Aktualijos

Kova su D. Grybauskaite baigėsi. Prasideda svarbiausia metų kova dėl prezidento G. Nausėdos įtakos ir dėl įtakos prezidentui G. Nausėdai Eduardas EIGIRDAS

Mariaus Zavadskio piešinys

Galima tik pasidžiaugti už tuos piliečius, kurie įsitikinę, kad Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai buvo demokratiški. Tačiau jau prieš porą metų žurnalo VALSTYBĖ redakcija labai aiškiai ir atvirai įvardijo neapsakomai galingą įtaką, žinoma, skleidžiamą ir Rusijos, kurios tikslas – neleisti laimėti kandidatui, galinčiam tęsti Dalios Grybauskaitės proeuropietišką, antikremlišką ir antioligarchišką politiką.

Kas suvienijo tokį platų spektrą jėgų ir kodėl niekas, išskyrus mūsų redakciją, nedrįso pasipriešinti šiai jungtinei invazijai į mūsų šalies demokratiją, atsakyti gana paprasta. Tačiau paaiškinti, kodėl neiškilo lyderių, kurie bent jau po rinkimų drįstų kalbėti apie problemas, kiek sunkiau. Tai demonstruoja, jog Lietuva yra susitaikiusi su tuo, kad yra valdoma galios centrų, o ne demokratinių jėgų, todėl per daug nesijaudino nei dėl neskaidrios rinkimų aplinkos, nei tuo labiau dėl to, kas bus po rinkimų. Nors iš tiesų būtent šiandien prasideda svarbiausia metų kova. Prezidento rinkimų antrojo turo kova tarp Ingridos Šimonytės ir Gitano Nausėdos buvo nulemta sąmoningai toleruojamos įtaigos jau prieš porą metų, o kovos dėl to, koks prezidentas bus G. Nausėda, kokių galių jis turės ir kas jam darys įtaką, nugalėtojai dar nėra žinomi, nes kova tebevyksta.

Valdantieji bando G. Nausėdą paversti bedančiu prezidentu

Iš esmės jau kitą dieną po prezidento rinkimų antrojo turo visuomenę pasiekė kelios naujienos. Visų pirma,  valdantieji nusprendė, kad Vyriausybė iš profesionalų (tuo gyrėsi ją sudarę valdančiosios daugumos atstovai) staiga virs politinio pasitikėjimo Vyriausybe. Antra, Ramūno Karbauskio pajėgos, remiamos komercinės žiniasklaidos, dar kartą užgulė LRT. Trečia, R. Karbauskio „širinskinatoriai“, remiami viso spektro nepatenkintųjų, užgulė Generalinę prokuratūrą. Manytume, jog tai demonstruoja, kad nors prezidento rinkimai baigėsi ir nors juos laimėjo valdančiosios daugumos remiamas G. Nausėda, tikroji kova dėl valdžios ir įtakos tik prasideda. Viena priežasčių, kodėl valdantieji rėmė Gitaną, mūsų nuomone, ir buvo ta, jog jie neabejojo, kad iš Ingridos iškrapštyti bent dalį prezidentės D. Grybauskaitės įgytos įtakos bus labai sunku, o iš G. Nausėdos – gali būti lengviau. Tad bus įdomu stebėti, ar jų viltys pasiteisins.

Kodėl valdantiesiems taip gerai sekasi išstumti prezidentės D. Grybauskaitės politiką ir jos valdymo metais sustiprėjusias demokratines jėgas? Viena priežasčių yra ta, kad, kaip ir patriotai, demokratinės jėgos yra gana bailios ir stengiasi išgyventi pavieniui, todėl ir kaunasi tik tada, kai yra puolamos, užuot stojusios ginti tų pozicijų, kurios demokratijai yra svarbiausios, nors būtent taip apsigintų visi.

Žinoma, galima tikėti versija, kad valdantieji baigiantis kadencijai staiga praregėjo ir nusprendė, kad paskutinius metus valdžioje reikia išbūti su Vyriausybe, kurioje bus mažiau profesionalumo, užtat daugiau politikų. Sutikime – tai skamba gana keistai. Todėl vertėtų prisiminti mūsų redakcijos žurnale VALSTYBĖ pateiktas įžvalgas, kad jei D. Grybauskaitės politika bus įveikta, valdantieji tikrai pasistengs atsikratyti bent jau tais ministrais, kurių principingumas tiesiog trukdo valdyti. Mūsų redakcijos nuomone, iki rinkimų jie buvo priversti taikstytis su tuo, nes visų pirma nenorėjo prezidentei suteikti galimybės pagristai teigti, kad valdančioji dauguma priešinasi skaidrumui, nes tai būtų trukdę per rinkimus. O įsileisdami tokius profesionalus kaip Rokas Masiulis valdantieji galėjo iki minimumo sumažinti įtarimus, kad yra neskaidrūs, nes bet kada galėjo besti į Roką ir klausti, ar tie, kurie nenori skaidrumo, galėtų į ministro postą paskirti tokį nenuilstantį kovotoją už skaidrią Lietuvą.

Todėl tikrai netikime pasaka, jog valdančioji koalicija transformuojama tam, kad būtų galima ją padidinti ir sustiprinti. Ir, žinoma, priimti Lietuvos žmonėms būtinus sprendimus: padidinti vaiko pinigus, įvesti papildomą progresinį mokestį ir t. t. Tai skamba puikiai, tik esmė ta, kad visus šiuos sprendimus valdantieji galėjo nesunkiai įgyvendinti ir prieš prezidento rinkimus, ir po jų – tam nereikėjo formuoti jokios papildomos koalicijos, nes tikrai būtų užtekę balsų Seime. Taigi, belieka manyti, kad šiuos rinkėjų ausiai malonius sprendimus valdančiųjų strategai pataupė, kad galėtų jais prisidengti ir gražiai įpakuoti bei įprasminti pokyčius Vyriausybėje. O iš tiesų jie pakeis tik vieną veiksnį, kuris juos erzina ir kuriuo be didesnio visuomenės pasipriešinimo jie negali atsikratyti, tai yra išmes iš Vyriausybės ministrą ar ministrus, kurie į Vyriausybę pateko tik prezidentės D. Grybauskaitės dėka, mat ji reikalavo skaidriausių ir profesionaliausių ministrų. O tokie ministrai trukdė valdantiesiems tvarkytis kai kuriuose sektoriuose taip, kaip jiems ir jų aplinkai naudinga.

Ironiška, bet bene aršiausią puolimą prieš LRT, vadovaujamą buvusios delfi.lt vyr. redaktorės, pradėjo būtent delfi.lt. Na, šį naujienų portalą galima suprasti – juk jei LRT sėkmingai plėtos savo naujienų portalą ir jei šis taps rimtų naujienų šaltiniu bei dėl turimų resursų gebės derinti nomenklatūrą tenkinančią „edmundoviziją“ su rimtąja žurnalistika bei kokybišku pažintiniu turiniu, tai gali pakirsti delfi.lt, kaip valdžiai svarbiausios žiniasklaidos priemonės, pozicijas ir pridaryti daug finansinių nuostolių.

Nors, atrodytų, kalbame apie praeitį, dabartinė Vyriausybės transformacija – iš profesionalų į politinio pasitikėjimo – tiesiogiai susijusi su valdančiųjų išbandymu, skirtu išrinktajam prezidentui G. Nausėdai. Jis stumiamas į kampą, kad pritartų bet kokioms permainoms Vyriausybėje, priešingu atveju rizikuos likti kaltas dėl suirutės ir nepadarytų Lietuvos žmonėms naudingų darbų. Taip valdančioji dauguma iš Vyriausybės eliminuoja dalį prezidentės įtakos, tačiau kartu neįsileidžia išrinktojo prezidento įtakos.

Kovos dėl LRT taikinys – išrinktojo prezidento įtaka

Be jokios abejonės, tokie valdančiųjų manevrai galėtų sukelti nepasitenkinimo bangą visuomenėje ir priversti išrinktąjį prezidentą G. Nausėdą ginti ne tik savo teisę į įtaką Vyriausybės formavimui, bet ir tuos ministrus, kurie nuveikė milžinišką darbą kovodami su neskaidria įtaka ir Lietuvos valstybę apspitusiais bebrais, nors valdantiesiems toks jų principingumu ir trukdo. Bėda ta, kad nemažai žiniasklaidos priemonių yra valdančiųjų ir oligarchų kišenėje, todėl nėra kam objektyviai analizuoti vykstančius procesus ir tuo labiau sukelti nepasitenkinimo bangą, be to, daugelis nuo valdžios ir oligarchų pinigų priklausančios žiniasklaidos priemonių šią bangą ignoruotų arba pasistengtų nukreipti visuomenės dėmesį į kitus klausimus, o tų žiniasklaidos priemonių, kurios bent jau retsykiais drįsta atviriau ir drąsiau žvelgti į vykstančius procesus bei pateikti oligarchams ar valdančiajai daugumai iš tiesų nepatogią tiesą, iš esmės yra tik dvi: naujienų portalas 15min.lt ir LRT Televizija. Tikriausiai tai ir paaiškina, kodėl, nepaisant pirmojo kovos dėl LRT raundo, vykusio prieš metus, iš karto po prezidento rinkimų prasidėjo antrasis raundas, tik šį sykį kovos dėl LRT taikiniu tapo ir išrinktojo prezidento įtaka.

 
KODĖL VALDANTIESIEMS GALI BŪTI NAUDINGA VYRIAUSYBĖS TRANSFORMACIJA?

Bent jau teoriškai bandymas iš Vyriausybės pašalinti labiausiai už skaidrumą kovojantį ministrą Roką Masiulį gali sukelti visuomenės pasipiktinimą, todėl valdančioji dauguma turėtų bijoti visuomenės nepasitenkinimo ar net R. Masiulio, kaip naujos politinės galios, iškilimo. Tačiau štai čia ir atsiskleidžia situacijos tragikomiškumas.

Dėl dabartinės žiniasklaidos aplinkos ir Lietuvos piliečių abejingumo tam, kas vyksta valstybėje, valdantieji iš esmės niekuo nerizikuoja. Jau beveik metai, kaip su nomenklatūra ir oligarchais, o ką jau kalbėti apie Kremliaus trolius, susijusi žiniasklaida vis koduoja visuomenę, kad R. Masiulis kažką daro blogai. Apie tai kalbėjo ir kairiosios nomenklatūros strategas Gediminas Kirkilas – pakartojo tikriausiai jau tūkstančius kartų internete skambėjusį teiginį, kad R. Masiulis sužlugdė žvyrkelių „žvyrkelizaciją“, todėl yra labai negeras žmogus, vos ne kaip koks Vytautas Landsbergis, kuris sužlugdė kolūkius. Taip valdančiajai oligarchinei nomenklatūrai naudinga žiniasklaidos informacinė aplinka sąmoningai pripildoma reikiamos įtaigos, tad net jei R. Masiulis nuspręstų žengti į politiką, jį, kaip ir Ingridą Šimonytę, paremtų vos saujelė piliečių, dar atsparių propagandai. Reikia suvokti, kad dalis piliečių į atsikratymą R. Masiuliu gali žvelgti kaip į valdančiuosius kompromituojantį faktą, o valdantieji į tai žvelgia kaip į potencialą. Jei tai padės sustiprinti įtaką, taip pat ir žiniasklaidoje, kartu sustiprės ir įtaiga, padėsianti eliminuoti tiek šimonyčių, tiek masiulių keliamą riziką bei užtikrinsianti, kad du trečdaliai rinkėjų balsuotų už nuo nomenklatūros ar oligarchų priklausančias politines jėgas.

O permainos Vyriausybėje tikrai gali sustiprinti šios valdančiosios daugumos įtaką. Visų pirma, jau dabar siunčiamas labai aiškus signalas, kad anksčiau ministrai buvo skiriami tik su prezidentės Dalios Grybauskaitės palaiminimu, o dabar visa valdžia koncentruojasi valdančiosios daugumos lyderių rankose. Vis dar stipriai oligarchizuotam verslui tai siųs labai aiškų signalą, kur koncentruojasi galia ir su kuo reikia bendradarbiauti ar ką reikia paremti, kad užsitikrintum palankią informacinę aplinką. Tai padaryti bus lengviau ir pačiai valdančiajai daugumai, mat valdžios disponuojamais pinigais ji galės dar tikslingiau remti tas žiniasklaidos priemones, kurios toleruoja Kremliaus trolius ir sėkmingai padeda gintis nuo „žvyrkelizacijos“ priešų.

O dabar prisiminkime pirmąjį kovos dėl LRT raundą ir dar kartą žvilgtelėkime į valdančiąją daugumą. Kaip jau įprasta, ją sudaro kairiosios nomenklatūros strategai ir kairiosios nomenklatūros šešėlyje bei galbūt dėl verslo, sietino su Rusija, suvešėjęs oligarchinis projektas. Ir nors šias dvi jėgas (kadaise – Viktorą Uspaskichą su kairiaisiais, dabar – R. Karbauskį su kairiaisiais) vienija poreikis valdyti, kiekvieną pergalę apipina įtakos dalybos tarpusavyje. Būtent tai, manytume, ir lėmė Ramūno aplinkos LRT puolimą, prisidengiant skaidrumo poreikiu, ir LRT veiklos tyrimą. Manytume, kad šio puolimo svarbiausias tikslas yra susilpninti LRT kaip galios šaltinį, kuriuo nomenklatūriniai partneriai gali pasinaudoti.

Kova vyko gana sėkmingai ir kilo didelis triukšmas, ypač kai paaiškėjo, kad tokie žiniasklaidos atstovai kaip Edmundas Jakilaitis tapo tikrais mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos pinigų pritraukimo į žiniasklaidą mag-netais, todėl LRT vadovo postą teko palikti su kairiąja nomenklatūra sietinam Audriui Siaurusevičiui (po kiek laiko jis migravo į „Lietuvos ryto“, kurį visada priskyrėme prie tai pačiai nomenklatūrai artimų žiniasklaidos priemonių būrio, televiziją), o E. Jakilaitis, kaip kovos įkarštyje ir prognozavome, nusileido į delfi.lt (mūsų nuomone, šis naujienų portalas tapo pagrindiniu nomenklatūros ir jos partnerio R. Karbauskio įtakos įrankiu) ir „MG Baltic“ televizijos bendrą projektą. Nacionalinio transliuotojo vadovo postą užėmė buvusi delfi.lt vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė – jos vadovaujamas naujienų portalas delfi.lt, manytume, iš drąsios ir labiau į valstybės interesus orientuotos žiniasklaidos priemonės transformavosi į labiau valdžią ir įvairius įtakos skleidėjus aptarnaujančią žiniasklaidos priemonę. Manytume, kad taip įvyko akcininkų ir į verslo pelningumą orientuotų direktorių dėka ir galbūt neturėjo labai patikti M. Garbačiauskaitei-Budrienei, todėl tapusi LRT vadove ji nori pademonstruoti savo potencialą, taip pat ir vertybinį, ir atsiskleisti kaip profesionali demokratinės žiniasklaidos pozicijų puoselėtoja, o tai, be jokios abejonės, negali patikti valdžioje esančioms jėgoms.

Taigi, nors kova vyko gana sėkmingai, tarpusavyje kovodamos dėl įtakos pralaimėjo abi pusės. R. Karbauskis su „širinskinatorių“ pagalba išrūkė nomenklatūrai artimą vadovą, tačiau gavo labiau nepriklausomą ir provakarietišką vadovę, todėl iš esmės situacija jiems tik pablogėjo. LRT stiprėja, taigi – ir jos potencialas priešintis bent jau pavienių oligarchų įtakai. Nukentėjo ir kairioji nomenklatūra: praradusi vadovo poste seną bičiulį, neteko nemažai įtakos. Ir nors naujoji LRT vadovybė suskubo kitam kairiosios nomenklatūros augintiniui – E. Jakilaičiui – grąžinti tiek eterio, kad užtektų keliems profesionaliems žurnalistams pasotinti, nėra aišku, ar to pakaks, nes kairioji nomenklatūra nori ne galimybės reikštis, o kontrolės. Todėl reikėtų, kad Edmundas kiekvieną vakarą vaidentųsi LRT eteryje ir vėl grįžtų šlovingi „edmundovizijos“ laikai, kad nomenklatūra Seime blokuotų Ramūno pradėtą antrąjį LRT puolimo raundą.

Kovoje dėl generalinio prokuroro galvos galima matyti, kaip spirga Ramūnas Karbauskis. Jis suvokia, kad jei nepavyks sukelti isterijos, kuri padarytų greitą įtaką pokyčiams, kitą generalinį prokurorą prezidento teikimu skirs jau naujasis Seimas. Ir nors tikėtina, kad jame išliks dalis R. Karbauskio partijos, palyginti su dabartine situacija, socialdemokratų dėka labai sustiprės kairioji nomenklatūra, be to, gali sustiprėti ir konservatoriai su liberalais, todėl R. Karbauskio įtaka mažės ir jo pageidavimai taps nebeįdomūs.

Todėl šiandien R. Karbauskio „širinskinatorių“ būriai, remdamiesi komercine žiniasklaida, pajutusia politinį ryžtą smogti LRT, puolė padėti oligarchui – kur reikia ir kur nereikia apkarpyti LRT ekonominį potencialą, kad nacionalinis transliuotojas netaptų dominuojančia informacine galia. O kairioji nomenklatūra, manytume, nori pasinaudoti susiklosčiusia situacija, kad priverstų LRT vadovybę nutolti nuo 2009-ųjų delfi.lt, kuris kovėsi su oligarchija, ir kuo labiau priartėti prie 2019-ųjų modelio, kurio vertybės, manytume, dabar telpa į žodžių junginį „verslo principai“.

Įdomu tai, kad per antrąjį LRT puolimo raundą išryškėjo ir noras keisti LRT tarybos formavimo modelį. Galbūt tiek dėl įtakos konkuruojantys oligarchai, tiek kairioji nomenklatūra suprato, kad per didelė sunkiai pasiduodančių institucijų įtaka LRT tarybai apsunkina jų galimybes valdyti pačią LRT. Nes tiek prezidento paskirti keturi nariai, tiek Vyskupų konfederacijos paskirtas narys dažniausiai nėra itin draugiškai nusiteikę nei oligarchijos, nei nomenklatūros atžvilgiu. Tad prisidengdami kilniais tikslais – „depolitizuoti“ LRT tarybą – valdantieji nusprendė apkarpyti valstybės vadovo į tarybą deleguojamų narių skaičių nuo keturių iki dviejų, o Vyskupų konfederacijos atstovą apskritai eliminuoti. Taip LRT tarybos daugumos formavimo galia atitektų toms institucijas, kurias oligarchams ir nomenklatūrai paveikti daug lengviau, o ne žmonių išrinktam prezidentui ar Vatikanui atskaitingai Vyskupų konfederacijai. Todėl šiandien labai svarbu, kad išrinktasis prezidentas, perimdamas valdžią, suvoktų savo atsakomybę. Juk kalbame ne tik apie prezidento galias, kurias ruošiamasi apkarpyti, bet ir apie demokratiją, kurią bandoma galutinai „prichvatizuoti“ ir užsitikrinti, kad žiniasklaidoje nebūtų galios, kuri trukdytų kairiajai nomenklatūrai su oligarchais laimėti rinkimus ir dominuoti valstybėje. Išrinktasis prezidentas tiesiog privalo priešintis LRT silpninimui, priešingu atveju, manytume, ši galia, galinti sustiprinti Lietuvą, panašiai kaip ir delfi.lt, neišvengiamai virs dar viena Edmundo ar net Ramūno vizija.

Nomenklatūra svajoja susigrąžinti kišeninį generalinį prokurorą

O dabar pakalbėkime apie dar vieną kovą. Dauguma Lietuvos žmonių jau užmiršo, kokia įtampa buvo kilusi tarp prezidentės D. Grybauskaitės ir ankstesnės Seimo daugumos, kurioje dominavo kairioji nomenklatūra su Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso partijomis, dėl generalinio prokuroro skyrimo. Tuometė Seimo dauguma atmetė net kelis prezidentės pasiūlytus kandidatus ir galop pritarė dabartinio generalinio prokuroro Evaldo Pašilio kandidatūrai. Jo vadovaujama Generalinė prokuratūra pradėjo bent kelis labai svarbius teisinius procesus: tiek „MG Baltic“ bylą, tiek teisėjų korupcijos skandalo tyrimą. Mūsų redakcijos nuomone, tai pademonstravo E. Pašilio nepriklausomumą ir principingumą ginant teisinę sistemą tiek nuo oligarchų, tiek nuo korupcinės įtakos, bei formuojant tokią teisinę sistemą, kuri būtų pajėgi pasipriešinti išorės įtakai.

 
LRT BĖDA TA, KAD JI VIS DAR KOVOJA UŽ SAVE, O NE UŽ VALSTYBĘ

Išsiaiškinti visų LRT puolimo dalyvių motyvus nėra sunku. Štai oligarchas Ramūnas Karbauskis visas provakarietiškų lyderių vadovaujamas institucijas, kurių negalima paveikti ar nupirkti, manytume, mato kaip didelio pavojaus šaltinį. Todėl visų pirma su „širinskinatorių“ ir suinteresuotų grupių pagalba stengiasi jas kuo labiau apjuodinti ir užtrolinti, kad visuomenės parama šioms struktūroms būtų mažesnė ir kad šių struktūrų veiksmus, nukreiptus prieš R. Karbauskį ar kitus oligarchus, būtų galima nurašyti kaip blogiukų kerštą. O tuo pat metu Seime susiformuoja palanki terpė inicijuoti sprendimams, kurie silpnintų šias institucijas: idealiu atveju – leistų paskirti sau palankų vadovą, o ne tokiu idealiu – padėti bent jau kairiajai postbrazauskinei nomenklatūrai pasistatyti savo žmogų, kad kilus bėdų būtų aišku, su kuo reikia kalbėtis.

Kairiosios nomenklatūros interesas šioje situacijoje taip pat akivaizdus. Kuo nuožmiau R. Karbauskis ir jo koviniai elementai puls Generalinę prokuratūrą bei LRT, tuo lengviau nomenklatūrai bus įtikinti Gitaną Nausėdą, kad būtinos permainos, bei paruošti dirvą (tarkim, pakeisti įstatymus) į vadovaujančius postus sugrąžinti nomenklatūrinių struktūrų patikrintus asmenis. O iki to laiko reikės išlaikyti spaudimą dabartiniams vadovams, kad šie būtų budrūs ir stengtųsi įsiklausyti į nomenklatūros poreikius.

Komercinės žiniasklaidos, kuri, neslėpkime, yra labai priklausoma nuo oligarchinių grupių ir valdžios, todėl nėra joks gėris, interesas šioje kovoje nėra vien tik destrukcinis. Nes iš tiesų tam tikrais atvejais, kadangi gauna solidų valdžios finansavimą, LRT, dalyvaudama reklamos rinkoje, gali iškraipyti konkurencijos sąlygas. Todėl ši sritis turėtų būti aiškiau reglamentuota, o tam tikrais atvejais komercinė reklama turėtų būti aiškiau ribojama. Tačiau kovojama ir su tuo, kad LRT remtų kultūros bei sporto renginius, nors, mūsų redakcijos įsitikinimu, tai turėtų būti daroma privaloma tvarka. Tam tikrą procentą LRT ir viso su nacionaliniu transliuotoju susijusio turinio skirti meno, sporto, švietimo renginių reklamai, taip išlaisvinti ir sustiprinti intelektinį Lietuvos potencialą bei inteligentiją, o ne išpildyti „kultūrininko“ R. Karbauskio svajonę nuginti visus į komercinę žiniasklaidą ir tol melžti, kol tie, kurie neturi oligarchų ar valdžios finansinio užnugario, išdvės.

Nors šioje situacijoje 100 proc. palaikome LRT, reikia pripažinti, kad pats nacionalinis transliuotojas – bent kol kas – labai aiškios vizijos, ko siekia, kokią Lietuvą gina ir kokią valstybę siekia kurti, nėra pateikęs, tiksliau – bėga nuo šios atsakomybės. Net ir tada, kai kalbama apie žiniasklaidos rinkos skaidrumą. Kadangi komercinė žiniasklaida nedrįsta siekti skaidrumo, nes yra prisitaikiusi gyventi neskaidrioje aplinkoje, LRT turi visas galimybes kautis su Kremliaus troliais, siekti, kad neskaidrios rinkai įtaką darančios sistemos būtų transformuotos į skaidrias, kad būtų skaidrinami valstybės finansų srautai žiniasklaidoje. Tačiau kol kas labiau matyti LRT pastangos demonstruoti, kad tam tikros jėgos, su kuria verta skaitytis, nacionalinis transliuotojas turi, tačiau ši jėga, kaip susidaro įspūdis, labiau išnaudojama tam, kad būtų išsiaiškinta, kokiomis sąlygomis galima sugyventi su nomenklatūra. Užuot siekusi didžiausio visos rinkos skaidrumo, LRT gina savo interesus nuo Seimo ir komercinės žiniasklaidos priemonių. Tai mus verčia dar kartą raginti LRT vadovus mažiau rūpintis tuo, ar valdantiesiems eteryje jau užtenka „edmundovizijos“, ir labiau stengtis tapti Lietuvos nacionalinius interesus ginančia žiniasklaidos priemone bei rūpintis visos žiniasklaidos rinkos skaidrumu, nes tai labai svarbu visos valstybės progresui ir demokratijos institutų stiprėjimui.

Manytume, kad LRT būtina skirti papildomą finansavimą, pavyzdžiui, patvirtinti ne 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio, bet 1,2 proc., kad LRT galėtų be intervencijos į reklamos rinką kurti kokybiškus naujienų kanalus. Tačiau, kaip ir išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda, tik LRT lyderiai gali apsispręsti, ar taps tais, kurie formuos klestinčią ir vieningą Lietuvą, ar tik saugos savo įtaką bei pozicijas ir kurs dar vieną bičiulių klubelį.

Tačiau nuo valdančiųjų nepriklausomas generalinis prokuroras, tikėtina, ne tik pavieniams oligarchams, bet ir valdantiesiems kėlė nemažą galvos skausmą. Todėl nekeista, kad kitą dieną po prezidento rinkimų Ramūno pajėgos Seime iš karto pradėjo Generalinės prokuratūros apgultį. Šiam tikslui, kaip ir LRT atveju, sukvietė visas suinteresuotas grupes, kurios arba yra nepatenkintos Generalinėje prokuratūroje vykusiomis permainomis, arba turi tikslą perimti šią instituciją į savo rankas. Bent jau valdantiesiems tai garantuotų beveik visos teisėtvarkos sistemos kontrolę, nes Generalinė prokuratūra kontroliuoja ir kitų institucijų atliekamus tyrimus. Taigi, paskyrus penkis patikimus žmones į reikiamas pozicijas Generalinėje prokuratūroje ir turint keletą savų aukščiausius postus teismų sistemoje užimančių žmonių, iš esmės galima užsitikrinti kišeninį visos teisinės sistemos veikimą.

O tai būtų itin pavojinga. Jau ne kartą žurnale VALSTYBĖ esame aprašę atvejus, kurie, mūsų nuomone, demonstruoja aktyvų teisinės sistemos dalyvavimą gelbstint su oligarchija susijusius asmenis ir jų įvaizdį arba neigiamai veikiant oligarchinėms bei nomenklatūrinėms struktūroms neįtinkančių asmenų galimybes veikti politikoje, versle ir žiniasklaidoje. Tačiau bent kol kas tokią įtaką dažniausiai pastebėdavome iš kitų teisėtvarkos sistemos grandžių, visų pirma iš policijos ir teismų. Bet jei ir generaliniu prokuroru bus paskirtas oligarchams ar nomenklatūrai naudingas asmuo, Lietuva, kurioje vis dar labai daug korupcijos, taip pat ir teisinėje sistemoje, gali grįžti į telefoninės teisės vos ne okupacijos laikus, kai valdžia diktuodavo, kam ir koks teisingumas turi būti, o „nomenklatūrovizija“ reikiamu kampu visą šį procesą aprašydavo.

Dėl šios priežasties valstybės prezidento vaidmuo tiek skiriant generalinio prokuroro, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovus, tiek ir ginant juos nuo išorės įtakos, kaip ir LRT atveju, yra kertinis – taip ginami teisinės demokratinės valstybės pamatai. Todėl tai, kaip šioje situacijoje elgsis išrinktasis prezidentas G. Nausėda, parodys, ar jis nusiteikęs ginti ne tiek savo įtaką, kiek Lietuvos valstybę. Beje, tai padaryti gali būti dar sunkiau nei LRT atveju, kai užtenka labai aiškiai iškomunikuoti visuomenei, kad R. Karbauskis ir jį remiančios jėgos kėsinasi į nacionalinio transliuotojo nepriklausomumą, bei vetuoti finansiškai ir instituciškai LRT nepagrįstai silpninančius įstatymus. O prezidentui, generalinio prokuroro poste siekiančiam išsaugoti oligarchinei mafijai pavojų keliantį pareigūną ir paskirti jį antrai kadencijai, teks susidurti su didžiuliu spaudimu, tikėtina, ne tik iš R. Karbausio bei kairiosios nomenklatūros, bet ir iš dalies tų, kurie jį rėmė per rinkimus. Juk visiems reikia kontroliuojamos teisėtvarkos, todėl užsitikrinti reikiamą daugumą Seime, kuri pritartų drąsaus ir principingo pareigūno išsaugojimui poste ar analogiško pareigūno (tokį rasti būtų dar vienas iššūkis) paskyrimui, gali būti labai sunku. Tai suponuoja, kad išrinktasis prezidentas turės neišvengiamai pademonstruoti savo tvirtą stuburą, antraip iš prezidento, kuris prižiūri, kad teisinė sistema tarnautų Lietuvos valstybei ir teisingumui, gali virsti prezidentu, kuris pats yra prižiūrimas nuo nomenklatūros ir oligarchų priklausomos teisinės sistemos.

Kova vyksta dėl prezidento galių ir dėl įtakos prezidentui

Be jokios abejonės, jei valdantiesiems pavyks iš Vyriausybės išrūkyti labiausiai su korupcija kovojantį ministrą R. Masiulį, kuriuo siekdama deoligarchizuoti ir išbebrinti Lietuvą galėjo remtis prezidentė D. Grybauskaitė, jei iš prezidento pavyks perimti įtaką LRT tarybos formavimui ir galutinai „edmundizuoti“ nacionalinį transliuotoją, jei pavyks priversti paskirti valdančiajai oligarchinei ir kairiosios nomenklatūros daugumai tinkamą generalinį prokurorą, galėsime kalbėti ne tik apie tolesnį demokratijos nuosmukį, bet ir apie prezidento galių, kurios buvo sukauptos ar išlaikytos D. Grybauskaitės, eroziją, o galių centro pusiausvyra bus galutinai perkelta į Seimo daugumos pusę. Tuo ši pasinaudos, kad galutinai įtvirtintų savo pergalingą 2020-ųjų Seimo rinkimų scenarijų

Vis dėlto kova dėl prezidento galių ir įtakos nėra vienintelė, vykstanti šiuo metu. Ne ką mažesnė kova vyksta ir dėl įtakos pačiam išrinktajam prezidentui bei to, koks prezidentas jis bus. Be jokios abejonės, oligarchinės, nomenklatūrinės ir tam tikrose srityse įsitvirtinusios įtakos grupės norėtų, kad prezidentas remtųsi jų galia ir leistų joms modeliuoti Lietuvos ateitį. Jos apsuptų šalies vadovą įtakos grupių atstovais, kad šis vadovaudamas nepavargtų, ir pačios su Seimo daugumos atstovais nuspręstų, kokių sprendimų reikia Lietuvai, bei užtikrintų teigiamą pokyčių pateikimą žiniasklaidai, o visus laurus už tai priskirtų prezidentui. Mūsų redakcijos įsitikinimu, toks scenarijus itin rizikingas tiek Lietuvai, tiek jos vadovui, nes įtakos grupės kaupdamos galią didina savo apetitą, todėl toks jų įtakos renesansas neišvengiamai baigtųsi Lietuvai nenaudingais gazprominiais ar rubikoniniais projektais ir oligarchų bei bebrų pozicijų stiprėjimu. Esame įsitikinę, kad prezidentas privalo vadovautis tik Lietuvos nacionaliniais interesais ir siekti aiškių tikslų, kurie leistų kurti skaidrią ir technologiškai pažangią pilietinės demokratijos valstybę. Beje, tai turėtų atsispindėti ir formuojant prezidento komandą bei artimiausią aplinką. Juk išorinės jėgos stengiasi šalies vadovui primesti įtakingus žmones, kurie galėtų palaikyti formalius ir neformalius kontaktus su kitomis įtakos grupėmis bei derinti interesus, todėl mes rekomenduotume rinktis tik Lietuvos valstybei lojalius, ilgai ir nepriekaištingai jai tarnavusius žmones arba Vakaruose studijas baigusius perspektyvius profesionalus. Nes patarėjai ir artimiausia aplinka turi padėti įgyvendinti naujojo šalies vadovo viziją, o ne daryti įtaką tai vizijai.

Nors dauguma Lietuvos piliečių tikėjosi, kad pasibaigus prezidento rinkimams politinių kovų ir intrigų mažės, tai tebuvo iliuzija, kurią palaikė tie, kurie norėjo, kad baigtųsi D. Grybauskaitės valdymo etapas Lietuvos politikoje. Juk tai nuo pat pradžių buvo melaginga, nes buvo akivaizdu, kad pasibaigus prezidento rinkimams iš karto prasidės kova dėl prezidento įtakos ir įtakos prezidentui, o svarbiausia – dėl pergalės 2020-ųjų Seimo rinkimuose.

Todėl galima pagirti LRT Televiziją, mat jos tyrimų komanda visai neseniai paskelbė straipsnį apie tai, ką simbolizuoja išrinktojo prezidento G. Nausėdos pasirinktas asmeninis gydytojas iš Kauno. Ir nors dalis piliečių šį žurnalistų straipsnį apie tai, kad išrinktasis prezidentas savo asmeniniu gydytoju paskyrė tikriausiai galingiausios medikų grupės atstovą ar net neformalų lyderį – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorių Remigijų Žaliūną, vertino kaip G. Nausėdos puolimą ar net dergimą, matant, kaip įtakos grupės stengiasi „prichvatizuoti“ Lietuvos išrinktąjį prezidentą, būtina suvokti, kad kova dėl pergalės rinkimuose jau seniai baigėsi ir šiandien vyksta kova dėl to, kokiu valstybės vadovu – kovojančiu su įtakos grupėmis ar jomis besiremiančiu – taps G. Nausėda. Todėl būtina reikalauti iš prezidento nepasiduoti įtakos grupių gundymui valdyti už jį ir paremti jį, jei pasirinks Lietuvos valstybės ir jos piliečių interesus ginančio vadovo kelią.

G. Nausėdai teks rinktis tarp gero įvaizdžio ir gerovės valstybės

Iš tiesų kova dėl to, kas laimės Lietuvos Respublikos prezidento rinkimus, vyko per pirmąjį rinkimų turą. Apie tai žurnalo VALSTYBĖ redakcija jau rašė prieš porą metų: teigė, jog Kremliaus trolių įsileidimas ir valdžios bei oligarchų įtaka žiniasklaidai lems, kad antrajame ture laimės bet kuris kandidatas, kuris eis prieš konservatorių remiamą kandidatą. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų remiamam kandidatui didelės dalies visuomenės informacinio užtrolinimo sąlygomis padėti laimėti būtų galėjęs nebent stebuklas, jei Lietuvoje staiga būtų atsiradusi kritinė masė už demokratiją kovojančių ir šią kovą remiančių piliečių. Tačiau, matant Lietuvos visuomenės abejingumą, tai buvo mažai tikėtina, todėl žurnalo VALSTYBĖ redakcija visas savo jėgas nukreipė tam, kad į antrąjį turą patektų ir konservatorių remiamą kandidatą nugalėtų nuo oligarchinės nomenklatūros nepriklausomas žmogus, o ne, mūsų redakcijos nuomone, kelerius metus oligarchinės nomenklatūros prezidento rinkimams ruoštas oligarchas Visvaldas Matijošaitis. Kritiškai vertinta ir Vyriausybės vadovo Sauliaus Skvernelio, itin artimai bendraujančio tiek su oligarchu R. Karbauskiu, tiek su oligarchu V. Matijošaičiu, kandidatūra. Norėta, kad rinkimus laimėtų lyderis, nesusijęs su dabartine valdančiąja dauguma. Laimei, taip ir atsitiko. Tik bėda ta, jog kai tik tapo akivaizdu, kad G. Nausėda gali tapti prezidentu, mūsų redakcija iš karto fiksavo kairiosios nomenklatūros pastangas įtraukti jį į savo įtakos lauką. Todėl dar nesibaigus kovai rinkimuose prasidėjo kova dėl įtakos išrinktajam prezidentui. Tad kai šiandien žiniasklaida kritikuoja G. Nausėdą, nes jis į savo artimiausią aplinką įsileidžia žmogų, kuris yra vaikščiojanti įtakos enciklopedija, tai yra ne išrinktojo prezidento puolimas, o parama jam, kad atsilaikytų prieš įtakos grupių interesus bei pagundas rinktis ne pilietinės demokratijos gynėjo, o įtakos grupių, valdančių demokratiją, atstovo kelią.

Taigi, šiandien stebime svarbiausią šių metų kovą, nors dalis visuomenės to net nesuvokia. Kaip rašėme prieš rinkimus, I. Šimonytė dėl dabartinės informacinės aplinkos ir ribotos patriotų drąsos bei atsakomybės už valstybę laimėti ir tapti prezidente, ginti pilietinę demokratiją ir kurti skaidrią bei į pažangą orientuotą valstybę, negalėjo, o G. Nausėda tai padaryti dar gali. Todėl šiandien kova vyksta tiek dėl to, ar padėsime jam apginti prezidento galias ir tapti vadovu, kuris darytų įtaką Lietuvos valstybės ateičiai, tiek ir dėl to, kad jis nepasiduotų išorės jėgų spaudimui tapti paradiniu garbę kolekcionuojančiu šalies vadovu, pridengiančiu kairiosios nomenklatūros ir kapitalo grupių interesų formuojamą politiką. O tai būtų labai nemalonu – ypač tiems, kurie kovojo už tai, kad rinkimus laimėtų ne su Rusija verslo ryšiais susijęs oligarchas ar su oligarchais susijęs asmuo, o vakarietiškas ekonomistas, kuris pats turi apsispręsti, kokiu prezidentu nori būti. Kovodamas už pilietinę demokratiją, skaidrius rinkimus ir ekonomiką ar su oligarchija prezidentas gali remtis tokiomis žiniasklaidos priemonėmis kaip mūsiškė ir, tikėtina, LRT bei 15min.lt, o atsispirti įtakos grupių pastangoms užvaldyti valstybę ar jį patį privalo pats. Tai ir turėtų padaryti, nes sukurti gerovės valstybę, kaip žadėjo per rinkimus, inkorporuojant oligarchinę ir nomenklatūrinę įtaką yra neįmanoma.

Panašūs straipsniai: