Aktualijos

Pasaulio metų žmogus – Billas Gatesas 2024 m. sausio 30 d.

Įveikime naftos imperiją ir sustabdysime Vladimiro Putino karus. Tai – svarbiausia šio numerio mintis. Iškastinį kurą ir jo įtaką pasaulio ekonomikai turime matyti ne tik kaip didžiausią klimato žudiką, bet ir kaip pagrindinę V. Putino kuriamos imperijos karus finansuojančią galią, kurią demokratijos privalo įveikti. Demokratinis pasaulis turi vienytis ir siekti, kad tuo metu, kai Ukrainos didvyriai žūsta gindami savo Tėvynę ir visą demokratinį pasaulį, būtų priimami sprendimai, kurie pakirstų naftos imperijos ir ja paremto V. Putino režimo galią.

Deja, šiandien turime pripažinti, kad šią kovą – tiek globaliai, tiek lokaliai – pralaimime. Kaip rašome šio numerio „Globalių tendencijų“ skiltyje, Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) klimato kaitai skirta konferencija COP28 baigėsi be tvirtų įsipareigojimų, kurie skatintų nuosekliai mažinti naftos naudojimą. Tuo pat metu daugelyje demokratijų, tarp jų – ir Lietuvoje, demokratinės jėgos nesugeba susivienyti ir įveikti galių, kurios stengiasi primesti žaliąją politiką, daug naudingesnę naftos ir V. Putino imperijoms. Politiką, kuri ne tik silpnins demokratijas ir išsaugos naftos koncernų pajamas, bet ir finansuos naujus V. Putino karus. Privalome tai stabdyti, bet jei demokratijos į ateitį žengs veikiamos naftos koncernų, kaip rašome šio numerio „Įžvalgų“ skiltyje, gyvensime nuo karo iki karo ir vilsimės, kad jie ir vėl vyks tik Ukrainoje, kad neapims NATO valstybių ir į karą su demokratijomis neįsitrauks Kinija.

Kodėl taip yra? Kodėl pralaimime svarbiausią mūšį už saugią žmonijos ir demokratijos ateitį? Atsakyti į šiuos klausimus nesunku. Iškastinio kuro korporacijos, kurios valdo trilijoninį turtą ir kurių nemaža dalis turi stiprias pozicijas demokratinėse valstybėse, ir ypač iškastiniu kuru besiremiančios diktatūros tikrai nesėdi rankų sudėjusios ir ramiai nelaukia, kol didžiausias jų pajamų šaltinis išseks. Jos daro viską, kad klaidintų, skaldytų, gąsdintų ir tildytų. Kaip analizuojame šiame numeryje, jos stengiasi ne tik nukreipti žmoniją ir demokratijas į žaliąją ateitį žengti kuo klaidesniu, bet joms naudingesniu keliu, bet ir iš informacinės erdvės ištrinti suvokimą, kad egzistuoja kitas – demokratijoms daug saugesnis ir naudingesnis – kelias. O demokratinės jėgos, veikiančios ne tik politikoje, bet ir versle, ypač kapitalo grupių veikiamoje komercinėje žiniasklaidoje, dažniausiai stengiasi nekonfrontuoti su naftos imperija ir džiaugiasi tuo žalumu, kuris lieka po naftos ir nafta mintančių diktatūrų, nors reikėtų išdrįsti šioms galioms pasipriešinti ir kovoti su jomis, kaip kovoja Ukrainos didvyriai.