Nacionaliniai interesai

„PATRIOTO UŽRAŠAI” SU EDUARDU EIGIRDU (2024-12-11) Eduardas Eigirdas

Sveiku protu suvokti, kaip įmanoma, kad į ministrus būtų siūlomas žmogus, kuris buvo įtariamas sudavęs moteriai, su kuria gyveno, septynis smūgius į galvą bei dar devynis į kitas kūno vietas, išmušęs dantis ir net ją nušovęs, manau, yra neįmanoma.

Net ir po „raminančių“ žiniasklaidos pranešimų, kad tyrimą atlikusi teisėtvarka nustatė, jog moteris pati nusišovė su mažojo kalibro graižtviniu šautuvu. Tai ir šiandien bent jau man sunku įsivaizduoti nutikus realybėje, nors, žinoma, lengviau nei įsivaizduoti, kad Lietuvos teisėtvarka būtų nustačiusi, jog moteris galėjo nusišauti su patranka.

Vis dėlto sunkiausia įsivaizduoti, kaip buvo galima į ministrus siūlyti Tomą Kovėrą, kuriam atsakomybės už smurtą prieš moterį, kuri, kaip teigiama, vėliau nusišovė, pavyko išvengti dėl senaties. Tai turi pagrindo šokiruoti ir paraginti kolegas Lietuvos žiniasklaidoje nebijoti paskelbti, kokia teisėtvarka ir kokie teisėjai padovanojo Lietuvai šį teisingumo ar greičiau jo neįgalumo pavyzdį?

Kaip tai įmanoma? Kodėl siūlomi tokie kandidatai į ministrus? Vis dėlto dar svarbiau, kodėl atsakymas į šiuos klausimus gali būti akivaizdus, tačiau yra nutylimas. Neteigsiu, kad tikrai žinau tikslų atsakymą, tačiau neabejoju, kad toks veikimas gali būti naudingas toms jėgoms, kurios suinteresuotos sąmoningai kelti įtampą visuomenėje, skatinti pyktį ir susipriešinimą tiek tarp visuomenės narių, tiek tarp visuomenės ir valstybės.

Taip ne tik nukreipiamas dėmesys nuo svarbiausių darbų, kuriuos turime padaryti, bet ir formuojama aplinka, kurioje bent kiek rimtesnių sprendimų realizavimas valstybėje tampa itin komplikuotas. Taigi, sąmoningai konstruojamose įtampose paskandinami tie tikslai, kurių siekis leistų stiprinti valstybę ir apginti ją nuo ekonominių bei socialinių smūgių. Antraip mūsų valstybė tuos smūgius rizikuotų patirti kaip tos moterys, kurios Lietuvoje nėra įtakingos, turtingos ir galingos, todėl gali būti niekinamos, mušamos, gali tapti jomis pasinaudoti norinčių smurtautojų bei tuos smurtautojus ginančios aplinkos aukomis, nes jų patiriami smūgiai ir net gyvybė nelabai kam rūpi.

Kaip, deja, dažnu atveju nerūpi ir valstybė, kurioje visi patogiai skęsta dirbtinai keliamose įtampose, o valstybė gauna smūgi po smūgio. Tai akivaizdu, jei sugebi bent trumpam pakilti virš informacinio triukšmo ir savo asmeninių interesų ar tuštybės ir pamatyti, kad bent kiek aiškesnės ekonominės vizijos, dėl kurios būtume sutarę ir kuri leistų tikėtis spartesnio ekonomikos ir žmonių gerovės augimo bei tvaraus ir augančio gynybos finansavimo, mes neturime.

Nepaisant Rusijos karo Ukrainoje, bent kiek rimtesnio visuotinės gynybos modelio nerealizavome ir bent kiek aiškesnės vizijos, kaip ketiname tai daryti, nėra. Mokesčių reforma, kuri leistų priartinti Lietuvą prie Skandinavijos valstybių gerovės modelio ir padėtų užtikrinti tvarų gynybos finansavimą bei vienytų visuomenę, yra numarinta. Didmiesčių ekonominės plėtros vizija, nors didmiesčių ir ypač sostinės potencialas stiprinti valstybės ekonomiką ir didinti žmonių gerovę yra milžiniškas, skęsta migloje panašiai kaip Lietuvos sostinė Vilnius – spūstyse. Net energetikoje, kurią vertiname kaip išgyvenančią spartų proveržį, akivaizdžiai matyti pastangos sabotuoti pažangą, kuri ir taip nėra pati didžiausia, tiksliau – yra nepakankama.

Gerbiamieji, juk visa tai ir yra tie smūgiai mūsų valstybei, kurie ją silpnina ir informaciniame triukšme paskandinus aiškias vizijas leidžia laimėti tiems, kurie nori valstybe pasinaudoti.

Puikiausiai suprantu, kad turėčiau detalizuoti savo teiginius, bet tuo pat metu neabejoju, kad ir Jūs sutiksite, jog kuo geriau juos detalizuosiu ir pagrįsiu, tuo mažiau Lietuvos žmonių perskaitys šį tekstą iki galo, nes visi pripratę skaityti tik trumpus tekstus, dirginančius jų emocijas, leidžiančius piktintis arba pasijuokti, bet ne tekstus, skatinančius mąstyti ir tuo labiau skirti jėgų vienytis. Tad pateiksiu vieną pavyzdį, kuris, manau, demonstruoja, kaip mes leidžiame smūgiuoti savo valstybei. Kalbu apie tai, kad lapkričio 20 d. mūsų organizuotame Vilnius GreenTech Forum gal penkiose sesijose sąmoningai skatinome diskutuoti apie energetikos plėtros potencialą ir naudą mūsų valstybei bei žmonių gerovei. Forume nuolat skambėjo įžvalgos apie tai, kad jei mums pavyks sukurti energetikos ekosistemą, kurioje bus generuojamas elektros energijos perteklius, o rinkoje formuosis mažesnės kainos nei šalyse kaimynėse, tai sudarys sąlygas Lietuvoje kurtis energijai imliems verslams, duomenų centrams ir pramonei.

Taigi bus sukurta dešimtys tūkstančių gerai mokamų darbo vietų ne tik energetikoje, bet ir nuo jos funkcionavimo kokybės priklausančiuose verslo bei pramonės sektoriuose. Nors apie tai buvo kalbama itin aiškiai, be to, ir nemokamai transliuojamose sesijose (tuo galite įsitikinti peržvelgę vieną iš jų, kurioje dalyvavo žinomiausi Lietuvos ekonomistai bei ekspertai ir kurią aš asmeniškai moderavau https://youtu.be/BCxJ1qgd6f4), Lietuvos žiniasklaida ir socialiniai tinklai, mus supantis informacinis laukas šioms mus vienyti turinčioms įžvalgoms iš esmės liko kurčias.

Kodėl?

Tikriausiai todėl, kad šviesti ir vienyti yra daug sunkiau nei skelbti tai, kas generuoja didesnį skaitomumą, net jei tai ir trolių brudas ar straipsniai apie tikrą arba žiniasklaidos dirbtinai iškeliamą elitą. Tad tos jėgos, kurios nori užtrolinti pažangą ir neleisti mums susitarti dėl sprendimų, būtinų stipriai valstybei, dirba nuolat, o kovojančiųjų su jomis ir bandančiųjų jas įveikti yra žymiai mažiau nei tų, kurie trolinimą išnaudoja kaip reitingus didinančią priemonę

Kokį smūgį leidžiame suduoti mūsų valstybei, nes nerealizavome aiškių vizijų, atsakyti labai sunku, tačiau neabejoju, kad kalbame apie milijardus. Negana to, kai neseniai nuskambėjo skandalas dėl biurokratijos, su kuria susidūrė viena pažangiausių Lietuvoje bendrovių „Teltonika“, ar tai turėjo mus nustebinti? Juk jei nėra aiškių ekonominių nacionalinius Lietuvos interesus reprezentuojančių vizijų, jei jos skandinamos informaciniame triukšme ir niekas jų negina, tada visai logiška, kad įtaką perima tie politikai ir tie biurokratai, kuriems tokių vizijų ir nereikia, nes jie turi savo vizijas, tik šios dažnai labai skiriasi, nes yra gerokai artimesnės kapitalui, o ne valstybei.

Tad svarbiausias klausimas pasitinkant 2025-uosius, kai turėtume daryti viską, kad stiprėtų mūsų valstybė, augtų ekonomikos potencialas, piliečių gerovė ir gynybos finansavimas, yra šis: ar mes tarsimės dėl vizijų? Ar mums tai rūpės? Ar rasime jėgų pakilti virš asmeninių interesų ir pasirūpinti bendrais, susijusiais tiek su valstybės, tiek su moterų gynyba nuo tų, kurie prieš jas smurtauja, jomis naudojasi ir jas žudo?

Manau, kad turime, tiksliau – privalome, todėl metiniame žurnalo „Valstybė“ numeryje pasistengsiu, kiek turėsiu jėgų, kuo tiksliau identifikuoti tas Lietuvos ekonomikos ir valstybės stiprinimo kryptis bei principus, kuriuos privalome puoselėti ir ginti. Atiduosime visas likusias jėgas, kad suvienytume bent kiek patriotiškesnį Lietuvos politikos, verslo ir visuomenės elitą 𝟐𝟎𝟐𝟓 𝐦. 𝐤𝐨𝐯𝐨 𝟏𝟗 𝐝. 𝐯𝐲𝐤𝐬𝐢𝐚𝐧𝐜̌𝐢𝐚𝐦𝐞 „𝐋𝐢𝐞𝐭𝐮𝐯𝐨𝐬 𝐃𝐚𝐯𝐨𝐬𝐨“ 𝐟𝐨𝐫𝐮𝐦𝐞, kuriame stengsimės, kad svarbiausių tikslų viešinimas ir telkimas jų siekti virstų tokia galia, kurios negalėtų užgožti sąmoningai sėjantieji pyktį, priešpriešą ir pučiantieji informacinę miglą.

Šių tikslų siekdami atiduosime paskutines jėgas, net ir matydami, kaip sunku priešintis destrukcinėms jėgoms ar įkvėpti politikos bei verslo elitą ne veikti patogiai ir savo naudai, o siekti didžiausios naudos valstybei.

Kodėl? Nes dabartinis Rusijos karas Ukrainoje, nors, tikėtina, rims, jau prasideda pasiruošimas naujam. Kuo daugiau smūgių leisime suduoti mūsų valstybės ekonomikai, kuo daugiau valstybei naudingų vizijų leisime pakeisti privačiomis, tuo didesnė bus tikimybė, kad mūsų valstybės lauks mirtis. O tada istorikai, kaip kandidato į ministrus atveju – teisėtvarkos pareigūnai, galės labai ilgai aiškintis, ar valstybė pati nusišovė, nes buvo per silpna, ar ją nušovė, nes niekas jos negynė.

Noriu tikėtis, kad 2025-ieji taps vienijimosi metais, kad sutarsime ir įgyvendinsime vizijas, kurios padės stiprinti Lietuvos ekonomiką, skatinti technologinę pažangą, didinti socialinį teisingumą ir vienybę bei stiprinti gynybą. Ar šio tikslo pasieksime, priklausys nuo kiekvieno iš mūsų: ar tenkinsimės skęsdami informaciniame triukšme ir rūpinsimės sau naudingomis ir patogiomis vizijomis, ar vis dėlto rasime jėgų ginti tas, kurios naudingiausios mūsų valstybei?

To visiems ir linkiu artėjančiais 2025 metais!

Eduardas Eigirdas

Žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas ir vyr. redaktorius

„Lietuvos Davoso“ forumo iniciatorius

Panašūs straipsniai: