Aktualijos

Mariupolio gynėjų saga 2023 m. sausio 12 d. Monika BALTRUŠAITYTĖ 

Nors per trumpą laiką jo gyvybė buvo dukart pakibusi ant plauko, Andrijui pavyko pasprukti iš Mariupolio. Tai nutiko vieną rytą, kai Vakarai vis dar vangiai reagavo į situaciją Ukrainoje, o rusai siautėjo visoje šalyje. Žurnalistu prieš karą dirbęs vyras pėsčiomis ir autostopu įveikė 230 km iki Zaporižios. Esant minusinei temperatūrai nakvojo pakelėse.

„Mažame miškelyje užsikūriau laužą, iš kelių šakų pasidariau pastogę, išsitirpinau sniego atsigerti. Buvo baisi naktis, kelis kartus vos neužmigau. Nuolat sau kartojau: išgyvenai bombardavimą, išvengei sušaudymo, tad kelkis, eik, susirask šakų ir neužmik.“

Tačiau ne visiems pasisekė taip, kaip Andrijui Marusovui, 50-mečiui Mariupolio gyventojui, žinomam šalies žurnalistui ir sociologui. Nepasisekė jaunai merginai, perspektyviai gimnastei, kuri ruošėsi išvykti į pasaulio čempionatą. Ją ir tėvą pražudė į Andrijaus namą pataikiusi raketa, o motina su broliu buvo nugabenti į ligoninę. Netrukus į ligoninę pataikė dar viena raketa ir žuvo visa šeima. Andrijaus skaičiavimu, vienam iš dešimties Mariupolio gyventojų nepasisekė.

Daugybei mariupoliečių nepavyko evakuotis, bet buvo ir tų, kurie nė neketino niekur išvykti. Apie tuos, kurie pasiliko pasmerktame mieste, šiandien jau žino visas pasaulis, jų pavardės įeis į istoriją. Mariupolio gynėjų drąsa privertė Vakarus atsimerkti ir pradėti rimčiau remti Ukrainą. Pulko „Azov“ kariai parodė, kad kovos iki paskutinio kraujo lašo, o plieno gamykla „Azovstal“, į kurią galiausiai persikėlė tiek uostamiesčio gynėjai, tiek civiliai, tapo paskutine nusiaubto miesto tvirtove.

Karo pradžia: Mariupolis lyginamas su žeme

Užimti Pietryčių Ukrainos uostamiestį buvo strateginis Vladimiro Putino tikslas, todėl Mariupolį Rusijos kariuomenė apsupo jau pirmą karo savaitę. Kelias savaites miestas, kuriame prieš karą gyveno daugiau kaip 400 tūkst. žmonių, buvo niokojamas bombomis ir raketomis iš sausumos, jūros ir oro.

Pastatai lyginami su žeme, žmonės slepiasi rūsiuose, kartkartėmis išlenda į lauką ieškoti maisto. Gatvėse guli negyvėliai, juos ėda šunys. Kiti mirusieji paskubomis sumetami į masines kapavietes.

Rusų apsuptame mieste nėra elektros, vandentiekio, šildymo ir dujų. „Statėme po latakais kibirus lietaus vandeniui rinkti, – portalui „Politico“ pasakojo A. Marusovas. – Kai iškrito sniegas, žmonės tirpdė jį laužuose. Kai atjungė dujas, pradėjome gamintis maistą ant atviros ugnies savo kiemuose. Iš pradžių vaizdas atrodė siurrealistiškai – lyg visas miestas iškylautų. Po dienos ar kelių tai jau buvo ne siurrealizmas, o tragedija – žmonės gaminosi valgį laiptinėse, kirto medžius viešuosiuose parkuose malkoms.“

Taip atrodė karo pradžia. Evakuotis norintys žmonės nugirsta, kad evakuacija vyks iš dramos teatro – centrinio taško mieste. Vaikai ir moterys įveikia sudėtingą kelią per visą miestą, kad ten patektų. Teatre yra didelis rūsys ir fojė – vietos pasislėpti užteks visiems. Tačiau jų laukiama evakuacija neįvyksta – kovo 16-ąją rusai numeta bombą tiesiai ant dramos teatro, kuriame slepiasi 500 žmonių. Ir kurį supa palydovų nuotraukų užfiksuotas tas pats užrašas iš abiejų teatro pusių – užrašytas tik vienas žodis: „Vaikai“.