Mokslas

Karo technologijų evoliucija: tankus keičia dronai, o ko tikėtis rytoj? 2022 m. liepos 29 d. Karolis MAKRICKAS

Kita forma, su kitais simboliais į Europą sugrįžo pirmapradė žmogiškumo tamsa, tad dėl teisės į egzistenciją Ukraina priversta kautis didžiausiuose sausumos mūšiuose nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų. Vykstantis karas – ne tik mūšis už demokratiškas vertybes ir laisves, bet ir aukštųjų technologijų kova, mat pirmąsyk po Šaltojo karo pabaigos mūšio lauke tiesiogiai susiduria moderniausia tiek Vakarų, tiek Rytų karinė technika ir ginkluotė.

Todėl svarbu stebėti, kaip reaguojant į mūšius Ukrainoje ateityje gali transformuotis ir evoliucionuoti Vakarų karinės technologijos bei ginkluotė. Ar gali būti, kad jei šį sykį dronai tapo galia, kuri sustabdė Rusijos tankų armijas, kitą kartą Vladimiras Putinas turės dar rimčiau pagalvoti prieš pradėdamas naują karą – ir ypač su NATO valstybėmis?

Nes juk ir ši invazija iki pergalės (ar bent akivaizdžios Rusijos karinės viršenybės pademonstravimo) turėjo Ukrainoje trukti vos tris dienas ir baigtis paradu, fejerverkais bei Olego Gazmanovo koncertu kapituliavusiame Kyjive. Tačiau mūšiams tęsiantis jau daugiau nei 120 dienų aiškėja, jog „antra stipriausia pasaulio armija“ yra antra nebent Ukrainoje. Pasak „Forbes“, nei Maskva, nei Vašingtonas, septynerius metus tiekęs ginkluotę ir rengęs Ukrainos karinių pajėgų mokymus, tinkamai neįvertino ukrainiečių pastangų modernizuoti kariuomenę rengiantis didelio masto karui su Rusija ir smarkiai pervertino rusų armiją, kuri ne tik nerangi, netaikli ir neefektyvi, bet dar ir kamuojama moralės, logistikos ir aukščiausio lygmens korupcijos problemų. Visa tai lėmė, kad V. Putino blitzkrieg (liet. „žaibiško karo“) pergalės iliuzija buvo suglamžyta ir išmesta į šiukšlių dėžę. Tačiau nevalia apsigauti: nors ir smarkiai aplamdyta, „svastikos“ nešiotojų armija niekur nedingo ir atsisakiusi žaibiško karo strategijos žingsnis po žingsnio stumiasi į priekį Donbase, taikydama Čečėnijos karo laikų taktiką, kai artilerijos šūviais miestas sulyginamas su žeme, o tik tada į jį įeina kariai.

Nė kiek neabejojame, kad jau dabar visa krūva NATO kariškių, analitikų ir karo ekspertų atidžiai seka mūšius Ukrainoje, kad įvertintų naujausių karinių technologijų efektyvumą. Juk, be Rusijos, dar yra ir Kinija. Šioji ištisus dešimtmečius savo ginkluotę gamino pagal sovietinius ir rusiškus modelius. Tad galimo konflikto metu (juk ne paslaptis, kad komunistai vis aršiau žvairuoja į Taivaną po to, kai Vakarai pabūgo kovoti dėl Honkongo) tikėtina, kad Vakarų ginkluotė prieš Kiniją būtų tiek pat efektyvi arba neefektyvi, kiek yra efektyvi arba neefektyvi Ukrainoje kovojant prieš Rusiją.

Džiugina bent jau tai, kad Vakarai pagaliau suprato, jog savo imperinių ambicijų – net ir numirus V. Putinui – nežadanti atsisakyti Rusija šiandien kelia „didžiausią ir tiesioginę grėsmę“ Europos (o veikiausiai – ir viso pasaulio) saugumui ir stabilumui. Tokio pobūdžio žinutę Madride vykusiame aukščiausiojo lygio viršūnių susitikime paskelbė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Po susitikimo pranešta ir apie tai, kad NATO pradės didžiausią savo gynybos ir atgrasymo pajėgumų pertvarką nuo Šaltojo karo pabaigos, stiprindama savo rytiniame sparne laikomas pajėgas ir smarkiai padidindama greitojo reagavimo pajėgose karių skaičių.

Kalbant apie sprendimų pakankamumą, nesame dėl to tikri; tačiau akivaizdu, kad sėkmingam Šiaurės Atlanto aljanso gynybos ir atgrasymo pajėgumų pertvarkymui, be jokios abejonės, didelės įtakos turės ir pamokos, įgytos šio karo Ukrainoje metu. Beje, jas reikės studijuoti labai atidžiai: nepaisant Rusijos kariuomenės problemų, labai tikėtina, kad ir Rusija padarys išvadas; ir jei kitą kartą kiš nosį, tikėtina, vadovausis nauja strategija. O ją reikia pabandyti nuspėti ir pasiruošti negailestingai sutriuškinti.

Du esminiai dalykai – pasiruošimas ir tiekimas

Pasak britų profesoriaus Michaelo Clarke’o, buvusio Karališkojo jungtinių pajėgų instituto (angl. Royal United Service Institute, RUSI) direktoriaus, Vakarams svarbiausia suvokti du esminius dalykus. Visų pirma, kad Vakarai kol kas nėra visiškai pasirengę neekspediciniams konfliktams; tai yra dideliems mūšiams, kai kaunamasi situacijose neturint akivaizdaus pranašumo prieš priešininko pajėgas (tokį, pavyzdžiui, JAV turėjo Afganistane, Irake, Kosove ir t. t.). Anot M. Clarke’o, iki vasario 24 d. britų planai dideliems mūšiams prieš Rusiją ar Kiniją buvo apibrėžiami itin neaiškiai: „Jei ir kausimės, tai tik kartu su JAV; o tikrai dar nesikausime, tarkime, ateinančius dešimt metų.“ Taigi būtina ne tik tobulinti ginklus, techniką ir technologijas, kurie atitiktų plataus masto konflikto poreikius, bet ir suvokti, kad toks konfliktas iš tiesų galimas, ir tam pasiruošti. Antras momentas: būtina suvokti, kad net ir pati galingiausia pasaulio armija su moderniausia ginkluote ir karine technika bus nieko verta, jei neturės pakankamai išteklių kovoms tęsti. Kaip rašo „Politico“, galų gale kiekvieną konfliktą išties laimi ta pusė, kuri sukaupusi daugiau tvarsliavos, konservų ir šaudmenų. Be JAV pagalbos tiekiant stakles ir kitą įrangą, įgalinusią greitą ginklų gamybą, Sovietų sąjunga jokiais būdais nebūtų atsilaikiusi prieš Adolfą Hitlerį. Kitas puikus pavyzdys – dabartinio karo Ukrainoje metu: žymioji Rusijos tankų ir kitos sunkiosios karinės technikos kolona, nusitęsusi per dešimtis kilometrų pakeliui į Kyjivą. Karo ekspertų žurnalistai vis klausė, kodėl ukrainiečiai nešaudo į ten stovinčius tankus? Kodėl nebombarduoja? Pasirodo, nešaudė, nes tie tankai neturėjo nei kuro, nei amunicijos, nes Rusija nesugebėjo jų aprūpinti; taigi tankai stovėjo užstrigę nekeldami grėsmės, vadinasi, prioritetai buvo kitur.

Paradoksalu, bet panašioje situacijoje, remiantis RUSI tyrimu, rimto konflikto metu su Rusija ar Kinija atsidurtų ir Vakarai, nes net JAV turimų artilerijos šaudmenų atsargų užtektų vos dešimčiai dienų tokio intensyvumo karui, koks vyksta Ukrainoje. Juk rusai kasdien (liepos pradžioje) iššauna apie 6 tūkst. sviedinių ir dar beveik tūkstantį salvinės ugnies raketų. Vakarų šalys vadovaujasi prielaida, kad gamybą galima bet kada atnaujinti ir gana greitai išplėsti, tačiau ar išties, klausia RUSI analitikai. Ir ką reiškia – gana greitai: diena, savaitė, o gal mėnuo? Į šituos klausimus būtinai reikės atsakyti, nes jei šie atsakymai nebus konkretūs ir tvirti, tai bus ženklas Rusijai, kokiame kare ir kuriame karo etape Rusija gali tikėtis strateginio pranašumo. Jo šiame kare prieš Ukrainą nesugeba įgyti, nes rėmėsi tankais, o ukrainiečiai – pažangesnėmis ir dažnai pigesnėmis technologijomis.