Politika

Miglota D. Trumpo vizija Ukrainai 2025 m. vasario 17 d. Linas KOJALA, Politologas, Geopolitikos ir saugumo studijų centro direktorius

Donaldas Trumpas, kalbėdamas apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą, kelia tik vieną tikslą – pabaigti karą kiek įmanoma greičiau. Laikas, o ne kokybiniai agresijos sprendimo elementai, bus svarbiausias kriterijus. Tai palieka plačią terpę svarstymams, kiek ieškant sprendimo rakto bus atsižvelgta į gyvybinius Ukrainos interesus.

Per pastarąsias kelias savaites Kyjivui pavyko pasiekti šiokią tokią diplomatinę pergalę. Atrodo, kad būsimosios administracijos pareigūnams buvo įteigta, jog Ukraina nėra nusistačiusi prieš taiką. Netgi priešingai: tai – siekiamybė. Bet pagrindinė kliūtis paliauboms yra agresorius – su juo tartis Vašingtonui bus nepalyginamai sudėtingiau. Juolab kai nėra aišku, ką konkrečiai D. Trumpo komanda ketina daryti, kad iniciatyvą fronte turinčią Rusiją priverstų sėsti prie derybų stalo.

Perspektyvą galima vertinti dvejopai. Viena vertus, yra terpės optimizmui. D. Trumpas nemėgsta atrodyti silpnas, o visiška Ukrainos kapituliacija jam prezidentaujant sukurtų būtent tokį įvaizdį. Tai gerokai pakenktų tiek asmeninei JAV lyderio, tiek visos šalies reputacijai.

Be to, per savo pirmąją kadenciją D. Trumpas faktais neleido įrodyti plačiai skambėjusio teiginio, kad jis yra „Vladimiro Putino kišenėje“. Kai kuriais jo priimtais sprendimais Kremlius neliko patenkintas. Pavyzdžiui, kai sutiko perduoti Ukrainai letalinės ginkluotės, nors Baracko Obamos administracija tai daryti buvo atsisakiusi, arba kai davė įsakymą sunaikinti kelis šimtus „Wagner“ samdinių Sirijoje. Galiausiai jam valdant JAV karių kuopa, dislokuota Lietuvoje, išaugo iki bataliono lygmens.

Net ir spaudimas NATO valstybėms tapo paskata sparčiau didinti gynybos išlaidas, o tai akivaizdžiai kertasi su Rusijos interesais. Galima pagrįstai svarstyti, kaip ir kiek JAV prezidentas prisidėjo prie šių sprendimų inicijavimo, tačiau su faktais ginčytis sunku.

Vis dėlto negalime ignoruoti ir kitos medalio pusės. D. Trumpas kryptingai kartoja, kad Rusijos agresijos priežastis – NATO plėtra. Esą buvo galima pasiekti susitarimą, bet tam sukliudė Joe Bideno siekis integruoti Ukrainą į Aljansą. Abu argumentai prasilenkia su tikrove: Vladimiras Putinas aiškiai deklaruoja siekį sunaikinti Ukrainos valstybingumą, o J. Bideno pozicija Ukrainos narystės NATO klausimu – mažų mažiausiai atsargi.

Net ir artimiausi D. Trumpo bendražygiai stebėjosi jo prielankumu V. Putino asmenybei. JAV prezidento nacionalinio saugumo patarėjas H. R. McMasteris prieš kelis mėnesius išleistuose savo memuaruose rašė: „Putinas, negailestingas buvęs KGB operatyvininkas, žaidė su Trumpo ego ir nesaugumo jausmu, ir jam pataikavo. Putinas apibūdino Trumpą kaip „labai išskirtinį žmogų, itin talentingą“, o Trumpas parodė savo pažeidžiamumą tokiam meilikavimui, simpatiją tvirtos rankos lyderiams ir įsitikinimą, kad tik jis vienas galėtų užmegzti gerus santykius su Putinu: „Visada yra didelė garbė sulaukti tokio malonaus komplimento iš žmogaus, kuris savo šalyje yra labai gerbiamas.“ Iki pat šių dienų iš D. Trumpo lūpų V. Putinui skrieja bene išskirtinai vien komplimentai.