Politika

Kodėl JAV prezidento rinkimus turėtų laimėti „korumpuotas“ ir „nupušęs“ Joe Bidenas? 2020 m. rugsėjo 21 d. Eduardas EIGIRDAS

Patikėkite – stebėti rinkimus, kai nesi nė vieno kandidato pusėje ir šį procesą analizuoji tik galių, interesų ir galimų ateities vizijų kontekste, yra labai linksma. Pavyzdžiui, buvo labai linksma stebėti praėjusius JAV prezidento rinkimus.

Nuo pat pradžių Donaldą Trumpą vertinome kaip labai rimtą pretendentą, turintį visas galimybes laimėti, tačiau beveik metus stebėjome, kaip kolegos žurnalistai ir politologai vis kartoja pasaulio žiniasklaidos skleidžiamas įtaigas, esą Donaldas niekaip negali tapti JAV prezidentu. Buvo nusirista net iki visiškos nesąmonės: net jei jis ir laimės rinkimus savo partijoje, respublikonų elitas jam pasipriešins ir nominuos kitą kandidatą. Tai skambėjo labai keistai, tačiau apie tai buvo kalbama rimtais veidais. Nors būtent toks susipriešinimas su visu JAV elitu, taip pat ir savo partijoje, ir buvo pergalingos D. Trumpą remiančių jėgų ir jo paties realizuotos rinkimų strategijos pagrindas.

Beje, ne taip žiauriai, bet gana panašiai link partijos nominacijos yrėsi ir Joe Bidenas. Jį ištempė kitų partijos kandidatų, tiksliau – pačios partijos, parama. To prireikė, nes jo paties reitingai ir pozicijos partijoje pradėjo svyruoti dėl nuolatinių oponentų, kurių pirmose gretose buvo tas pats Donaldas, pastangų įteigti, kad J. Bidenas yra didis blogis. Tad ilgą laiką dėl šių įtaigų ne tik JAV, bet ir Lietuvoje formavosi nuomonė, kad J. Bidenas rinkimus tikrai pralaimės. Nors ir šiuo atveju jau gana ilgai laikausi nuomonės, kad jis turėtų laimėti. Nes, kitaip nei kolegos, žvelgdamas į JAV politinę sistemą matau ne tik dvi oponuojančias puses, bet ir trečią – nematomą – galią, paremtą JAV interesais. Ir ji gana dažnai nulemia rinkimų baigtį.

J. Bideno sūnaus verslo Ukrainoje istorija iš tiesų yra komplikuota, tad D. Trumpo sąjungininkai turbūt turi pagrindo pūsti burbulą ir gąsdinti kitus bei gąsdintis patys. Vis dėlto kai kalbame apie įtakingus politikus ir jų šeimas, svarbu turėti omenyje, kad jie iš karto atsiduria įtakos grupių ir užsienio žvalgybų taikiklyje, tad galop labai sunku nustatyti, ar jiems versle pirma pasisekė, ar jiems kažkas padėjo, kad galėtų vėliau sukompromituoti.

Pavyzdžiui, artėjant 2016-ųjų JAV prezidento rinkimams, žurnale dalijomės įžvalgomis, kad JAV politikoje pokyčiai bus neišvengiami. Tai siejome su Vakarų ir Rusijos konfrontacija Ukrainoje bei Sirijoje. Šiose valstybėse įsiplieskė, mūsų manymu, Rusijos, ginančios sau naudingas diktatūras, įžiebtas karas. Sirijai ir Ukrainai nukraujavus, o Vakarams dėl pabėgėlių antplūdžio patyrus didelį socialinį bei politinį sukrėtimą, abi pusės vis tiek pasiekė tam tikrų tikslų: Vakarai padėjo Ukrainai grįžti į demokratijos kelią, o Rusija okupavo dalį Ukrainos ir išsaugojo Sirijos režimą. Todėl buvo logiška tikėtis, kad abi pusės sieks susitarti nebekariauti ir fiksuoti esamą situaciją. Vadinasi, JAV politika tiesiog privalėjo keistis iš tokios, kuri buvo nukreipta geopolitinei Rusijos ekspansijai sulaikyti, į tokią, kurios tikslas – sulaikyti prekybinę, technologinę ir finansinę Kinijos ekspansiją.

Pokytis turėjo būti milžiniškas, tad kaip jį būtų galėjusi inicijuoti Hillary Clinton? Juk ji visą savo dėmesį koncentravo į Rusijos sulaikymą. Sunkiai, net labai sunkiai… Todėl nekeista, kad JAV tarnybos prieš rinkimus paviešino ne Rusijos pastangas padėti Donaldui laimėti rinkimus, o informaciją, kad Hillary savo darbinius laiškus siųsdavo iš asmeninio el. pašto. Tai gal tūkstantį kartų menkesnė nuodėmė nei Rusijos įtaka rinkimams, tačiau ir tokios nuodėmės, žinoma, tinkamai eskaluojamos, užteko, kad H. Clinton rinkimus pralaimėtų. Taigi, kaip laimėtojas išėjo JAV geopolitiniam kursui keisti tiesiog idealiai tinkantis Donaldas – pasipūtęs, arogantiškas cinikas, paleistuvis ir prabangos garbintojas. JAV geo-politiką jis ištaškė su tokiu polėkiu, kad net jei Kinija būtų norėjusi įtarti, jog visas šis cirkas tėra tam, kad būtų galima ją pamelžti, niekas tuo nebūtų patikėjęs. Juk daugiau ar mažiau nukentėjo visi. Na, gal kiek mažiau – Rusija. Todėl tuo metu tik išreiškiau nerimą, kad būtų negerai, jei taikos susitarimas su Rusija apimtų ir Lietuvą. Tarkim, kad JAV nuspręstų pritarti Rusijos užaugintų oligarchų įsitvirtinimui Lietuvos politikoje ir ypač tam, kad šie oligarchai padėtų Rusijai prijunti Lietuvą (bent jau iš dalies) prie Astravo monstro.