Kultūra

Nomeda Kazlaus: „Tikro menininko paskirtis yra tarnystė“ 2018 m. gruodžio 3 d. Monika BALTRUŠAITYTĖ

Penktadienio vakarą su operos soliste Nomeda Kazlaus pasikalbėti apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir jo perspektyvas susitikome netradicinėje vietoje – Bernardinų sode, Vilniuje. Tąsyk išvydau Nomedą visai kitokią, nei esu pratusi regėti televizoriaus ekrane – paprastą, be grimo, įsispyrusią į patogius sportinius batelius.

Šnekučiavomės sėdėdamos ant suoliuko vakaro prieblandoje, mūsų pokalbio klausėsi po kojomis jaukiai čiurlenanti Vilnelė. „Lietuvos menininkai yra labai profesionalūs, gerai atrodo Europos ir pasaulio kontekste, galbūt kai kuriais atvejais norėtųsi daugiau kuklumo ir tos vidinės pozicijos, kurios išmokau iš Montserrat Caballé“, – atviravo ji. O dabar – visas pokalbis nuo pradžių.

Ar įmanoma sukurti patrauklų miestą, kuriame būtų steigiami startuoliai ir finansų centrai, be pakankamo skaičiaus kultūros renginių, projektų ir menininkų? 

Manau, kad visiškai neįmanoma, nes patrauklus ir pažangus miestas turi turėti kultūrinę pasiūlą: kultūros renginių, parodų, muziejų, teatrų, koncertų salių, ir turbūt viską, kas telpa į žodį „kultūra“. Galima diskutuoti apie tai, kas yra kultūra, nes, manau, jau prieiname prie išvados, kad kultūra yra visa intelektinė zona, jai priklauso ne tik menininkai, poetai, dailininkai, bet ir įvairūs išradimai. Apie šio žodžio reikšmę norėtųsi galvoti truputį plačiau.

Jei kalbėtume apie patraukliausių miestų kultūrinį gyvenimą, ko dar trūksta Vilniui ir Kaunui, kad galėtume reklamuotis ne tik kaip 5G bei finansų technologijų, bet ir kaip aktyvaus kultūrinio gyvenimo slėnis?

Pirmiausia drįsčiau suabejoti, ar 5G tikrai yra toks pasididžiavimas Lietuvai… Nes kuo toliau, tuo daugiau mokslo žmonės Europoje kalba apie sparčiojo interneto didelę žalą žmogaus organizmui.

Paprastai visi dvasingi menininkai vieną dieną sau iškelia klausimą, kokią naudą sukuria visuomenei ir kas joje yra. Yra įvairių kelių, bet skatinčiau rinktis vidinio nuolankumo kelią, kai žmogus neša vidinę šviesą ir tampa pavyzdžiu kitiems ne savo arogancija, pasipūtimu, pasiekimais, bet dvasingumu.

Kultūrine prasme mums sunku konkuruoti su bet kuriuo didesniu Europos miestu, nes senojoje Europoje esama labai gilių kultūros, ypač klasikinės, tradicijų. Pavyzdžiui, Austrijoje gimė Wolfgangas Amadeus Mozartas – tai visi puikiai žino, Vienoje ir visoje šalyje netgi prekiaujama saldainiais su jo atvaizdu. Tačiau svarbiausia, jog mieste kultūra yra taip giliai įaugusi, kad kiekvienam atvykėliui ji įperšama, kiekvienas turistas turi tūkstantį kultūrinės veiklos pasirinkimų, nuo pigiausių iki brangiausių.

Manau, kad Vilnius apie tai gali tik svajoti, nes kultūrai pirmiausia trūksta pinigų. Turime labai nedaug koncertų salių: Nacionalinį operos ir baleto teatrą, Nacionalinę filharmoniją ir keletą nedidelių salių. Tokiai mažai šaliai su tiek mažai lėšų siekis pasivyti senąją Europą yra utopinis. Žinoma, labai to linkėčiau ir to norėčiau, bet, deja, žinau, kad Lietuvoje kultūra tikrai nebus prioritetinė sritis. Pirmiausia mums reikėtų sutvarkyti socialinę sritį, pasiekti garbingus atlyginimus. Tai ypač aktualu kalbant apie pensininkus ir intelektualius žmones: medikus, menininkus, mokslininkus, nes jų situacija yra labai gėdinga. Žmonės pirmiausia orientuojasi į savo pirminius poreikius, nori susitvarkyti buitį ir gyvenimą. Senoji Europa turi gilias kultūros tradicijas todėl, kad jie yra turtingi – turi pakankamai lėšų, todėl į gyvenimą žvelgia visai kitu kampu, kultūros poreikis atsiranda jau nuo mažens, netgi nuo motinos įsčių, nes tam yra sąlygos.

Kokie kultūriniai projektai galėtų tapti Lietuvos ambasadoriais? Gal rengiant juos, kad ir ne kasmet, bet skambiai, tai atkreiptų dėmesį į Vilnių ar Kauną ir bendrai į Lietuvą, kaip į meilės menui tašką? 

Dauguma turtingų šalių turi gerai valstybės ir privačių rėmėjų finansuojamų operos teatrų, pagrindinių salių, organizuoja vasaros ir žiemos festivalius, per kuriuos salės lūžta, nors bilietų kainos būna solidžios. Pavyzdžiui, bilieto į Zalc-burgo festivalį kaina gali siekti ir 1 000 eurų, o vidutiniškai svyruoja iki 300 eurų ir daugiau.

Manau, kad mums turėti tokio lygio renginių yra utopija. Bet, žinoma, reikia siekti kokybės ir bandyti pritraukti žmonių į turimus renginius ir festivalius.

Ar sutiktumėte, kad nekilnojamojo turto statytojai už kiekvieną kvadratinį metrą, kurį pastato Vilniuje ar Kaune, po 10 eurų pervestų tam, kad šiuose miestuose gyventi būtų geriau? Suprantu, kad skamba populistiškai, tačiau taip būtų galima užtikrinti, kad miestams tankėjant tankėtų ir kultūrinis gyvenimas.

Tai, beje, yra labai gera mintis – manyčiau, kad tikrai galima pasiūlyti tai daryti mecenavimo principu. Tarkim, šias lėšas galėtų surinkti Kultūros ministerija, bet tuomet kyla klausimas, ar ministerija galėtų jas tinkamai paskirstyti. Kaip padaryti, kad jos nutekėtų į tuos kultūros segmentus, kuriuos reikia finansuoti?

Manau, kad valstybė šiuo metu neišvengiamai turėtų labai daug dėmesio skirti švietimo sistemai ir kultūrai. Švietimas, mokslas, kultūra yra prioritetinės sritys. Švietimas, kaip mes suprantame, yra išsilavinimas, bet kultūra yra išsilavinimo dalis. Labai dažnai bazinį išsilavinimą traktuojame kaip būtiną, o kultūrą, kaip švietimo dalį, kartais pamirštame, nors net moksliniais tyrimais įrodyta, kad, pavyzdžiui, klasikinės muzikos klausymas gydo ligonius, padeda nėščiosioms, yra natūralus vaistas.

Jums yra tekę daug bendrauti su Vakarų mecenatais, kultūros renginių organizatoriais. Kas Lietuvoje yra geriau, o kas – blogiau? 

Nežinau, kokios stadijos šiandien yra Mecenatystės įstatymas, bet manau, kad su tuo būtų galima stipriai padirbėti. Jei neklystu, buvo siūlymų, kad verslininkai ir pinigų kultūrai norintys skirti žmonės būtų atleidžiami nuo mokesčių. Dėl šios srities, manau, reikėtų pasikonsultuoti, pasitarti su kitomis šalimis ir tai stipriai plėtoti.

Esate pasaulinio lygio menininkė, savo laidoje „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“ kalbinote ne vieną muzikos legendą. Kaip manote, ko galėtų pasimokyti ir kiti į pasaulį norintys išeiti Lietuvos menininkai? Kokių savybių jie stokoja?

Lietuvos menininkai yra labai profesionalūs, gerai atrodo Europos ir pasaulio kontekste. Galbūt kai kuriais atvejais norėtųsi daugiau kuklumo ir tos vidinės pozicijos, kurios išmokau iš Montserrat Caballé. Muzikantai ir kiti menininkai pirmiausia tarnauja žmonėms, tikro menininko paskirtis yra tarnystė, o ne egoistiškas savęs pozicionavimas ir rodymas. Deja, Lietuvoje tai dažnai vyksta.

Linkiu priimti kitokią – nuolankią – poziciją, kai tikintieji gali remtis tikėjimu, netikintieji – kitomis dvasinėmis praktikomis. Kiekvienam geriausia rasti savo mentorių ir įkvėpėją. Pastebiu, kad Lietuvos menininkams dažnai būdingas pasipūtimas, žvilgsnis iš aukščiau, susireikšminimas, egoistinis pasitenkinimas savimi. Linkėčiau aukštesnio skrydžio ir žvilgsnio.

Esama ir kitokios pozicijos – kad menininkui netgi privaloma turėti šiek tiek arogancijos.

Manau, kad „arogancija“ yra labai blogas žodis ir ypač netinkamas menininkui, nes jis dirba su žmonių sielomis, jų vidiniu pasauliu, vidiniu tobulėjimu. Arogancija galbūt yra senovinis, netgi sovietinis, mąstymas, būdingas tos sistemos kadrams. Nors kartais menininkas atrodo arogantiškas tik tol, kol su juo artimiau nepabendraujama.

Be abejo, visur esama hierarchijos ir visi jaučia, kas yra kas, bet pasipūtimas ir arogancija nieko gero neduoda nei menininkui, nei verslo žmogui. Juk garsiausi pasaulio verslininkai dažnai yra patys kukliausi ir paprasčiausi, nedemonstruoja savo turtų ir materialinių galimybių. Tokie yra ir žinomiausi menininkai – dažnai jie būna patys nuoširdžiausi žmonės.

Kultūros srityje pirmiausia trūksta pinigų. Turime labai nedaug koncertų salių: Nacionalinį operos ir baleto teatrą, Nacionalinę filharmoniją ir keletą nedidelių salių. Tad tokiai mažai šaliai su tiek mažai lėšų siekis pasivyti senąją Europą yra utopinis.

Eidamas menininko keliu, vieną dieną susiduri su klausimu, kaip elgtis, kokią vietą visuomenėje užimi. Jaunatviškos ambicijos yra variklis, skatinantis žmogų siekti – jis tikslingai siekia savo planų, užsitarnauja tam tikrą autoritetą ir pagarbą, tavo vardas pradeda dirbti tau. Bet kai tai įvyksta, paprastai visi dvasingi menininkai vieną dieną sau iškelia klausimą, kokią naudą teikia visuomenei ir kas joje yra. Yra įvairių kelių, bet skatinčiau rinktis vidinio nuolankumo kelią, kai žmogus neša vidinę šviesą ir tampa pavyzdžiu kitiems ne savo arogancija, pasipūtimu, pasiekimais, bet dvasingumu.

Kokia didžiausia Jūsų, kaip menininkės, svajonė? Ir kokia didžiausia su Lietuva susijusi svajonė? 

Svajonių turiu labai daug. Viena artimų svajonių susijusi su gruodžio 15-ąja, šventiniu gala koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur dainuosiu su žvaigžde kontratenoru Sergejumi Jegeriu, Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguos maestro Constantine’as Orbelianas iš JAV. Svajoju, kad koncerte dalyvautų kuo daugiau žmonių, kad jie išgyventų tikrą vidinio pakilimo šventę. Šie koncertai jau tapo tradiciniai, jie vyksta septynerius metus iš eilės, publika mus myli, todėl tai – artimiausia meninė svajonė.

Iš tiesų svajonių yra daug. Pavyzdžiui, kitą savaitę keliausiu į Suomiją, būsiu tarptautinio dainininkų konkurso žiuri pirmininkė. Svajoju, kad čia įsivyrautų teisybė – suprantu, kad vargu ar tai įmanoma. Svajoju, kad žmonės būtų vertinami pagal pasiekimus ir profesionalumo lygį, o ne pagal pažintis ir ryšius. Kaip sakė neseniai Lietuvoje apsilankęs Šventasis Tėvas, žmogui labai svarbus atpažinimas, tai yra gebėjimas išsiugdyti atpažinimo talentą, įvertinti ir atpažinti, kas yra kas. Reikia gerbti tokius žmones ir leisti jiems kurti.

Svajonių sąrašą galima pildyti iki begalybės. Asmeninių svajonių ir svajonių, susijusių su Lietuva ar su pasauliu, suprantama, negaliu atskleisti. Galiu tik palinkėti, kad Lietuvos kultūrinėje erdvėje įvyktų didelių pokyčių.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbino Monika BALTRUŠAITYTĖ