Visuomenė

P, F, A, R, Ž ir ypač M bei VP džiaugsmui – S. Malinauskas sugrįžo į „15min.Lt“ 2022 m. liepos 29 d.

Atrodo, kad Skirmanto Malinausko sprendimas vėl kurti turinį „15min.lt“ platformoje nėra reikšmingas įvykis; visgi iš tiesų Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste tai vienas iš svarbiausių įvykių, kurie gali paveikti Lietuvos demokratiją. Nes vienas ryškiausių ir drąsiausių kovotojų su įtakomis, kurias, manyčiau, galime vertinti kaip nepageidaujamas Lietuvoje būtent tada, kai su jomis ypač svarbu kautis, – vėl suartėjo su „tradicine“ Lietuvos žiniasklaida, kuri su šiomis įtakomis nelabai kovoja ir nepanašu, kad ruoštųsi tą daryti.

Taigi žinia iš tiesų niekam tikusi, kadangi pastaraisiais metais socialiniuose tinkluose besireiškiančių kūrėjų, tokių kaip S. Malinauskas, A. Tapinas ir O. Šurajevas, dėka atsirado viltis, kad gali susiformuoti informacinė alternatyva „tradicinei“ žiniasklaidai, kurią būtų tiksliau vadinti „konformistine“. Kitaip tariant, jei ši alternatyva stiprėtų, tikėtina, ji paskatintų tiek Lietuvos valstybės, tiek ir žiniasklaidos apsivalymą nuo įtakų, kurios sietinos su V. Putinu ar jam naudingai Lietuvą veikiančiais oligarchų tipo veikėjais. Deja, tokia tikimybė gan miglota: ji būtų reali tik tuo atveju, jei drąsieji kūrėjai pabrėžtų savo išskirtinumą ir atsitrauktų toliau nuo konformistinės žiniasklaidos. Taip kartkartėmis daro O. Šurajevas, išsakantis labai griežtą nuomonę apie Lietuvos žiniasklaidą, arba A. Tapinas. Prieš porą metų jis prie savo prisistatymo socialiniame tinkle „Facebook“ patalpino žinutę, kad jo paskyroje spausdinami autoriniai tekstai, kurių portalams „Delfi“, „Lrytas“, „15min“, „Alfa“, „Diena“ neleidžiama perspausdinti. Ir, beje, net nesivargino parašyti, kad galbūt galima perspausdinti, bet tik autoriui leidus. Negalima – ir taškas. O kodėl? Manau, todėl, kad šiandien tokius socialinių tinklų kūrėjus visuomenė ir remia tik dėl tos priežasties, kad jie nėra tokie patys kaip konformistinė žiniasklaida. Jie visuomenei (ir ypač jaunimui) suteikia viltį, kad informacinėje erdvėje gali veikti kūrėjai, kurie nuosekliai kovoja už tai, kuo tiki, o ne fragmentiškai, retkarčiais, kai tas patogu ar pelninga. Būtent todėl, norint, kad šis suvokimas visuomenėje plėstųsi, tokių kūrėjų skaičius augtų, o demokratija skaidrėtų – šį išskirtinumą, mano įsitikinimu, Skirmantui buvo būtina gilinti ir jį palaikyti, o ne ištrinti nauju susitarimu su „15min.lt“. Kuris stebina, liūdina ir gąsdina, bet turėtų pradžiuginti P, F, A, R ir ypač M bei V. Bet apie viską – nuo pradžių.  

Kodėl Skirmanto sugrįžimas nustebino?

Atsakyti į šį klausimą labai paprasta: tuo metu, kai jis pradėjo kurti savo nepriklausomą turinį ir kaip liūtas stojo į kovą su Arūnu Pūkeliu bei Lietuvos futbolo federacija, o A. Tapinas ir mes žurnale kiek galėdami jį palaikėme, net įtraukėme į Lietuvos metų žmonių tarpą, Skirmanto pergalei trūko tik vieno. Trūko, kad jį šioje kovoje palaikytų ir kartu su juo kovotų „tradicinė“ žiniasklaida. Tačiau ji, mano nuomone, S. Malinausko kovos nepalaikė; atvirkščiai, užėmė konformistinę – keistą, bet A. Pūkeliui ir Lietuvos futbolo federacijai itin naudingą – poziciją.

Šią poziciją galbūt galima įvardyti taip – kadangi Skirmantas pradėjo kovoti su A. Pūkeliu ir Futbolo federacija, todėl tai yra išimtinai Skirmanto kova, į kurią kitiems nevalia kištis. Pradėjo – tai tegul ir kovoja. O štai „tradicinei“ žiniasklaidai, demonstruojant vertybiškumą, užtenka tik kartkartėmis pakalbinti S. Malinauską, atseit, kaip reikalai, kaip gyvenimas, kaip kovojasi; o tada pasiteirauti ir kitos pusės (Lietuvos futbolo federacijos atstovų) – kaip reikalai, kaip sekasi spardyti kamuolį ir bylinėtis su Skirmantu, kad pagal konformistinės žiniasklaidos suformuotus standartus būtų elgiamasi etiškai.

Negana to (nors turėtų būti gana), tuo metu, kai Skirmantas savo „Facebook“ paskyroje talpino įrašus apie teisminius procesus su A ir F (čia trumpiniai Arūno ir Futbolo, kad tilptų į pavadinimą), „Delfi.lt“ portale buvo reklamuojamas ypatingai svarbus, atsižvelgiant į Lietuvos futbolo pasiekimus, renginys – Lietuvos futbolo geriausiųjų rinkimai ir Lietuvos futbolo apdovanojimai. O portalas „15min.lt“ tuo metu skelbė taip pat labai aktualų visuomenei reitingą – „Lietuvos futbolo įtakingiausieji“.

Kartais yra bandoma pateisinti oligarchus, kurie, vargšiukai, tik priešinasi piktiems juos puolantiems ir jų gerovės pavydintiems veikėjams, tokiems kaip Skirmantas ar Eigirdas. Todėl tiesiog yra priversti plėsti įtaką žiniasklaidoje. Taip teigiantys ignoruoja esmę, jog būtent oligarchų įtakos ir suformuoja tokią aplinką, kad demokratija silptų ir būtų neįgali realizuoti sprendimus, kurie padėtų užtikrinti saugią ateitį Lietuvos valstybei ir Lietuvos žmonėms.

Taigi. Tuo metu, kai S. Malinauskas iš visų jėgų stengėsi atkreipti visuomenės dėmesį, kad Lietuvos futbolo milijonai (beje, skirti Lietuvai, o ne konkrečioms įtakos grupėms) neturėtų būti kontroliuojami A. Pūkelio bei jo aplinkos, konformistinė Lietuvos žiniasklaida toliau gyveno savo konformistinį gyvenimą su futbolo geriausiųjų ir įtakingiausiųjų rinkimais. Nors, jei būtų su A. Pūkelio ir jo aplinkos įtaka kovojusi bent pusę tiek, kiek kovojo S. Malinauskas, neabejoju, kad susiformuotų informacinė aplinka, kurioje politikai, net Premjerė Ingrida Šimonytė ir pats Gitanas Nausėda būtų priversti pastebėti Lietuvoje vykstančius procesus, gal net pasipiktinti. Vienu žodžiu, manau, yra akivaizdu: jei konformistinė žiniasklaida, tarp jos ir „15min.lt“, būtų kovojusi kartu su Skirmantu, tai A. Pūkelio bei jo aplinkos pėdos Lietuvos futbole jau būtų ataušusios. Vis dėlto šiandien A. Pūkelis, – matydamas, kad S. Malinauskas, užuot raginęs bei telkęs „tradicinę“ žiniasklaidą kilti iš konformizmo liūno ir stoti su juo kartu į nekompromisinę kovą, levituoja link konformistinės žiniasklaidos, – manau, su palengvėjimu atsikvepia ir atsidaro šampano butelį. Kaip ir daugelis kitų, tarp jų A, R, Ž, ir, aišku, ypač M su V.