Visuomenė

Mūsų gerovės valstybėje pernai vyrai užmušė 11 moterų 2024 m. liepos 30 d. Monika BALTRUŠAITYTĖ

„Kai važiuodavau į mokinių namus, jis sekdavo iš paskos. O jeigu nuseks į laiptinę ir duris atvers ne mokinio mama, bet tėtis? Kiekvienąkart durims atsidarant manęs neapleisdavo jausmas, kad jis stovi kažkuriame aukšte ir įtempęs ausis klausosi, vyras ar moteris su manimi pasisveikins“, – apie savo buvusį vyrą, kurio psichologinis smurtas tęsėsi ilgus metus, pasakoja Lina. Žinią apie skyrybas išgirdęs vyriškis į darbą paleido kumščius.

Gerovės valstybėje, kurią mums pažadėjo Gitanas Nausėda, moterims gyventi nėra labai gera. Pernai buvo užregistruota net 60 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, o 11 moterų žuvo nuo smurtautojo rankos. Nors Europos Sąjungos teisės aktuose numatytos konkrečios smurto šeimoje prevencijos priemonės ir ypatinga apsauga moterims, kurios dažniausiai tampa tokio smurto aukomis, Lietuvoje realybė atrodo kitaip. Mūsų teisinė sistema kultivuoja smurtautojų nebaudžiamumą, o aukų gyvenimą apsunkina dar ir instituciniu smurtu: pareigūnų nejautrumu, vilkinamu teismų procesu, institucijų negebėjimu atpažinti smurtinių santykių šeimoje, Vaiko teisių apsaugos tarnybos emociniu neraštingumu.

„Smurtą artimoje aplinkoje patiriančios moterys ne tik neturi specialaus aukos statuso ir apsaugos, bet ir yra laikomos vandens drumstėjomis – tai jos kelia riziką ir ardo gražią lietuvišką šeimą, – sako Vilniaus moterų namų vadovė Lilija Henrika Vasiliauskė. – Disfunkcinės ir sveikos šeimos neatskyrimas yra nukreiptas prieš moteris. Jeigu pagaliau pradėtume tai atskirti, paaiškėtų, kad visiems, net ir teisėjams, reikia mokytis su lytimi susijusio smurto struktūrinių priežasčių, istoriškai susiklosčiusių galios santykių, jėgos ir galios disbalanso. Tai reikėtų mokėti kaip „Tėve mūsų“, bet vis dar vyrauja naratyvas, kad moterys tik prisigalvoja norėdamos pakenkti vyrams.“

Liepdavo lenktis ir tikrindavo iškirptės gylį

Toks pats naratyvas lydi ir Linos (tikrasis vardas redakcijai žinomas) istoriją. Mokytoja dirbusi, vieną iš paralimpinio sporto rinktinių treniravusi moteris šiandien nuo persekiotojo slapstosi užsienyje. Daugiau nei 20 metų santuokoje gyvenusi Lina nebesugeba kalbėti nepadrikai. „Dirbau mokykloje ir man labai gerai sekėsi nuosekliai dėstyti mintis, o dabar to nemoku“, – prisipažįsta ji.

Pasak Linos, jos sutuoktinis visąlaik išsiskyrė dideliu agresyvumu ir kontrole, greitai įsiplieksdavo dėl menkiausios smulk-menos: „Važiuodavome automobiliu, kažkas mus aplenkdavo ir jam pasirodydavo, kad aplenkė netinkamai. Tuomet prisivydavo, spausdavo iš galo, liepdavo išlipti, siūlydavo „į galvą“. Tas agresyvumas iš pradžių pasireikšdavo aplinkoje, bet vėliau buvo nukreiptas ir į mane. Vyras kontroliavo viską – net mano apatinį trikotažą. Liepdavo pasilenkti kone iki žemės, kad pamatytų, kiek atvira yra mano iškirptė. Skaičiuodavo, kiek laiko užtrunku parduotuvėje, ir klausdavo, ką ten veikiau. Neleisdavo išeiti pasižiūrėti varžybų, nes ten neva bus vyrų ir jie į mane spoksos.“

Kai Linai tiek sportinėje, tiek profesinėje veikloje pradėjo puikiai sektis, kai ji pasiekė rezultatų, kai gatvėje mokinys arba jo tėvai ją atpažindavo ir pagirdavo, o kolegos sporte tituluodavo geriausia žaidėja, vyro pavydas tapo nebepakeliamas. „Jis uždraudė man sportuoti – ne tik žaisti ir treniruoti komandą, bet ir lankytis sporto klube. Mano kūnui fizinis krūvis labai reikalingas, man tai padeda užsimiršti, – pasakoja Lina. – Fiziniams skausmams prasidėjus, iš pradžių laikiau tai nuovargiu, bet kartą, kai mokykloje nebegalėjau įkvėpti oro, nuvykau pas gydytoją ir išgirdau diagnozę – depresija.“