Aktualijos

Per pasaulį ritasi naftos finansuojama radikalizmo banga 2024 m. liepos 30 d.

Apie 10 trln. JAV dolerių – mažiausiai tiek iki 2040-ųjų gali netekti naftos korporacijos, jei su naftos vartojimu bus kovojama tvariai, ryžtingai ir išmintingai, jei bus ne tik užtikrinamos mažesnės naftos kainos ir mažinama tarša, bet ir pakirstos Vladimiro Putino režimo galimybes finansuoti pasirengimą kitam karui Europoje. Be jokios abejonės, Lietuvai tai turėtų būti ypač aktualu, nes kitas taikinys galime būti mes.

Tai suvokiant neturėtų stebinti, kad visame demokratiniame pasaulyje stiprėja radikalios jėgos ir autokratinė lyderystė. Ši banga dažniausiai vertinama kaip natūrali arba kaip finansuojama Rusijos, tačiau ignoruojama, kad didžiausia galia, šiandien daranti įtaką demokratijų ateičiai, gali būti susijusi su trilijoniniu turtu, kurį valdo naftos korporacijos, su jomis dirbantys bankai, jų akcininkai ir partneriai. Ši galia turbūt geriausiai atsiskleidžia matant, kaip beveik visos radikalios jėgos – nesvarbu, ar jos veiktų Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, ar Lietuvoje – priešinasi žaliajai transformacijai ir taip atvirai advokatauja naftai. Pasaulio žiniasklaidoje labai sunku, o Lietuvos – beveik neįmanoma, rasti straipsnių, kuriuose vykstantys globalūs procesai ir Donaldo Trumpo žengimas į Baltuosius rūmus, nuolat pabrėžiant, kad jis yra už naftą, būtų vertinami naftos koncernų interesų kontekste. Net socialiniuose tinkluose, kuriuose pilna įvairių sąmokslo teorijų, ypač apie žaliosios pažangos keliamą pavojų žmonių gerovei, apie naftos koncernų interesus – nė šnipšt, tarsi šie interesai būtų nematomi arba tarsi patys naftininkai ir finansuotų didelę dalį žiniasklaidos priemonių ir būtų užsakę sąmokslo teorijų sklaidą, kad pridengtų save.

Pasauliui susiduriant su vis ryškesniais klimato kaitos padariniais ir vykstant Rusijos karui Ukrainoje, daugiausia finansuojamam naftos pinigais, toks didžiausią ekonominį interesą daryti įtaką pasaulio ateičiai turinčio naftos verslo vaidmens ištrynimas iš mūsų informacinės realybės ir kritinio mąstymo, švelniai tariant, neatrodo natūraliai.

Iliustruoti su naftos interesais susijusių jėgų įtaką demokratinėms valstybėms ir jų vidaus politikai galima ilgai, tačiau vargu ar tai turi prasmės, nes jei žiniasklaida bijo ar negali šios įtakos matyti, jos įvardijimas nieko nepakeis. Čia paminėsime tik vieną, tikėtina, liūdniausią, faktą: D. Trumpo, mūru stojančio už naftą ir naftininkus, rinkimų štabą Lietuvoje įkūrė ir jo vadovu pasiskelbė Petras Gražulis. Taip jis gana nemaloniai priminė, kad JAV įtaka Lietuvoje gali būti įvairi. Apie tai irgi bijome kalbėti, nors tai gali nulemti mūsų šalies ateitį.