Ekonomikos konferencija

Lietuvos politikos ir verslo lyderių pastabos iš forumo „Lietuvos Davosas 2023“ 2023 m. liepos 31 d.

Dalinamės forumo „Lietuvos Davosas 2023“ pranešėjų svarbiausiomis įžvalgomis, kurias jie parengė specialiai šiam žurnalo VALSTYBĖ numeriui.

Apie Lietuvos ekonomikos tendencijas

Gintarė Skaistė, Lietuvos Respublikos finansų ministrė

Iššūkių akivaizdoje stebimas švelnus Lietuvos ekonomikos sulėtėjimas turėtų būti laikinas, o jau kitąmet šalies ūkis turėtų augti apie 2,5 procento. Nepaisant neapibrėžtumo, darbo rinka išlieka gana atspari. Didelio nedarbo lygio augimo nesitikima, toliau tikėtinas spartus atlyginimų augimas, šiemet vidutiniškai sieksiantis daugiau nei 10 procentų. Infliacijos tempas ir toliau sparčiai mažėja, o tai yra geros žinios vartojimui šalies viduje. Šiemet vidutinė metinė infliacija turėtų grįžti į vienaženklę teritoriją, o kitąmet, numatoma, sieks mažiau nei 3 procentus.

Vis dėlto Lietuvos – mažos atviros ekonomikos – perspektyvos šių metų antroje pusėje labai priklausys nuo padėties pagrindinėje Lietuvos užsienio prekybos rinkoje – Europos Sąjungoje – ir nuo mūsų vidaus paklausos.

Finansų ministerijos turimais duomenimis, prekių eksporto iš Lietuvos paklausa šioje rinkoje šiemet bus prislopinta dėl pinigų politikos pokyčių ir karo Ukrainoje padarinių, o galimybės didinti eksportą priklausys nuo eksportuojančių įmonių lankstumo ir sprendimų investuoti į technologinę pažangą ir produktyvumą didinančias priemones.

Antroje metų pusėje vartotojų perkamoji galia sustiprės tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungos rinkoje, o investicinį procesą skatins Vyriausybės įgyvendinami projektai, naudojant Europos Sąjungos lėšas, tikėtina, ir galimas ekonomikos atsigavimas. Taip pat turime nepamiršti, kad tebevykstantys aktyvūs kariniai veiksmai Ukrainoje vis dar veikia ekonominį ir geopolitinį neapibrėžtumą.

Vertinant Lietuvos ekonomikos atsigavimą ir spartesnį augimą, būtina paminėti, kad nesėdime sudėję rankų. Kryptinga valstybės investicinė politika gali išjudinti verslo potencialą ir prisidėti prie ekonomikos stiprinimo, todėl spartinamos ir didinamos Lietuvą pasieksiančios Europos Sąjungos investicijos keliauja Nacionaliniame pažangos plane numatytiems Vyriausybės prioritetams, tokiems kaip ekonomikos žalinimas, skaitmeninimas ir švietimas.

Nacionalinio pažangos plano siekius Vyriausybė sieja su konkrečiomis galimybėmis. Iš viso planui įgyvendinti numatoma 17 mlrd. eurų investicijų, didelę jų dalį sudaro Europos Sąjungos lėšos. Reikšmingiausi jų šaltiniai yra šie: Europos Komisijos patvirtinta 7,5 mlrd. eurų 2021–2027 m. Europos Sąjungos investicijų programa ir atnaujinamas planas „Naujos kartos Lietuva“.

Kalbant apie prioritetines sritis, būtina paminėti, jog praėjusiais metais visi galėjome įsitikinti, kad atsinaujinančių išteklių energetika ne tik prisideda prie kainų stabilizavimo, bet ir daro esminę įtaką nacionaliniam saugumui. Žalioji kryptis yra vienas iš Nacionalinio pažangos plano, kuriame numatyti veiksmai iki 2030 m., prioritetų. Siekdami skatinti elektros gamybą Lietuvoje, pakoregavome šį planą: anksčiau buvome numatę, kad iki 2030 m. apie 50 proc. visos reikalingos energijos turi būti pagaminama Lietuvoje iš atsinaujinančių šaltinių, o dabar šį tikslą padvigubinome iki 100 proc., atitinkamai numatomos ir didesnės investicijos šioms ambicijoms įgyvendinti. Plane „Naujos kartos Lietuva“ numatytos reformos ir investicijos, skatinančios energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybą (saulės ir vėjo energetika, alternatyviųjų degalų gamybos skatinimas), darniąją transporto plėtrą (elektromobilių infrastruktūra, taršių transporto priemonių keitimas) ir energijos efektyvumą didinančias priemones (daugiabučių renovacija ir statybos sektoriaus inovacijos).

Reaguojant į šiandienos iššūkius ir siekiant padėti įmonėms sparčiau transformuotis, Europos Komisijai pateiktas papildytas 1,8 mlrd. eurų planas „Naujos kartos Lietuva“. Juo verslui Lietuvoje suteiksime galimybę finansuoti investicijas į aukštos pridėtinės vertės potencialą turinčias industrijas, gamybos procesų žalinimą, naujų technologijų kūrimą, diegimą ir eksportą, taip pat į elektros gamybą iš atsinaujinančių išteklių.

Skaitmeninimas – dar vienas tiek Lietuvos, tiek visos Europos Sąjungos prioritetas. Šioje kryptyje daugiausia dėmesio skiriama valstybės duomenų sujungimui ir duomenų teikimo efektyvinimui. Sujungus duomenis, institucijos galės naudoti bendru valstybės duomenų ežeru – taigi, atskirų duomenų bazių liks mažiau, o reikalingus ežero duomenis bus galima efektyviai naudoti, siekiant pagrįsti tiek valstybės, tiek verslo ar mokslo sprendimus. Skaitmeninė transformacija nukreipta į elektroninių paslaugų plėtrą, judriojo ryšio plėtrą nutolusiose vietovėse ir sąlygų 5G ryšiui diegti sudarymą bei skaitmenines inovacijas – lietuvių kalbos skaitmeninimą, verslo inovacijų skatinimą.

Siekiant gerinti švietimo kokybę, daug dėmesio skiriama ne tik mokyklų infrastruktūros tobulinimui, bet ir darželių prieinamumo didinimui, ugdymo turinio formavimui, mokymuisi visą gyvenimą. Norint sėkmingai įgyvendinti ekonomikos transformaciją, kurti inovatyvius ir aukštos pridėtinės vertės produktus, neabejotinai reikia pasitelkti mokslo ir verslo bendradarbiavimą.

Neabejoju, kad suplanuotos investicijos užtikrins ilgalaikę žmonių gerovę ir sustiprins Lietuvos ekonomikos atsparumą bei konkurencingumą.

Apie Lietuvos verslo ir Europos investicijų banko investicinį potencialą

Marco Francini, Europos investicijų banko atstovybės Baltijos šalyse vadovas

Džiaugiamės, kad Europos investicijų banko (EIB) atstovai „Lietuvos Davose“ galėjo pristatyti mūsų atliktą investicinio potencialo tyrimą. Sprendžiant iš šio tyrimo, kurio metu buvo apklausiamos Lietuvos bendrovės, rezultatų, Lietuvos verslas atsigauna po COVID-19 pandemijos sukeltų problemų ir jo situacija yra gana gera.

Vis dėlto tam tikrų problemų kelia dėl karo Ukrainoje kilęs infliacijos šokas – tai lėtina ekonomiką. Prastėjantis ekonominis ir politinis klimatas lemia tam tikrus tarptautinės prekybos sutrikimus. Kad juos įveiktų, verslo lyderiai turi imtis ryžtingų pokyčių, o tam tikrais atvejais prireiks ir papildomų investicijų. Jų prieinamumas, sprendžiant iš EIB atliktos apklausos rezultatų, taip pat yra itin aktualus. Galime džiaugtis, kad EIB grupė 2022 m. prisidėjo prie Baltijos valstybėse veikiančio verslo pažangos – skyrė apie 775 mln. eurų tiek privačiajam, tiek viešajam sektoriui.

Lietuvoje EIB patvirtino 65 mln. eurų paskolą Klaipėdos uostui. Paminėtina ir 50 mln. eurų paskola, kurią suteikėme išskirtinai inovatyviai bendrovei „Teltonika“. Naudodama šias lėšas, ji galės sustiprinti savo lyderystę, investuoti į tyrimus, inovacijas ir produktų kūrimą.

Svarbu pabrėžti, kad prisidėjome ir prie mažesnių bendrovių finansavimo kartu su EIB „InvestEU“ garantijų sutartimis, „Mano banku“ ir „Orion Leasing“. Paminėčiau ir paramą Europoje veikiančiam klimato technologijų rizikos kapitalo fondui „Contrarian Ventures“.

Forumas „Lietuvos Davosas“ tapo puikia proga pristatyti ir EIB konsultavimo paslaugas, kurias galime teikti įvairiomis temomis. Taip pat pabrėžčiau mūsų pagalbą vykdant švariųjų technologijų (angl. cleantech) plėtros projektus. Šioje iniciatyvoje daugiausia dėmesio skiriama ankstyvos stadijos novatoriškiems, mažai anglies dioksido į aplinką išskiriantiems projektams. Neabejojame, kad būtina investuoti į švariąsias technologijas, jei norime pasiekti Europos Sąjungoje užsibrėžtus klimato tikslus, ir džiaugiamės, kad galime tapti tiek privataus, tiek valstybės verslo partneriais šiame kelyje.

Nauja – tai pamiršta sena. Gyvenime ir versle

Žygintas Mačėnas, „Summa Advisers“ vadovaujantysis partneris 

Gyvename precedento neturinčiais laikais?

2023 m. pasaulio ekonomikai susiduriant su didele infliacija, lėtėjančiu ekonomikos augimu ir augančiais finansavimo kaštais, padažnėjo ir skambių pasakymų apie ekonominę situaciją ir ateities perspektyvas. Tokie pasakymai kaip „To dar nebuvo“, „Gyvename precedento neturinčiais laikais“ ir panašūs tampa komentarų kasdienybe.

2023 m. kovą žlugę JAV regioniniai bankai įpylė papildomo žibalo į nerimo dėl ekonominės situacijos ugnį ir papildė neigiamas spekuliacijas apie pasaulio ūkio perspektyvas. Tam tikra prasme tai suprantama – pastaruosius dešimt metų gyvenome itin žemų finansavimo kaštų ir santykinai nuoseklaus ekonominio augimo laikais, tad natūralu, kad kiek didesni pokyčiai išstumia iš komforto zonos. Ta proga sveika atsigręžti į praeitį ir pažiūrėti, ar tikrai gyvename precedento neturinčiais laikais.

Dažnai išgirsime repliką, kad dabartiniais laikais žmonės yra apsėsti manijos „panirti į išmaniųjų telefonų ekranus“ ir kad žmonija to dar nėra mačiusi. Tačiau jei laiko mašina nusikeltume į praeito amžiaus 8 deš., pamatytume, kad žmonės lygiai taip buvo panirę į laikraščius. Taigi, keičiasi objektas, bet žmonių veiksmai yra labai panašūs.

Ekonomikoje kaip gyvenime

Taip pat ir ekonomikoje, kuri vystosi ciklais ir dažnai atkartoja tai, kas jau buvo praeityje:

• praėjusio amžiaus 9 deš. antroje pusėje technologijų įmonių vertės pūtėsi, kol galiausiai 2000 m. pasaulio ekonomiką supurtė „dot-com“ burbulas;
• šio amžiaus 1 deš. pabaigoje visą pasaulį supurtė ketvirto didžiausio JAV investicinio banko „Lehman Brothers“ žlugimas. Tai buvo tuometės didelės rizikos paskolų politikos JAV atspindys.

Pastaraisiais metais įmonių vertės taip pat smarkiai augo, kapitalas judėjo netgi į ne tokias patikimas bendroves (pavyzdžiui, per pirminius kriptovaliutų siūlymus ar į kriptovaliutų bendroves). Nemaža dalis šių bendrovių vėliau žlugo. 2023 m. kovą bankrutavo JAV bankai, tarp jų – ir „Silicon Valley Bank“, tada žlugo „Credit Suisse“.

Daugelis lietuviškų verslų ne tik išgyveno tiek 2000, tiek 2008 m.
krizes, bet ir sugebėjo tai išnaudoti savo naudai. Norisi tikėti, kad pasitelkus patirtį ir šį kartą pavyks ne tik susitvarkyti su pokyčiais, bet ir atrasti naujų galimybių.

Įmonių susijungimų ir įsigijimų rinka

Beveik kiekvieno ekonominio susvyravimo laikotarpiu įmonių susijungimų ir įsigijimų rinkoje taip pat pasigirsta įvairių nuomonių ir netgi formuojasi specifiniai rinkos mitai. Jų girdėjome ir 2000, ir 2009 m., girdime ir 2023-iaisiais.

Keletas tipinių besikartojančių mitų yra apie tai, kad nebeliks pirkėjų ar kad bankai „užsuks kranelius“ verslams pirkti. Realybė visada paneigdavo mitus, o įmonių susijungimų ir įsigijimų rinka, kildama ir krisdama kaip amerikietiškieji kalneliai, visada gyvavo.

Žvelgiant į istoriją ir prognozuojant ateitį, galima drąsiai teigti, kad po kiekvieno ekonomikos kritimo laikotarpio ateis pakilimas, visada bus gerų verslų, kurie bus perkami ir parduodami, o įžvalgos, paremtos trumpojo laikotarpio faktais, retai bus teisingos.

Apie transporto sektoriaus transformaciją

Marius Skuodis, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras

Susisiekimas ir transportas dažniausiai asocijuojasi su keliais. Dar su geležinkeliais. Na, dar su eilėmis oro uostuose (taip, aviacija po pasaulinės pandemijos sparčiai atsigauna). Pasipiktiname, sakome, kad reikia geresnės kelių infrastruktūros, daugiau ir patogesnių traukinių maršrutų. Kad ten, „Europoje“, kurią jau daugelis lietuvių išnaršė nuo šiaurės iki pietų ir nuo rytinio iki vakarinio taško, yra kažin kaip kitaip, geriau. Bet svarbu tai, kad ta „Europa“ dažnai jau pati žiūri į mus ir mokosi iš mūsų, kaip ir mes – iš jos.

Apie šiuo metu vykstantį lūžį kaip paskutinę Lietuvos transformaciją jau esu kalbėjęs ir žurnalo VALSTYBĖ renginiuose. Po politinės, ekonominės, finansinės, energetinės Lietuvos transformacijos jau pribrendo laikas ir paskutinei – transporto sektoriaus – transformacijai.

Susisiekimas – anaiptol ne vien keliai, ne vien įvairaus pločio vėžės geležinkeliai, keltų ir skrydžių skaičius ar naujas vilkikų parkas. Beje, pastarojo jau dabar pavydi daugelis šalių. Tai daugiau ir už 12 proc. bendrojo vidaus produkto kuriantį transporto ir logistikos sektorių. Tai – apie šį tą dar plačiau. Tai – apie junglumą, aukštą pridėtinę vertę ir Lietuvai taip reikalingą transformaciją ir integraciją su Vakarais.

Tikiu, kad jau baigiame perkopti šį lūžio tašką. Kad daugiau nevadinsime savęs tik kryžkele tarp Rytų ir Vakarų. Kad esame apsisprendę, ką susisiekimas reiškia Lietuvos valstybei ir kas yra Lietuva regioniniame, Europos ir globaliame susisiekimo žemėlapyje. Išorės stebėtojai pastebi, kad būtent šiandien Lietuva konkrečiais darbais rodo pavyzdį, kaip atsisakyti nepatikimų rinkų, veikimo būdų ir pereiti į vakarietišką, konkurencingesnį, žiniomis paremtą transporto sektorių.

Tereikia valios tęsti esminius projektus ir 2030 m. apie Lietuvos transporto sektoriaus transformaciją kalbėsime kaip apie dar vieną sėkmės istoriją.

Visų pirma, kartu su Lenkija jau priėmėme visus reikalingus sprendimus, kad iki 2025 m. būtų užbaigta „Via Baltica“ magistralė tarp Kauno ir Varšuvos. Ji bus naudojama ne tik ekonominiams, bet ir karinio mobilumo poreikiams. Vien šiemet matysime, kaip tiesiama nauja keturių juostų automagistralė beveik 30 km vientisoje atkarpoje tarp Marijampolės ir Lenkijos vienu metu.

