PATRIOTO UŽRAŠAI / 2024-04-24 2024 m. balandžio 23 d. Eduardas Eigirdas

Metiniame žurnalo „Valstybė“ numeryje premjerę Ingridą Šimonytę 2023 m. Lietuvos žmogumi išrinkome už kelis svarbius pasiekimus. Reikšmingiausias jų, mūsų nuomone, yra tas, kad nuo 2021-ųjų net dvejus metus iš eilės gana smarkiai mažėjo socialinė atskirtis, tai yra valdant centro dešinės partijų koalicijai mažėjo atskirtis tarp uždirbančiųjų daugiausia ir mažiausiai. Tai yra labai svarbu, jei mes stengiamės ne tik mažinti skurdą, bet ir didinti visuomenės solidarumo ir vienybės jausmą. Mūsų valstybei, esančiai pasienyje su Vladimiro Putino orda, tai ypač svarbu.

Vis dėlto nenustebkite, jei to nežinote, nes mūsų žiniasklaida, nors niekad nepavargsta informuoti apie net menkiausias valdančiųjų problemas (tariamas ar tikras) ir apie tai, kad 2023-iųjų Pasaulio metų žmogumi žurnalas „Time“ išrinko dainininkę Taylor Swift, vykstant karui Ukrainoje nerado reikalo savo piliečius informuoti, kad Lietuvos solidžiausias žurnalas „Valstybė“ Metų žmogumi už socialinės atskirties mažinimą išrinko I. Šimonytę.

Galima sakyti, tiesiog ištrynė abu šiuos faktus iš Lietuvos informacinės erdvės. Vis dėlto tikriausiai visi sutinkame, kad artėjant rinkimams jie yra labai svarbūs, ypač matant, kad žiniasklaida, bent jau prieš prasidedant oficialiai rinkimų kampanijai, buvo tiesiog permirkusi negatyve, o Kremliaus troliai ir botai ir šiandien siaučia socialiniuose tinkluose nuo ryto iki vakaro mėgindami įteigti, kad Vyriausybei vadovaujant I. Šimonytei socialinė atskirtis didėja, o gyvenimas baisėja.

Taigi, susidaro paradoksali situacija: troliai, botai ir kandidatai į prezidentus, dergiantys dabartinę valdančiąją daugumą, gali nuolat kartoti savo dažnai melagingas įtaigas, o faktais, kurie šias įtaigas paneigtų, žiniasklaida kažkodėl nesidalija.

Tai nėra gerai kalbant apie rinkimų skaidrumą, o dar blogiau, nes vykstant Rusijos karui Ukrainoje turime stengtis vienyti Lietuvą pažangai, stiprinančiai valstybę, tačiau negalime to daryti, jei žiniasklaida nerašo nei apie tai, ką I. Šimonytės Vyriausybė darė ir daro gerai, nei apie tai, kokių konkrečių tikslų ir sprendimų turime siekti, jei norime, kad Lietuvos valstybė stiprėtų, žmonių gyvenimas gerėtų ir mums negrėstų dar viena okupacija.

Esu įsitikinęs, kad joks tikras patriotas negali ramiai stebėti šio proceso ir leisti, kad Rusijos karo Ukrainoje metu Lietuvoje vyktų tokie destrukciniai visuomenę skaldantys ir su valstybės pažanga bei demokratinėmis jėgomis supriešinantys procesai. Būtent todėl šiuose „Patrioto užrašuose“ pabandysiu apžvelgti svarbiausius I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės politikos bruožus.

Turime suvokti jų svarbą, antraip nebeliks galimybės demokratiniams provakarietiškiems politikams ir tokią politiką reprezentuojančioms partijoms laimėti rinkimų ir vykdyti politikos, kuri užtikrintų saugią ateitį mūsų valstybei ir jos žmonėms. Taip pat pasistengsiu įvardyti, kam toks įžūlus realybės modifikavimas yra naudingas ir kokie veiksniai lemia, kad tokie procesai vykstant Rusijos karui Ukrainoje yra įmanomi. Labai tikiuosi, kad tikri Lietuvos patriotai nerūkys kamputyje ir šiuo komentaru pasidalins.

𝐏𝐞𝐧𝐤𝐢 𝐬𝐯𝐚𝐫𝐛𝐢𝐚𝐮𝐬𝐢 𝐯𝐞𝐢𝐤𝐬𝐧𝐢𝐚𝐢, leidžiantys atskleisti I. Šimonytės demokratinės lyderystės teigiamą įtaką Lietuvos valstybei, piliečių gerovei ir saugumui, tačiau prieš rinkimus ištrinti iš informacinio lauko. Nepaisant to, kad toks ištrinimas, kartu su Rusijos naudai veikiančių trolių ir botų veikla, kurie naujienų portalų komentaruose ir socialiniuose tinkluose nuolat dergia demokratines jėgas ir Lietuvai svarbius sprendimus, ir nulemia rinkimų baigtį.

𝐏𝐢𝐫𝐦𝐚𝐬 𝐯𝐞𝐢𝐤𝐬𝐧𝐲𝐬 – 𝐫𝐞𝐚𝐥𝐮𝐬 𝐬𝐨𝐜𝐢𝐚𝐥𝐢𝐧ė𝐬 𝐚𝐭𝐬𝐤𝐢𝐫𝐭𝐢𝐞𝐬 𝐦𝐚ž𝐢𝐧𝐢𝐦𝐚𝐬. Jį jau paminėjau, todėl prie jo detaliau nesustosiu, tik pabrėšiu, kad šį faktą svarbu skleisti kuo plačiau, priešingu atveju valdžią gavę politikai galės net nesistengti toliau mažinti socialinės atskirties – kam, jei realius darbus, kuriuos demonstruoja statistika, galima pakeisti gąsdinimais, melu ir žiniasklaidos skleidžiamomis įtaigomis?

𝐀𝐧𝐭𝐫𝐚𝐬 𝐯𝐞𝐢𝐤𝐬𝐧𝐲𝐬 – 𝐋𝐢𝐞𝐭𝐮𝐯𝐨𝐬 𝐮ž𝐬𝐢𝐞𝐧𝐢𝐨 𝐩𝐨𝐥𝐢𝐭𝐢𝐤𝐚, 𝐩𝐚𝐝𝐞𝐝𝐚𝐧𝐭𝐢 𝐤𝐮𝐫𝐭𝐢 𝐭𝐯𝐢𝐫𝐭ą 𝐩𝐚𝐦𝐚𝐭ą 𝐬𝐤𝐚𝐧𝐝𝐢𝐧𝐚𝐯𝐢š𝐤𝐨 𝐭𝐢𝐩𝐨 𝐠𝐞𝐫𝐨𝐯ė𝐬 𝐯𝐚𝐥𝐬𝐭𝐲𝐛𝐞𝐢. Būtina suvokti, kad Lietuvos žmonėms ir valstybei bendradarbiavimas su Taivanu yra tūkstantį kartų naudingesnis nei su komunistine ir diktatūrine Kinija, nes bendradarbiavimas su technologiškai pažangiu demokratiniu Taivanu sukuria prielaidas Lietuvoje vystytis aukštą pridėtinę vertę kuriantiems verslams bei atsirasti tūkstančiams naujų labai gerai mokamų darbo vietų. Tai labai padidins visos šalies ekonomikos potencialą, pajamas į biudžetą, taip pat verslų, dirbančių žmonių ir pensininkų gerovę. O bendradarbiavimas su Kinijos diktatūra tik plačiau atveria vartus į mūsų valstybę jos gamybos prekėms ir jos įtakai, iš to daugiausia uždirba prie šio bendradarbiavimo prisidedanti labai siaura grupė verslininkų, politikų ir kitų sričių atstovų, be to, dažniausiai šiame procese kuriamos daug prasčiau mokamos Kinijos pramonės plėtrą aptarnaujančios darbo vietos.

Taigi, jei siekiame skandinaviškos gerovės mūsų žmonėms, didesnių pensijų senjorams ir galimybių dosniau finansuoti Lietuvos gynybos potencialo stiprinimą, gyvybiškai svarbu puoselėti bendradarbiavimą su technologiškai pažangiausiomis demokratijomis. Manau, kad būtent to pastaraisiais metais tikslingai siekė I. Šimonytės Vyriausybė ir sukūrė prielaidas tūkstančiams naujų gerai mokamų darbo vietų atsirasti.

𝐓𝐫𝐞č𝐢𝐚𝐬 𝐯𝐞𝐢𝐤𝐬𝐧𝐲𝐬 – 𝐭𝐯𝐢𝐫𝐭𝐨 𝐬𝐭𝐮𝐛𝐮𝐫𝐨 𝐠𝐢𝐧𝐚𝐧𝐭 𝐋𝐢𝐞𝐭𝐮𝐯𝐨𝐬 𝐢𝐧𝐭𝐞𝐫𝐞𝐬𝐮𝐬 𝐝𝐞𝐦𝐨𝐧𝐬𝐭𝐫𝐚𝐯𝐢𝐦𝐚𝐬. Kalbu apie Rusijos ir Baltarusijos hibridinio karo projektą, kai per Lietuvos ir Lenkijos pasienį pradėjo veržtis gerai organizuoti pabėgėlių būriai. Tikriausiai daugelis jau pamiršo, o Lietuvos žiniasklaida ir vėl nepasivargina priminti, kaip principingai ir tvirtai I. Šimonytės vadovaujama Vyriausybė gynė Lietuvos interesus ir suvaldė situaciją bei neleido šiuo hibridiniu puolimu sukelti Lietuvoje didelės krizės. Be jokios abejonės, to iš visų jėgų siekė Maskva ir jos marionetinis režimas Minske. Manau, kad šios krizės suvaldymas yra puikus pavyzdys, kaip išsaugant pilietinės demokratijos principus galima tvirtai ginti mūsų valstybės interesus, o tai demonstruoja šiandien Lietuvai ypač svarbias lyderio vertybes.

𝐊𝐞𝐭𝐯𝐢𝐫𝐭𝐚𝐬 𝐯𝐞𝐢𝐤𝐬𝐧𝐲𝐬 𝐬𝐮𝐬𝐢𝐣ę𝐬 𝐬𝐮 𝐩𝐚𝐬𝐭𝐚𝐧𝐠𝐨𝐦𝐢𝐬 𝐫𝐞𝐚𝐥𝐢𝐚𝐢 𝐬𝐭𝐢𝐩𝐫𝐢𝐧𝐭𝐢 𝐋𝐢𝐞𝐭𝐮𝐯𝐨𝐬 𝐠𝐲𝐧𝐲𝐛𝐢𝐧į 𝐩𝐨𝐭𝐞𝐧𝐜𝐢𝐚𝐥ą. Kaip rašiau ankstesniame komentare ir dar detaliau kalbėsiu kitos savaitės komentare, svarbiausias uždavinys yra užtikrinti Lietuvos gynybą ir saugumą, o tai padaryti galima stiprinant gynybą, vystant Lietuvos gynybos pramonę ir didinant šalies ekonominį potencialą. Tuo reikia rūpintis būtent dabar, kai Europos Sąjunga realiai susirūpino savo gynyba ir į gynybos pramonę pradėjo lieti milijardus.

Taigi, politikai, kurie nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos karinių pajėgų stiprinimu, tvaraus jų finansavimo užtikrinimu ir gynybos pramonės plėtra, ne tik padeda pakloti tvirtą pamatą saugiai Lietuvos žmonių ateičiai, bet ir sutvirtina ekonominį pamatą, į kurį gali remtis ne mistinė, oligarchinė ar populistinė, o reali skandinaviško tipo Lietuvos žmonių gerovė. Būtent todėl, atsižvelgiant į didelės dalies kitų Lietuvos politinių jėgų veiklą ir nuostatas, labai svarbu pabrėžti I. Šimonytės ir jos vadovaujamos Vyriausybės pastangas nepasiduoti populistiniam spaudimui ir stengtis siekti proveržio gynybos stiprinimo, gynybos pramonės plėtros ir pažangos tvaraus gynybos finansavimo srityse.

𝐏𝐞𝐧𝐤𝐭𝐚𝐬 𝐯𝐞𝐢𝐤𝐬𝐧𝐲𝐬 𝐬𝐮𝐬𝐢𝐣ę𝐬 𝐬𝐮 𝐞𝐧𝐞𝐫𝐠𝐞𝐭𝐢𝐧𝐞 𝐧𝐞𝐩𝐫𝐢𝐤𝐥𝐚𝐮𝐬𝐨𝐦𝐲𝐛𝐞 𝐢𝐫 𝐠𝐞𝐫𝐨𝐯𝐞. Būtina įvertinti dabartinės Vyriausybės pastangas užtikrinti, kad Lietuvos energetika stiprintų valstybę, didintų verslų potencialą ir piliečių gerovę. Šiame kontekste svarbu prisiminti, kad net kelis dešimtmečius energetika buvo priklausomybių nuo Rusijos, iš Lietuvos ištekančių milijardų ir vis pasikartojančių krizių šaltinis. Pastaruoju metu energetikoje vykstanti transformacija jau leidžia teigti, kad galime sukurti energetikos pramonę, kurioje dirbs dešimtys tūkstančių žmonių, o pinigai už energijos išteklius tekės ne iš Lietuvos į užsienį, o iš užsienio į Lietuvą. Vis dėlto tai – ne vienintelis dalykas, už kurį metiniame žurnalo numeryje įvertinome premjerės I. Šimonytės lyderystę.

Svarbu ir tai, kad įgyvendinant energetikos sektoriaus transformaciją buvo dedamos pastangos mažinti skurdą ir didinti sunkiai gyvenančių žmonių prieinamumą prie pigesnių atsinaujinančių energijos išteklių. Siekiant vienyti Lietuvos visuomenę ginklais žvanginančios V. Putino ordos akivaizdoje tai yra labai svarbu. Deja, kaip ir kiti svarbiausi procesai, vykę ar tebevykstantys Lietuvoje ir demonstruojantys tvirtą, Lietuvos valstybės nacionalinius ir piliečių gerovės interesus visiškai atitinkančią I. Šimonytės reprezentuojamą politiką, prieš rinkimus iš mūsų informacinės erdvės yra ištrinti.

Taigi, kai apžvelgiau šiuos, mano nuomone, svarbiausius procesus, leidžiančius teigti, kad I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės veikla bent jau minėtose srityse prisidėjo prie saugios ir klestinčios valstybės kūrimo, atėjo metas paklausti, kaip įmanoma, kad visi šie procesai artėjant svarbiausiems Lietuvoje prezidento ir Seimo rinkimams iš mus supančios informacinės erdvės yra ištrinti? Dar blogiau – niekas tuo net nesipiktina, nors tai, kaip ir prieš praeitus prezidento rinkimus, manau, iki minimumo sumažina I. Šimonytės galimybes laimėti antrajame rinkimų ture.

Atvirkščiai – internetinė erdvė tiesiog permirkusi Kremliaus pašlemėkų skiedaluose apie tai, kaip būtent kremliniai ir jų draugai Lietuvos informacinės erdvės yra skriaudžiami, nes visa žiniasklaida ir socialiniai tinklai yra užvaldyti šimonyčių ir landsbergių. Taigi, į rinkimus vykstant siaubingam Rusijos karui Ukrainoje žengiame leisdami ne šiaip iškreipti, o tiesiog išprievartauti mūsų informacinę erdvę, ir kartu ramiai stebime, kaip kremlinės padugnės linksminasi aiškindamos, kad informacinę erdvę prievartauja ne jos, o šimonytininkai.

Puikiausiai suprantu, kad feisbuko projekte „Patrioto užrašai“ pateikti tokios išsamios analizės, kokią pateikiu žurnale „Valstybė“, negaliu, todėl pasistengsiu po trumpos įžangos į šią dalį įvardyti penkias svarbiausias priežastis, kurios lemia, kodėl I. Šimonytei, nepaisant jos demokratinės lyderystės, laimėti prezidento rinkimus yra nepaprastai sunku.

Norėčiau priminti, jog jau daug metų rašau, kad informacinę aplinką, silpninančią Lietuvoje demokratinę lyderystę, mano nuomone, lemia tai, kad didžiausią įtaką žiniasklaidai turi kapitalo grupės, užaugusios sovietinės nomenklatūros arba Rusijos paramos dėka. Štai JAV būtų neįmanoma, kad žiniasklaida iš piliečių atminties ištrintų naudingus valstybei ir piliečiams Demokratų partijos kandidato Joe Bideno nuveiktus darbus, nes demokratus remianti žiniasklaida, savo ruožtu dažniausiai besiremianti technologiškai pažangiu verslu, to padaryti neleistų, o Lietuvos žiniasklaida I.Šimonytės ištrina be problemų, Kremliaus troliai ir botai dar ir aptapšnoja tiek socialiniuose tinkluose, tiek ir naujienų portalų komentarų skiltyse.

Bent taip aiškindavau anksčiau ir liūdnai konstatuodavau, kad tokioje informacinėje ir vertybinėje aplinkoje net Vakarų sąjungininkai, tarp jų – ir JAV, manau, Lietuvoje ne labiau orientuojasi į tai, kaip skaidrinti ir stiprinti mūsų demokratiją ir demokratines jėgas, o kelia maksimalų tikslą prižiūrėti, kad netaptume dar viena Vengrija.

Vis dėlto šiandien, manau, šis paaiškinimas netinka, nes visų pirma mes Vakarų verslo turime daug ir galingo, kaip ir technologiškai pažangių verslų bei vertybiškai pažangių verslininkų, taip pat įtakingų socialinių tinklų kūrėjų, todėl demokratinės jėgos versle ir informacinėje erdvėje jau egzistuoja, tačiau kažkodėl nestoja ginti demokratinių jėgų politikoje. Dar svarbiau suvokti, kad visa tai vyksta šiandien, prieš artėjančius prezidento ir Seimo rinkimus, tuo metu, kai vyksta siaubingas Rusijos karas Ukrainoje ir, galima sakyti, skamba paskutinis įspėjamasis skambutis Lietuvos valstybei, visuomenei ir elitui, raginantis pabusti.

Šiandien šią situaciją aiškinu kiek kitaip. Manau, kad Lietuvos žiniasklaidos priemonės ir jų vadovai puikiai supranta, kad kartu su socialiniuose tinkluose siaučiančia penktąja kolona padeda trolinti demokratines jėgas ir ištrinti ne tik I. Šimonytės lyderystę, bet ir svarbiausių procesų, stiprinančių mūsų valstybę suvokimą. Tačiau taip elgiasi ne tik todėl, kad taip pelningiau ar tiesiog patogiau, bet todėl, kad daugeliui dėl to, kaip tai paveiks Lietuvos valstybės ateitį, yra visiškai dzin.

Vakarų verslas, veikiantis Lietuvoje, jau seniai turi pakankamai ekonominės galios šią situaciją keisti, tačiau renkasi prisitaikyti prie nomenklatūrinių ir oligarchinių vertybių ir šias galias aptarnaujančios žiniasklaidos. Taigi, Lietuvoje galime stebėti visišką vertybinį dugną, kai tame pačiame naujienų portale gali skaityti kurios nors iš Švedijos stambios bendrovės ar banko vadovės mintis apie tai, kaip joms iki skausmo rūpi moterų teisės ir visoks kitoks gėris, tačiau tame pačiame portale prie straipsnių galima rasti komentarų, kuriuose I. Šimonytė menkinama ir įžeidinėjama tiek kaip politinė lyderė, tiek kaip pilietė, tiek kaip moteris. Kaip taip įmanoma? Atsakysiu: nes tiems, kurie atstovauja milijardiniam Vakarų kapitalui, ar – šiuo atveju – dažniau toms, yra visiškai dzin.

Situaciją galėtų pakeisti ir technologiškai pažangūs verslininkai, startuolių bei vienaragių kūrėjai, mat jie taip pat jau turi pakankamai kapitalo ir galėtų padėti formuoti informacinę atsvarą demokratinių jėgų lyderystę naikinančiai žiniasklaidai. Nuolat kviečiu juos tai daryti, raginu vienytis ir išnaudoti mūsų organizuojamus forumus kaip demokratinės lyderystės stiprinimo ir Lietuvos vienijimo pažangai instrumentus.

Deja, tenka pripažinti, kad daugelis jų renkasi apsimesti, kad manęs negirdi, ir su mumis nesivienija. Nemaža dalis jų ne šiaip prisitaiko prie nomenklatūrai ir oligarchams naudingos informacinės bei vertybinės aplinkos, bet neria dar giliau – įsilieja į oligarchų ir NT magnatų remiamą tuštybę bei dvasinį ebitdizmą išaukštinančius forumus, nors tokie forumai, esu tvirtai įsitikinęs, veikia kaip Lietuvos valstybę iš vidaus skaldanti ir verslo elitą pūdanti galia. Ir vėl, deja, taip yra, nes didelei daliai net ir itin technologiškai pažangių verslų atstovų labiau dzin nei ne dzin.

Socialinių tinklų kūrėjai šiuo atveju situacijos taip pat negerina, nors ir nuveikia daug svarbių darbų demaskuodami prokremliškus veikėjus, kovodami su neskaidriais procesais ir telkdami paramą Ukrainai. Deja, kai reikia suformuoti informacinę atsvarą žiniasklaidos formuojamai iškreiptai realybei, kuri artėjant rinkimams žudo demokratinę lyderystę, jų pastangų, švelniai sakant, pasigendu.

Tai nesunku paaiškinti tuo, kad susipriešinti su gražuliais, tomaševskiais ar žemaitaičiais yra daug paprasčiau, nes gali lengvai telkti sekėjus ir generuoti patiktukus, o susipriešinti su žiniasklaidos ir verslo elito abejingumu, prisitaikymu prie nomenklatūrai, oligarchijai, o dažnai ir Maskvai naudingos aplinkos, interesų ir vertybių yra gerokai sunkiau, dažnai – ir gerokai pavojingiau. Tad kautis kad ir su Ignu Vėgėle demokratiniai Lietuvos socialinių tinklų kūrėjai gali, bet apginti I. Šimonytės nuo jos demokratinės lyderystės sumenkinimo, lemiančio rinkimų baigtį demokratinių jėgų nenaudai – kol kas nedrįsta. Belieka tikėtis, kad taip yra todėl, kad rasti būdų, kaip pasipriešinti žiniasklaidos iškreipiamai realybei, yra labai sunku, o ne todėl, kad jei sunku, tai truputėlį dzin.

Taip ir atkeliaujame prie situacijos, kai demokratinių politinių lyderių, besistengiančių stiprinti Lietuvos valstybę, turime, tačiau žiniasklaidai leidžiame naikinti jų lyderystę. Pažangaus verslo elito ir vakarietiškų verslo lyderių taip pat turime, tačiau jų visų pastangos ginti demokratiją, skaidrius rinkimus ir vienyti Lietuvos visuomenę orientuotis į pažangą kol kas yra gerokai mažesnės nei šią pažangą nuolat dergiančių Kremliaus trolių ir botų pastangos.

Net socialinių tinklų kūrėjų, bandančių ginti demokratiją nuo prokremliškų ir kitų destrukcinių jėgų, turime, tačiau tų, kurie drįstų apginti demokratines jėgas ir Lietuvai svarbius sprendimus nuo priešiškai veikiančios informacinės aplinkos, – nelabai. Tad nors ir gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje turime kokį milijoną patriotų, o verslo ir žiniasklaidos elitas yra tiesiog permirkęs patriotizme, apginti I. Šimonytės nuo jos demokratinės lyderystės informacinio užtrolinimo nėra kam. Taigi, jos lyderystė ištrinama, o I. Vėgėlė balsus renka teigdamas, kad būtent jį sistema bando ištrinti ir kad jis yra auka.

Iš tiesų susidaro paradoksali situacija – Rusijos karo Ukrainoje metu demokratinės jėgos Lietuvoje turėtų stiprėti, mes pasyviai stebime kaip jos tyliai uždusinamos. Nes, kai beveik visiems žiniasklaidoje, versle ir socialinėje erdvėje yra dzin, todėl galima ištrinti I. Šimonytės lyderystę ir jos vadovaujamos Vyriausybės darbų svarbą bei naudą mūsų šalies žmonių saugumui ir gerovei, rezultate, net ir pagrįsta kritika G.Nausėdai ar I.Vėgėlei, pavydžiui dėl jo šeimos verslo nebeturi jokios įtakos.

Tokioje iškreiptoje informacinėje aplinkoje, kai daugelis žmonių nežino ir nesuvokia, ką gero ta I. Šimonytė ir šiaip demokratinės jėgos darė ir daro, daug didesnė dalis piliečių solidarizuosis su socialinių tinklų kūrėjų kritikos taikinyje atsidurusiu I. Vėgėle, o ne su demokratinėmis jėgomis. Taigi jei mes nepadėsime Lietuvos piliečiams prisiminti bent jau tų penkių darbų, kurie demonstruoja I. Šimonytės reprezentuojamos politikos teigiamą įnašą į valstybės stiprinimą ir piliečių gerovės didinimą, labai tikėtina, kad tokioje iškreiptoje informacinėje aplinkoje I. Vėgėlei, net gali atsiverti galimybė išstumti I. Šimonytę ir patekti į antrąjį turą. Anksčiau tai pagrįstai buvo galima vertinti kaip misiją neįmanomą, tačiau informacinės aplinkos ir masinio dzin sąlygomis net tai, kas neįmanoma, gali tapti įmanoma.

Tad kai paminėjau keturis „dzin“, padedančius ištrinti demokratinės lyderystės naudą ir iki minimumo sumažinančius demokratinių lyderių galimybes laimėti rinkimus ir net apsunkinti patekimą į antrąjį turą, liko paskutinis veiksnys, kuris nulems, kaip seksis I. Šimonytei, – Jūs. Ar pasidalysite šiuo komentaru ir padėsite visuomenei geriau suvokti vykstančius procesus, ar trukdysite ištrinti demokratinės lyderystės svarbą ir naudą, ar padidinsite demokratinių lyderių ir partijų galimybes artėjančiuose rinkimuose, ar vis dėlto rasite šimtus tūkstančių pasiteisinimų, kodėl nesidalinti šiuo komentaru, nes ir Jums yra labiau dzin nei ne dzin.

Baigdamas norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad I. Vėgėlės žinute, kurioje jis skundžiasi, kad jaučia nuolatinį politinio elito ir sisteminių žurnalistų persekiojimą, bei ragina pasidalinti savo įrašu „JEIGU JUMS RŪPI SĄŽININGI PREZIDENTO RINKIMAI IR DEMOKRATIJA LIETUVOJE“, per tris dienas buvo pasidalyta daugiau nei 2 tūkst. kartų. Sutikite – bus tikrai įdomu stebėti, kiek kartų bus pasidalyta šiuo mano komentaru, kuriuo raginu neleisti ištrinti I. Šimonytės lyderystės ir pagrindinių Lietuvą stiprinančių procesų, kurių turime siekti kurdami stiprią valstybę, suvokimo? Kiek bus tų, kuriems nėra dzin?

Eduardas Eigirdas

Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ vyr. redaktorius