Visuomenė

Paskyręs gyvenimą istorijai 2020 m. vasario 11 d. Sonata ŠULCĖ, LR Prezidento vyr. patarėja, kultūros istorikė

Edvardas Gudavičius kalbėjo ir dėstė aistringai. Galima rasti įvairių būdvardžių, apibūdinančių jo manieras, bet kaip tik žodis „aistringai“ labai tinka profesoriui.

E. Gudavičius gimė tarpukariu – 1929 metais. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, įstojo į Kauno politechnikos institutą, dirbo Kauno motorų gamyklos pamainos meistru, technologu, vėliau – Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos vadovaujamuoju technologu, cecho viršininku, tada – skyriaus vedėju. Atrodytų, nieko bendro su istorija, tačiau inžinieriaus darbas netrukdė kaupti žinias, aistringai domėtis, mąstyti ir permąstyti praeities įvykių dėlionę.

1962 m. neakivaizdžiai įstojo į Vilniaus universitetą ir laisvu metu biuro gamykloje dėstė Lietuvos istoriją šiuo dalyku besidomintiems darbuotojams. „Nenoriu vaidinti nuskriaustojo, – teigė E. Gudavičius, kalbinamas Kęstučio Petrausko. – Istorija mane visada traukė, bet nepamirškime, kad kai baigiau gimnaziją 1948 m., buvo Stalino laikai. Būti mokytoju tais laikais buvo neįmanoma, moksleivių auklėti imperine dvasia nesinorėjo. Tada pasirinkau inžinieriaus specialybę, manydamas, kad galėsiu mokytis toliau ir galbūt rašyti į stalčių. Vakarais po darbo gyvenau dėl istorijos, kuri buvo mano gyvenimo mūza. Aš neturėjau jokių vilčių, netikėjau, kad Lietuva taip greit išsivaduos. Sovietinė imperija man atrodė nepajudinama.“

Profesoriaus atkaklumą, tokį nepaprastai reikalingą istoriko amatui, rodo tai, kad būdamas 41 metų E. Gudavičius apsigynė disertaciją „Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo procesas ir jo atspindys Pirmajame Lietuvos Statute“. Nuo 1975 iki 2012 m. dėstė Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.

Nors ir trumpą laiką, bet teko laimė klausytis profesoriaus paskaitų. Juokaudavome, kad jis gali dėstyti patį nuobodžiausią dalyką, tačiau jo klausytis įdomu ir paveiku, nes, dievaži, bet kuria tema jis sugebėdavo kalbėti aistringai. Civilizacijų istorijos paskaitos ir ne visuomet lengvi Samuelio P. Huntingtono arba E. Gudavičiaus taip mėgstamo istoriografinės Analų mokyklos atstovo Fernando Braudelio tekstai nebuvo ta disciplina, kuri itin žavėtų pirmo kurso studentą, bet profesorius E. Gudavičius tiesiog dėstė kitaip negu daugelis. Klestelėjęs ant kėdės, pirmiausia nužvelgdavo tuos, kurie susirinko auditorijoje jo klausytis, tuomet pajuokaudavo arba pasakydavo ką nors atpalaiduojančio, pašalindavo bet kokį susikaustymą ir kviesdavo auditoriją dialogui, intelektiniam iššūkiui, vedančiam ne visada žinoma linkme. Reikėdavo tik suspėti sekti profesoriaus minties raidą. Pradėdavo kalbėti lėtai, tuomet vis greitėdavo, emocija ir balso tembras stiprėdavo. Taip, išties, profesorius dėstė aistringai. Netikėčiausia, kaip jis pereidavo nuo vienos temos prie kitos, tarpusavyje susiedamas datas, faktus, skirtingas valstybes ar epochas. Atrodė, kiekvienas sakinys svarbus, nes jei tik praleisi, nesuprasi kitos minties.