Antra, „Lietuvos geležinkeliai“ pirmieji Baltijos regione pradėjo plėtoti intermodalinius (konteinerių, puspriekabių), arba žaliuosius, vežimus į Lenkiją, Vokietiją, Italiją. Svarbu, kad šis strateginis sprendimas – ne konkuruoti, o bendradarbiauti su kelių transportu – leis padidinti krovinių vežimą geležinkeliais nuo 31 mln. t 2022 m. iki daugiau nei 40 mln. t 2030-aisiais.

Pabrėžiu – tai bus tvarus augimas, atsietas nuo Rusijos ir Baltarusijos ekonomikų.

Trečia užduotis – visiškai transformuoti geležinkelių tinklą. 2028 m., kai startuos pirmieji vežimai naujojoje „Rail Balticos“ linijoje (tais metais Lenkija planuoja nutiesti bėgius iki Lietuvos sienos) ir pradėsime tiesti europinę vėžę į Klaipėdą, Baltijos šalys faktiškai jau bus įveikusios didžiąją dalį kelio, kad atkabintų savo geležinkelių tinklą nuo 1 520 mm plačiosios vėžės ir integruotųsi į Vakarus, kuriuose bėgiai siauresni – 1 435 milimetrų.

Ketvirta, įvairinti ir kurti didesnę pridėtinę vertę Klaipėdos uoste. Šiuo metu jau ruošiamos krantinės vėjo jėgainėms surinkti, o 2028 m. uosto teritorija padidės 100 hektarų. Iš susitikimų su potencialiais investuotojais net neabejoju, kad tai pritrauks naujų žaidėjų. Be to, jei tik išlaikysime įgytą pagreitį, Klaipėda bus tapusi vienu svarbiausių Rytų Baltijos konteinerių krovos centrų, sujungta tiesioginėmis laivybos linijomis ne tik su JAV (pavyzdžiui, nuo praėjusių metų turime tiesioginę jungtį su Niujorku) ar Pietryčių Azija, bet ir plačiau.

Penkta, svarbu įvertinti, kad Lietuvos kelių vežėjai jau yra vieni didžiausių žaidėjų transporto ir logistikos srityje ne tik regioniniu, bet ir Europos mastu. Be to, iš Vakarų Europos taip pat žengia į kitus žemynus. Jie jau dabar kuria naujausių alternatyviųjų degalų technologijų paklausą visos Europos mastu. Net didesnę paklausą, nei spėja siūlyti gamintojai.

Visa tai leis pasiekti svarbiausią tikslą – iki galo įtvirtinti atnaujintą ir žalią Lietuvos susisiekimo sektorių pasaulio logistikos grandinių žemėlapiuose. Lietuvos transportas ne tik galės tiesiogiai prisidėti prie Ukrainos atstatymo, bet ir bus daug atsparesnis išorės šokui, užtikrins saugias tiekimo visai Europos Sąjungai grandines.

Gegužę prasidėjęs Lietuvos pirmininkavimas Tarptautiniam transporto forumui – vienintelei globaliai susisiekimo sektoriaus organizacijai, kitaip dar vadinamai „Transporto Davosu“, – būtent tai ir liudija: mus mato, vertina, mumis tiki ir pasitiki. Ir tai – tik kelio pradžia, įdomiausi ir svarbiausi dalykai jau netoli.

Dirgiklių ekonomika ir žiniasklaidos atsakomybė

Laura Blaževičiūtė, TV3 generalinė direktorė

Gyvename dirgiklių ekonomikoje. Joje vyksta nuolatinė kova dėl kiekvieno iš mūsų dėmesio – laiko, kurį būname įsmeigę akis į ekranus. Taisyklės šioje kovoje negalioja. Mums įprastą patikimumą keičia įtikinamumas, informaciją – triukšmas. Neabejotina tokios kovos pralaimėtoja – pati visuomenė, nes ji tampa prasčiau informuota ir abejingesnė.

„Lietuvos Davoso“ forume skaitytame pranešime dirgiklių ekonomiką apibrėžiau kaip makroekonomikos ir mikroekonomikos mišinį, kuriame procesus lemia ne įprasti dėsniai, o emociniai dirgikliai. Tai, kaip žmonės priima sprendimus savo poreikiams tenkinti, šioje aplinkoje lemia emocijos, o ne informuotumas.

Informacijos vartojimo įpročiai keičiasi nuo pat interneto išpopuliarėjimo, tačiau itin ryškių pokyčių įvyko per pandemiją. Standartinį gyvenimo balansą – po aštuonias valandas darbui, miegui ir laisvalaikiui – sujaukė nuolatinė prisijungimo būsena. Naujojoje būsenoje dar aštuonias valandas žmogus kasdien skiria informacijai vartoti. Bet para nepailgėjo, tad šis vartojimas atima laiką iš darbo, laisvalaikio ir miego.

Dirgiklių, kurie atima žmonių laiką, spektras yra gana platus. Tai – ir rėksmingos antraštės, kuriomis siekiama patraukti skaitytojo dėmesį, ir melagienos. Kalbant politikos, žinomų žmonių ar klimato kaitos temomis, melagienomis manipuliuojama jau gana seniai, tačiau per pandemiją jos itin išvešėjo. Naujų iššūkių kelia ir dirbtinio intelekto įrankiai, gebantys generuoti turinį, kurio bemaž neįmanoma atskirti nuo sukurto žmogaus.

Internete sklindančio melo poveikį parodo apklausos, bylojančios, kad jauni žmonės socialiniuose tinkluose pamatomu turiniu pasitiki lygiai taip pat, kaip ir redakcijose sukurtu turiniu.

Dar vieno informacinio dirgiklio – paskalų – galią puikiai parodo šiųmetės JAV bankų griūtys. Pasklidus gandams apie banko patiriamus sunkumus, staigiai nusidriekia savo pinigus atsiimti norinčių žmonių eilės, į dugną jos gali nutempti net ir stabiliai veikiančią finansų įstaigą.

Svarbi dirgiklių ekonomikos dalis yra nuomonės formuotojai, kurie sau netaiko patikimumo kriterijų – komentuoja viską, kas padeda auginti sekėjų skaičių. Šiame fone kur kas mažiau pastebimi savo sričių ekspertai. Maža to, ekspertų autoritetas neretai menkinamas, nes jie tiesiog nepataikauja savo sekėjams.

Su dirgikliais glaudžiai susijęs reiškinys – visuomenės paviršutiniškumas, žmonių abejingumas iš tiesų svarbiems procesams. Pavyzdžiui, visuomenė itin aktyviai domisi žinomų žmonių šeimos dramomis, tačiau prie balsadėžių bet kuriuose rinkimuose ateina vos apie pusę gyventojų. Retas iš jų būna išnagrinėjęs, ką žada vienų ar kitų rinkimų kandidatai.

Šiame fone žiniasklaidai tenka didelis iššūkis – užtikrinti, kad patikimumas laimėtų prieš įtikinamumą. Tikiu, kad ilgametė redakcijų ir žurnalistų patirtis, jų profesionalumas ir vertybinis pamatas leis prisidėti prie visuomenės sveiko proto išsaugojimo.

Ukrainos ekonomikos atkūrimo plano nereikia?!

Vilius Šapoka, Strateginio valdymo ir komunikacijos bendrovės „Insynergy4“ vienas iš įkūrėjų 

Šiuo metu viso civilizuoto pasaulio užduotis – ne tik padėti Ukrainai laimėti Rusijos pradėtą karą, bet ir prisidėti prie šalies atstatymo. Ar šis planas jau parengtas? Ne. Ir tai yra gerai. Kodėl?

Rusijos agresijos žala gyvybėms ir likimams Ukrainoje yra milžiniška ir protu sunkiai suvokiama. Dešimtys tūkstančių gyventojų nužudyta, padaryta 90 tūkst. karo nusikaltimų, pagrobta 20 tūkst. vaikų. Palyginkime: įsivaizduokite, kad visą dieną vaikščiojate po Šiaulius ir staiga suvokiate, kad nesutikote nė vieno vaiko, nes visi pagrobti. Daugiau nei 8 mln. ukrainiečių išvykę iš šalies, o tai yra beveik 20 proc. šalies gyventojų. Galima tik spėlioti, kada ir kiek jų sugrįš.

Apie žalą infrastruktūrai ir ekonomikai kalbėti lengviau, ją bent jau galima atstatyti ir atkurti. Ir padaryti geriau, nei buvo. Dėl Rusijos pradėto karo Ukrainos realusis bendrasis vidaus produktas vien per metus smuko 30 procentų. Tokiame kontekste net COVID-19 pandemijos padariniai atrodo mažareikšmiai.

Šiuo metu bendra tiesioginių ir dokumentais pagrįstų nuostolių Ukrainos infra-struktūrai suma siekia beveik 150 mlrd. JAV dolerių. Vien apgadintų ar sugriautų gyvenamųjų pastatų yra 158 tūkstančiai. Ukrainoje sunaikinta tiek daugiabučių, kiek jų yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose kartu sudėjus. O kur dar sunaikintos švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigos, sugadinti keliai, geležinkeliai, oro uostai ir t. t. Šiuo metu sunku net apytiksliai įvertinti, kokių ilgalaikių padarinių turės Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimas.

Ir visa tai reikės atkurti bei atstatyti. O prieš atstatant, dar ir surinkti minas ir kitą nesprogusią amuniciją. Teritorija tokio dydžio kaip nuo Druskininkų iki Narvos. Bendrai skaičiuojama, kad Ukrainos ekonomikai atkurti reikės apie 0,5–1 trln. JAV dolerių. Kas mokės?

Praėjusių metų pabaigoje priimta istorinė Jungtinių Tautų rezoliucija aiškiai įvardijo, kas dėl viso to kaltas ir kas už visa tai sumokės. Rusija. Žinoma, tai – ilgas procesas. Iki šiol net nėra sutvarkyti teisiniai niuansai, kaip naudoti įšaldytas Rusijos lėšas, neišspręstas klausimas dėl reparacijų. Visa tai dar tik bus padaryta.

O kaip dėl plano Ukrainai? Vakarams kurti plano Ukrainai nereikia – ji pati jį sukūrė. Planas Ukrainai ir Ukrainos planas. Atrodo, žodžių žaismas, bet skirtumas didžiulis. Buvo trijų dienų karo planas Ukrainai, o Ukrainos planas buvo ir yra laimėti.

Dar pernai vasarą Lugano konferencijoje Ukraina pristatė savo ekonomikos atkūrimo planą, kurio vizija – „Stipri europietiška Ukraina – magnetas tarptautinėms investicijoms“. Šioje konferencijoje susitarta ir dėl esminių Ukrainos atkūrimo proceso principų. Iš jų, mano pažiūriu, svarbiausias yra partnerystės principas, kuris skelbia, kad atkūrimo procesą valdo Ukraina, o jis vykdomas bendradarbiaujant su tarptautiniais partneriais.

Maždaug tuo pat metu, kai buvo pristatytas šis planas, Ukraina tapo šalimi kandidate į Europos Sąjungą. Numatyti septyni svarbūs žingsniai, kuriuos ji turi atlikti. Tai Konstitucinio teismo ir teismų sistemos nepriklausomumas, antikorupcija, kova su pinigų plovimu, antioligarchizacija, žiniasklaidos nepriklausomumas ir tautinių mažumų apsauga. Nors ir karo sąlygomis, Ukraina daro pažangą įgyvendindama numatytus kriterijus.

Bene svarbiausias įvykis, susijęs su Ukrainos plano finansiniu pagrindimu, – Didžiojo septyneto (G 7) sprendimas, priimtas pernai gruodį, įkurti donorų platformą iš Ukrainos, G 7 šalių, Europos Sąjungos ir tarptautinių finansų įstaigų. Tikslas – koordinuoti paramą, skatinti reformas, privačiuoju sektoriumi grindžiamą augimą, užtikrinti nuoseklumą ir skaidrumą.

Gana akivaizdu: jei nori, kad vizija neliktų tik svajonė, Ukraina turi įgyvendinti būtinas reformas, kurias įvardijo Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės institucijos. Pinigai už reformas.

Pastaraisiais metais Ukraina girdi daug patarimų ne tik apie tai, kokias reformas turi įgyvendinti, bet ir kaip kariauti, kaip tvarkytis su ekonomika. Pavyzdžiui, nemažai įtakingų ekonomistų skelbė, kad Ukraina kažin ar gali laimėti, jei nepereis ant planinės karo ekonomikos bėgių. Patarinėti lengva. Nepagalvota, kad planinės ekonomikos principų grąžinimas galėtų neigiamai paveikti valią gintis, nes ukrainiečiams asocijuotųsi labiau su Holodomoru, o ne su susitelkimu.

Taigi, ne tik Europos Sąjungos reikalavimų vykdymas ir kitų patarimų klausymas yra raktas į sėkmę. Labai svarbu integruojantis į europinę bendruomenę išlaikyti ir nacionalinį charakterį, kuris Ukrainai leido sėkmingai atremti agresiją. Kariaudama ši šalis pasitelkė labiau decentralizuotą modelį, pasikliovė savo žmonėmis, kad karo lauke esant tam tikrai situacijai jie geriau žinos, ką daryti. Tai – laisvų žmonių bendruomenė. Jie patys geriau žino, kaip kariauti, tad geriau žinos ir tai, kaip atkurti ekonomiką.

Birželio pradžioje vykau į Kyjivą skaityti pranešimo ir dalyvauti diskusijoje. Miestas man pasirodė europietiškas, demokratiškas, net laisvesnis nei anksčiau. Kaukiant sirenoms ir gyvenimas, ir darbai vyko toliau. Kyjive teko garbė dalyvauti konferencijoje „Kaip karštąjį karo tašką pasaulio žemėlapyje paversti investicijų traukos centru. Sinchroniškumo paieškos“. Diskutuojant išryškėjo, kad didžiausius iššūkius šalies atkūrimui, tokius kaip korupcija, oligarchija, teismų sistemos spragos, Ukrainos politinio ir verslo pasaulio atstovai mato taip pat, kaip ir Vakarų partneriai, išskyrus vieną – ukrainiečiams labai trūksta pasitikėjimo iš Vakarų partnerių.

Lietuva iš savo patirties, manau, tikrai galėtų padėti tą pasitikėjimą auginti. Pavyzdžiui, padėdama Ukrainai kurti mechanizmus ir finansinius instrumentus, leidžiančius efektyviai ir skaidriai administruoti Europos Sąjungos ir kitų finansinių donorų programas.

Taigi, dar vienas tarptautinės bendruomenės uždavinys – labiau pasitikėti Ukraina!

Apie sutelktinio finansavimo ir Lietuvos NT sektoriaus perspektyvas

Monika Lenčickaitė, Sutelktinio finansavimo platformos „Profitus“ viena iš įkūrėjų ir rinkodaros vadovė

Prieš žvelgiant į ateitį norisi atsigręžti atgal, nes tai gali padėti suprasti, kaip gali keistis tiek investuotojų, tiek verslo elgsena ir kokios nekilnojamojo turto (NT) bei su juo susijusių sektorių perspektyvos.

Praėjusius metus vertiname kaip išskirtinius keliais pjūviais – ir dėl rinkos pokyčių, ir dėl mūsų rezultatų. Metų pradžioje pamatėme, kad lietuviai į karą Ukrainoje per investavimo prizmę sureagavo ramiau nei į karantiną 2020 metais. Taip, stabtelėjimas buvo, tačiau užteko vos poros savaičių, kad viskas grįžtų į kasdienį ritmą, ir netgi atsirado sąlygų augti sparčiau, nei planavome.

Vis dėlto daliai platformų tai buvo sudėtingesnis laikotarpis. Šios sąlygos ir tai, kad plėtėsi ir pati rinka (apie 34 proc.), mums leido savo rinkos dalį padidinti nuo 27 proc.
2022 m. pradžioje iki 40 proc. metų pabaigoje.

Auganti rinka taip pat rodo, kad sutelktinis finansavimas galutinai įsitvirtino kaip vienas iš kelių pagrindinių verslo finansavimo šaltinių. Ne viena įmonė patvirtino, kad, vertinant bankus, kredito unijas ir sutelktinio finansavimo platformas, pastarosios buvo pirmas pasirinkimas dėl greitų sprendimų ir finansavimo sąlygų.

Žvelgiant į 2023 m. pirmus beveik penkis mėnesius, kol kas nematyti priežasčių nerimauti. Užklausų finansuoti nemažėja, investuotojų srautas – taip pat. Vertinant NT projektų vykdytojų planus, stagnacijos bent jau šiuo metu nematyti. Taip, suprantame, kad laikas nėra palankus visiems NT projektų vykdytojams, ir dalis jų projektų pradžią nukelia, norėdami pamatyti, kaip suveiks palūkanų normų efektas, tačiau kol kas tai vertiname kaip suprantamą bangavimą, neišvengiamą laisvojoje rinkoje.

Taip pat matome, kad mūsų klientai sėkmingai parduoda NT pagal numatytas kainas, investuotojai sėkmingai uždirba sutartas palūkanas. Ir vėl – negalime atmesti, kad bus įvairaus poveikio NT kainoms, nes ne visi verslai geba vienodai atspariai atlaikyti rinkos bangavimą. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad NT projektų vykdytojų finansavimo poreikis nemažėja.

Rinką stabilizuoja ir tai, kad šiandien investuotojai yra ramūs, nes žino, kad kiek-vienos investicijos garantas – tai finansavimą gaunančio verslo įkeistas NT, o jo dabartinė rinkos vertė yra gerokai (vidutiniškai daugiau nei 40 proc.) didesnė negu paskolos (investicijos) suma. Kiekvieną kartą nustatydami vertės ir paskolos santykį atsižvelgiame į rinkos tendencijas, vertiname įvairius galimus scenarijus, taip pat ir tai, kokios lėšų išieškojimo galimybės, jeigu projektui sektųsi ne taip, kaip suplanuota. Mūsų projektų vidutinis LTV (santykis tarp paskolos dydžio ir užstato vertės) yra 59 procentai. 41 proc. (ir daugiau) suteikia gana tvirtą garantiją esant rinkos pokyčiams ir užtikrina investuotų pinigų grąžą.

Matydami šias tendencijas, artimiausiais mėnesiais tikimės, kad daugės verslų, besikreipiančių į sutelktinio finansavimo platformas pigesnio ir greitesnio finansavimo. Tai lemia augančios skolinimosi kainos bankuose. Manytina, kad ir daugiau žmonių rinksis lėšas investuoti į NT obligacijas ar per sutelktinio finansavimo platformas. Prognozuojame, kad 2023 m. grąža sutelktinio finansavimo platformose išliks stabili – priklausomai nuo rizikos laipsnio bus galimybė uždirbti nuo 6 iki 14 proc. palūkanų.

Ar šios įžvalgos tinka ir 2024 metams? Šiandien vienareikšmiškai sakyti „taip“ būtų gal ir drąsu, reikėtų palaukti pusmečio ekonomikos rezultatų. Tačiau tai, ką matome stebėdami savo klientus, leidžia būti atsargiais optimistais ir planuoti pozityvius, o ne negatyvius 2024 metus.

Apie prabangaus NT sektoriaus plėtros tendencijas

Paulius Gebrauskas, „Baltic Sotheby’s International Realty“ bendraturtis

Nors vadovėlinė išmintis apie pasiūlą ir paklausą bei palūkanų normų svyravimą rodo, kad prabangaus būsto kainos turėtų kristi, 2022 m. to tiesiog nepastebėjome. Ko gero, galima teigti, kad praėjusiais metais kainos išliko nepakitusios. 2023 m. pirmi ketvirčiai kainų taip pat neaptirpdė, nors sandorių skaičius išlieka stipriai nukritęs, lyginant su pastaraisiais dvejais su puse metų, kai, galima sakyti, buvo tikra puota NT projektų vykdytojams ir pardavėjams, nors ir su tam tikrais linksmaisiais kalneliais.

Manau, kad priežasčių, kodėl kainos išlieka stabilios, yra ne viena. Visų pirma, pastaraisiais metais Lietuvoje ir pasaulyje daugėjo gerovės. Dauguma industrijų išgyveno spartaus pardavimo ir pelno augimo laikotarpius. Savaime aišku, tai atsispindėjo didesniais dividendais. Pasiturintieji vis dar turi daug pinigų, kuriuos gali išleisti, nors, pasak bankų analitikų, sukaupti indėliai sparčiai tirpsta, o lietuviai, kaip kipriečiai ar graikai, nelinkę taupyti, kol nėra kritinės situacijos, tokios kaip 2008 m. (tada lietuviai labiausiai taupė per visą istoriją – kai nėra pinigų, dar labiau taupai). Beje, Europos Sąjungos zonoje esame mažiausiai taupanti tauta – tam skiriame tik apie 2 proc. pajamų, o, pavyzdžiui, vokiečiai nepriklausomai nuo ekonomikos ciklo stabiliai atsideda apie 10 proc. pajamų.

Antra, daugelis prabangių NT objektų perkami be paskolų – iš sukauptų santaupų, todėl aukščiausios klasės NT sektorius išlieka šiek tiek imunizuotas nuo palūkanų normų svyravimo.

Galop, dėl COVID-19 pasikeitė gyvenimo būdas. Manome, kad jis toks ir liks. Žmonės vis daugiau laiko praleidžia namuose ir daugiau dėmesio skiria savo gyvenimui namuose, net ir pasauliui atsivėrus.

Svarbu paminėti, kad pasiūla išlieka vis dar sekli. 2023 m. balandį lankantis pasaulinėje „Sotheby’s International Realty“ prabangaus NT konferencijoje teko matyti naujausią JAV rinkos tyrimą, kurio duomenimis, net 60 proc. amerikiečių nėra patenkinti per pandemiją įsigytu NT. Tai leidžia spėti, kad antrinę rinką turėtų papildyti didesnis NT pasirinkimas. Būtų įdomu sužinoti, ar lietuviai patenkinti savo su NT susijusiais sprendimais pandemijos laikotarpiu.

Beje, Lietuvoje 2022 m. siaučiant rekordinei infliacijai ir kylant palūkanų normoms, buvo tikimasi, kad rinkoje atsiras daugiau pasiūlos, bet prabangaus ir kokybiško NT segmente stebėjome priešingą tendenciją: turto savininkai laukė, kol infliacija stabilizuosis, ir tik 2023 m. antrą ketvirtį matyti didesnis aktyvumas pardavėjų gretose.

Manau, jog nereikėtų savęs guosti, kad, pagal prognozes, jau šių metų pabaigoje ar 2024 m. pradžioje palūkanų normos pradės mažėti ir pardavimas didės. Stebint tiek Lietuvos neilgą istoriją, tiek JAV XX a. statistiką matyti, kad NT rinka išsiskiria tam tikru cikliškumu – vienas ciklas trunka apie 14 metų. Panagrinėkime JAV pavyzdį:
1979 m. buvo parduota 4 mln. būstų, šį rodiklį pavyko pakartoti tik po 17 metų (1999); naujas rekordas – 6 mln. – buvo pasiektas 2007 m., o tada pakartotas 2021 metais. Tad nors 2024-ieji atrodo su šviesesniu rytojumi ir rinka yra šiek tiek pasislinkusi į pirkėjų pusę, greito grįžimo į postkovidinę fiestą teks palaukti.

Nepaisant to, mūsų industrija tebėra užsiėmusi – tarpininkauja sudarant sandorius klientams, kurių daugelis siekia oportunistinių investicijų svyruojančioje rinkoje. Manau, kad 2023 m. antroje pusėje tai dar labiau išryškės ir bus galima kainų korekcija vidutiniame segmente, juo labiau kad ir statybinių medžiagų gamintojai kalba apie žaliavų kainų normalizavimąsi ir grįžimą į ikikarinę rinką.

Apie kriptovaliutų ir bitkoino ateitį

Ieva TrinkŪnaitė, Šveicarijos bankinių paslaugų technologijų plėtros įmonių grupės „iSun AG“ viena iš įkūrėjų

Daugeliui Lietuvoje kriptovaliutos tebėra terra incognita, o šveicarai jau naudojasi teise mokesčius mokėti bitkoinais. Ši blokų grandinės technologija pagrįsta skaitmeninė valiuta yra valstybių ir institucinių investuotojų pripažinta turto klasė ir jos aktualumas ateityje tik didės.

Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad bitkoinas yra saugi ir likvidi alternatyva bankiniams pavedimams. Tai decentralizuotas tarpusavio mokėjimų tinklas, nepriklausantis nuo centrinės valdžios ar tarpininkų sprendimų, tokių kaip SEPA ar SWIFT.

Tarptautiniai sandoriai iš vienos bitkoinų piniginės į kitą atliekami tiesiogiai ir įvykdomi iškart 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę. Visus juos tvirtina ne žmogus, o kriptografija apsaugotas protokolas, todėl sandorių neįmanoma nuslėpti ar suklastoti. Kiekvieno pavedimo istorija įrašoma atvirojo kodo blokų grandinėje, visi duomenys prieinami viešai. Jau nekalbu apie tai, kad turto bitkoinų skaitmeninėse piniginėse niekas be jūsų pačių negali naudoti.

Dėl „Bitcoin Lightning Network“ atsiskaityti bitkoinais paprasta kaip kredito kortele. Mokėjimų tinklas pajėgus žaibiškai apdoroti didelį skaičių sandorių, o tūkstančiai prekybos ir paslaugų vietų pasaulyje leidžia atsiskaityti bitkoinais. Patogu, greita, paprasta. Ir, kitaip nei kitų formų turtą, šią kriptovaliutą iš karto galima konvertuoti.

Nors bitkoinas yra gana jauna technologija, jis jau įsitvirtino kaip investicinė priemonė. Nuo pat atsiradimo pradžios 2009 m. prekyba juo nuolat auga. Rinkos vertė šiandien siekia daugiau nei 545 mlrd. JAV dolerių. Didžiausios pasaulio turto valdymo bendrovės, tokios kaip „Black Rock“ ar „Fidelity“, taip pat didieji JAV bankai įtraukė bitkoiną į savo valdomus portfelius.

Žinoma, kažkas bitkoiną vis dar sieja su kriptovaliutų rinkos skandalais, tokiais kaip biržos „FTX“ ar „Silicon Valley Bank“ griūtis, bet reikia suprasti, kad šie įvykiai niekaip nesusiję su bitkoinu kaip valiuta. Tiek „FTX“, tiek kitų finansų įstaigų griūtį lėmė juos valdančių žmonių klaidos ir reguliavimo trūkumas. Bitkoinas buvo dalis jų rezervų, todėl natūralu, kad didelių rinkos žaidėjų žlugimas sujudino šios kriptovaliutos kainą.

Vis dėlto istorija parodė, kad nei šie žlugimai, nei 2017-ųjų tokenizacijos bumas ar vėliau žaibiškai išpopuliarėję NFT smarkiai nepakeitė bitkoino vertės – jis sugebėdavo atsigauti ir stabilizuotis. Tai rodo šios gana jaunos turto klasės brandumą ir stiprybę.

Tikėtina, kad būtent dėl rinkos jaunumo bitkoino kaina dar kurį laiką svyruos. Bet joje jau vyksta esminiai pokyčiai, ilgainiui jie atneš augimą ir stabilumą. Europos Sąjungoje kitais metais įsigalios kriptovaliutų rinką reglamentuojantys įstatymai. Panašūs procesai vyksta ir JAV. Su reguliavimo mechanizmais savaime ateis daugiau aiškumo, pasitikėjimo, įsitraukimo. Taigi, ilgalaikėje perspektyvoje kils ir vertė.

Tad siūlyčiau ne bijoti, o pabandyti patiems ir bent 5 proc. pajamų skirti susipažinti su šiais saugiais ir likvidžiais alternatyviais pinigais, kurie tikrai nėra tolima ateitis.