Laisvai prieinami straipsniai

PATRIOTO UŽRAŠAI / 2024-05-17 Eduardas Eigirdas

Ingrida Šimonytė antrajame LR prezidento rinkimų ture ir vėl bus sutriuškinta Gitano Nausėdos, tikėtina, rezultatu 70 ir 30 procentų. Į tai jos rėmėjai reaguoja taip: „Na, tai visai normalu.“ G. Nausėda pučiasi, kad sutriuškins 75 proc., o į tai I. Šimonytės rėmėjai reaguoja taip: „Na, seniuk, gal tu čia jau perlenki.“ Tiek pirmu, tiek antru atveju kartu su kairiaisiais, liberalais ir radikalais jie reaguoja taip, tarsi tai būtų normalu: „Ar gali būti kitaip? Juk tai – I. Šimonytė!“ Tarsi kalbėtume apie rinkimus Hondūre, Zimbabvėje, Rusijoje arba matijošaitiniame Kaune, o ne demokratinėje valstybėje.

Pažvelkime į JAV ar Lenkiją. Šiose šalyse kairiųjų ir dešiniųjų remiamų kandidatų pergalę antrajame prezidento rinkimų ture dažniausiai lemia keli procentai balsų, o Lietuvoje antrajame ture pergalę lems 30, 40, o gal, kaip tikisi Gitanas, ir 50 procentų rinkėjų balsų, ir visiems viskas yra gerai. Nors tikrai nėra nei gerai, nei normalu, atvirkščiai – tai, ką matome, yra labai pavojinga tiek demokratijai, tiek mūsų valstybės ateičiai.

Tačiau pradėkime nuo pradžių. Pakalbėkime apie tai, kaip tokie rinkimai ir jų rezultatai yra modeliuojami, kas užtikrina tokio modeliavimo sėkmę, kaip būtų galima tokiam modeliavimui pasipriešinti ir kodėl nesipriešinama. O svarbiausia – pakalbėkime apie tai, kokį pavojų tai kelia Lietuvos valstybei ir ką turime daryti, kad užtrolinti rinkimai nevirstų užtrolinta valstybe.

Pradėkime nuo to, kaip tai yra įmanoma. Atsakymas labai paprastas. Kaip minėjau viename ankstesnių komentarų, svarbiausia yra daryti įtaką žiniasklaidai, dažniausiai naudojantis stambiojo kapitalo grupių galia ir užtikrinant, kad ji netransliuotų teigiamos informacijos apie I. Šimonytę ir jos vadovaujamos Vyriausybės veiklą. Na, o jei tokia informacija ir prasprūstų, ji iš karto būtų negailestingai paskandinama neigiamų nuomonių ir oponentų komentarų sraute. Antras žingsnis – žalios šviesos prokremliškiems veikėjams socialiniuose tinkluose uždegimas, kai net akivaizdžiai Rusijai naudingos įtaigos liejasi plačia upe, o atsakingos institucijos ne tik joms nesipriešina, bet ir neįspėja visuomenės apie tokią veiklą. Taigi, daugeliui žmonių, ypač sunkiau gyvenančių, įteigiamas klaidingas realybės ir ekonominių procesų vaizdas, ir didelė dalis jų pradeda galvoti, tiksliau – nuoširdžiai įtiki, kad vienintelis kelias į gerovę ir iš esmės vienintelis sprendimas, kuris juos skiria nuo gerovės, yra I. Šimonytės iškrapštymas iš valdžios.

Paskutinė būtina sąlyga, užtikrinanti, kad šios dvi įtakos sėkmingai nulemtų rinkimų baigtį, yra susijusi su būtinybe, kad I. Šimonytės rėmėjai, kaip ir visos centro dešinės demokratinės politinės jėgos, turi būti bailūs, bestuburiai, o gal ir beki….. zuikiai puikiai, nesipriešinantys šiam procesui. Taip dėl žiniasklaidos ir socialinių tinklų skleidžiamų įtaigų, kurioms niekas nesipriešina ir kurių niekas nedemaskuoja, dar prieš prasidedant oficialiai rinkimų kampanijai nulemiama rinkimų baigtis. Kairiųjų, nomenklatūrinių, oligarchinių ar net prokremliškų jėgų atstovai gali būti visiškai ramūs, kad antrajame ture mažiausiai du trečdaliai žmonių balsuos už bet kurį šioms jėgoms priimtinesnį kandidatą, kad tik rinkimų nelaimėtų I. Šimonytė.

Apie tai, kaip tokiam modeliavimui galima priešintis, jau ne kartą rašiau, bet pakartosiu dar kartą. Likus metams iki praėjusių prezidento rinkimų susitikau su Gabrieliumi Landsbergiu ir informavau, kad jei nenori, kad I. Šimonytė antrajame ture būtų sutriuškinta, turi pasistengti rasti partijoje bent vieną drąsesnį patriotą, kuris drįstų matyti, kaip žiniasklaida įsileidžia, toleruoja ir iš esmės aptarnauja trolius, žeminančius, niekinančius ir dergiančius I. Šimonytę. Taip pat būtina stengtis priešintis milžiniškam srautui melagingų ekonominių įtaigų, kurių tikslas – kuo daugiau žmonių įteigti, kad I. Šimonytė yra didžiausias blogis. Deja, tokio drąsuolio, kuris matytų informacinėje erdvėje dominuojančias įtakas ir įtaigas, nei konservatoriai, nei liberalai nerado. Neatsirado nė vieno politiko, kuris būtų turėjęs drąsos, tvirtesnį stuburą ar ir kitų drąsai reikalingų organų ir būtų nuosekliai bandęs visuomenę įspėti, kad rinkimams daroma įtaka. Kuris būtų kėlęs klausimą, kodėl leidžiama veikti Kremliaus troliams ir botams, kodėl Lietuvos žiniasklaida teigiamą informaciją apie I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės veiklą būtinai palydi atvirų durų diena, kai suteikiama erdvė visiems, norintiems ant šios informacijos nusituštinti. Deja, nei prieš praėjusius prezidento rinkimus, nei per šiuos rinkimus tokių drąsuolių ar bent vieno drąsuolio Lietuvoje neatsirado. O kai nėra net ir minimalaus pasipriešinimo, piliečių smegenys, kaip ir demokratinių centro dešinės jėgų reitingai buvo be mažiausio gailesčio išprievartauti, visiems draugiškai apsimetant, kad tai yra visiškai normalus politinis procesas, kad piliečiai, kurie masiškai balsuoja prieš dešiniuosius ar konkrečiai prieš I. Šimonytę, tai daro ne todėl, kad yra paveikti informacinės erdvės skleidžiamų įtaigų, o todėl, kad, tarkim, G. Nausėda yra aukštesnis ir, kaip visiems plačiai žinoma, gražesnis.

Sutikite, visa tai labai panašu į bailumą, geriau renkantis pralaimėti ir saugiai pasitraukti į opoziciją, kaltę dėl pralaimėtų rinkimų nurašant mistinei ir sunkiai suvokiamai piliečių sąmonei, nei stoti į kovą su nomenklatūrinėmis, o gal ir oligarchinėmis bei prokremliškomis jėgomis, besiremiančiomis Kremliaus botais, ir, aišku, ypač su visą šią galią remiančia žiniasklaida. Tai būtų liūdna, net būtų galima demokratines politines jėgas dėl tokio bailumo kaltinti – juk Ukrainoje vyksta karas, ten žmonės žūsta už laisvę, mūsų disidentai nepasiduodavo net kankinami KGB, partizanai stojo į kovą su visa Josifo Stalino imperija, o laisvoje Lietuvoje politikai drebina kinkomis ir nedrįsta net pasakyti, kad mato, kaip jų partijas ir lyderius į melagingų įtaigų „brudą“ sugrūda per juos važinėjantis informacinis volas.

Deja, nėra lengva politikus kaltinti, nes jie nėra vieniši. Analogiškai elgiasi ir visi jų rėmėjai, su didžiausiu pasididžiavimu feisbuke skelbiantys, kad balsuoja už I. Šimonytę, ir tuo pat metu apsimetantys, kad nemato, kaip žiniasklaida, o ką jau kalbėti apie Kremliaus botus, iš jų kandidatės artėjant rinkimams gamina politinių reitingų rėtį. Net dar blogiau – užuot, kaip nuolat raginau, radusi jėgų ir vienijusis su mumis, kad padėtų mums ar ieškotų kitokių būdų, kaip šviesti Lietuvos visuomenę ir neleisti jos paskandinti melagingose įtaigose, dažniausiai vadinamoji pažangi visuomenės dalis yra užsiėmusi kitu darbu – savo socialinio burbulo ir savo pačių informaciniu bei emociniu apsitarnavimu. Taigi, užuot padėję kovoti su destrukcinėmis įtaigomis ir neleidę klaidinti didelės dalies piliečių, kurie ir nulemia rinkimų baigtį, pažangiečiai ar, kaip juos vadina nomenklatūrai ir oligarchijai artimi komentatoriai, užingridiniai tenkinosi savo vertybiškumo demonstravimu ir beveik visų, kurie yra kitoje pusėję ar balsuoja už kitus kandidatus, menkinimu. Tiesiog lenktyniavo, kuris kokybiškiau ir linksmiau iš jų pasišaipys. Taigi, užuot rūpinusis klaidinamais, melagingose destrukcinėse įtaigose skęstančiais Lietuvos žmonėmis, kuriuos Kremliaus ir vietinės oligarchinės bei nomenklatūrinės pajėgos kvailina, pažangioji Lietuvos visuomenės dalis tuos žmones nuolat vadino kvailiais. Belieka I. Šimonytės šalininkų paklausti: ar egzistuoja kitoks veikimo būdas, kuris būtų galėjęs efektyviau paskatinti tuos melagingų įtaigų paveiktus piliečius, kuriuos Jūs apleidote ir dar vadinate kvailiais, ateiti į rinkimus ir balsuoti prieš I. Šimonytę? Manau, kad tokio būdo nėra, o visa ši situacija tiesiog siaubingai apgailėtinai liūdna.

Kodėl? Jei bent trumpam sustotumėte ir susimąstytumėte, suprastumėte, kad būtent Jūs, pažangieji, ir esate labiausiai iškvailinti savo prisitaikėliškumo, abejingumo ar bailumo. Juk visų pirma Jūsų remiama kandidatė I. Šimonytė jau yra pasmerkta būti sutriuškinta antrajame ture. Ir tai – tik pradžia. Negana to, žiniasklaidai įsileidus trolius ir toleruojant Rusijos botų įtaką rinkimams, tai padėjo iškilti radikaliems Rusijai naudingas įtaigas skleidžiantiems veikėjams, tad beliko juos priešpriešinti G. Nausėdai, ir po pusmečio didelė dalis užingridinių net nepastebės, kaip kartu su žiniasklaida pradės džiaugtis, kad prezidentu išrinktas G. Nausėda – juk jis yra atsvara tokiems kaip Eduardas Vaitkus, taip net nesuprasdami ar nenorėdami suprasti, kad dėl tokios priešpriešos dalis kairės bus atiduodama prokremliškiems veikėjams, o dešinėje pozicijas sustiprins G. Nausėda ir jam artimesnės jėgos. O jų tokia mylima I. Šimonytė su visomis demokratinėmis centro dešinės jėgomis bus nustumta tolyn į dešinę. Taip bus užtikrintas jų sutriuškinimas ir artėjančiuose Seimo rinkimuose, kaip ir turbūt dar kituose Seimo bei prezidento rinkimuose. Manau, jog tai jau leidžia teigti, kad demokratinių jėgų ir jų rėmėjų bailumas ar, geriausiu atveju, abejingumas kelia grėsmę ne tik jų pozicijoms Lietuvos politikoje, bet ir Lietuvos valstybei.

Kodėl? Pabandysiu paaiškinti kuo trumpiau. Vykstant Rusijos karui Ukrainoje, kai Lietuva turėtų orientuotis į maksimalią pažangą, būtent demokratinės jėgos turėtų iš visų jėgų kovoti už tokią pažangą ir susipriešinti su nomenklatūrinėmis, oligarchinėmis ir prokremliškomis jėgomis, kaip ir su jas traiškančiu informaciniu volu. Taip politinė konkurencija būtų skaidresnė, labiau orientuota į būtiną pažangą, o melagintų įtaigų paveiktų žmonių būtų gerokai mažiau. Taip augtų galimybė I. Šimonytei laimėti prezidento rinkimus, o jei ji ir pralaimėtų, tai minimaliu skirtumu, ir sukauptą rinkėjų pasitikėjimą galėtų transformuoti į pergalę Seimo rinkimuose. O kai šiandien demokratinės jėgos ir jų rėmėjai kapituliuoja be kovos, turėsime situaciją, kai artėjant Seimo rinkimams bei formuojant priešpriešą tarp atvirai Rusijai ar Kinijai naudingas įtaigas skleidžiančių veikėjų ir G. Nausėdos bus orientuojamasi ne į maksimalią pažangą, o į maksimalų dugną. Kai minimali ekonominė, technologinė, socialinė ar gynybinė pažanga, kuri bus realizuojama valstybėje, bus pateikiama kaip milžiniška G. Nausėdos pergalė, palydima žiniasklaidos ditirambais prezidentui ir ordinų dalybomis. Kodėl? Nes jo veikla bus lyginama ne su maksimalia pažanga, kuri yra būtina, norint kurti saugią ateitį Lietuvos žmonėms ir valstybei, o su E.Vaitkaus ir panašių veikėjų siūlomu dugnu.

Tokioje aplinkoje labai išaugs tikimybė, kad Lietuvoje nebus priimta daugybė sprendimų, kurie užtikrintų būtiną pažangą ir saugią ateitį mūsų valstybei. Apie tai išsamiai rašysiu žurnalo „Valstybė“ pažangos numeryje, kuris, tikiuosi, pasirodys liepos pradžioje.

Žinoma, negalima atmesti tikimybės, kad kaip G. Nausėda nustebino po praėjusių prezidento rinkimų, kai iš tikrai inteligentiško ir pažangaus ekonomisto virto arogantišku, matijošaitinę aplinką toleruojančiu politiku, taip jis gali nustebinti ir po šių rinkimų. Teoriškai gali būti, kad norėdamas laimėti šiuos rinkimus G. Nausėda turėjo suartėti su nomenklatūra ir jai artima oligarchija gerokai labiau, nei pats to norėjo, bet po šių rinkimų, kai nebereikės galvoti apie perrinkimą, gal tam, kad Lietuvos piliečius telktų pažangai, jis ryšis skirti gerokai daugiau jėgų? Bent jau tiek, kiek šioje kadencijoje skyrė tam, kad susipriešintų su konservatoriais ir skaldytų visuomenę. Visko gali būti, tačiau akivaizdu, kad jei informacinė aplinka nesikeis ir didelė dalis piliečių skęs melagingose ekonominėse įtaigose, nesiekti būtinos pažangos bus gerokai lengviau nei jos siekti, todėl tikimybė, kad G. Nausėda orientuosis į maksimalius tikslus, bus gerokai mažesnė, o ilgalaikiai pavojai mūsų valstybei – gerokai didesni.

Taigi, galima teigti, kad demokratinių jėgų ir jų rėmėjų atsipūtimas ir kapituliavimas ne tik užtikrino I. Šimonytės sutriuškinimą antrajame prezidento rinkimų ture, bet ir gerokai padidino tikimybę, kad demokratinės jėgos bus sutriuškintos Seimo rinkimuose, bei riziką, kad Lietuvoje nebus realizuota pažanga, būtina siekiant kurti saugią ateitį mūsų žmonėms ir mūsų valstybei.

Todėl atvirai klausiu Jūsų, gerbiami Lietuvos patriotai, I. Šimonytės rėmėjai, konservatoriai, liberalai, demokratinių jėgų atstovai ir rėmėjai, gal metas nustoti drebinti kinkomis ir savo bailumą kompensuoti aršiu patriotizmo ir kritikos kitaip mąstantiesiems demonstravimu socialiniuose tinkluose? Gal metas pradėti rūpintis savo šalimi, bent jau pabandyti priešintis destrukcinei įtakai ir vienyti Lietuvos žmones siekti pažangos, būtinos mūsų valstybei?

Tiesa, galite kelti klausimą, kodėl turėtumėte su mumis vienytis, jei mūsų informacinė įtaka nėra pakankama esamai informacinei aplinkai pakeisti. Jūs teisūs. Taip iš tiesų yra, bet tik todėl, kad Jūs mūsų neremiate. Mes kiekvieną mėnesį skiriame nuo 20 iki 30 kartų daugiau lėšų tam, kad viešintume mūsų įžvalgas, tokias kaip šiame komentare, nes neabejojame, kad jos yra labai svarbios mūsų demokratijai, valstybei ir jos stiprėjimui, nei iš Jūsų gauname paramos platformoje „Contribee“. Nors juk turėtų būti atvirkščiai, tai Jūs, pažangieji ir Lietuvos patriotai, turėtumėte skirti 20 ar 30 kartų daugiau, nei mes galime skirti, kad sustiprintumėte Lietuvos demokratiją, skaidrintumėte informacinę aplinką ir skatintumėte visuomenės orientavimąsi į pažangą. Tačiau taip nėra ir, nemeluosiu, nežinau, ar tai įmanoma pakeisti, nes tenkintis socialiniuose tinkluose demonstruojamu savo teisingumu ir patriotiškumu šaipantis iš melagingų įtaigų paveiktų kvailelių yra daug lengviau ir linksmiau nei ryžtis kovoti su melagingomis įtaigomis ir rinkimų modeliavimu – ne demonstruotis I. Šimonytės lyderystės fone, o šią lyderystę ginti.

Kodėl taip yra, atsakyti nėra lengva. Tokia realybė labai vargina. Vis bendrauju su pažangiečiais, pavyzdžiui, su vienaragių kūrėjais, į kuriuos kažkada dėjau dideles viltis, nes maniau, kad būtent jie pakeis oligarchinį komunistinį kapitalo elitą, bet susidaro įspūdis, kad greičiau kalnui pasakysi persikelti, ir jis persikels, nei paskatinsi juos iš tiesų, o ne įvaizdiniais projektais rūpintis Lietuvos žmonėmis, vienyti juos pažangai ir rūpintis saugia valstybės ateitimi. Gal taip yra todėl, kad jie nesupranta. Gal todėl, kad dar jaučiasi nesukaupę pakankamai milijonų ar milijardų ir bijo. O gal tiesiog Lietuvoje pažangiečiams gyventi labai gerai, todėl nėra jokio noro rūpintis vargstančiais ir suklaidintais bendrapiliečiais – juos šviesti, vienyti ir tuo labiau rizikuoti, kad tai gali nepatikti nomenklatūrai ar oligarchijai. Tikėtina, jog tai ir lemia, kodėl renkamasi geriau su šiomis galiomis trintis ir demonstruoti patriotizmą, netrukdantį nei šioms jėgoms, nei modeliuoti rinkimų.

Visa tai puikiausiai suprantu, tačiau vyksta siaubingas karas, nuolat skamba įspėjimai, kad kyla grėsmė ir mūsų valstybei. Jei nepasirūpinsime būtina pažanga, karas tikrai grės Lietuvai, tad privalau dar kartą pabandyti Jus, gerbiamieji, paskatinti vienytis.

Artimiausiu metu savo komentaruose stengsiuosi atkreipti dėmesį į pavojingiausias Rusijai naudingas įtakas, kelsiančias grėsmę Lietuvos ateičiai; atskleisti, kaip formuojama šioms įtakoms naudinga aplinka, stengiantis įtraukti Lietuvos politikos lyderius ir paveikti Lietuvos valstybės politiką. Taip pat pasistengsiu kuo aiškiau apibrėžti, kuo skiriasi skandinaviško gerovės modelio valstybės nuo nomenklatūrinio ir oligarchinio, kad artimiausiais metais tokio netyčia nekurtume.

Neabejoju, kad kuo plačiau ir su kuo didesne galia pavyks paskleisti šias įžvalgas, tuo didesnė bus tikimybė, kad modeliuoti artėjančius Seimo rinkimus bus sunkiau, o realizuoti būtiną pažangą bus lengviau. Žinoma, svarbiausias klausimas yra šis: ką perskaitę šį komentarą darysite Jūs, ar vienysitės ir padėsite tokias įžvalgas skleisti, ar rinksitės komfortiškesnį sprendimą, tai yra apsimesite, kad šių mano įžvalgų nematėte, o I. Šimonytė, kaip ir reikėjo tikėtis, antrajame ture triuškinamai pralaimėjo, nes G. Nausėda yra aukštesnis ir, kaip visiems puikiai žinoma, gražesnis.

Linkiu nebeapsimetinėti, nes tai mūsų valstybei gali kainuoti labai brangiai, ir kviečiu visus mūsų valstybės ateičiai neabejingus piliečius paremti šiuos mano komentarus žurnalo „Valstybė“ paskyroje „Contribee“ platformoje (https://contribee.com/valstybe). Praktiškai visos lėšos, surinktos šioje paskyroje, bus skirtos tokių komentarų kaip šis sklaidai didinti, vienyti Lietuvos piliečius kurti stiprią, pažangią, demokratinę valstybę.

Neapleiskime savo piliečių, savo demokratijos, savo valstybės.

Eduardas Eigirdas

Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas ir vyr. redaktorius

Panašūs straipsniai: