Laisvai prieinami straipsniai

PATRIOTO UŽRAŠAI / 2024-05-01 2024 m. balandžio 30 d. Eduardas Eigirdas

Tikrai sunku tuo patikėti: iki svarbiausių Lietuvai prezidento rinkimų liko keliolika dienų, tačiau Lietuvos informacinėje erdvėje nematyti nė vieno rimtesnio straipsnio, nė vienos bent kiek dėmesio vertos diskusijos, kurioje būtų kalbama apie tai, kokio prezidento ar prezidentės šiandien, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, reikia Lietuvai. Manau, kad tai tikrai nėra gerai, todėl pasistengsiu bent minimaliai užpildyti šį idėjinį ir vertybinį vakuumą, ir kuo trumpiau pateiksiu savo versiją, kokio prezidento ar prezidentės šiandien reikia mūsų valstybei, jei norime kurti saugią ateitį ir artinti Lietuvą prie skandinaviško – gerovės visiems Lietuvos žmonėms, o ne rusiško – gerovės klanams, oligarchams, žemvaldžiams ir NT magnatams – valstybės modelio.

Gerovės ir saugumo pamatas – technologinė valstybės ir verslo pažanga.

Lietuvos prezidentas ar prezidentė privalo stengtis plėsti bendradarbiavimą su Taivanu, Izraeliu, JAV, Vokietija ir kitomis technologiškai pažangiausiomis valstybėmis, nes jų verslų ar technologijų plėtra Lietuvoje iš esmės yra vienintelis tvirtas pamatas, kuriuo gali būti paremtas tiek gynybos finansavimas, tiek ir Lietuvos piliečių gerovė. Tai akivaizdu, jei sugebame matyti realybę, kurioje technologiškai itin pažangiose bendrovėse dirbantys žmonės uždirba du, tris ar net keturis kartus daugiau, nei vidutiniškai uždirbama Lietuvoje. Taigi, tiek mokėdami mokesčius, tiek ir savo didesnėmis išlaidomis vidaus rinkoje jie smarkiai prisideda tiek prie pensijų sistemos, tiek prie valstybės biudžeto (gynybos, švietimo ir kitų svarbiausių sričių) finansavimo.

100–150 milijonų eurų – manau, kad būtent tiek kiekvienais metais padidėtų „Sodros“ pensijų sistema, taigi – ir Lietuvos pensininkų pajamos, o ką jau kalbėti apie papildomas biudžeto pajamas, jei tik dvi, pabrėžiu – tik dvi, iš Lietuvoje pažangiausių technologijų bendrovių – „Northway Biotech“, pradėjusi 7 mlrd. eurų sieksiančias investicijas į „Bio City“, ir „Teltonikos“ įmonių grupė, startavusi su 3,5 mlrd. eurų investicijomis į „Teltonika High-Tech Hill“, įgyvendins savo planus ir iki šio dešimtmečio pabaigos sukurs atitinkamai 2 100 ir daugiau nei 5 000 itin gerai mokamų darbo vietų.

Kai žvelgiame į praeitį ir matome, kad per kiek daugiau nei šešerius metus – nuo 2018-ųjų pabaigos iki 2024-ųjų – vidutinė senatvės pensija beveik padvigubėjo (išaugo nuo 311 iki 605 eurų), turime suvokti, kad tai buvo pasiekta ne be sparčios technologinės Lietuvos verslų pažangos. Tad jei norime, kad per artimiausius šešerius metus, iki 2030-ųjų, pensijos vėl dvigubėtų, o atlyginimų lygis sparčiai augtų, vienintelis kelias – technologinė pažanga.

IR NE SU KINIJA, o su pažangiomis demokratijomis. Labai svarbu suvokti, kad pardavinėjantieji pasaką apie bendradarbiavimą su Kinija visus kvailina. Visų pirma, mes nesame JAV, kurių galia leidžia spausti ir labai skausmingai apmokestinti Kiniją, bet tuo pat metu ir stengtis palaikyti abipusę prekybą. Mes turime rinktis, ar norime būti demokratinių valstybių bastionu pasienyje su diktatūromis ir todėl gauti papildomos paramos, taip pat ir vystant technologijomis grįstą ekonomiką, ar būti Kinijos Trojos arkliu Europoje. Pastarasis variantas vargu ar bus pelningas, nes visų pirma Rusijos Trojos arklys Europoje, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, jau įsidarbino ir Kinijai, kad išsikolaboruotų gardžiausius kąsnelius. Bet dar svarbiau ir vėl prisiminti, kad mes esame ne JAV, o Lietuva, tad negalime bandyti žaisti ir už vienus, ir už kitus – būti ir demokratijų forpostu, ir tuo pat metu bandyti uždarbiauti Europos Trojos arklio V. Orbano stiliumi su Kinija. Tai daryti būtų beprotystė ne tik dėl to, kad rizikuotume demokratinių valstybių pasitikėjimu, o anksčiau ar vėliau tokiam bendradarbiavimui gali būti pritaikytos JAV ir ES sankcijos, bet ir todėl, kad kolaboruotume su režimu, šiandien remiančiu Vladimiro Putino ordą. Su režimu, kurio parama Rusijai kelia grėsmę mūsų valstybei, kaip pati Kinija kelia grėsmę Taivanui.

Jei norime kurti saugią ateitį, Lietuvai būtina išsirinkti prezidentą ar prezidentę, kuris ar kuri demonstruotų ryžtą pasienyje su V. Putino orda kurti skaidrią stiprią demokratiją, kurią kitos demokratijos norėtų remti ir taip stabdyti iš Rytų slenkančią diktatūrų tamsą. Mums reikia prezidento ar prezidentės, kurio ar kurios lyderystė atvertų ne tik Baltųjų rūmų, bet ir visų pažangiausių demokratinių valstybių lyderių duris – sudarytų palankiausias sąlygas Lietuvoje stiprėti pažangiam ir technologiškai itin pažangiam verslui, taip pat augti atlyginimams, pensijoms ir biudžeto pajamoms, o tai leistų dosniau finansuoti gynybą, švietimą ir visas kitas mūsų valstybės ateičiai svarbiausias sritis.

Gynybos stiprinimas ir tvaraus gynybos finansavimo užtikrinimas – svarbiausia prezidento ar prezidentės pareiga.

Gerbiamieji, susimąstykime: dešimtys tūkstančių Ukrainos žmonių jau žuvo ir, tikėtina, dar žus kare su V. Putino orda, o Lietuvoje nėra valios 1 proc. padidinti PVM, nes politikai taip gina žmones nuo nuostolių?! Kas čia per gynyba – nuo kokių nuostolių? Jei Lietuvos gynybinis potencialas nebus ryžtingai stiprinamas, užtikrinant būtiną finansavimą, tai siųs aiškų signalą Vakarų ir Lietuvos verslui, kad Lietuva gynybai nebus pasiruošusi, todėl gali tapti kitu Rusijos taikiniu, tad investicijas verta nukreipti į saugesnes valstybes. Iš dalies tai jau ir vyksta, ne veltui Lietuvos verslas praėjusiais ir šiais metais išsimokėjo įspūdingus dividendus, o didelė dalis dar ir sumažino investicijas į technologinę pažangą. Vargu ar tai atsitiktinai sutapo su Rusijos karu Ukrainoje, greičiau su noru susikurti savo asmeninį saugų NT ir finansinį lizdelį Vakarų valstybėse. Taigi, jei nedemonstruosime ryžto stiprindami gynybinį potencialą, prarasime ir investicinį potencialą – Lietuvos piliečiai tikrai patirs nuostolių, ir gerokai didesnių, o pensijos ir atlyginimai bus mažesni ne 1 ir ne 2 procentais. Dar svarbiau, kad šiandien tikslingai stiprinant Lietuvos gynybos potencialą ir vystant gynybos pramonę galima paskatinti papildomą ekonomikos augimą ir naujų darbo vietų kūrimą. Taigi, 1 proc. PVM, nuo kurio šiandien politikai gelbsti piliečius, iki 2030-ųjų gali virsti 10 proc. mažesniais atlyginimais ir pensijomis. O ką jau kalbėti apie tai, kad būtent dėl tokio politikų apsileidimo ir informacinės erdvės pataikavimo neatsakingam elgesiui Lietuvos valstybei kitą dešimtmetį gali kilti egzistencinis pavojus – galime tapti Rusijos ordos taikiniu.

Taigi, žengiant į šiuos rinkimus galima bandyti pateisinti dalies politikų labai neatsakingą elgesį trolinant gynybos finansavimą, tačiau po prezidento rinkimų naujasis šalies vadovas privalo padaryti viską, kad suvienytų Lietuvos visuomenę, padėtų suvokti gynybinio potencialo ir gynybos pramonės plėtros naudą tiek Lietuvos valstybės saugiai ateičiai, tiek piliečių gerovei. Tik demonstruodamas tokią lyderystę išrinktasis šalies vadovas galės būti ramus, jog padarė viską, kad Lietuvai kitą dešimtmetį negrėstų karo siaubas.

Lietuvos prezidentas ar prezidentė turi ne skaldyti piliečius, o šviesti ir vienyti, nes tik taip galime sustabdyti V. Putino ordą ir kurti saugią ateitį!

Manau, jog visiems akivaizdu, kad lengviausia laimėti rinkimus ir išsaugoti valdžią visų pirma užsitikrinus galingiausių grupių, tiek geopolitinių, tiek nomenklatūrinių, tiek, aišku, oligarchinių (turinčių didelę įtaką žiniasklaidai), paramą. O tada valdant papildomai pakurstyti ir taip Rusijos draugų nuolat kurstomą priešpriešą tarp kairiųjų ir dešiniųjų, regionų ir sostinės, katalikų ir seksualinių mažumų, pasirenkant būti su ta puse, kurioje rinkėjų yra daugiau, ir taip užsitikrinant, kad tave visada rems dauguma, todėl valdydamas ar siekdamas būti perrinktas visada galėsi jaustis saugus.

Tai taip paprasta, kad net būtų sunku kaltinti tuos, kurie renkasi tokį valdžios gavimo ir išsaugojimo būdą. Vis dėlto šiandien, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, toks būdas yra labai pavojingas, nes jei jis dominuos artimiausiais metais, bus neįmanoma priimti sprendimų, kurie užtikrintų saugią ateitį mūsų valstybei – ar mes kalbėtume apie tolesnę technologinę valstybės ir verslo pažangą, ar apie gynybos stiprinimą ir visuotinės gynybos modelio įgyvendinimą, ar apie skandinaviško tipo mokesčių sistemos diegimą – visa ši būtina pažanga be stiprios prezidento ar prezidentės demokratinės lyderystės tiek šiame, tiek, tikėtina, ir būsimame Seime strigs. Geriausiu atveju bus įmanomi tik daliniai sprendimai, bet jų gali neužtekti siekiant užtikrinti saugią Lietuvos ateitį ir tikrai neužteks siekiant kurti skandinaviško modelio gerovės valstybę.

Taigi, šiandien mums reikalingas prezidentas, kuris būtų ne įtakingiausias galias reprezentuojantis valdytojas, o švietėjas ir vienytojas. Tokio lyderio šiandien, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, reikia Lietuvos valstybei. Ar tokį turėsime, visų pirma priklausys nuo to, ar Lietuvos piliečiai per rinkimus stengsis išsirinkti būtent tą asmenybe, kuri tokiu lyderiu bent jau teoriškai galėtų būti, o po rinkimų, kad ir kas juos laimės, nepavargs reikalauti vienyti, o ne skaldyti, puoselėti, o ne valdyti, stiprinti, o ne leisti išnaudoti mūsų Tėvynę.

Jei sutinkate su šiomis mano įžvalgomis, jei pritariate, kad būtent tokio prezidento ar prezidentės šiandien reikia Lietuvos valstybei, raginu šiuo komentaru pasidalinti. Tik taip galime įveikti informacinę aplinką, dėl kurios įtakos į rinkimus žengiame be jokių aiškių atsakymų, kokio prezidento ar prezidentės iš tiesų šiandien reikia Lietuvos valstybei. Neleiskime šio suvokimo ištrinti vykstant Rusijos karui Ukrainoje – tai labai nepatriotiška.

Gerbiamieji, prieš atsisveikindamas dar kartą noriu padėkoti visiems, kurie pasidalins šiuo komentaru. O kritikams, teigiantiems, kad mano komentarai feisbuke per ilgi, noriu pasakyti, kad Jūs visiškai teisūs. Tačiau jei Lietuvos žiniasklaida tokias mano įžvalgas blokuoja, o feisbuko platformoje dauguma yra nepratusi skaityti ilgesnių ir dar gana rimtų įžvalgų, teksto trumpinimas ar skaidymas dalimis, manau, nepadės. Sutikite, kad jei dabar, kai vyksta Rusijos karas Ukrainoje ir sprendžiame, kas vadovaus Lietuvai pačiu svarbiausiu metu, kai turime daryti viską, ką galime, kad Lietuva taptų demokratine uola, į kurią dužtų V. Putino imperinės viltys, yra sunku perskaityti tokį tekstą ir juo pasidalinti, tokiu atveju, problema tikrai yra ne teksto ilgumas.

Dar kartą dėkoju visiems, kurie remia mūsų veiklą ir dalijasi mūsų komentarais. Ačiū Jums ir iki kito trečiadienio!

Eduardas Eigirdas

Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas ir redaktorius