Laisvai prieinami straipsniai

PATRIOTO UŽRAŠAI // 2024-05-23 2024 m. gegužės 22 d. Eduardas Eigirdas

Ar neturėtų stebinti tai, kad susitikęs su seksualines mažumas ir jų teises remiančiu Joe Bidenu popiežius Pranciškus demonstravo neslepiamą džiaugsmą, o susitikęs su Donaldu Trumpu, kuris seksualinėms mažumoms yra itin griežtas, – tokį akivaizdų liūdesį? Kaip galima paaiškinti tokį popiežiaus Pranciškaus elgesį? Kokią žinią jis siunčia pasaulio, taigi – ir Lietuvos, žmonėms?

Manau, jog atsakymas yra akivaizdus: visame pasaulyje prisidengdami katalikų religija ir kova su seksualinėmis mažumomis į valdžią braunasi politikai, verslininkai, ciniškų įtakos grupių ar kapitalo jėgų atstovai, nešantys godumą, puikybę, tamsą, karą ir žudynes. Geriausias tokios religinės lyderystės pavyzdys yra Vladimiras Putinas: jis nuolat skelbiasi krikščionybės ir, žinoma, tradicinių šeimų gynėju, tačiau tuo pat metu per pasaulį neša skausmą, griovimus ir mirtį.

Deja, Lietuvoje mes apie tai nedrįstame kalbėti net šiais metais, kai vyksta svarbiausi mūsų šaliai – prezidento ir Seimo – rinkimai. Nors rinkimams Lietuvoje daug įtakos turės faktas, kad mūsų šalyje katalikai skatinami matyti tik seksualines mažumas ir pagal tai spręsti, kuris politikas geras, o kuris – blogas, ir nesivargina pažvelgti popiežiaus Pranciškaus akimis ir pasistengti pamatyti, kad prisidengę kova su LGBT ir jų pilietinių teisių neigimu į valdžią Lietuvoje braunasi visas tuntas donaldų trumpų, net ir atvirai palaikančių didžiausią kovotoją su LGBT – mirtį nešantį V. Putiną.

Kodėl tokie politikai ar juos remiančios kapitalo jėgos yra pavojingos? Kodėl pavojingas D. Trumpas? Apie tai būtų galima kalbėti labai ilgai, tačiau pasistengsiu kuo trumpiau. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. D. Trumpas, būdamas valdžioje ir, manau, atvirai reprezentuodamas naftos korporacijų interesus, stabdė atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, žaliąją ekonomikos transformaciją ir su ja susijusią technologinę pažangą. Dėl to šiandien Kinija yra pasiruošusi pagaminti daugiau nei pusę visam pasauliui reikalingų automobilių ir dominuoti elektromobilių rinkoje. Kad apgintų JAV ekonomiką, J. Bidenas Kinijos automobilių importui įvedė 100 proc. siekiančius mokesčius. Dėl laiku D. Trumpo neįgyvendintų investicijų, ginant naftos korporacijų pelnus, pažanga nebuvo skatinama, todėl šiandien demokratiniam pasauliui tenka didinti konfrontaciją su Kinija, taigi, jei tokia demokratijų pažangai nepalanki politika kartosis, neišvengiamai lauks naujas karas – Kinijos invazija į Taivaną. Dar svarbiau tai, kad tokiu būdu susiformuos pavojingiausias momentas šiame šimtmetyje, kada Rusijai gali būti naudinga smogti Lietuvai (apie tai rašiau metiniame žurnalo „Valstybė“ numeryje).

Visa tai suvokiant akivaizdu, kad demokratijose turėtų stiprėti jėgos, sieksiančios technologinės ir socialinės pažangos, kurios vienytų piliečius, kad šie orientuotųsi į pažangą ir ją remtų, o ne jėgos, kurios rūpintųsi kapitalo grupių, tarp jų – ir naftos korporacijų ar oligarchijos, kurios nemaža dalis užaugo padedama Maskvos, interesais. Šios grupės savo įtaką išnaudoja tam, kad užvaldytų teisinę sistemą ir žiniasklaidą, kad kontroliuotų ir valdytų visuomenę ir valstybę. Privalome suprasti, kad jei būtinos pažangos, kuri stiprintų demokratijas, o ne kapitalo grupes, nebus, jei prisidengę kova su LGBT laimės tie, kurie aptarnaus galingas įtakos ir kapitalo grupes, o ne stengsis realizuoti būtiną pažangą, kapitalo valdytojai tikrai uždirbs milijardus, tačiau pasaulio ir, tikėtina, mūsų Tėvynės, lauks naujas ir dar didesnis karas.

Manau, kad būtent tai suvokė popiežius Pranciškus, stovėdamas šalia D. Trumpo: matė ateitį su trumpais, kurioje milžiniškas karas taps neišvengiamas, o jo ugnyje paskęs ne tik Ukraina, bet ir Taivanas, o gal ir Lietuva. Tik mes nieko nematome, nes į vykstančią kovą tarp gėrio ir blogio net nebandome žvelgti Pranciškaus akimis. Mes žvelgiame ciniškų įtakos grupių ir žiniasklaidos mums įstatytomis akimis, kai vienintelis pavojus, kurio turi bijoti ir prieš kurį rinkimuose turi balsuoti doras katalikas, yra seksualinės mažumos. Gali balsuoti kad ir už vietinį trumpą, buvusios sovietinės nomenklatūros, net represinių sovietinių struktūrų atstovą, net ir už tuos, kurie šiandien kolaboruoja su Ponu Mirtimi, tai yra V. Putinu, – užtenka tik to, kad toks veikėjas kaip V. Putinas pasiskelbtų krikščioniškų vertybių ir tradicinės šeimos gynėju.

Tai neturėtų stebinti. Juk Rusija ir jos sąjungininkai visame pasaulyje stengiasi skleisti įtaigas, kurios Kristaus meilę artimui transformuotų į Bažnyčios išnaudojimą stengiantis užvaldyti pilietines demokratijas – supriešinti Bažnyčią su seksualinėmis mažumomis ir pilietine demokratija.

Gal kiek stebinti turėtų tai, kad susidaro įspūdis, jog mes Lietuvoje net nebandome šiam blogiui priešintis. Tarsi nematytume popiežiaus siunčiamų ženklų ir negirdėtume Kristaus žodžių. Pavyzdžiui, kai fariziejai bandė Kristų ir klausė jo, ar valia mokėti mokesčius ciesoriui, ar ne, Kristus atsakė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Tačiau kai šiandien krikščionys yra bandomi tuo, ar pilietinėje demokratijoje suteikti teises bendrapiliečiams gėjams ir lesbietėms, mes neatsakome: „Atiduokime piliečiams tai, kas jiems priklauso pilietinėje demokratijoje, o Dievui – tai, kas priklauso Dievui.“ Mes pasiduodame gundymui ir sakome: „Neatiduokime, neleiskime, nemylėkime, atstumkime.“ Rūpinkimės ne Bažnyčia, ne Kristaus meilės artimui sklaida, o tuo, kaip nugalėti pilietinę visuomenę. Net nekreipiame dėmesio į tai, kad didžiausi krikščionių sąjungininkai šiame pergalingame kelyje yra šių laikų fariziejai – dažniausiai trumpistai, oligarchinių ir sovietinių klanų atstovai bei V. Putino mafija. Būtent jie yra tie, kurie pasiekę šią pergalę įtakodami krikščionis, nori užvaldyti mūsų pilietinę demokratiją ir nuvesti ją į tą siaubingą ateitį, kokią su tokiais nugalėtojais, manau, mato popiežius Pranciškus, stovėdamas šalia D. Trumpo.

Ar mes galime šiems interesams, šiam gundymui ir krikščionybės išnaudojimui darant įtaką Lietuvos pilietinei demokratijai pasipriešinti? Jei kalbame apie šiuo metu vykstančius prezidento rinkimus, manau, kad jau tikrai ne. Juk, kaip rašiau ankstesniuose komentaruose, žiniasklaidos skleidžiamų melagingų ekonominių įtaigų galia buvo milžiniška, kaip ir demokratinių provakarietiškų politinių jėgų bei jų lyderių dergimo mastas. Demokratinės jėgos ir jų rėmėjai neišdrįso priešintis ir apsimetė, kad nieko nemato, todėl rinkimų baigtis buvo nulemta jau prieš metus. Mūsų tikėjimo išnaudojimas šį rezultatą tik įtvirtina, bet jo nenulemia, o artėjančiuose Seimo rinkimuose gali ir nulemti. Būtent todėl apie tai rašau šiandien, prieš antrąjį prezidento rinkimų turą. Galbūt matydami jo rezultatus ir tai, kaip jiems vykstant buvo naudojamasi krikščionybe, rasite jėgų susimąstyti, apgalvoti ir nebeleisti šių laikų fariziejams paveikti Lietuvos krikščionių ir taip nulemti artėjančių Seimo rinkimų baigtį?

Žinoma, atsižvelgiant į mus informacinėje erdvėje supančias informacines įtaigas, itin palankias trumpistams, putinistams, oligarchams ir buvusiai sovietinei nomenklatūrai, kaip ir į demokratinių jėgų bei jų rėmėjų silpnumą, o dažnai – ir bailumą (apie tai rašiau ankstesniame komentare), krikščioniams ryžtis matyti ne tik LGBT, bet ir D. Trumpo ar V. Putino draugus, bandančius užvaldyti valstybę, yra labai sunku.

Tačiau ar tai, kad provakarietiškos demokratinės jėgos ir jų atstovai tyli, katalikus turėtų priversti taip pat ramiai stebėti, kaip išnaudodamos krikščionybę nomenklatūrinės, trumpistams, o dažnai ir putinistams draugiškos pajėgos ims ir Seimą? Kairėje jos įsitvirtins visų pirma dėl melagingų Lietuvos žiniasklaidos skleidžiamų įtaigų ir dėl to, kad į Lietuvos socialinius tinklus ir naujienų portalų puslapius įsileidžiami Kremliaus troliai ir botai, o dešinėje įsitvirtins pasinaudodamos krikščionybės kova su pilietine demokratija ir ją ginti galinčiomis demokratinėmis politinėmis jėgomis.

Taip dėl Bažnyčios susipriešinimo su LGBT ir pilietine visuomene bei demokratiniais Vakarais Lietuvoje formuojasi aplinka, idealiai palanki trumpistams, komunistams ir net putinistams didžiajai daliai rinkėjų į savo pusę palenkti. Kartu taip silpninamos vakarietišką pilietinę demokratiją reprezentuojančios politinės jėgos ir eliminuojamos jų galimybes laimėti šiuos ir,manau, kitus prezidento ir Seimo rinkimus. Tai suvokiant labai liūdna stebėti demokratinių jėgų ir jų rėmėjų neįgalumą ginti demokratiją ar bent jau remti tokius kaip aš, kurie tai daro. Jie vis randa kuo pasidžiaugti, kaip pasidemonstruoti socialiniuose tinkluose, apie ką padiskutuoti, bet jokiu būdu nedrįsta priešintis demokratiją ir juos pačius traiškančiam žiniasklaidos ir informaciniam volui, kuris, kad ir kaip liūdna, šiandien yra padabintas krikščionybės rėmėjų vėliavomis.

LGBT atstovai taip pat vargu ar mums padės įveikti donaldus trumpus ir jų sąjungininkus. Tačiau ne todėl, kad LGBT bendruomenė yra pagrindinis taikinys, todėl jiems gana sunku moralizuoti krikščionis, kad religija Lietuvoje yra išnaudojama tam, kad būtų užvaldyta pilietinė demokratija. Svarbiausia priežastis, mano nuomone, yra ta, kad ir jie, lygiai kaip pažangieji konservatorių ir liberalų gerbėjai, kol kas nėra linkę persistengti nei dėl Lietuvos, nei dėl savęs. Apie tai sprendžiu iš to, kai matau, kaip artėjant antrajam prezidento rinkimų turui populiariausiame naujienų portale informuojama apie LGBT organizuojamas eitynes ir jau trečią dieną prie šio straipsnio kabo komentaras, kuriame rašoma: „Bet štai tiems, vaivorykštiniams ligoniams,reikia ant viso svieto šaukti: „Aš sergu!!…“, tačiau tiek LGBT atstovai, tiek ir Vakarų verslo atstovai, teigiantys, kad remia seksualines mažumas, solidarizuojasi su konservatorių ir liberalų politikų bailumu ir apsimeta, kad šių siaubingų įtaigų ir dergimo, kurio tikslas – koduoti visuomenei nuostatas, nukreiptas prieš LGBT bendruomenę ir pilietinę demokratiją, nemato. Nes kovoti paraduose ar savo socialiniuose burbuluose yra daug saugiau ir linksmiau nei drįsti susipriešinti su dominuojančiomis galiomis, taip pat ir žiniasklaidoje, kurios siekia valdžios, o tave skandina informaciniame purve, kad užvaldytų valstybę.

Taigi, pagalbos nebus, Kristų mylintys katalikai turės patys vaduotis iš įtaigų lauko, kuriame prisidengdami kova su LGBT Lietuvoje valdžią į savo rankas stengiasi imti tie, kurie yra galingiausi, bet nebūtinai padoriausi, o gal net yra pavojingiausi mūsų valstybės saugiai ateičiai.

Ar gali būti, kad Lietuvos katalikai susimąstys ir pradės labiau bijoti, kad rinkimus gali laimėti tie, kurie rūpinasi savimi ir savo aplinka bei valstybės ir piliečių valdymu, o ne bendru gėriu ir saugia valstybės ateitimi? Netikiu, nes matau, kaip galingai veikiama stengiantis, kad kiekvienas doras katalikas taptų šių laikų fariziejų bendražygiu. Iš šios galios lauko vaduotis labai sunku net ir patiems drąsiausiems (beje, dažnai būtent katalikai tokie ir yra). Ne veltui man kartu su bendražygiu Almantu Gliožeriu stengiantis vienyti Lietuvą kovai su Rusijos koncernais„Gazprom“ ir „InterRAO“, daugeliui politikų su šiomis jėgomis kolaboruojant, o verslui bijant šią kovą remti, dažniausiai būtent krikščionys verslininkai įveikdavo baimę ir ryždavosi mus remti. Liūdna, bet vykstant Rusijos karui Ukrainoje ši galia silpsta, nes darant įtaką ne tik visuomenei, bet ir Lietuvos elitui, taip pat ir tiems, kurie išpažįsta krikščioniškas vertybes, veikiama labai kokybiškai – vos ne kiekvienas asmeniškai apsupamas ir įtikinamas veikti išvien su fariziejais, kad iš viso Kristaus mokslo liktų tik priešprieša su gėjais ir lesbietėmis bei su pilietine demokratija. Taigi, vis daugiau šviesių katalikų pasiduoda, stengiasi nematyti to, kaip išnaudojamas jų tikėjimas, užmerkia akis prieš naftos mylėtojo D. Trumpo ir kruvinojo V. Putino, jų draugų bei sąjungininkų keliamą pavojų, ir stengiasi, kaip moko fariziejai, matyti tik vieną blogį – LGBT bendruomenę. Taigi, elgiasi priešingai nei popiežius Pranciškus: šypsosi D. Trumpui ir piktai kaip į didžiausią blogį žvelgia į J. Bideną. Rūpinasi, kaip jie atrodys tikslingai aplink juos suformuotoje farizietiškoje realybėje, o ne tuo, kaip ginti savo valstybės ir žmonių saugią ateitį, savo pilietinę demokratiją ir savo religiją nuo išnaudojimo.

Kodėl aš tai rašau, nors neturiu net vienos tūkstantosios garstyčios grūdelio dydžio tikėjimo, kad man pavyks paskatinti krikščionis pasipriešinti fariziejams ir nepadėti trumpams?Tikriausiai todėl, kad tikiu į Dievą, tikiu, kad jam nėra neįmanomų dalykų, bet labiausiai todėl, kad žvelgdamas į popiežiaus Pranciškaus akis matau tą siaubą, kurį žmonijai ir ypač Lietuvai gali atnešti pilietinės demokratijos nuosmukis ir trumpistinė ateitis.

Pažįstu save ir žinau, kad jei ši ateitis kitą dešimtmetį mus ištiks, man nepavyks apsimesti, kad nesupratau kylančio pavojaus,imti ir nusiplauti rankas, matant į pražūtį vedamą Lietuvą. Štai kodėl turiu rašyti ir bent pabandyti, net jei stengdamasis ginti tai, kas yra svarbiausia, jaučiuosi nevertas, žiauriai prisidirbęs, susimovęs, silpnas ir nuodėmingas žmogus. Tačiau aš tikiu, kad turime stengtis mylėti, turime stengtis vienytis vedami meilės ir siekdami bendro gėrio, nes būtent toks yra tikėjimas į Kristų, kuris mane stiprina ir leidžia džiaugtis tuo, kad esu.

Eduardas Eigirdas

Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas ir vyr. redaktorius