Aktualijos

Kodėl G. Landsbergis su I. Šimonyte neturėtų kartoti 1992-ųjų scenarijaus?  Eduardas Eigirdas

Neslėpsiu – bent kol kas man tikrai labai liūdna stebėti vykstančius procesus, nes juk vykstant Rusijos karui Ukrainoje, kai Ukrainos didvyriai žūsta už savo ir mūsų laisvę, tikrai turėjome pagrindo tikėtis, kad mūsų demokratija, mūsų valstybė valysis ir posovietinės nomenklatūros, jos kartu su Maskva užaugintos oligarchijos ir viso tinklo šias jėgas aptarnaujančių struktūrų, veikiančių versle, teisinėje sistemoje ir žiniasklaidoje, nebeliks. Deja, susidaro įspūdis, kad bent kol kas šis apsivalymas gali būti ne toks, kokį įsivaizdavome. Gali būti, kad jau šį rudenį, jei Seimo rinkimai bus paankstinti, Seimo daugumą ir Vyriausybę formuos centro kairiosios jėgos, o tarp jų yra daug daugiau tų, kurie buvo ir tebėra palankesni posovietinei nomenklatūrai, oligarchijai, Maskvai ir Pekinui.

Gerai, būkime optimistai. Gal iš tiesų karas pakeitė tiek Viliją Blinkevičiūtę, tiek Ramūną Karbauskį, tiek Saulių Skvernelį (pastarajam keistis reikėjo mažiausiai), ir jie dabar jau tik dėl akių galėtų pataikauti Rytams, bet iš tiesų vykstant karui tapo ultrapatriotais, sovietinės praeities ir Rytų ordų nekentėjais. Vis dėlto sutikime, kad tokių politinių lyderių dominavimas jau artimiausiu metu, kai Lietuvai būtina tęsti ryžtingas ekonomikos reformas, skaidrinti valstybę ir formuoti pažangų demokratinį elitą (apie tai rašysime naujajame žurnalo „Valstybė“ numeryje), turi pagrindo kelti nerimo. Todėl ir norisi pabandyti suvokti, kodėl Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai kol kas, kaip susidaro įspūdis, renkasi be rimtesnio pasipriešinimo atiduoti valdžią kairiajai nomenklatūrai ir jos sąjungininkams, užuot stoję į kovą už Lietuvos demokratijos skaidrinimą ir stiprinimą.

Žinoma, galite paklausti, kodėl manau, kad jie be kovos perduoda valdžią kairiajai posovietinei nomenklatūrai. Pabandysiu savo nuomonę pagrįsti, kiek atidžiau pažvelgdamas į dabartinę krizę, kurią, kaip teigiama, sukėlė Andriaus Tapino skaidrinimo iniciatyva, mat užkabino Ingridos Šimonytės vadovaujamą Vyriausybę ir privertė kalbėti apie kelių ministrų pasitraukimą. Į tai I. Šimonytė su dabartiniu TS-LKD lyderiu, užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu atsakė ryžtingais veiksmais: pareikalavo visos politinės sistemos, visų pirma Seimo, kuriame apie 50 politikų gali būti susiję su savivaldos lėšų įsisavinimu, atsakomybės ir pareiškė, kad jei Seimas nebalsuos už atsinaujinimą, tiksliau – už pirmalaikius rinkimus, I. Šimonytės vadovaujama Vyriausybė trauksis. Beje, tai atrodo kaip gana solidus, principingas ir labai drąsus politinis manevras, tik yra vienas „bet“.

Per pastaruosius porą dešimtmečių daug kartų kartojau, kad jei konservatoriai su liberalais nekovos su neskaidriai funkcionuojančia žiniasklaidos verslo aplinka ir nesieks mažinti neskaidrių sistemų, oligarchijos, net Kremliaus pinigų įtakos informacinei erdvei, ši liks labai nepalanki demokratinėms jėgoms, tad jos laimėti galės, kaip ir iki šiol, tik tuo atveju, jei kairiosios ir oligarchinės partijos visiškai susimaus. O jei jie žengs į rinkimus būdami valdžioje, visada bus pasmerkti sutriuškinimui, nebent drįstų susipriešinti su juos trolinančiomis informacinėmis galiomis ir imtų skaidrinti informacinę aplinką. Manau, akivaizdu, kad jie nesusipriešino, ir neatrodo, kad drįs susipriešinti. Todėl šiandien ir turime tokią informacinę aplinką, kurioje prieš savaitę žiniasklaida kalė prie kryžiaus I. Šimonytę už tai, kad ši neatleidžia į skaidrinimo taikiklį patekusios švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės, o kai premjerė pareiškė, kad jei Seimas neskaidrės, ji atsistatydins, žiniasklaida iš karto pakeitė plokštelę ir pradėjo trolinti už tai, kad premjerė neadekvačiai sureagavo į A. Tapino iniciatyvą ir kartu su G. Landsbergiu iškėlė pirmalaikių Seimo rinkimų klausimą, esą tai griauna rimtį valstybėje ir šiaip viską, kas buvo mūsų valstybėje gera. Anot delfių ir panašių žiniasklaidos kanalų atstovų, premjerė ir konservatorių lyderis turėjo daugybę pasirinkimų ir galėjo elgtis kitaip, kad ir, pavyzdžiui, atstatydinti į A. Tapino taikiklį patekusius ministrus ir dirbti toliau. Tačiau net sunku įsivaizduoti, su kokiais iššūkiais tokiu atveju susidurtų I. Šimonytė, atsižvelgiant į prezidento Gitano Nausėdos, opozicijos ir juos remiančios žiniasklaidos „draugiškumą“. Manau, kad premjerė, keisdama tris ministrus, būtų turėjusi sunešioti gelžbetonines trolines „Nausėdos ir Ko“ pagamintas klumpes, bandydama suderinti kandidatūras ir, neabejoju, toliau veikdama nuolatinio informacinio trolinimo sąlygomis.

Kai tai supranti, galima pateisinti sprendimą nedžiuginti kairiųjų, G. Nausėdos ir už jų stovinčių jėgų su ilgu sadomazochizmo, bandant apsivalyti tik I. Šimonytės Vyriausybei, seansu. Ir, užuot tai darius, pareikalauti rimtesnio visos politinės sistemos apsivalymo.

Šiuo atveju tikrai negalima pateisinti tik to, kad Jūs apie visą šią situaciją sužinote tik iš manęs, o ne iš pačių konservatorių, mat jie ir toliau apsimeta, kad juos trolinančios žiniasklaidos nemato, kaip ir neskaidrios informacinės, teisinės ir politinės aplinkos. Užuot su ja susipriešinę ir žengę į naujus rinkimus aukštai iškėlę valstybės skaidrinimo ir stiprinimo vėliavas, jie tiesiog inicijuoja pirmalaikius Seimo rinkimus ir taip tik padeda į valdžią greičiau ateiti tiems, kurių naudai ši informacinė aplinka, mano nuomone, juos ir trolina.

Sutikite, tai nėra panašu į labai didelę drąsą. Tuo labiau kai visiems, perskaičiusiems Birutės Davydonytės ir Dovydo Pancerovo knygą, yra akivaizdu, kad gerokai daugiau klausimų turėtų kilti ne dėl finansų ministrės Gintarės Skaistės galimybių būti Vyriausybėje, o dėl G. Nausėdos – prezidentūroje. Tačiau dėl dominuojančios informacinės įtakos beveik jokio rimtesnio spaudimo skaidrintis prezidentas nepatiria, beje, kaip ir oligarchas Visvaldas Matijošaitis, kurio artimas bendražygis Povilas Mačiulis ilgą laiką buvo vienas įtakingiausių G. Nausėdos patarėjų ir tik iniciatyvos „Skaidrinam“ skandalo fone pasitraukė iš prezidentūros, kad atrištų G. Nausėdai rankas trolinti I. Šimonytę. Tad jei konservatoriai neras drąsos stoti į kovą su nomenklatūrinėmis, oligarchinėms ir kitomis galiomis, skaidrėjimas vyks, tik ne toks, kokį įsivaizdavome. Jau D. Pancerovas pasitraukė rašyti knygų, tikėtina, pasitrauks ir I. Šimonytė, taigi, liksime su G. Nausėda ir V. Matijošaičiu ir lauksime R. Karbauskio ir bebrų grįžimo į Seimą bei Vyriausybę.

Tiesa, bent jau teoriškai I. Šimonytė ir G. Landsbergis dar turi laiko iškelti kovos už skaidrią ir stiprią valstybe vėliavas, pavyzdžiui, kai Seimas nuspręs organizuoti pirmalaikius rinkimus arba iš karto atsistatydinus I. Šimonytės Vyriausybei. Tačiau ir vėl būtina labai aiškiai suvokti, kad jei visuose šiuose procesuose dešiniosios demokratinės jėgos, konkrečiai – konservatoriai, ignoruos juos trolinančias galias, visų pirma informacines, jie vis tiek bus kartu su liberalais užtrolinti. Ir nors labai norėčiau tikėti, kad TS-LKD partijos elitas gali žengti šiuo keliu, tokią viltį temdo visas pluoštas paralelinių procesų, keliančių nerimą. Kalbu apie gana mažareikšmį įvykį, kai į TS-LKD partiją įstojo Aušra Maldeikienė, kuri man įsiminė kaip viena aršesnių kovotojų su Lietuvos atominės elektrinės projektu, ir kiek reikšmingesnį įvykį, kai beveik tuo pat metu premjerės patarėju tapo ekonomistas Raimondas Kuodis, kurį vertinu kaip juodžiausią energetinės nepriklausomybės trolintoją (apie tai rašiau daugybę kartų, taigi konservatoriams tai puikiai žinoma.) Negana to, delfi.lt, kuris, mano nuomone, iš naujienų portalų veikė aktyviausiai prieš šių metų savivaldos rinkimus, skandinant TS-LKD partiją pedofilijos skandale, vėl pražydo projekto 2K leitmotyvais. Projekto, kuris vienijo Gediminą Kirkilą ir Andrių Kubilių, ir kurį iš tiesų galima vertinti kaip tam tikru metu Lietuvai buvusį naudingą. Tačiau kokia nauda apie jį priminti, kalbėti ar net jį reanimuoti šiandien, kai prieš rinkimus konservatoriai turi save pozicionuoti kaip galingiausią demokratinę opoziciją kairiosioms ir ypač nomenklatūrinėms bei oligarchinėms jėgoms, o ne iš anksto demonstruoti artimą draugystę su elitiniu kairiųjų strategu? Tai gali būti naudinga tik oligarchiniams projektams, tokiems kaip R. Karbauskio ar V. Matijošaičio, kuriems sukuriamos idealios sąlygos vaduoti Lietuvą iš 2K ir, žiniasklaidos teigimu, nuolat išsidirbinėjančių, arogantiškų ir t. t. konservatorių. O kai prie šio vaizdelio pridedi G. Landsbergio vadovaujamos Užsienio reikalų ministerijos išlaidas NATO viršūnių susitikimui, kurios tam tikrais atvejais panašėja į nomenklatūrinės aplinkos maitinimo akcijas, sutikite, tikėti, kad konservatoriai siekia politinės sistemos skaidrėjimo ir atsinaujinimo, tampa labai sunku.

Stebint visus šiuos procesus, kurių paminėjau tik kelis, manau, atsiranda pakankamai pagrindo nerimauti, kad konservatoriai nedrįs stoti į realią kovą už sisteminį skaidrumą ir geriau pasirinks, jei įvyks pirmalaikiai rinkimai, tiesiog anksčiau atiduoti valdžią kairiajai nomenklatūrai. Taigi, iš esmės pakartos 1992-ųjų scenarijų, kai G. Landsbergio senelis, pirmasis atkurtos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, Sąjūdžiui praradus daugumą ir Seime pradėjus kurtis naujoms frakcijoms, nusprendė rinktis pirmalaikius rinkimus ir „perkrauti“ Seimą. Taigi, pasirinko ne kovą su tuomete nomenklatūros ir Kremliaus įtakos persmelkta Lietuvos žiniasklaidos aplinka, kuri trolino ne blogiau nei šiandienė, tik 1992-aisiais lipdė kolūkių griovėjų, o šiemet – pedofilų draugų etiketes, pasirinko ne siekti desovietizacijos, o tiesiog saugiai pasitraukti į opoziciją ir atiduoti valdžią Algirdo Mykolo Brazausko LDDP. Tai ir šiandien daugelis vis dar vertina kaip klaidą, kažkodėl manydami, kad V. Landsbergis pirmalaikius rinkimus inicijavo, nes tikėjosi laimėti ir suformuoti daugumą. Tai skamba gana naiviai, žinant, kad tuo metu V. Landsbergis ir jo artimiausi bendražygiai veikė siaubingoje informacinėje aplinkoje, kurioje buvo neįmanoma laimėti rinkimų. Todėl manau, kad realesnė versija yra ši: pirmalaikiai rinkimai buvo reikalingi, siekiant ne laimėti rinkimus, bet išlikti ir išsaugoti savo politinę įtaką. Buvo pasirinkta ne rizikuoti kovojant su posovietinėmis jėgomis, siekiant desovietizacijos, o leisti ekskomunistams nušluoti didelę dalį užgimstančių politinių jėgų ir taip išsaugoti V. Landsbergio vadovaujamos politinės jėgos dominavimą dešinėje elektorato pusėje. Už tai gal ir būtų galima V. Landsbergį kritikuoti, tačiau tik tuo atveju, jei šio proceso metu būtų buvusios nušluotos ir politinės jėgos, kurios būtų siekusios desovietizacijos, ne mažiau aktyviai kovojusios su Rusijos įtaka ir realizavusios Lietuvos pažangai būtinas reformas. Tačiau kadangi mes to nežinome, belieka daryti prielaidą, kad organizuodamos pirmalaikius rinkimus ir užleisdamos valdžią LDDP, demokratinės Sąjūdžio jėgos, kurias vienijo V. Landsbergis, stengėsi laimėti laiko, išlikti ir sustiprėti.

Tokios strategijos pasirinkimas, jei sutariame, kad desovietizacijai realizuoti, kitaip nei Estijos, Lietuvos patriotinė visuomenė buvo per silpna, tikrai gali būti pateisinamas. Tačiau 1992-aisiais, o ne 2023 m., kai Lietuvos demokratinės jėgos jau sustiprėjusios, išaugo visa karta jaunimo, kuris nori gyventi skaidrioje, o ne sovietinės nomenklatūros ir Rusijos atšertos oligarchijos pripildytoje realybėje, kurią aptarnauja didelė dalis žiniasklaidos ir teisėtvarkos. Būtent todėl vien tik Seimo rinkimai ar tuo labiau I. Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės pasitraukimas šiandien nėra pateisinami 1992-ųjų logika – atiduodame iniciatyvą, bet išsaugome savo perspektyvą, pasirinkdami ne Lietuvos demokratijos desovietizaciją ir deputinizaciją, o saugesnį ir sau patogesnį kelią. Beje, jis ir vėl gali būti itin skausmingas mažesnėms demokratinėms jėgoms. Apie tai galime spręsti ir iš Eugenijaus Gentvilo reakcijos: jis atvirai pademonstravo savo įsiūtį, kurio pagrindinė priežastis, manau, susijusi su tuo, kad jei pirmalaikiai rinkimai įvyks, būtent liberalios jėgos gali nukentėti labiausiai. Dėl to liberalai turėtų kaltinti ir save, nes taip atvirai, kaip aš šiame komentare, su Lietuvos piliečiais nekalba ir taip pat apsimeta, kad destrukcinės žiniasklaidos įtakos nemato. Kaip sakoma, geriau renkasi sunykti nei kovoti su nomenklatūra ir oligarchija.

Be jokios abejonės, raginti keistis ir kovoti kitus labai paprasta, o sugebėti veikti Lietuvos politikoje, išlikti posovietinės nomenklatūros, oligarchijos ir Kremliaus veikiamos informacinės aplinkos sąlygomis ir dar ką nors naudingo nuveikti – tikrai ne. Jei didelę dalį savo gyvenimo nebūčiau skyręs kovai su Rusijos koncernais, vietinėmis oligarchinėmis grupėmis ir jų destrukcine įtaka, tikriausiai šiandien tylėčiau ir kartu su visais apsimesčiau, kad nesuprantu, ko čia ta Ingrida šiaušiasi ir nenešioja nomenklatūrinių gelžbetoninių klumpių bei kodėl neramina, kai G. Landsbergis, turintis kovoti ir siekti Lietuvos desovietizacijos bei deputinizacijos, renkasi apsimesti, kad tokio poreikio nėra. Manau, kad yra, todėl konservatorių elitui šiandien metas ne 1992-ųjų scenarijui, o, veikiant Rusijos karo Ukrainoje sąlygomis, apsispręsti, ar šį sykį bus kovojama ir siekiama skaidrinti ir stiprinti Lietuvos valstybę bei demokratiją, ar vis dėlto į šviesų rytojų bus žengiama susikibus už rankų su G. Kirkilu, delfi.lt ir R. Kuodžiu – nemanau, kad tai yra geriausias pasirinkimas Lietuvai.

Gerbiami mūsų draugai, nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie remiate mūsų veiklą, puikiausiai suprasdami, kad ir man būtų daug paprasčiau nematyti ir tuo labiau nerašyti apie visas tokias problemas ir iššūkius. Vis dėlto mudu su bendražygiu Almantu Gliožeriu tai darome tiek žurnale „Valstybė“, tiek mūsų organizuojamuose forumuose, tiek šiuose komentaruose. Patikėkite, nelabai linksma kalbėti apie problemas, susijusias su galingiausiomis Lietuvą veikiančiomis jėgomis, tačiau manau, kad privalome tai daryti, nes tik taip galime kurti saugią savo valstybės ateitį. Kviečiu šiuo komentaru pasidalinti ir paskatinti demokratines jėgas ne šiaip siekti „perkrauti“ politinę sistemą ir taip atiduoti valdžią tiems, kurie dominuoja žiniasklaidoje ir užsako trolių muziką, o kilti į kovą už skaidresnę, pažangesnę ir vieningesnę Lietuvą. Tikiu, kad tam bent jau dalis konservatorių ir liberalų gali ryžtis, bet tik tuo atveju, jei jaus mano ir Jūsų patriotinę paramą.

Panašūs straipsniai: