Nacionaliniai interesai

Lietuvai šiandien reikia savo Sviatlanos Cichanouskajos, arba Kodėl tyli A. Tapinas, S. Malinauskas, I. Makaraitytė ir kiti? 2020 m. rugsėjo 21 d. Eduardas EIGIRDAS

Tai, ką šiandien stebime Lietuvoje, vis labiau primena iškreiptos realybės šou. Tik jame šou yra labai mažai, o iškreiptos realybės – daug daugiau, nei demokratinėje valstybėje turėtų būti. Ir tai vyksta tuo metu, kai daugelis Lietuvos žmonių su susižavėjimu ir pagarba stebi Baltarusijos žmonių kovą už demokratinę valstybę, o Lietuvoje demokratija didžiuliu greičiu apauga nomenklatūriniais voratinkliais. 

Tarsi po to, kai iš prezidento posto pasitraukė Dalia Grybauskaitė, valdantieji būtų nutrūkę nuo grandinės. Jie ne tik puolė pagal savo viziją tvarkytis Lietuvoje, bet ir dar sykį rinkimus modeliuoja taip, kad po rinkimų ir toliau galėtų valdyti. Ir nors visa tai nė kiek nepanašu į skaidrią demokratiją, kurios turėtume siekti, šokiruoja tai, kad apie šias didžiausias ir pavojingiausias įtakas visi tyli. Jei iš tiesų norime sukurti gerovės valstybę ne būreliui stambiojo kapitalo atstovų, susijusių su posovietine nomenklatūra ar Rusija, o visiems Lietuvos žmonėms ir mūsų visų vaikams, turėtume netylėti ir priešintis tokioms pastangoms prichvatizuoti valstybę bei įžūliam rinkimų modeliavimui.

Valdžia daro, ką nori, o nomenklatūrinis voratinklis slenka virš Lietuvos

Išvardyti visų sprendimų ar procesų, kurie vyko ir tebevyksta pastaraisiais metais, tiesiog neįmanoma, todėl paminėsiu tik keletą pačių ryškiausių ir demonstruojančių, kad valstybė slenka į šešėlinių, nomenklatūrinių ir kitokio tipo įtakos grupių rankas.

Pradėsiu nuo proceso, kuris, manau, akivaizdžiai demonstruoja, kad Lietuvoje dominuojanti valdžia su Rusijos įtaka net nesiruošia kautis, greičiau ją išnaudoja savo pozicijoms stiprinti. Kalbu apie Kremliaus trolių komentarus naujienų portaluose, dosniai finansuojamuose mokesčių mokėtojų pinigais. Taigi, už mokesčių mokėtojų pinigus juodinami Vakarai, ypač Europos Sąjunga (ES) ir provakarietiški politikai. Troliai stengiasi supriešinti Lietuvos visuomenę ir nuteikti prieš valstybės pažangai bei gerovei būtinus sprendimus. Taigi, pavojingiausia jėga valdančiųjų yra toleruojama ir dar finansuojama. Gal ir nereikia tuo stebėtis, nes šiandien valdžioje yra kairiosios nomenklatūros atstovai, kuriuos galima priskirti buvusios Komunistų partijos elitui ar šio elito aplinkai, ir, manyčiau, su Rusijos palaikymu išauginto oligarcho Ramūno Karbauskio projektas. Mano manymu, trolių įtaigos labai padėjo iškelti Ramūno Karbauskio ir Visvaldo Matijošaičio reitingus, laimėti 2016-ųjų Seimo rinkimus ir įsitvirtinti tokiuose miestuose kaip Kaunas – čia V. Matijošaitis per rinkimus surinko beveik tiek pat balsų, kiek rinkimus suklastojęs A. Lukašenka Baltarusijoje.

Labai norėčiau, kad skaitydami šį straipsnį Lietuvos žmonės suvoktų, jog šiandien, kai socialiniuose tinkluose ir jutube formuojasi informacinės laisvės erdvės, o LRT Tyrimų skyrius bei 15min.lt drįsta kelti valdantiesiems ir oligarchams nemalonias temas, pats metas ne susigūžti skaitant šį tekstą apie mus supančias įtakas, o su jomis kovoti, nes jei jos laimės, šių minimų gerųjų pavyzdžių galia gali labai greitai nunykti.

Kaip jau ne kartą rašėme, troliai labai padėjo dergti ir prezidento rinkimuose dalyvaujančią Ingridą Šimonytę. Likus metams iki rinkimų rašėme, kad jei trolių mėšlo upė nebus sustabdyta, Ingridos antrajame ture laukia šimtaprocentinis pralaimėjimas. Taip ir atsitiko. Ir vėl – nomenklatūrai ir su ja bendradarbiaujantiems oligarchams tai buvo itin svarbu, nes I. Šimonytės nepriklausomumas, principingumas ir labai mažas pažeidžiamumas jų įtakai kėlė milžinišką pavojų. Todėl kai kalbame apie Kremliaus trolių įsileidimą, turime suvokti, kad kalbame apie kairiosios nomenklatūros ir jos partnerių oligarchų kuruojamą Rusijos įtakos invaziją, kuria pasinaudodama oligarchinė nomenklatūra stengiasi kuo labiau užvaldyti valstybę. Taigi, iš esmės kalbame apie skaidrios Lietuvos demokratijos laidotuves.

Šioje vietoje gali kilti klausimas, kodėl tyli Lietuvos žiniasklaida. Juk negali būti, kad ji visa būtų užvaldyta. Visos užvaldyti ir nereikia – tik tiek, kad nedrįstų priešintis procesams, naudingiems įtakingiausioms grupėms. Tam tiesiog būtina žiniasklaidos verslui sukurti tokias sąlygas, kad išgyventi ir stiprėti galėtų tik tos žiniasklaidos priemonės, kurios lojalios oligarchinei nomenklatūrai, o tos, kurios bando kovoti už skaidrią demokratiją, keliautų į informacinį anapilį. Taip tų, kurie drįsta priešintis, lieka vis mažiau, todėl troliai savo įtaigas skleisti gali vis galingiau.

O dėl ko galima pagirti R. Karbauskį ir jo simbolizuojamą oligarchinės nomenklatūros valdžią? Kuo jau kuo, bet įtakos Lietuvos informacinei erdvei darymu ir jos užvaldymu, manau, buvo rūpinamasi tiesiog pavyzdingai. Nors ši erdvė ir taip yra priklausoma nuo valdžios bei jai artimų oligarchinių grupių pinigų, Ramūnas su žiniasklaida dėl visa ko sužaidė žaidimą „Kazino“. Iš pradžių pagrasino, kad bus įvestas draudimas reklamuoti azartinius lošimus (Lietuva tai jau seniai turėjo padaryti), vėliau, kai apsimestinis dorovingumas jam padėjo laimėti rinkimus, jis ir toliau demonstravo dorovingumą, kol priartėjo metas priimti sprendimus dėl azartinių lošimų reklamos draudimo. Ir tada prasidėjo labai įdomūs dalykai: žiniasklaidos atstovai pradėjo keliauti į Seimą, o su pačiu oligarchu R. Karbauskiu, kaip teigia mūsų informacijos šaltiniai, susitiko delfi.lt generalinis direktorius. Gana greitai įvyko „stebuklas“: dorovingumo aura išsisklaidė ir geroji valdžia paliko visuomenės protus nuodijančią azartinių lošimų reklamą. Manyčiau, kad iš to bene daugiausia išlošė būtent delfi.lt, na, gal dar visai nemažai ir „MG Baltic“ valdoma televizijų grupė. Kad galėtumėte susidaryti aiškesnį vaizdą, paminėsime, kad azartinių lošimų reklamos išlaidos tais metais buvo skaičiuojamos ne dešimtimis ar šimtais tūkstančių, o milijonais eurų. 

Belieka spėlioti, kokį vaidmenį užtrolinant I. Šimonytę 2019-ųjų prezidento rinkimuose atliko šis R. Karbauskio su azartinių lošimų reklama bei pinigais sužaistas žaidimas. Manyčiau, kad žiniasklaidai teko aukos vaidmuo: arba netenki pinigų, arba bendradarbiauji. Bet kokiu atveju, tam tikra įtaka buvo ir gali būti, net lemianti. Ji ir iki šiol užkemša burnas Lietuvos žiniasklaidai, kurios dalis yra priklausoma nuo oligarchinės nomenklatūros ir jų bičiulių, o dalis bijo su šia galia kovoti. Todėl ir turime situaciją, kai Lietuvoje užmerkiamos akys beveik prieš viską, kas naudinga šių galių dominavimui: joms leidžiama daryti bet ką. Taip po nomenklatūriniu voratinkliu pakišama visa Lietuva. 

Taikiklyje – valstybės institucijos ir verslas…

Jei reikėtų išvardyti visus sprendimus, kurie pastaraisiais metais padeda posovietinei nomenklatūrai ir jos partneriams didinti savo įtaką valstybėje, tikriausiai tektų rašyti knygą. Kartais gali susidaryti įspūdis, jog sąmoningai veikiama taip įžūliai ir masiškai, kad net tie demokratinės politikos ir žiniasklaidos atstovai, kurie norėtų kovoti už skaidrią valstybę, nespėtų žiopčioti burnomis – ruoštųsi kovoti su vienu veiksmu, kuriam įtaką daro grupiniai interesai, ir tuo pat metu matytų, kad jau pradedami keli nauji. Tai verčia ir šiuo atveju kalbėti tik apie keletą įspūdingesnių procesų, mūsų manymu, demonstruojančių valdančiųjų vertybes ir veikimo agresyvumą bei gal net nebaudžiamumą.

Vertinant valdančios oligarchinės nomenklatūros veiksmus didinant savo įtaką, akivaizdu, kad oligarchas R. Karbauskis su lojaliais bendražygiais buvo šios grupės tikslingai nukreiptas kovai su LRT. Bet kol kas ne tam, kad pakeistų jos vadovybę, nes iki rinkimų tai daryti net ir šiai galingiausiai įtakos grupei būtų pavojinga, o tam, kad darytų spaudimą LRT darbuotojams ir daugiau jų ne vienytųsi su mūsų redakcija, o galvotų apie tai, kaip čia nesusipykti su nomenklatūra. Taigi, R. Karbauskis kartu su kitais, manyčiau, Rusijai draugiškais veikėjais bando visuomenei įteigti, kad ne tos žiniasklaidos priemonės, kurios aptarnauja oligarchinę nomenklatūrą, yra blogis, o būtent LRT, kuri nepakankamai gerai ją aptarnauja, yra bloga ir labai neobjektyvi. Taip mažinamas visuomenės pasitikėjimas LRT ir nuosekliai ruošiami pamatai tam, kad po rinkimų būtų galima realizuoti pokyčius ir šios mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamos itin svarbios institucijos vadovybėje.

Šiame kontekste įspūdingiausia Roko Masiulio pašalinimo iš susisiekimo ministro posto ir Jaroslavo Narkevičiaus paskyrimo į šį postą istorija. Visų pirma, ji susijusi su labai nuosekliomis oligarcho R. Karbauskio pastangomis, beje, kartu su Kremliaus troliais naujienų portaluose, nuolat juodinti R. Masiulį ir žmonių akyse kuo labiau sumenkinti šį su korupcija narsiai kovojusį Lietuvos politikos bei verslo vadybos lyderį. Antra, ji susijusi ir su dar viena istorija, kai nuvertus R. Masiulį ir praėjus kiek laiko paaiškėjo, kad šiuo procesu buvo suinteresuotos ir kelininkų verslo grupės. Gali būti, kad jo pašalinimą ir juodinimą jos dar ir finansavo. Nors ir stebina, bet byla, susijusi su R. Masiulio juodinimu, vis dar yra, tačiau aktyviausiai ministrą puolusio R. Karbauskio, kiek žinome, joje nėra. Tarsi Ramūnas su šiuo procesu nebūtų sietinas, tarsi ne jo simbolizuojama valdančioji dauguma būtų į ministrus paskyrusi J. Narkevičių, kurio gyvenimas, kaip atskleidė LRT žurnalistinių tyrimų komanda, yra pažymėtas, švelniai sakant, nomenklatūros aplinkai tradicinio elgesio.

Po to, kai R. Masiulis buvo pakeistas J. Narkevičiumi, įvyko keletas esminių procesų. Visų pirma, buvo pakeista dalis žmonių, kurie, manau, galėjo trukdyti J. Narkevičiui dirbti vadovaujantis kitokio tipo vertybėmis nei R. Masiulio ir tai daryti itin agresyviai. Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas Vitalijus Andrejevas buvo atleistas tiesiog įspūdingai. Liepos pradžioje J. Narkevičius priėmė sprendimą, kad V. Andrejevas yra atleidžiamas nuo rugpjūčio 31 d., tačiau darbe jam buvo uždrausta pasirodyti, taigi – ir priimti sprendimus, nuo liepos 3 dienos. Buvo priimtas sprendimas mokėti jam atlyginimą už šį laikotarpį, kai jam į darbą eiti negalima, bei išmokėti dviejų mėnesių išeitinę išmoką. Manau, kad yra vienintelė logiška versija, kodėl buvo griebtasi tokio sąmokslo. Be nusižengimo iš karto atleisti V. Andrejevą ministras J. Narkevičius negalėjo, tačiau labai norėjo, kad šis nematytų ir nebegalėtų paveikti tų procesų, kurie prasidėjo Kelių direkcijoje. Ypač kai dabartinė valdžia per pandemiją kelininkams skyrė papildomus 150 mln. eurų, nors būtent kelininkų verslas yra labai susijęs su valdžios užsakymais, todėl nuo pandemijos, manytina, nukentėjo mažiausiai. Jokios logikos, kodėl reikėjo pasirūpinti kelininkais, o ne daug labiau nukentėjusiais verslais, veikiančiais kitose srityse, nebuvo ir nėra. Iš esmės egzistuoja tik teorija, kad valdžia nusprendė ne tik pasirūpinti žvyrkeliais ir juos asfaltuojančių bendrovių pelningumu, bet ir susikurti instrumentą, kuris per tas bendroves leistų papildomai pasirūpinti rinkimų kampanija bei pergalei reikalingos informacinės aplinkos finansavimu. Tokia versija galėtų paaiškinti tiek R. Masiulio trolinimą bei atleidimą, tiek J. Narkevičiaus paskyrimą, tiek 150 mln. eurų skyrimą kelininkų verslui. 

150 mln. eurų ir R. Masiulio istoriją kaip pavyzdį pasirinkau todėl, kad jis demonstruoja tai, kaip galingai dabartinė valdžia, manau, pasikinkiusi godumą ir cinizmą, važiuoja per Lietuvos demokratiją. Sprendimų, kuriais į įvairias sritis grąžinamos nomenklatūrinio valdymo tradicijos, pagal kurias postai ir pinigai turi būti tik artimos chebros rankose, yra aibė. Dauguma jų sudėlioti taip, kad skleistų įtaką visose valstybės valdymo grandyse, maksimaliai didintų įtaką tiek valstybės kontroliuojamose srityse, tokiose kaip kelių tiesimas, tiek ir valstybės įmonėse. Pastarąsias bandoma užvaldyti lygiai taip pat įžūliai ir ciniškai. Tik po 15min.lt publikacijos ir po kreipimosi į Valstybės saugumo departamentą J. Narkevičiaus vadovaujama ministerija nutraukė konkursą, kurį laimėjusi Rusijos piliečio įmonė turėjo atrinkti vienos svarbiausių ir vertingiausių Lietuvos įmonių – „Lietuvos geležinkelių“ – valdybos narius. Tai iš tiesų skamba taip, tarsi Lietuva tik vaidintų, kad yra nepriklausoma valstybė, o iš tiesų, kaip ir Baltarusija, būtų užvaldyta Rusijos įtaką reprezentuojančių jėgų, suinteresuotų šią įtaką didinti.

Nors „Lietuvos geležinkelių“ oligarchinei nomenklatūrai dėl per didelio įžūlumo šį sykį praryti nepavyko, neturime nė mažiausių abejonių, kad šis žingsnis planuojamas kaip vienas pirmųjų iš karto po Seimo rinkimų. O kitą Lietuvos valstybės deimantą – „Lietuvos energiją“ – mūsų šaltinių žiniomis, bandoma kuo tyliau įtraukti į nomenklatūros interesų tinklą – be didesnio triukšmo, kad šios įmonės perėmimas neprimintų iš esmės dabar valdžioje esančių politikų ar jų bendražygių „Lietuvos energijos“ pagrindu įgyvendinto „Leo LT“ projekto.

… o ne kontrabandininkai, Kremliaus įtakos banginiai ar juodieji buhalteriai

 Kontrabandinių cigarečių, tenkančių vienam žmogui, skaičius Lietuvoje yra vienas didžiausių ES ir du kartus didesnis nei Estijoje, nors joje niekas nedeklaravo nuožmaus karo su kontrabanda ir šešėliu. Užtat Karbauskistano lyderiai dar ir kaip akcentavo, kad įveiks šį blogį. Ypač nemaloniai tai atrodo, kai žinai, kad Vyriausybei vadovauja buvęs policijos pareigūnas Saulius Skvernelis, tačiau kontrabandininkai kažkodėl jo visai nebijo ir sūkių nemažina.

Kai rašai apie tai, kad valdantieji spaudžia valstybės įmones, LRT ar privatų verslą, jie visada gali teisintis, esą taip supranta rūpinimąsi Lietuvos žmonėmis ir jų interesais. Su tuo ginčytis, net ir suvokiant, kad daugeliu atvejų valdžios elgesys Lietuvos žmonėms yra nenaudingas, nėra lengva, nes ką gali žinoti, gal visam valdančiųjų kolektyvui taip iš tiesų atrodo ir labai rūpi, kad taip ir būtų?

Stiprėjant jėgoms, simbolizuojančioms ne šiaip Rusijos bičiulius, bet ir daug daugiau, mūsų skaitytojai vis klausia, kodėl mes, matydami, kad visuomenė nebunda, vis tiek nepasiduodame. Mūsų atsakymas paprastas: nes mes tikime, jog norint, kad Lietuva daugiau niekada nebebūtų okupuota, turime kurti skaidrią demokratiją reprezentuojančią valstybę, o ne valstybę, dominuojamą šešėlinių grupių įtakų ir veikiamą Kremliaus trolių, kurioje žmonės valdomi ne tiesa, bet galia, o valdo dažniausiai tie, kurie šią poziciją nusiperka.

Deja, kontrabandos situacija labai aiškiai demonstruoja, kad jei šiai valdančiajai daugumai kas ir rūpi, tai tik susigriebti visą valdžią ir valstybės išteklių kontrolę bei parklupdyti Vakarų verslą, kuris galėtų drįsti nepaklusti. Užtat kontrabandos tema jai visai nerūpi – net Muitinės vadovo neturime. Dar labiau šokiruoja tai (žinoma, jei tai yra tiesa), kad legalių tabako produktų gamintojai siūlė nupirkti modernų rentgeną, kad būtų galima skenuoti autotransportą ir taip sumažinti kontrabandos mastą, bet valdančioji dauguma šios dovanos atsisakė. Tai rodo, kad jai tikrai nerūpi sėkminga kova su rūkymu ir kontrabanda. Todėl Skirmantui Malinauskui nereikėtų stebėtis, kodėl su nusikaltėliais labai glaudžiai siejami veikėjai Lietuvoje didina savo įtaką. Būtų keista, jei būtų kitaip.