Rinkimai 2020

Kodėl Gitanas Nausėda laimėjo prezidento rinkimus, o Ingrida Šimonytė buvo sutriuškinta? 2019 m. gegužės 29 d. Redakcija

„Totalinis ėjimas prie balsavimo urnų: tik už Nausėdą, jokių konservatorių buhalterijos darbuotojų“, „Tik ne už koncervus – žmonės jiems neegzistuoja“, „20 metų bevaikiai, gal užteks“, „Taigi lieka padėti X: Kryželį už Nausėdą! # kad landsbergiu klano prezidente nelaimėtu“, „Kuri: Praskolino šalį ir pavogė pensijas. Na ne.“, „Mizniu salis mars balsuoti: zmones tik nebukite durni juk kiek blogo konservai pridare Lietuvai“… Na, ir dar pora: „Senmerges visokios nezino kas yra seima“ ir „Už simonyes stovi gėjai ir lezgietes ir vaikų tvirkintojai“…

Iš esmės, tokie komentarai sekmadienį, rinkimų dieną, kai draudžiama politinė reklama ir agitacija, buvo paskelbti (manau, ir dabar galite juos rasti) populiariausiame naujienų portale delfi.lt prie tikriausiai skaitomiausio rinkimų dieną straipsnio „Lietuvoje – lemtinga diena: renkame valstybės vadovą ir savo atstovus Europos Parlamente“.

Panašaus turinio komentarai, kuriais mėginama įteigti, kad moteris prezidentė yra nesusipratimas, kad Dalia Grybauskaitė sužlugdė „Snoro“ banką ir šiaip viską darė blogai, kad Ingrida Šimonytė yra pensininkų baubas ir dar remiama ne tik vaikų tvirkintojų, bet ir didžiausio blogio – konservatorių, buvo rašomi ne tik rinkimų dieną. Ir net ne kelis mėnesius iki rinkimų. Svarbiausios įtaigos, kurių tikslas – koduoti, kad jei gyveni ne taip gerai, kaip nori, arba labai blogai, tai dėl to kalti opozicijoje esantys konservatoriai, buvo skleidžiamos visą pastarąjį dešimtmetį. Todėl, atsižvelgiant į apklausų duomenis, esą beveik du trečdaliai Lietuvos gyventojų skaito naujienų portaluose skelbiamus komentarus, mūsų redakcijai jau seniai nekilo abejonių, kad jei su šiomis melagingomis įtaigomis nebus kaunamasi, tai taps pagrindiniu instrumentu, kuris darys įtaką rinkėjų nuostatoms ir nulems tai, kad I. Šimonytė antrame ture neturėtų jokių galimybių laimėti.

Pateikiame vos kelis komentarus, kurie buvo paskelbti tik prie dviejų naujienų portalų – delfi.lt ir lrytas.lt – straipsnių rinkimų dieną. Manytume, kad šie komentarai labai gerai atspindi skleidžiamų įtaigų esmę ir tai, kokia korumpuota vis dar yra Lietuvos demokratija, jei tokiais komentarais galima daryti įtaką rinkimams.

Tačiau ne tai, kad tokie komentarai ir įtaigos, kurios turėtų sulaukti ne tik Vyriausiosios rinkimų komisijos, bet ir kitų institucijų dėmesio, yra ignoruojami, yra svarbiausia priežastis, kodėl I. Šimonytė šiuos rinkimus pralaimėjo, o tai, kad, išskyrus mūsų redakciją, niekas su šiomis įtaigomis nesikauna. Naujajame žurnalo VALSTYBĖ numeryje pateikėme visą išklotinę įtaigų, kuriomis, mūsų nuomone, valdžioje esanti oligarchinė ir nomenklatūrinė dauguma, kaip ir kiti oligarchai bei Kremlius, siekė užsitikrinti, kad prezidento rinkimų nelaimėtų politikas, galintis tęsti D. Grybauskaitės politiką, tačiau visos šios įtaigos Lietuvos žiniasklaidai ir politologams vis tiek liko nematomos. Tai galiu paaiškinti tik tuo, jog dauguma dominuojančių žiniasklaidos priemonių yra priklausomos nuo valdžios ir oligarchų pinigų, todėl aptarnauja valdančiajam klanui naudingą realybę. Vienos praleidžia Kremliaus trolių komentarus (manau, kad šlykščiausias įtaigas formuoja būtent Kremliaus trolių fabrikai) ir padeda Ramūnui Karbauskiui koduoti, esą konservatoriai sukėlė krizę, o I. Šimonytė užsmaugė pensininkus. Mažesni ir silpnesni žiniasklaidos rinkos dalyviai, žurnalistai, nuomonės formuotojai ar politologai, matyt, bijo šokti prieš delfius ir lrytus, todėl apsimeta, kad šių įtaigų nemato. Net ir vienas drąsiausių Lietuvos žiniasklaidos atstovų – Andrius Tapinas, kalbėdamas apie I. Šimonytės pralaimėjimo priežastis, gana teisingai įvardijo, kad dėl ko kalta pati Ingrida ar konservatoriai, tačiau nedrįso net paminėti, kad Ingridai teko irtis prieš trolių pilamų srutų upę, kurios įveikti, kai ją ignoruoja beveik visa žiniasklaida, neįmanoma.

Žinoma, ir pačių konservatorių klaidų galima įvardyti labai daug. Net vienas šviežiausių Gabrieliaus Landsbergio pareiškimų, kad Ingrida gali vesti jų partiją į Seimo rinkimus, yra tarsi iš „ufonautinės“ politinės rinkodaros srities. Nes kozirį, kuris turėjo būti panaudotas lemiamu momentu ir tapti netikėtumu, galinčiu pakeisti rinkimų eigą, partijos lyderis panaudojo tam, kad numalšintų visų šoką dėl patirto triuškinančio pralaimėjimo prezidento rinkimuose. O tai buvo neišvengiama, kaip ir pralaimėjimas 2016-ųjų Seimo rinkimų antrame ture. Apie tai proeuropietiškas jėgas ne kartą perspėjome žurnale: jei partija ignoruos milžiniško masto oligarchų ir valdančiųjų įtaką žiniasklaidai bei praleidžiamas Rusijos trolių kolonas, nereikės jokių papildomų priemonių (nors buvo daug teisėtvarkos sistemos veiksmų), mat partija antrame ture ir taip bus nušluota. Tą patį vėliau kartojome rašydami apie korumpuotą ir oligarchizuotą Lietuvos žiniasklaidos aplinką. Raginome tam priešintis ir siekti užkirsti kelią bent jau Rusijos troliams. Tačiau susidaro įspūdis, kad TS-LKD pasirinko strategiją „Ant mūsų vemia, o mes stiprėjame“. Jie visiškai ignoruoja realybę, kurioje 2012-aisiais į valdžią grįžęs postbrazauskinis elitas su draugiškais oligarchiniais projektais vis labiau didino savo įtaką ne tik politikoje, bet ir žiniasklaidoje. O konservatoriai, kadangi tam nesipriešino, ne tik stiprino oligarchinę nomenklatūrą, bet ir žlugdė savo partiją. Dar daugiau – po trolių mėšlo jūra pakišo I. Šimonytę ir ji kandidatavo be jokių galimybių laimėti. Tie konservatoriai, kurie dar turi kažką panašaus į vertybinį stuburą, turėtų suvokti, kad jei nesipriešini neskaidrioms ir korumpuotoms sistemoms, kurios tave trolina, jos stiprėja, o tada tave užtrolina. Nes kaip rinkėjai gali patikėti, kad konservatoriai yra rimta alternatyva valdančiajai kairiajai nomenklatūrai ir oligarchiniams projektams, jei bijo rimčiau pakovoti net tada, kai jiems kiekvieną dieną tuštinamasi ant galvų?

Be jokios abejonės, I. Šimonytės pasirinkta kandidatavimo pozicija nebuvo ideali. Rinkimai suteikė puikią progą priminti visuomenei, kas iš tiesų sukėlė 2008-ųjų krizę ir kodėl po kairiųjų bei oligarchinių projektų valdymo, po rubikonų, gazpromų ir leo projektų siautėjimo laikotarpio reikėjo tiek daug skolintis ir mažinti išlaidas. Priminti oligarchijos keliamą pavojų ir pažadinti su oligarchija kautis ne kaip Valdas Adamkus, o kaip Dalia Grybauskaitė. Deja, kažkokie idiotai pardavė Ingridai konservatorišką rinkimų strategiją, todėl ji rinkimuose dalyvavo taip, tarsi jokių neigiamų įtaigų nebūtų. Kaip ir oligarchų. Tarsi melagingos įtaigos, esą tai jai šovė į galvą skolintis ir smaugti pensininkus, nors tai – buvusios valdžios darbo rezultatas, galėtų dekonstruotis pačios. Deja, taip būna tik Holivudo kuriamose pasakose, bet ne realybėje. O realybėje, jei delfistinė ir mgbaltikinė žiniasklaida apsimeta, kad trolių nemato, jei tą patį daro ne tik valdantieji, kuriems tai naudinga, bet ir konservatoriai, tai pasmerkia juos pačius ir dar net neprasidėjus rinkimams šios partijos kandidatą į prezidentus, kuriuo tapo Ingrida. Tokių įtaigų lauke negalėjo laimėti joks konservatorių remiamas kandidatas, net ir toks puikus kaip Ingrida. Ji buvo pasmerkta antrame ture pralaimėti bent kiek į normalų žmogų panašiam kandidatui. Pastarasis turėjo būti vyras, neblogai atrodantis, su dviem kojomis, mokantis kalbėti (nebūtinai anglų kalba, užtenka ir lietuvių) ir pozicionuojantis save kaip tą, kuris keis D. Grybauskaitės politiką. Taigi, tam Gitano Nausėdos net nereikėjo, tiko ir daug prastesnis. Todėl neabejojome, kad jei nebus kaunamasi su oligarchija ir Kremliaus troliais, konservatorių remiamas kandidatas dėl užtrolintos informacinės aplinkos antrame ture pralaimės ir Sauliui Skverneliui, ir Visvaldui Matijošaičiui.

Vis dėlto manau, kad ir pačios Ingridos pasirinkta rinkimų strategija situacijos nepagerino, tiksliau – dar labiau ją pablogino. Užuot pasipriešinus melagingoms įtaigoms, priminus praeitį ir dekonstravus melą, užuot save asocijavus su visuomenės interesų gynimu ir pasipriešinimu korupcijai bei oligarchijai, Ingrida priėmė Edmundo Jakilaičio ir visos nomenklatūrinės aplinkos primestą debatų toną, esą viskas iš esmės yra gerai, svarbu su visais karbauskiais gyventi taikiai ir draugiškai. Nors daugelis turbūt sutinka, kad iš tiesų viskas nėra taip gerai, kad stebime daugybę procesų, kuriuos galima vertinti kaip oligarchijos pozicijų, ypač regionuose, stiprėjimą, neskaidrių sistemų veikimą ir net naujų kūrimą, taip pat Rusijos įtaką. Tačiau jakilaitiniuose debatuose apie oligarchiją, rubikonus ar leo projektus, kaip ir apie Kremliaus įtaką bei trolius, kalbėti buvo tabu. Bene vienintelis klausimas iš praeities, kuris vis iškildavo per nomenklatūrinius debatus, buvo susijęs su tuo, kad per krizę valdė konservatoriai. Šiai temai apdainuoti buvo skirti net vieni iš debatų. Manau, jog taip debatuose buvo įtvirtintos R. Karbauskio komisijų ir trolių skleidžiamos įtaigos, kad konservatoriai viską sugriovė. Tai padėjo galutinai įtikinti tuos 70 proc. aktyvių rinkėjų, kurie antrame ture konservatoriams visada sako „Ne“, kad tą patį „Ne“ reikia pasakyti ir Ingridai.

Sunku pasakyti, ar Ingrida būtų surinkusi daugiau balsų, jei būtų pasirinkusi ne utopinės realybės apdainavimo strategiją. Mūsų prognozėmis, geriausias rezultatas, kurio buvo galima pasiekti iki rinkimų paveldėtų įtaigų lauke, būtų apie 45 procentus. Tačiau norint šį rezultatą pasiekti buvo būtina kiekviena proga, kai tik buvo kalbama apie krizę ar visuomenės gerovę, priminti, kaip 2000–2008 m. buvo kuriami oligarchiniai projektai, leidžiama gazpromams vogti milijardus iš Lietuvos žmonių, kaitinama ekonomika ir nekilnojamojo turto burbulas bei nekaupiamas rezervas. Ir kad visa ši oligarchinė bei nomenklatūrinė orgija baigėsi 2008-ųjų katastrofa. Jei ne šita gauja, siautusi valdant provakarietiškajam Valdui Adamkui, kuris nesugebėjo suvaldyti oligarchų ir jų bičiulių apetito, nebūtų reikėję nei tiek daug skolintis, nei mažinti išlaidų ir pensijų. Ir kiekvieną kartą pridurti, kad ji pratęs D. Grybauskaitės darbą ir neleis oligarchams bei juos aptarnaujančiai „chebrai“ apvaginėti Lietuvos žmonių. Neabejoju, kad dekonstruojant melą ir pažadant ginti visuomenę būtų galima bent jau priartėti prie galimybės laimėti rinkimus. O leidžiant nomenklatūrinei žiniasklaidai baigti kurti pasaką, kad valdant V. Adamkui net karvės tuštinosi drugeliais, o valdant D. Grybauskaitei ir ypač konservatoriams žmonės mirė nuo bado kaip musės, tikėtis kitokio rezultato nei visiškas sutriuškinimas I. Šimonytei nebuvo galima. Atsižegnojus nuo D. Grybauskaitės kovos su oligarchija ir pasilikus tik su konservatorių parama, o Gitanui apsimuturiavus iščiustyta istorija apie nepakartojamai nuostabius V. Adamkaus valdymo laikus, Ingridai laimėti nebuvo šansų.

Beje, tiek konservatoriai, tiek I. Šimonytė, pasirinkdami pacifistinį dalyvavimą rinkimuose, nuvylė ne tik save, bet ir visus, kurie kovėsi su oligarchija. Kalbu ne apie mūsų žurnalą, kuris skelbdavo pavojingiausių ir įtakingiausių oligarchų sąrašą, todėl yra nuolatinis oligarchinio bei nomenklatūrinio spaudimo taikinys, ar pavienius kolegas iš 15min.lt, agentūros BNS ar LRT, kurie kartkartėmis drįsta kelti visuomenei aktualius klausimus ir priešintis oligarchams, bet visų pirma apie tuos teisėtvarkos, prokuratūros ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnus, kurie, siekdami ginti visuomenės interesą ir neleisti Lietuvoje dominuoti šešėlinės bei oligarchinės įtakos klanams, išstūmė iš politikos bei teisėtvarkos bent dalį nomenklatūrinių ir oligarchinių klanų statytinių, o dabar, kai niekam oligarchijos klausimas neberūpi, jų visų gali laukti oligarchų sąskaitos už principingumą ir drąsą.

Žinoma, gali būti, kad progresas vaduojantis iš oligarchų įtakos nebus eliminuotas. Tačiau tikriausiai ir to suvokti labai nenorintiems patriotams akivaizdu, kad jei mes žurnale įvardijame daugybę neskaidrių procesų, kai galima įtarti, kad oligarchai „prichvatizuoja“ visuomenės interesą ar naudojasi savo valdžia ir uždirba dešimtis milijonų, kaip bus galima sukurti turtingų žmonių valstybę, jei joje pilna oligarchinių skylių, per kurias išbėga potencialas? Ir tuo labiau kaip be politinės paramos, kai dominuojanti žiniasklaida aptarnauja oligarchinį kapitalą, priversti valdžią stabdyti oligarchų įtaką ir padrąsinti naująjį prezidentą jai priešintis?

Norėtųsi tikėti, kad G. Nausėdos nereikės raginti atsispirti nomenklatūrinių ir oligarchinių grupių įtakai bei kurti pilietinę demokratiją. Tuo tikėjau prieš porą metų, kai maniau, kad būtent jis galėtų būti geriausias oponentas Ingridai Šimonytei, nes taip antrame ture turėtume du su oligarchine nomenklatūra nesusijusius kandidatus. Todėl jį redakcijoje parėmėme, kiek galėjome. Deja, kaip rašiau praeitą savaitę, nerimą kelia tai, kad išrinktasis prezidentas į artimiausią aplinką pasikvietė žmogų, kuris dirbo mūsų redakciją persekiojusiam oligarchui, nors apie šio oligarcho veiksmus Gitaną buvau asmeniškai informavęs. Linksmiau nepasidarė surinkus informaciją apie tai, kurie verslininkai, reprezentuojantys stambųjį kapitalą, parėmė G. Nausėdą rinkimuose. Arba tai, kad, mano žiniomis, jie tikisi, kad prezidentės D. Grybauskaitės era, kai jie už lindimą prie Lietuvos ekonomikos gaudavo per dantis, o Valstybės saugumo departamentas juos įrašydavo į nelabai linksmus sąrašus, baigsis ir jie galės užsitikrinti teisinę neliečiamybę. Būtent tai privertė mane, nors ir norėjau kartu su visais džiūgauti, kad išsirinkome patį geriausią prezidentą, susilaikyti ir užimti labai varginančią bei nepopuliarią poziciją – atlikti savo misiją iki, tikiuosi, pergalingos pabaigos ir stengtis padaryti viską, kad paskatintume G. Nausėdą, nepaisydami to, kas jį rėmė rinkimuose, nepasiduoti šiai įtakai.

Ne politikai ir ne žiniasklaidos atstovai, o piliečiai, kurie save vertina kaip patriotus, pagaliau turėtų suvokti, kad negalima politikos ir žiniasklaidos palikti oligarchinių struktūrų valiai ir tikėtis, kad skaidrumas ir gerovė tik augs. Kad sistema skaidrėtų ir būtų priimami ekonomiką modernizuojantys bei socialinį teisingumą didinantys sprendimai, būtina palaikyti tokią informacinę erdvę, kad ji būtų palanki tokiems sprendimams priimti ir priešiška korumpuotų sistemų diegimui. Kad būtų ne tik primenamas oligarchinių struktūrų keliamas pavojus, bet ir labai aiškiai apibrėžiama, kaip funkcionuodamos sistemos stiprina oligarchų klanų galią ir padeda joms kaupti kapitalą, o kaip funkcionuodamos jos stiprina Lietuvos valstybę, ekonomiką ir ilgalaikę piliečių gerovę.

Dėl to padoresni kolegos žurnalistai turėtų nustoti apsimetinėti, kad nemato Kremliaus trolių ir oligarchų įtakos. Beje, ir konservatoriai, jei nori turėti ateitį, o ne tik būti naudojami. Kaip šiuo metu, kai eteryje demonstruojant Landsbergius nuolat palaikoma legenda apie šuoliui link valdžios besiruošiantį tūnantį blogį. Manau, jog šiandien tiesiog būtina, kad patriotiški Lietuvos piliečiai, kurie balsavo už Ingridą ar Gitaną ir kurie sugeba suvokti, kaip svarbu vaduotis iš korupcinės įtakos, pasibaigus rinkimams vėl nepaskęstų nomenklatūrinės ir oligarchinės įtakos veikiamoje žiniasklaidoje, kuri leidžia siausti troliams ir užtikrina, kad skirtumo tarp oligarchinių grupių valdomos valstybės ir pilietinės demokratijos visuomenė net nesuvoktų.

Prašome pagaliau išgirsti mūsų redakcijos raginimą prisidėti prie kovos, kad tiek žiniasklaidos, tiek verslo bei rinkimų aplinka Lietuvos skaidrėtų. Priešingu atveju 2020 m. rinkimus laimės ir valdžią kairiajai nomenklatūrai užsitikrinti padės nebe vienas, o kokie trys oligarchiniai projektai. Be Ramūno Karbauskio ir Viktoro Uspaskicho, dar galėtų prisijungti ir Visvaldo Matijošaičio projektėlis. Žinoma, jei tik jo prireiks. Jei Lietuvos piliečiai turi jėgų suvokti, kad šio projekto, norint įveikti opoziciją, dabartinei valdančiajai daugumai gali ir neprireikti, pats metas atsakyti į klausimą, kuo tokiu atveju mūsų demokratija skiriasi nuo Rusijos. Juk ir ten opozicija amžinai yra opozicijoje. Ir jei suvokiame, kad tai nepanašu į demokratinę santvarką, kyla kitas klausimas: o ką mes, patriotai, darome, kad mūsų valstybėje tokie demokratiniai lyderiai kaip I. Šimonytė turėtų galimybę laimėti rinkimus, o ne tik juos dalyvauti ir būti užtrolinti?

Taigi, raginu būti vieningus ir aktyviai ieškoti būdų, kai prisidėti prie demokratinės ir skaidrios valstybės kūrimo. Priešingu atveju visada turėsime tokią valstybę, kokią mums lieps rinktis karbauskiai, uspaskichai, tomaševskiai, malinauskai ir dar dešimtys panašių veikėjų. O jie visada laimi, nes pasinaudoja į nomenklatūrinės žiniasklaidos užimtą Lietuvos informacinę erdvę plūstančių trolių įtaigomis. O šias įtaigas praleidę ir Ingridą leidę užtrolinti nomenklatūriniai žurnalistai vėliau „Facebook“ paskyroje reiškiasi kaip jos gerbėjai ir dar sulaukia tūkstančių patiktukų. Šlykštu, ar ne? Todėl gal reikėtų pabandyti pasipriešinti šitam vertybinių išsigimėlių šou?

Mes tai ir toliau darysime, kiek leis jėgos. Ir tikėsimės, kad bent šie rinkimai pažadino Lietuvos patriotus ir leido jiems suvokti, kad reikia ne laukti, kol buvę komunistai ar rezervistai ir iš jų ar šalia jų išaugę naujieji oligarchai bei jų pakalikai ims ir padovanos skaidrią demokratinę valstybę, bet už šį tikslą nuolat kautis. Ir nepagailėti kelių eurų per mėnesį bei užsiprenumeruoti mūsų žurnalą. Juk mes ir be jų kovėmės iš visų jėgų. O jei būtume turėję ne 4 tūkst., o 40 tūkst. prenumeratorių, gal būtume laimėję? Nes su troliais būtume kovęsi visiškai kito pabūklo ginklais. Tik kaip priversti už Ingridą balsavusius piliečius suvokti, kad jei jų pilietiškumas pabus tik prieš rinkimus, o už pilietinę demokratiją su oligarchine nomenklatūra kovojantys žiniasklaidos partizanai bus palikti kautis vieni, Ingrida visada gaus į kaulus? Deja, galiu pasakyti tai, kas ir kodėl laimės rinkimus, galiu gana tiksliai identifikuoti, kokios įtakos grupės veikia Lietuvą ir ką modeliuoja, bet kaip paskatinti pabusti patriotus, kad siektų skaidrios valstybės, man lieka neįmenama mįslė. Atleisk, Ingrida…