Ekonomikos konferencija

Lietuvos gerovei ir saugumui svarbiausios pastabos iš forumo „GreenTech Vilnius“ 2023 m. sausio 12 d.

Renkamės tarp naujų didelių krizių ir klestėjimo – taip galime įvardyti Lietuvos laukiantį žaliosios transformacijos kelią, kuriuo žengdama mūsų valstybė gali arba išgyventi naujų krizių, kurios purtys ekonomiką, energetiką, politiką ir visuomenę, arba sugebėti priimti būtinus sprendimus ir įdarbinti žaliąją transformaciją ekonomikos bei žmonių gerovės augimui.

Būtent šis tikslas mūsų redakciją vertė ir verčia kovoti už energetinę nepriklausomybę ir išmintingą Lietuvos žaliąją transformaciją. To siekiame jau šešiolikti metai leisdami žurnalą VALSTYBĖ ir tiek pat metų organizuodami forumą „GreenTech Vilnius“. Džiaugiamės, kad, nepaisant tokio ilgo kelio, vis dar randame jėgų vienyti Lietuvos politikos ir verslo lyderius, kad šio tikslo siektume dar tvirčiau. To siekėme tiek praėjusiame forume „GreenTech Vilnius“, tiek šiame žurnalo numeryje skelbiamais faktais ir svarbiausiomis įžvalgomis, kuriuos, mūsų nuomone, reikia žinoti ir jų svarbą suvokti.

Vidmantas Janulevičius: turime istorinę galimybę

Visų pirma, norėtume pasidalyti Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidento Vidmanto Janulevičiaus įžvalgomis. Jis akcentavo, kad kol kas Europos Sąjungoje (ES) džiaugtis nuosekliai mažėjančiu dujų ir elektros vartojimu yra per anksti, nes dažnu atveju tai susiję su milžiniškų kainų įtaka verslui, kuriam 2022-aisiais teko stabdyti gamybą, mažinti darbuotojų skaičių ar net ryžtis iškelti gamyklas. Tai nėra gera naujiena, tokių situacijų turėtume vengti ir ieškoti būdų, kaip ES lygmeniu spręsti egzistuojančias problemas, kad energetika ne būtų veiksnys, skatinantis iškelti gamybą į trečiąsias šalis, o atvirkščiai – didintų ES ir konkrečiai Lietuvos valstybės pramonės konkurencingumą. Siekiant šio tikslo bus labai svarbu stebėti, kaip verslo aplinką veikia 2022 m. priimti sprendimai ir kokių papildomų sprendimų reikėtų, siekiant užtikrinti saugią energetinę aplinką verslui ir ES piliečiams.

Kalbėdamas apie žaliąją transformaciją, LPK prezidentas atkreipė dėmesį į Lietuvos pramonės įmonių poreikį prisitaikyti prie naujų žaliųjų rinkos poreikių, taip sukuriant geresnes prielaidas ne tik išlaikyti, bet ir didinti savo konkurencingumą tarptautinėse rinkose. Kaip vieną didesnių problemų V. Janulevičius įvardijo tendenciją, kad, vertinant pagal anglies dioksido išlakas, Lietuvos pramonės įmonės yra vienos pažangiausių visoje Bendrijoje, tačiau, pagal žiedinio išteklių panaudojimo rodiklį, mūsų įmonės demonstruoja vienus prasčiausių rezultatų ir tai turėtų kelti nerimą. Kaip ir trūkumas kompleksinio požiūrio ir aiškios bendros strategijos, kaip visa Lietuva turėtų judėti į priekį siekdama klimato neutralumo tikslų ir kurdama žaliuosius miestus, kuriose srityse turime siekti didžiausio proveržio, nes tai teiktų Lietuvai didžiausią naudą, o kuriose sprendimus galime dėliotis ilgesniam laikotarpiui. Apie tai turėtume atvirai diskutuoti ir, atsakingai įvertinę tikslus ir galimybes, skirti atitinkamą finansavimą, apskaičiavę, kaip tai prisidės prie išlakų mažinimo ir Lietuvos ekonomikos, pramonės bei žmonių gerovės augimo.

Vis dėlto kaip svarbiausią tikslą V. Janulevičius akcentavo būtinybę aiškiai matyti karą Ukrainoje ir pagaliau visiems įsisąmoninti, kad energetikos sistemos plėtra yra ne tik energetinės nepriklausomybės, bet ir visuomenės gerovės, saugumo, taip pat ir geopolitinio, klausimas. Turime apsispręsti, ar kuriame savo energetiką, ar finansuojame naftos ir dujų energetiką, iš kurios gyvena Vladimiro Putino režimas. Juoba kad, V. Janulevičiaus įsitikinimu, tik atsakingai plėtodami savo pažangią energetikos sistemą galime užtikrinti ne vien gerokai stabilesnes, bet ir mažesnes kainas Lietuvos verslui ir visuomenei. Siekti ne vien energetinės nepriklausomybės, bet ir energetinės gerovės. Į tai privalome investuoti, nes jei sugebėsime sukurti tokią sistemą, tai bus pamatai, į kuriuos galės remtis tiek Lietuvos pramonė, tiek valstybės ekonominė galia, tiek ir atsakinga socialinė politika.

Baigdamas savo pranešimą V. Janulevičius pabrėžė, kad šiandien turime istorinę galimybę ne tik užsitikrinti energetinę nepriklausomybę, bet ir sukurti pažangiausią ir didžiausią naudą visuomenei teikiančią elektros energijos gamybos ir tiekimo sistemą. 

Rokas Masiulis: 2030-aisiais tapsime elektros eksportuotojais

Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorės „Litgrid“ generalinis direktorius Rokas Masiulis forume „GreenTech Vilnius“ perskaitė pranešimą, o po forumo atsiuntė šiam numeriui specialiai parengtą komentarą su svarbiausiais forume išsakytais faktais ir įžvalgomis. Jį toliau ir pateikiame.

„Daugiau kaip 10 metų elektros gamyba Lietuvoje nedidėjo, o 2022 m. regėjome itin spartų šio sektoriaus augimą, nulemtą atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) plėtros. Ir jau dabar turime verslo įsipareigojimų didinti vėjo ir saulės elektros gamybą ne procentais, o kartais. Mūsų skaičiavimu, iki 2030 m. žaliosios energijos išteklių įrengtoji galia Lietuvoje bus septynis kartus didesnė nei dabar.

Lietuvai, siekiančiai energetinės nepriklausomybės, šis progresas žada ir didelių galimybių, ir naujų iššūkių. Siekiant kuo didesnės AEI integracijos į elektros perdavimo tinklus, elektros linijas bus galima naudoti pagal skirtingas technologijas – į vieną tašką jungti vėjo ir saulės elektrines, taip pat baterijas. Taip linijų galia, vykstant atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai, bus išnaudojama ne 100, o 200 procentų. Esame vieni pirmųjų Europoje plėtotojams suteikusių tokią galimybę. Sparti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra ir sinchronizacija su žemyninės Europos elektros tinklais ne tik užtikrins šalies energetinį saugumą, bet ir suteiks iki tol neregėtų galimybių užsidirbti verslams. Po sinchronizacijos rasis didžiulis sisteminių paslaugų poreikis, sieksiantis daugiau nei 1 500 MW.

Labai dėkojame visiems, kurie bendradarbiauja su mūsų forumais, nes ne mes vieni matome, kad, net vykstant karui Ukrainoje, informacinėje erdvėje stengiamasi supriešinti Lietuvą. Tai neturėtų stebinti, nes svarbiausias Rusijos tikslas buvo ir tebėra išsaugoti Lietuvos energetinį pažeidžiamumą. Dėkojame visiems, kurie šiame svarbiausiame Lietuvos mūšyje su V. Putino imperija yra su mumis.

Netolimoje ateityje gerokai išaugusi energijos iš AEI gamyba pavers Lietuvą iš importuojančios į elektros energiją eksportuojančią valstybę. Manome, kad tai turėtų įvykti iki 2030 metų. Skaičiuojama, kad šalyje žaliosios energetikos jėgainių įrengtoji galia bus mažiausiai tris keturis kartus didesnė, nei galime suvartoti. Turėsime spręsti naujus iššūkius – kaip siekiant didžiausios naudos Lietuvos ekonomikai kaupti ir eksportuoti elektros perteklių.

Ateities Lietuvoje elektros energijos sistema, kurią kuriame jau šiandien, tiek vartotojus, tiek gamintojus skatins tapti vis labiau lankstesnius. Gamintojams šias galimybes suteiks tobulinamos baterijų ir vandenilio technologijos, o vartotojams – finansinės paskatos, kurios skatins aktyviai reguliuoti elektros vartojimą, pavyzdžiui, gaunant finansinę naudą iš vartojimo tuo metu, kai elektros pasiūla rinkoje didžiausia, arba mažinant vartojimą, kai rinkoje elektros poreikis auga.

Šia Lietuvai itin svarbia energetikos transformacija „Litgrid“ rūpinasi jau dabar. Esame pirmieji iš visų Europos operatorių, kurie prie perdavimo tinklo prijungė bateriją ir išbandė ją sistemos funkcijoms teikti. Eksperimentuojame su kintamojo linijų pralaidumo technologija, nes ši, kaip ir kitos inovacijos, kurių siekiame, padidins mūsų energetinį saugumą ir padės greičiau plėtoti atsinaujinančių išteklių energetiką. Ir vėl pabrėšiu, kad ruošiamės perdavimo tinklo pajėgumus maksimaliai naudoti saulei ir vėjui kartu ir taip išnaudoti ne 100, o 200 proc. pralaidumo.

Visi išvardyti dalykai prisidės prie to, kad jau netolimoje ateityje iš elektros energiją importuojančios valstybės tapsime eksportuojančia, paliksime Maskvos valdomą elektros žiedą BRELL ir prisijungsime prie Europos elektros perdavimo sistemos operatorių. Taip užtikrinsime šalies energetinį saugumą ir nepriklausomumą.“

Žurnalo VALSTYBĖ redakcija: grėsmė, kurios negalime ignoruoti

Didelę dalį šiuo metu Vyriausybės ir tokių bendrovių kaip „Litgrid“ įgyvendinamų sprendimų dabartinėje situacijoje galime vertinti teigiamai arba išskirtinai teigiamai. Pavyzdžiui, sprendimą greitinti Lietuvos ir Baltijos valstybių atsijungimą nuo Maskvos valdomo elektros žiedo BRELL – apie tai savo pranešime užsiminė ir Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė. Vis dėlto yra viena problema, tiksliau – grėsmė, kurios ignoruoti negalime, tačiau kol kas jos eliminuoti nesugebame, nors privalėtume.

Kalbame apie riziką, susijusią su vykdomos politikos tęstinumu. Klausantis Lietuvos politikų, gali susidaryti įspūdis, kad Lietuva yra energetinės nepriklausomybės finišo tiesiojoje. Vis dėlto negalima užmiršti, kad šiuo metu vis dar importuojame apie 60 proc. suvartojamos elektros, o elektros vartojimas, jei Lietuvos ekonomika ir toliau sėkmingai augs, kaip, beje, ir elektromobilių skaičius, šį dešimtmetį gali patirti labai didelį šuolį. Todėl esame įsitikinę, kad, net ir teigiamai vertinant šiuo metu įgyvendinamus sprendimus, užteks vienos energetinės nepriklausomybės skeptikų (tiksliau – priešų) pergalės Seimo rinkimuose, kad Lietuva nesugebėtų pasiekti užsibrėžtų tikslų ir liktų atvira naujoms energetikos krizėms. Taip praeitis pasikartotų dar kartą. Prieš dešimt metų irgi būta daug politikų, kurie buvo įsitikinę, kad tuoj pasistatysime Visagino atominę elektrinę ir elektros gamybos bei elektros kainų problemos bus išspręstos dešimtmečiams. Deja, Rusijos pastangomis referendumas ir Seimo rinkimai, galima sakyti, nušlavė Visagino elektrinę kartu su energetine nepriklausomybe, energetine gerove ir saugumu.

Tad svarbiausias klausimas pažangioms demokratinėms Lietuvos politikos ir verslo jėgoms, kurį raginame atsakingai spręsti, yra toks: ar gali kažkas panašaus atsitikti ir po 2024-ųjų Seimo rinkimų? Mūsų redakcijos atsakymas yra „tikrai taip“. Tikėtina, kad ne tokiu mastu kaip 2012-aisiais, bet pakankamu, kad Lietuva ne tik nesugebėtų sukurti energetikos sistemos, kuri stiprintų valstybę ir eliminuotų energetinį skurdą, bet ir liktų pažeidžiama kitų gresiančių energetikos krizių akivaizdoje. Gal kam tai ir kelia nuostabą, bet galime užtikrinti, kad 2022-ųjų energijos kainų krizė tikrai nebuvo paskutinė.

Siekiant Lietuvos valstybei ir visuomenei užtikrinti energetinį saugumą ir energetinę gerovę, ne tik būtina įgyvendinti jau suplanuotus sprendimus, bet ir rasti jėgų bei atsakingai identifikuoti sprendimus, kurių turime siekti žvelgdami į 2026 ar 2027 m., kai, tikėtina, Lietuva gali kirsti tą nematomą tašką pažangios energetikos sistemos plėtroje, kai nutempti mūsų valstybės į naują energetikos krizę ar naujas energetines priklausomybes bus nebeįmanoma. To siekdami visų pirma turime suvokti egzistuojančią riziką ir stengtis ją minimizuoti.