Aktualijos

Kaip turime stiprinti Lietuvą, jei norime išvengti karo, arba ar V. A. Bumelis ir T. Okmanas padės įveikti Tamsos imperiją? 2024 m. sausio 30 d. Eduardas EIGIRDAS

Galime neabejoti, kad šie metai bus labai įdomūs. Žinoma, ne kariaujantiems Ukrainos žmonėms, kuriems ir 2024-ieji bus kruvini, žiaurūs bei siaubingi, bet, kaip susidaro įspūdis, JAV, Lietuvos ir nemažos dalies demokratinio pasaulio elitui. Tiems, kurie karų laikotarpiu Pasaulio metų žmogumi išrenka Taylor Swift, nes ji uždirbo milijardą, arba, susirinkę į Pasaulio ekonomikos forumą Davose, kalba apie viską iš eilės, nes karas karu, o akcijų rinka JAV muša naujus rekordus, tad visi turi daug svarbių reikalų, gyvenimas tęsiasi.

Deja, nematyti jokių bent kiek ryškesnių pastangų suvokti, kaip pasaulis turi evoliucionuoti, kaip demokratijos turi keistis, kokie sprendimai yra būtini, jei norime, kad demokratinis pasaulis stiprėtų, kito karo su Rusija ir Kinija galimybė mažėtų, o šiuo metu vykstantis Vladimiro Putino karas Ukrainoje taptų paskutinis. Nieko panašaus. Iš Šveicarijos kalnų, kur dažniausiai laiką leidžia pasaulio elitas, iki mūsų atsklido ne rūpinimosi ateitimi banga, o greičiau lengvas džiugesys, tarsi problema jau būtų išspręsta, nes V. Putinas karo nelaimėjo – strategiškai jį pralaimėjo ir tapo visiškai priklausomas nuo Kinijos, todėl beliko rūpintis, kaip uždirbti kuo daugiau pinigų.

Tikriausiai po Pirmojo pasaulinio karo šalys laimėtojos neatrodė tokios atsipūtusios, kaip jos atrodo dabar, kai karas dar tebevyksta. Manau, kad tai mums Lietuvoje turėtų kelti nemažai nerimo. Taip, iš tiesų gali būti, kad V. Putino režimas Ukrainoje nukraujuos, kad jis pats užsilenks, o demokratinių valstybių spaudimas lėtai, bet užtikrintai pribaigs Rusijos ekonomiką. Taip pat gali būti, kad V. Putinui jau užtenka okupuotų teritorijų ir jis nusprendė išeiti į užtarnautą kraugeriško užkariautojo pensiją. Visko gali būti. Deja, neatmestinas ir scenarijus, kad jei demokratijų spaudimas bus nepakankamas, naftos kainos ir pajamos į Rusijos biudžetą neišseks, Kinijos parama augs, o karas Ukrainoje paskatins Rusiją iš milijarduose ir prabangoje skendinčios išglerusios kagėbistinės oligarchinės diktatūros transformuotis į karui daug geriau pasiruošusią kagėbistinę militaristinę diktatūrą. Nepakankamai atsakingas demokratijų elgesys gali mus vesti į dar didesnį karą, o grėsmė šįkart kiltų ir Lietuvai.

Demokratijos, dažniausiai esančios toliau nuo sienos su Rusija, gali sau leisti kiek pastiprinti gynybą, apsimėtyti sankcijomis ir grįžti prie įprasto gyvenimo, tarsi karo nė nebūtų, nes jei jis vėl bus, tikėtina, nukentės tik valstybės, esančios pasienyje su Rusija, tad nėra ko persistengti. O mes Lietuvoje, kadangi ir esame viena tų valstybių pasienyje su Rusija, turėtume labiausiai nerimauti ir iš visų jėgų stengtis kuo tiksliau identifikuoti tiek savo, tiek ir demokratinio pasaulio silpnąsias vietas bei jas eliminuoti. Tik nieko panašaus į sisteminį veikimą šioje srityje nematyti. Tai verčia kelti klausimus, kodėl taip yra ir ar galime pakeisti šią itin neatsakingą realybę, kol ji dar nenuvedė Lietuvos į pražūtį.

Kodėl drįstu minėti patį V. A. Bumelį ir patį T. Okmaną?

Beje, dar turėčiau paminėti ir patį Tomo Okmano partnerį Eimantą Sabaliauską bei patį pačiausią pirmojo Lietuvos vienaragio puoselėtoją Mantą Mikucką dėl trijų skirtingų, bet, manau, svarbių priežasčių. Svarbiausia iš jų yra ta, jog tik formuojantis vertybinei stambiojo kapitalo atstovų lyderystei galime tikėtis, kad mūsų valstybėje formuosis ir informacinė bei vertybinė aplinka, kurioje bus identifikuojami ir ginami svarbiausi nacionaliniai interesai. Taip įveiksime destrukcines galias ir kursime stiprią bei vieningą valstybę.

Antra priežastis gerokai paprastesnė ir susijusi su pirmąja. Suvokdamas nacionalinio kapitalo svarbą telkiant Lietuvą pažangai, su kiekvienu iš šių verslo lyderių per pastaruosius dešimtmečius buvau susitikęs po porą kartų. Skatinau vienytis, paremti mūsų kovą su Rusija energetikos sektoriuje ir skleisti informaciją, kuri padėtų visuomenei orientuotis į pažangą, o ne į priešpriešą. Juk vienydamiesi galėtume daug efektyviau kurti informacinę ir vertybinę aplinką, kurioje priimti svarbiausius sprendimus būtų lengviau, tad ir valstybė stiprėtų daug sparčiau.

Tikriausiai ne vienas yra savęs paklausęs, koks būtų Lietuvos ir Lenkijos Valstybės likimas, jei dalis didikų nebūtų skendę Rusijos auksiniuose, o kiti nebūtų apsimetę, kad to nemato, jei reformos, stiprinančios Abiejų Tautų Respubliką ir jos karines pajėgas, būtų buvusios pradėtos įgyvendinti gerokai anksčiau. Deja, į šį klausimą tikslaus atsakymo vargu ar galime tikėtis, todėl daug svarbiau atsakingai atsakyti į kitą klausimą: ką šiandien turime daryti, kad ateities kartoms nereikėtų spėlioti, koks būtų Lietuvos likimas, jei 2024-aisiais…

Nemeluosiu – tuo metu nepuoselėjau vilčių, kad iš šių susitikimų galime tikėtis kiek rimtesnio bendradarbiavimo ir paramos. Nors esu idealistas, kai kalbama apie tikslus, kurių turime vieningai siekti, kad sustiprintume mūsų valstybę, tuo pat metu esu ir realistas, suvokiantis, kad tai padaryti nėra lengva. Puikiausiai supratau, kad, norint Lietuvoje užauginti stiprų verslą, net ir pažangiausi verslininkai turi elgtis labai atsargiai, kad per daug neerzintų oligarchų, sovietinės nomenklatūros ar Maskvos ir nepakenktų savo verslui bei jo galimybėms suklestėti Lietuvoje. Savo kolegai Almantui Gliožeriui vis pabrėždavau, kad privalome tikslingai veikti ir stengtis atkreipti ryškiausių Lietuvos verslo lyderių dėmesį į jų galimybes daryti teigiamą įtaką valstybės ateičiai, į jų vaidmenį, galintį nulemti Lietuvos ateitį. Juk kai ateis diena X ir taps akivaizdu, kad būtina stiprinti mūsų šalį ir neleisti, kad joje išliktų tos visos silpnybės ir problemos, kurias toleravome iki karo Ukrainoje, jie jau būtų apsisprendę pasirūpinti savo valstybe, ginti ir puoselėti mūsų demokratiją. Taigi, teigiamas lūžis, būtinas Lietuvos valstybės saugiai ateičiai, taptų realus.

Na, ir liko paskutinė priežastis, skatinanti minėti iškilių Lietuvos verslo lyderių pavardes. Ši diena X jau atėjo, tad metas rinktis: ar vienytis su mumis ir stengtis, kad vykstant Rusijos karui Ukrainoje mūsų valstybėje vyktų pokyčiai, kurie mus apsaugotų nuo kito karo su Rusija, ar likti su tais, kurie ir šiandien apsimeta, kad rimtų problemų, silpninančių Lietuvą, nemato, nes taip gyventi yra patogiau, saugiau ir pelningiau.