Visuomenė

Kumštis, pergalė ir širdis: Baltarusijos moterys, sudrebinusios V. Putino imperijos pamatus 2020 m. rugsėjo 21 d. Monika BALTRUŠAITYTĖ

Kumštis, iš pirštų suformuota širdis ir pergalės ženklas – gestai, simbolizuojantys Baltarusijos moteriškąjį triumviratą – trijų moterų sąjungą, suvienytą bendro tikslo – siekio sutriuškinti ilgus dešimtmečius šalį smaugančią diktatūrą ir surengti pirmus iš tikrųjų demokratiškus rinkimus.

„Trijų moterų misija – nuversti paskutinį Europos diktatorių“, – rašo „Sky News“. „Gal joms ir nepavyks laimėti, bet jos suteikia vilties“, – skelbia „NBC News“, o CNN priduria, kad „šios trys moterys išdrįso pasipriešinti ilgus metus valdžiusiam tironui“. Jei Maryjos Kalesnikavos, Sviatlanos Cichanouskajos ir Veranikos Capkalos vardai dar prieš metus niekam nieko nereiškė, galime būti tikri, kad jie jau įrašyti istorijoje, kurią prisiminsime ir pasakosime po daugybės metų. Tai bus istorija apie tris revoliucijos šaukles, nepabijojusias stoti prieš ūsuoto pikto dėdės kumštį ir priminusias tautai, kad pokyčiai Baltarusijoje įmanomi.

Černobylio mergaitė, stebinusi puikia anglų kalba

„Niekas nebūtų patikėjęs, kad rinkimų finišo tiesioji atrodys taip: nenugalimą baltarusių autoritarą sutriuškina namų šeimininkė“, – Sviatlanos iškilimu stebėjosi politikos apžvalgininkas Aliaksandras Klaskovskis. Pergalės rinkimuose atveju S. Cichanouskaja žadėjo išlaisvinti visus politinius kalinius ir per pusmetį surengti naujus rinkimus, kuriuose galėtų dalyvauti visi nuo rinkimų nušalinti kandidatai.

Užsibūti politikoje ji neplanuoja, savęs kaip politikės nemato ir, anot „Deutsche Welle“, į rinkimus žengė norėdama kuo greičiau susigrąžinti savo šeimą. Juk pirmas iššūkį rinkimuose metė jos vyras Siargejus – režimas jį iš karto suėmė, dar prieš rinkimų kampanijos pradžią. Būtų A. Lukašenka įžvalgesnis, būtų suėmęs ir Sviatlaną, tačiau, kaip teigė pati Sviatlana, diktatoriui jos kandidatavimas tapo milžinišku netikėtumu.

„Kas priverčia žmones ir bendruomenes rizikuoti viskuo ir stoti į akistatą su galingais, pavojingais režimais? – klausia CNN. – Ironiška, bet atsakymas padeda suprasti, kodėl vis daugiau žmonių Jungtinėse Valstijose yra nutolę nuo pasaulyje vykstančių revoliucijų. Dėl demokratijos reikia kovoti, o amerikiečių lėkštės perpildytos. Žmonių, kurie kaunasi rizikuodami savo gyvybe, heroizmas nusipelnė dėmesio. Ne tik dėl to, kad jų istorijos įkvepiančios ir prikaustančios, bet ir todėl, jog primena mums visiems, kad baisiausias dalykas, kurio galime netekti, yra demokratija.“

Sviatlana gimė nedideliame miestelyje Baltarusijos piet-vakariuose, o prieš išvykdama dirbti vertėja į Gomelį, antrą pagal dydį šalies miestą, studijavo užsienio kalbas. Gomelyje susipažino su Siargejumi – būsimu savo vyru. Šiandien juodu augina du vaikus.

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje dvylikametė Sviatlana iš Baltarusijos išvyko į Airiją – ji buvo viena iš vaikų, patekusių į labdaringų organizacijų rengiamą programą, pagal kurią vaikai po Černobylio katastrofos buvo išvežami pasižmonėti svetur.

„The New York Times“ rašo, kad Sviatlana iš kitų išsiskyrė gerumu ir puikia anglų kalba. „Ji buvo labai empatiškas vaikas, – Sviatlaną prisimena tais laikais ją savo namuose apgyvendinęs Henry Deane’as. – Ji laikydavo kitam vaikui ranką, kai šis sėdėdavo stomatologo kėdėje, ir guosdavo, mokėdavo nuraminti.“

Visą dešimtmetį Sviatlana vasaras leisdavo Deane’ų namuose Airijoje. Anot Henry, ji tapo artima lyg duktė, o jaunos moters atviras ir nuoširdus susirūpinimas savo šalies likimu buvo ankstyvasis jos lyderystės simbolis.

Dėl šalies kovoja lyg dėl sūnaus sveikatos

Airijoje praleistas laikas leido Sviatlanai ištobulinti anglų kalbos žinias ir užsidirbti pinigų mokyklai. Vėliau ji pasuko pedagogės keliu, tačiau karjerą paaukojo dėl šeimos – vyresnysis Sviatlanos sūnus gimė beveik kurčias, todėl visas moters dėmesys iškart atiteko jam. Iš Minsko Sviatlana su šeima persikraustė į Gomelį vien tam, kad sūnus gautų tinkamą priežiūrą, o vėliau čia jam buvo įdėtas implantas – tai labai pagerino berniuko klausą.

S. Cichanouskajos atstovė spaudai Anna Krasulina tikina, kad moters kova dėl vaiko sveikatos ir jos užsispyrimas, kad sūnus gautų geriausią įmanomą gydymą, yra Sviatlanos charakterį iliustruojančios savybės, kurios atsiskleidė ir šioje rinkimų kampanijoje.

Nors Sviatlana pabūgo grasinimų ir, baimindamasi dėl savo vaikų saugumo, pasitraukė į Lietuvą, baltarusių rašytojos, opozicijos Koordinacinės tarybos prezidiumo narės, Nobelio premijos laureatės Sviatlanos Aleksijevič manymu, S. Cichanouskaja tapo pokyčių simboliu ir padarė viską, ką galėjo, o „dabar metas daugiau politinės patirties turintiems opozicijoms veikėjams imtis veiksmų“.

H. Deane’as juokiasi, kad A. Lukašenka labai neįvertino savo varžovės: „Kvaila maža mergaitė, sakė jis. Na, ta kvaila maža mergaitė surinko tūkstančius sąjungininkų.“

Vis dėlto, mūsų redakcijos nuomone, S. Cichanouskaja padarė dar ne viską. Jos, kaip A. Lukašenkos oponentės, kuri iš tiesų laimėjo rinkimus, vaidmuo ir šiandien yra labai svarbus. Nes jei A. Lukašenka bus priverstas pasitraukti, manome, kad būtent S. Cichanouskaja turėtų tapti ta, į kurią turėtų orientuotis demokratijos ir laisvės siekiantys Baltarusijos žmonės. Šiandien Kremlius turėtų modeliuoti planą B: kad, jei nepavyks išsaugoti diktatoriaus, rinkimus laimėtų žmogus, kuris bent jau apsaugotų svarbiausius Rusijos interesus, taigi, įklampintų demokratinę pergalę Kremliaus įtakos tinkle.

Baltarusių Žana d’Ark ar plano B dalis?

Jeigu reikėtų išrinkti baltarusių Žaną d’Ark, sprendžiant pagal įvykius, kuriuos šiandien stebime, ja turėtų tapti muzikė Maryja Kalesnikava. Seniau su politika ji neturėjo nieko bendro, bet šiandien yra tapusi įkvepiančios drąsos simboliu. Drąsos, kurios nenugesina nei smurtaujantys omonininkai, nei kaukėti vyrai, galintys prievarta įsodinti į autobusiuką ir, geriausiu atveju, išvežti į mišką, o blogiausius scenarijus palikime lakiai fantazijai.

Fleitininkė, muzikos mokytoja, kuri jau būdama septyniolikos vienoje Minsko gimnazijoje mokė groti fleita, į politiką įžengė su opozicijoje veikiančio buvusio bankininko Viktaro Babarykos rinkimų kampanija. Deja, ją prismaugė A. Lukašenkos režimas – V. Babaryka buvo įkalintas, kandidatuoti jam buvo uždrausta.

Vis dėlto V. Babaryka iš visų kandidatų (išskyrus A. Lukašenką) išsiskyrė labai artimomis sąsajomis su Rusija, nes vadovavo „Belgazprombank“, kurio net 99,6 proc. valdo Rusijos komercinės struktūros. Būtent tai leido apžvalgininkams daryti prielaidą, kad V. Babaryka ir yra tas Rusijos planas B, pagal kurį, traukiantis A. Lukašenkai, būtent jis galėtų, laimėjęs rinkimus, išsaugoti Rusijos įtaką svarbiausiose srityse, taip pat ir energetikoje.

Būtent ši situacija į baltarusių Žaną d’Ark verčia žvelgti su tam tikru įtarumu: matyti ne tik jos ryžtą ir drąsą pasilikti Baltarusijoje, bet ir tai, kurio kandidato, susijusio su Rusija, įtaką Baltarusijoje ji simbolizuoja. Beje, tai galėtų paaiškinti ir jos išskirtinę drąsą.

Maryja vienintelė iš trijulės liko Baltarusijoje

Maryja yra vienintelė iš trijų opozicijos veidu tapusių moterų, kuri vis dar yra Baltarusijoje. Pabūgusios susidorojimo, grasinimų ir areštų, tiek S. Cichanouskaja, tiek V. Capkala, tikėtina, ne be režimo pagalbos, paliko Baltarusiją. M. Kalesnikava, nepaisydama galimos rizikos, išvykti atsisakė ir su įkalintu V. Babaryka paskelbė steigianti partiją „Kartu“.

„Šiandien bet kas gali būti sulaikytas gatvėje, laiptinėje ar net namuose, – „Deutsche Welle“ sakė ji. – Šių faktų žinojimas manęs nestabdo ir negąsdina. Žinau, kad pokyčiai, vykstantys Baltarusijos visuomenėje, jau negali būti ištrinti ar atsukti atgal.“

„Sulaukiau susirūpinusių žmonių skambučio, – viename iš susitikimų su tautiečiais šimtinei žmonių miniai sakė Veranika. – Jie pasakė, kad tokių popierių pasirašyti nenori, bet valdžios pareigūnai verčia tai padaryti. Jie renka apie mus informaciją. Kitas jų žingsnis – atimti iš mūsų tėvystės teises grindžiant tuo, kad esu bloga mama ir nesugebu pasirūpinti savo vaikais.“

Na, o kai žurnalas „Haaretz“ paklausė Maryjos, kokiais metodais ji ketina nuversti poste ilgai užsisėdėjusį diktatorių bei ką ketina jam pasiūlyti, ši juokaudama atsakė: „Penkias pilis ir aštuonis limuzinus.“

Rugsėjo pradžioje žiniasklaidą pasiekė žinia, kad M. Kalesnikavą ir opozicijos bendražygius Antoną Rodniankovą bei Ivaną Kraucovą Minske pagrobė kaukėti vyrai: prievarta įsodino į autobusiuką ir kažkur išvežė. Baltarusijos valdžia vėliau paskelbė, kad opozicijos veikėja buvo sulaikyta bandanti kirsti Baltarusijos ir Ukrainos sieną, o Kijevas pateikė kitokią versiją: M. Kalesnikava buvo sulaikyta po to, kai pasipriešino išvarymui iš savo šalies. Anot Ukrainos vidaus reikalų viceministro Antono Geraščenkos, per priverstinę deportaciją Maryja ėmėsi veiksmų – suplėšė savo pasą ir jo skutelius išmetė per automobilio langą. Pati M. Kalesnikava pareiškė, kad jai buvo grasinama susidorojimu.

Iš pradžių M. Kalesnikava buvo įkalinta Minsko tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o vėliau nepaaiškinus priežasties perkelta į tardymo izoliatorių-kalėjimą Žodzinoje, Minsko srityje.

Profesionali fleitininkė

Anot „Deutsche Welle“ , Maryja yra ne tik profesionali fleitininkė, bet ir kultūros vadybininkė. Gimė ir augo Minske, kelerius metus gyveno ir studijavo Vokietijoje, o vieša figūra tapo ir žiniasklaidos dėmesį užkariavo per pastaruosius kelis mėnesius.

M. Kalesnikava koordinavo keletą tarptautinių kultūrinių projektų, kuriais buvo skatinami Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos ir Vokietijos menininkų mainai. „Per pastarąjį dešimtmetį Baltarusijoje susiformavo kūrybinga vidurinė klasė, turinti visai kitokių poreikių. Seniau jiems užtekdavo išeiti į miestą alaus, o šiandien jie renkasi koncertą ar paskaitą. Tai – ryškus pokytis, todėl stengiuosi domėtis naujais dalykais ir kuruoti įdomius projektus, nes matau didelį potencialą ir galimybių“, – žurnalui „Haartez“ pasakojo ji.