. Karbauskis? Pradėti iš karto draskytis ir aiškinti, kaip prezidentas trukdo rūpintis žmonių gerove, ar bandyti naująjį šalies vadovą šantažuoti kad ir visokiais parlamentiniais tyrimais, kaip darė valdant D. Grybauskaitei, jis kol kas negali. Juk prezidentas ką tik išrinktas, todėl tai galėtų sutelkti visuomenę prieš patį R. Karbauskį ir sudaryti sąlygas prezidentui perimti iniciatyvą į savo rankas. O jei Ramūnas ramiai trolins prezidentą ir bandys jam primesti sau naudingą Vyriausybės sudėtį, ilgainiui visuomenė gali pradėti abejoti ne tik pačiu Ramūnu, bet ir šalies vadovu. Tikėtina, kad R. Karbauskis kartu su partneriais iš kairiosios nomenklatūros, modeliuodamas 2020-ųjų Seimo rinkimus, to sąmoningai siekia. Kuo ilgiau bus tąsomasi su Vyriausybe, kuo labiau visuomenė bus pasimetusi ir radikalizuota, tuo sėkmingiau artėjant rinkimams bus užtrolintas ne tik premjeras, bet ir prezidentas. Taip bus dirbtinai sukurtas politinės lyderystės vakuumas ir jį bus galima išnaudoti Seimo rinkimuose, kad juose nušvistų dar vienas – po Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso ir Ramūno Karbauskio, jau ketvirtas, oligarchinis ir nomenklatūrinis Visvaldo Matijošaičio projektas. Sprendžiant iš to, kaip modeliuojami rinkimai, tai turėtų užtikrinti, kad kairieji su oligarchais Ramūnu ir Visvaldu ne šiaip laimėtų 2020-ųjų Seimo rinkimus, bet gal net įgytų konstitucinę daugumą. Tai leidžia teigti, kad, valdančiajai daugumai nusprendus profesionalų vyriausybę keisti į politinio pasitikėjimo vyriausybę, iš tiesų bandoma ne tik perimti įtaką Vyriausybei iš prezidentūros, bet ir pasinaudojus šia situacija užtrolinti tiek S. Skvernelį, tiek G. Nausėdą bei paruošti aplinką, palankią naujojo oligarchinio projekto pergalei rinkimuose.

Ar gali prezidentas pasipriešinti tokiam modeliavimui? Manytume, kad tai beveik neįmanoma, nes kol kas informacinėje erdvėje įtikinamai dominuoja žiniasklaida, aptarnaujanti oligarchų bei nomenklatūrinių struktūrų interesus. Jau ne kartą Lietuvos patriotams bandėme aiškinti, kad jei nėra stiprios demokratinės jėgos žiniasklaidoje, kuri dekoduotų Kremliaus ir oligarchų įtaigas, jei nėra informacinio ir analitinio palaikymo, kuris trukdytų oligarchams ir nomenklatūrinėms struktūroms modeliuoti visuomenės nuotaikas bei rinkimus ir sukurtų informacinę erdvę, palankią demokratinei lyderystei, tokioje aplinkoje oligarchinė nomenklatūra įtikinamai laimės ir 2012-ųjų, ir 2016-ųjų, ir 2020-ųjų Seimo rinkimus. O norint tam iš tiesų pasipriešinti reikia ne džiaugtis savo teisingumu ir ne susipriešinti su R. Karbauskiu ar tais, kurie kartais nepagrįstai, siekdami radikalizuoti Lietuvos visuomenę, niekina partizanus, o pagaliau subręsti ir suvokti, jog labai tikėtina, kad būtent susipriešinimo jie ir siekia – taip prieš 2020-ųjų Seimo rinkimus ruošia politinį greitkelį naujajam oligarchiniam projektui. Todėl reikia ne dalyvauti modeliuojamoje priešpriešoje, o remti tuos, kurie demaskuoja šiuos tikslus bei telkia visuomenę nepasiduoti šiai įtakai ir orientuotis į pažangios bei skaidrios visuomenės kūrimą ir demokratijos lyderius, galinčius tokį progresą užtikrinti.

Todėl artimiausiu metu mūsų redakcija pasistengs, beje, paskutinį kartą, sutelkti Lietuvos patriotus remti mūsų intelektinę invaziją į internetinę erdvę, kad joje galėtume susikauti su Kremliaus ir oligarchų pajėgomis: trukdyti joms skaldyti ir valdyti Lietuvos visuomenę, telkti žmones progresui ir padėti pažangiems lyderiams perimti įtaką į savo rankas. Taip mėginsime ne tik sutrukdyti R. Karbauskio scenarijui, bet ir padėti prezidentui G. Nausėdai siekti, kad būtų priimti sprendimai, kurie kurtų gerovės valstybę.

Vienintelė bėda ta, kad karbauskinė žiniasklaida gali remtis valdžios ir oligarchų koncernų biudžetais, o mes galime remtis tik patriotais, nors šie prieš 2012 ir 2016 m. rinkimus buvo gana pasyvūs. Norisi tikėti, kad dabar jie jau yra pasiruošę pabusti, kovoti ir nugalėti.