Politika

Kas formuos naująją Vyriausybę? 2024 m. liepos 30 d.

Artėjantys Seimo rinkimai bus tikrai labai įdomūs, ypač kai bandai suprasti, kas po jų formuos naująją Vyriausybę ir kas taps naujuoju ministru pirmininku ar naująja ministre pirmininke. Viskas tarsi aišku: rinkimus turėtų triuškinančiai laimėti centro kairės jėgos, tačiau neatmestina, kad pirmajame ture gali laimėti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, o tai leistų jiems pareikšti pretenzijas bandyti formuoti naująją Vyriausybę. Tai laikinai komplikuotų procesą, bent jau iki antrojo turo, kai dėl pasyvios kovos su destrukcine informacine įtaka konservatoriai, tikėtina, gaus mažiau mandatų nei pirmajame ture ir tada lyderystę formuojant naująją daugumą turėtų perimti socialdemokratai. Tikėtina, kad taip ir bus.

Konservatorių problema siekiant valdžios po šių rinkimų, tikėtina, bus susijusi su tuo, kad jų sąjungininkėms – abiem liberalioms partijoms – seksis kiek blogiau, todėl tai iki minimumo sumažins jų galimybes formuoti centro dešinės Vyriausybę, o didžiausia socialdemokratų problema bus ta, kad politinių jėgų, su kuriomis būtų galima formuoti naująją Vyriausybę, gali būti gana daug, tik ne visais atvejais tai džiugins. Pavyzdžiui, jei rinkimuose gerai pasirodytų tiek Ramūno Karbauskio, tiek Remigijaus Žemaitaičio politinės jėgos, o gal net Viktoro Uspaskicho į glėbį vėl paimta Darbo partija, šių partijų blokas formuojant naująją daugumą ir naująją Vyriausybę gali kelti didelių iššūkių. Taigi, tikėtina, kad socialdemokratus labiausiai tenkintų, jei būtų galima suformuoti daugumą, kurioje dominuotų jie ir, pavyzdžiui, Sauliaus Skvernelio vadovaujama partija, mat ji atrodo solidžiausiai. Tik vargu ar taip atsitiks, todėl didžiausia problema šiandien socialdemokratams ir jų rėmėjams tampa nebe dabartiniai valdantieji, konkrečiai – konservatoriai, kurie visų suinteresuotų jėgų iki rinkimų bus vis tiek spardomi žiniasklaidoje, o tai, kaip socialdemokratams ar S. Skvernelio partijai Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“ užsitikrinti tokį skaičių mandatų, kuris leistų dominuoti naujojoje koalicijoje ir trūktų tik vienos iš minėtų partijų paramos. Taip jie galėtų rinktis, su kuo bendradarbiauti, ir neleisti užlipti sau ant galvos.

Kairiuosius ir jų rėmėjus šioje situacijoje gali raminti tai, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje yra tik viena politinė jėga, suvienijanti didžiausią dalį rinkėjų, simpatizuojančių populistinėms, radikalioms, net Rusijai naudingoms nuostatoms, o Lietuvoje, be jau minėtų R. Karbauskio, R. Žemaitaičio ir V. Uspaskicho politinių jėgų, šiuose rinkimuose dalyvaus platus frontas mažų politinių jėgų, vadovaujamų Petro Gražulio ir kitų panašių veikėjų, vis bandančių įtikinti Igną Vėgėlę tapti jų vėliavnešiu. Neužmirškim ir Valdemaro Tomaševskio – už jo partiją dažniausiai balsuoja lenkų tautybės piliečiai, pasidavę radikalioms nuostatoms, taigi šių balsų negauna kitos politinės jėgos, reprezentuojančios panašų, sakykime, Lietuvos demokratinei valstybei nenaudingą, radikalumą.