Kultūra

„Kino pavasaris“ – gal ir ne tobulas, bet galintis įkvėpti, sukrėsti ir priminti pirmąjį bučinį Edvinas PUKŠTA

Flickr nuotr.

Į Lietuvą vėl grįžta pavasaris, žadantis muzikinę ir bohemišką vasarą. „Kino pavasario“ žiūrovų vėl laukia skirtingo poveikio filmai ir smalsios dilemos, kaip ir ką taikliausiai pasirinkti. Filmų, vertų pasimatymams, savęs išbandymams ir nelauktiems atradimams, užteks dviem savaitėms. Ryškiau už kitus dominuoja politiniais niuansais apraizgytos kino juostos, atskleidžiančios įvairių pasaulio šalių praeitį ir dabartį. Kartais verta atsisukti atgal, kad suvoktume, kaip gyvensime artimiausioje ateityje.

Festivalių festivalio idėją propaguojančiam renginiui patogiausia ir lengviausia remtis kitų festivalių nugalėtojais. Juos mieliau trokšta pamatyti žiūrovai, nes daugumą masina medaliai ir įvertinimai. Tik dažniau nutinka, kad linksniuojamuose festivaliuose žiuri sprendimus nulemia kompromisai ir kvestionuotini verdiktai, todėl kartais labiau apsimoka atkreipti dėmesį į nieko nelaimėjusius kūrinius.

Ne paslaptis, kad dėl „Klerui“ paskirto finansavimo kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Piotras Glinskis 2017 m. atleido Lenkijos kino instituto vadovę Magdaleną Sroką. Gdynės kino festivalyje staiga buvo atšauktas žiūrovų plojimų ilgumu nusprendžiamas publikos simpatijų prizas, kai tik paaiškėjo, kad „Klero“ nesugebėjo aplenkti joks kitas filmas.

Vienas tokių – mistinis keršto trileris „Degantis“ (Burning). Jis Kanuose įtikino Tarptautinę kino kritikų federaciją, tačiau netilpo po „Auksinės palmės šakele“. Korėjiečių veteranas Lee Chang-dongas meistriškai nubraižo romantiškų jausmų trikampį ir pakursto jaunatviško pykčio intrigas, kai aplinkybės priverčia dar nieko nepasiekusį rašytoją konkuruoti su turtingesniu ir vyresniu verslininku dėl kadaise neįvertintos klasės draugės, kurią dabar išgražino plastinė operacija. Haruki Murakami trumpa novele pagrįstas filmas priverčia spėlioti, rankioti užuominas, pastebėti smulkias svarias detales ir ieškoti atsakymų komplikuotame labirinte, kuriame dar kažkur slepiasi ir prižiūrėti atiduotas katinas. Lee Chang-dongas jau ketvirtą kartą bus rodomas „Kino pavasaryje“ (anksčiau rodyti filmai: „Oazė“, „Paslaptinga saulės šviesa“ ir „Poezija“), bet jis vis tiek dar nėra toks atpažįstamas kaip Park Chan-wookas ar Kim Ki-dukas.

Meksikietiški buliai

Venecijoje pelnytai nugalėjo Alfonso Cuaróno „Roma“, bet interneto televizijos „Netflix“ sprendimu „Oskarų“ už geriausią užsienio kalbos filmą, režisūrą ir operatoriaus darbą laureato neįmanoma pamatyti mažesnių šalių kino ekranuose. Šis šedevras būtų laimėjęs ir Kanuose, jei tik festivalio taryba būtų leidusi meno vadovui Thierry Frémaux pakviesti meksikiečių režisierių ir ignoruoti „Netflix“ verslo modeliui neparankius Prancūzijos kino įstatymus.

Tautiečio A. Cuaróno šešėlyje Venecijoje pasimetė meksikiečių provokatorius Carlosas Reygadasas, prabilęs apie neištikimybę, pavydą, vojerizmą, skyrybas ir šantažą suskilusioje šeimoje įstabiai gražiame ir intymiai jautriame epe „Mūsų laikas“ (Our Time). Ilgas, lėtas, poetiškas filmas vertas jūsų laiko (net ir vietoj dviejų nebūtinų seansų). Režisierius pats vaidina su žmona ir vaikais, drąsiai išnaudoja dukterų balsus suaugusiųjų žaidimų ironiškiems apibūdinimams, apstulbina didingu skrydžiu virš Meksiko ir įsimena aršiomis bulių dvikovomis. „Mūsų laiką“ bus sunku pamiršti, jei leisite sau įsijausti į C. Reygadaso pasaulį, kuriame regima tik trapi riba tarp realaus gyvenimo ir išgalvotų intrigų.

Rumuniškas holokaustas

Prieštaringai paradoksali istorija gaubia rumunų vunderkindo ir intelektualo Radu Jude’o sąmojingą politinę dramą „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (I Do Not Care If We Go Down In History As Barbarians). Karlovi Varų kino festivaliui tiesiog pasisekė, kad filmo sensacingai atsisakė Berlynas, Kanai, Venecija, San Sebastianas ir net Lokarnas, o prodiuserė Ada Solomon nebenorėjo ilgiau laukti. Tik kaip jautėsi kitų konkursinių filmų autoriai, kai nugalėtojas buvo aiškus vos tik paskelbus programą?

Artėjant labai svarbiems Lietuvos prezidento rinkimams, patartina pažiūrėti drąsų ir atvirą Vitalijaus Manskio dokumentinį filmą „Putino liudininkai“, kad suvoktumėte, ką reiškia šalies valdžią patikėti

netinkamai ir labai pavojingai personai. Ukrainiečių kilmės režisierius buvo pasamdytas užfiksuoti pirmųjų būsimojo Rusijos prezidento Vladimiro Putino žingsnių Kremliuje, bet iš arti pastebėjo ir pajuto daug daugiau, negu turėjo.

Sudėtingo filmo, kuriam reikia namų darbų, peržiūra galbūt paskatins sumąstyti, kodėl apdovanotu autoriumi („Sidabrinis lokys“ už „Aferim!“, Lokarno žiuri specialusis prizas už „Randuotas širdis“) nepatikėjo įtakingiausi kuratoriai. „Barbarams“ būtina pasiruošti ir šiek tiek išmanyti Rumunijos istoriją: 1941-aisiais šalies ministras pirmininkas Ionas Antonescu liepė savo armijai išžudyti 400 tūkst. žydų Odesoje. Kai kurie istoriniai šaltiniai netgi grindžia išvadas, kad būtent šis genocidas padėjo pamatus holokaustui. R. Jude’as primena kruvinas gimtosios šalies nuodėmes, sarkastiškai sukryžmina praeitį ir dabartį, kai guviai teatro režisierei tenka įveikti kryžiaus žygius dėl sumanymo rekonstruoti masinių žudynių performansą centrinėje Bukarešto aikštėje.

Lenkiško altoriaus šešėlyje

Nepatogias temas tiria ir Wojciechas Smarzowskis („Voluinė“) Lenkiją supriešinusioje dramoje „Kleras“ (Clergy), kurią visaip bandė cenzūruoti dabartinė Lenkijos valdžia ir rekomendavo ignoruoti Katalikų bažnyčia. Neįtikėtina, bet Kanų kino mugei paruoštas lenkų kino oficialus katalogas išspausdintas be „Klero“. Informacijos apie filmą niekas negalėjo rasti ir oficialioje Lenkijos kino instituto interneto svetainėje. Ne paslaptis, kad dėl „Klerui“ paskirto finansavimo kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Piotras Glinskis 2017 m. atleido instituto vadovę Magdaleną Sroką. Gdynės kino festivalyje staiga buvo atšauktas žiūrovų plojimų ilgumu nusprendžiamas publikos simpatijų prizas, kai tik paaiškėjo, kad „Klero“ nesugebėjo aplenkti joks kitas filmas. Apdovanojimų ceremoniją transliavęs nacionalinis televizijos kanalas iškirpo W. Sma-rzowskio padėkos kalbą. Juokinga, jei nebūtų graudu, kaip nesėkmingai Katalikų bažnyčia mėgino stabdyti „Klerą“.

Ir visa tai tik todėl, kad režisieriui užteko ryžto ir drąsos pažvelgti, kas dedasi už religingojo altoriaus. O ten plaikstosi pedofilija, alkoholizmas, korupcija, šantažas, neišmatuojamas pinigų godulys, finansiniai sandėriai su mafija ir tikrai nedieviškos paleistuvystės. Lenkijos kolegos „Klerą“ vadina labai lenkišku filmu, bet jis aktualus visiems kraštams, kuriuose dominuoja ir savas nuodėmes slepia Katalikų bažnyčia.

Ką tik pasibaigusiame Berlyno kino festivalyje Didįjį žiuri prizą iškovojo François Ozonas, dramoje „Ačiū Dievui“ atskleidęs nebaudžiamus ir arkivyskupo dengiamus Prancūzijos kunigo Bernard’o Preynato seksualinius paklydimus su nepilnamečiais berniukais. Lankomumo rekordus Lenkijoje pagerinusiam „Klerui“ taip ir nepavyko ištrūkti į užsienį dėl prodiuserių sveikatos bėdų, nepatyrimo ir delsimo, tačiau W. Smarzowskis daug giliau už F. Ozoną pakrapštė nematomus Katalikų bažnyčios užkulisius.

Serbijos sunkvežimio paslaptis

Vaidybiniame kine debiutavusiam Ognjenui Glavoničiui taip pat teko atlaikyti milžinišką spaudimą gimtojoje Serbijoje. Politinis trileris „Krovinys“ (The Load) skausmingai palietė netolimos praeities karo nusikaltimus, kurių šalyje vis dar nenorima pripažinti ir matyti taip išsamiai ištirtų, kol jų vykdytojai ir aukų artimieji nesusitaikys. Po premjeros Kanuose sėkmingai per pasaulį važiuojantis sunkvežimis į Serbiją užsuko tik keliems seansams ir tikriausiai nebus rodomas nei kino teatruose, nei televizijose.

Festivalių festivalio idėją propaguojančiam renginiui patogiausia ir lengviausia remtis kitų festivalių nugalėtojais. Juos mieliau trokšta pamatyti žiūrovai, nes daugumą masina medaliai ir įvertinimai. Tik dažniau nutinka, kad linksniuojamuose festivaliuose žiuri sprendimus nulemia kompromisai ir kvestionuotini verdiktai, todėl kartais labiau apsimoka atkreipti dėmesį į nieko nelaimėjusius kūrinius.

„Kino pavasaryje“ viešėjęs kroatų aktorius Leonas Lučevas sukūrė vieną stipriausių 2018 m. vaidmenų, jis buvo įvertintas Sarajevo kino festivalyje. Savo šeimą norintis išmaitinti vairuotojas laikosi nurodymų iš Kosovo į Belgradą nuvežti nežinomą nekasdienišką krovinį, pakeliui niekur nesustoti ir neužduoti nereikalingų klausimų. Mes praleidžiame visą kelionę kabinoje klaustrofobiškoje aplinkoje, kurią įtaigiai kuria operatorė Tatjana Krstevski.

Baimė ir neapykanta Argentinoje

Aktoriniais benefisais ir nepriekaištinga režisūra išsiskiria trileris „Raudona“ (Rojo), suteikiantis galimybę grįžti į purviną Argentinos praeitį, kai žmonės paslaptingai dingdavo be žinios. Benjaminas Naishtatas taikliai užčiuopia šalyje prieš pat 1976 m. karinį perversmą nušalinant prezidentę Isabel Perón tvyrojusią baimę, nežinomybę ir paranoją. Jaunajai kartai nepažįstamą gūdžių paslapčių laikotarpį režisierius perteikia vizualiai ir melodingai (išgirsite ir populiarią dainą, kurią Stasys Povilaitis nukopijavo savo hitui „Švieski man vėl“).

Siekdamas kruopštaus autentiškumo, ambicingasis autorius pasisamdė konsultantų istorikų, kad atkurtų tą baugiąją Argentiną. Virš politinių niuansų jis iškelia įtampos ir makabriško humoro kupiną nusikaltimą slepiančio advokato ir įtarimams užuominų ieškančio detektyvo žaidimą, kuriame atsiskleidžia argentinietis Darío Grandinetti ir čilietis Alfredo Castro.

Romantiški meilės sapnai Kinijos provincijoje

Prieš trejus metus režisierius Bi Ganas įsiminė ambicinga debiutine drama „Kaili bliuzas“ su 45 min. trunkančia vieno kadro scena, kurioje dabartis ištirpsta praeityje. Talentingasis režisierius vėl grįžta į gimtąjį Kaili miestą susigrąžinti savo jaunystės dar įspūdingesnio formato nuotykyje, kurio kulminacijoje – net 59 min. trunkanti vienu kameros įjungimu nufilmuota scena be jokio papildomo montažo. Šį kartą jums reikės nurodytais momentais užsidėti 3D akinius.

Tarp sapnų, haliucinacijų ir prisiminimų balansuojanti „Ilga dienos kelionė į naktį“ (Long Day’s Journey Into Night) galėtų būti įdomus pavyzdys, kaip gudriai viešinti sudėtingesnius ir neįprastus filmus. Kinijos kino rinkodaros specialistai sumąstė gruodžio 31 d. pradėtą rodyti kūrinį pristatyti kaip romantinę komediją ir paskutiniam metų filmui sudomino daug daugiau žiūrovų, negu patys tikėjosi. Žinoma, kitokios pramogos laukusi minia nerado jiems suvokiamos romantikos ir bilietų pardavimas iškart sustojo. Vis dėlto pirmą dieną šis mažas filmas sugebėjo nurungti Holivudo studijų trilerius ir surinko 37,9 mln. JAV dolerių (palyginkime: „Kaili bliuzas“ per trumpą kadenciją kino teatruose tenkinosi 942 tūkst. JAV dolerių, o „Kino pavasaryje“ taip pat rodomo prabangesnio biudžeto gerbiamo maestro Jia Zhang-ke istorinė drama „Pelenai yra balčiausi“ pardavė bilietų už 10 mln. JAV dolerių).

Kad ir kaip suprasite šį neeilinį ir žavingą filmą, meilės ištakos čia tikrai apčiuopiamos ir lemtingas bučinys niekur neištirpsta. Prieš 20 metų puoselėti jausmai mylimajai vis dar dega.

Bohemiška Čilės laisvė

Panašių patirčių ateityje tikriausiai turėtų Čilės šešiolik-mečiai, kurie tyrinėja širdis apraizgiusią meilę Andų kalnuose įsikūrusioje laisvamaniškoje bendruomenėje. Romantinė drama „Per vėlu mirti jaunam“ (Too Late To Die Young) atsisuka į 1990-uosius, kai šalis pagaliau atsikratė Augusto Pinocheto karinės diktatūros režimo. Iš priespaudos ir draudimų ištrūkę žmonės dar tik pradeda mėgautis laisve ir sostinės chaosą iškeičia į bohemišką gyvenimą laukinėje gamtoje be elektros ir kitų patogumų. Pirmą kartą Lokarno kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanota moteris – Dominga Sotomayor – rodo besikeičiančią šalį iš maištingų ir savęs ieškančių paauglių perspektyvos.

Raudonokas Kremliaus velnias

Artėjant labai svarbiems Lietuvos prezidento rinkimams, patartina pažiūrėti drąsų ir atvirą Vitalijaus Manskio dokumentinį filmą „Putino liudininkai“ (Putin’s Witnesses), kad suvoktumėte, ką reiškia šalies valdžią patikėti netinkamai ir labai pavojingai personai. Ukrainiečių kilmės režisierius pačiu laiku išsitraukė anksčiau nufilmuotus ir niekam nerodytus archyvus. Jis buvo pasamdytas užfiksuoti pirmųjų būsimojo Rusijos prezidento Vladimiro Putino žingsnių Kremliuje, bet iš arti pastebėjo ir pajuto daug daugiau, negu turėjo.

Tik dabar Latvijoje prieglobstį radęs režisierius ryžosi išduoti įtakingąjį užsakovą ir apnuoginti jo tikrąjį veidą, apgaubtą gausybės kaukių. Filme nėra nė vieno naujo kadro, tačiau surinkta medžiaga sukrečia. V. Putino išrinkimo iniciatoriui ir advokatui Borisui Jelcinui neprireikė nė metų, kad suvoktų, kokį velnią įleido prie sosto. „Krasnenko“, – tyliai ištarė nusivylęs Borisas, kai šaukštai jau buvo po pietų. Sužinosite ir šiurpių faktų, kiek prezidento rinkimų kampanijoje diktatoriui V. Putinui padėjusių žmonių išliko jo artimiausioje aplinkoje.

Sirijos kamerų liudijimai

Kaip įmanoma greitai suniokoti ir išsprogdinti šalį, vaizdingai ir šiurpiai iliustruoja dokumentinis filmas „Vis dar filmuoja“ (Still Recording). Deja, ne visi jo autoriai tebėra gyvi. Sirijos jaunuoliai bombarduojamose Rytų Gutos gyvenvietėse ir apgultame Dūmos mieste apsiginklavo kameromis ir fiksavo kiekvieną pasipriešinimo akimirką, kiek tik galėjo. Kai kuriuose kadruose kameros filmavo juos pačius. Jie įsteigė radijo stotį ir įrašų studiją, joje kaupė nuo 2011 iki 2015 m. nufilmuotą medžiagą. Tai realaus gyvenimo siaubo trileris ir beveik sugriautos šalies metraštis, sumontuotas iš 450 valandų vaizdo įrašų. Kartu tai ir meninis manifestas, įrodantis, kaip svarbu filmuoti įvykius karinių konfliktų zonose. Tai svarbus ir unikalus filmas apie jaunų žmonių svajonę vėl gyventi taikoje ir laisvėje. Tik kada tai bus įmanoma?

Panašūs straipsniai: