Aktualijos

Kaip karas pakeis Ukrainą ir Rusiją ir kaip turėtų pakeisti Lietuvą? m. d.

Kai kalbama apie mūsų laukiančią ateitį, labiausiai stebina, kad apie tai, kas po karo laukia Ukrainos ar Rusijos, Lietuvos žiniasklaidoje rašoma gal 100 kartų dažniau nei apie tai, kokia po karo turi būti Lietuva, kaip vykstant karui ir po jo turi keistis mūsų valstybė, ar sugebėsime vaduotis iš Rusijos draugų įtakos ir priimti tuos sprendimus, kurių priimti anksčiau negalėjome, nes buvome veikiami su Rusija susijusių grupių interesų ir vertybių.

Apie tai Lietuvoje kalbama itin retai, tiksliau, beveik nekalbama. Taip formuojama realybė, kurioje dar galima išgirsti diskusijų apie tam tikrus sprendimus, kaip jie tenkina tam tikrų verslo grupių interesus ir ką apie juos mano skirtingų politinių jėgų atstovai. Tačiau apie tai, kokios politikos ir kokių sprendimų mums reikia, jei stengiamės atsakingai vertinti ateities iššūkius, jokios rimtesnės diskusijos nėra. Sutikite – vykstant Rusijos karui Ukrainoje tai daugiau nei neatsakinga.

Negana to, net ir straipsniuose bei komentaruose apie Ukrainos ir Rusijos ateitį dažniausiai visuomenė žiniasklaidos skandinama faktų ir nuomonių jūroje. Siekiant geresnių reitingų, joje dominuoja informacija, kurią švelniausiai būtų galima apibūdinti kaip pataikavimą vartotojams. Dar ryškiau tai matyti socialinių tinklų burbuluose. Beveik idealiai toks informacinės erdvės veikimas atsiskleidė per vadinamojo Putino Virėjo ir Rusijos samdinių grupės „Wagner“ lyderio Jevgenijaus Prigožino žygį į Maskvą. Vos jam prasidėjus, Lietuvos žiniasklaida ir populiariausių feisbuko komentuotojų paskyros prisipildė viltingos palaimos sklidinų komentarų, demonstruojančių visišką atitrūkimą nuo realybės. Buvo stengiamasi įvykius pateikti vartotojams labai patiksiančios itin džiugios ateities pavidalu, net džiūgaujant ir skatinant visus džiūgauti, kad Vladimiro Putino kagėbistinį režimą gali nuversti ir į valdžią ateiti ne tik su kagėbistais, bet ir su mafija glaudžiai bendradarbiaujantis teroristas J. Prigožinas. Iš esmės buvo marginalizuota galimybė, kad ši revoliucija buvo paties režimo surežisuota operacija, kuria buvo siekiama patikrinti karinių jėgų ir oligarchų lojalumą, taip pat FSB ir kitų struktūrų gebėjimą reaguoti į krizinę situaciją Rusijoje ir, svarbiausia, įgyti pretekstą dar labiau suvaržyti Rusijos žmonių teises. O apie tokias smulkmenas kaip „Wagner“ prijungimas prie kariuomenės ir J. Prigožino išsiuntimas užtarnauto poilsio net neverta kalbėti. Apie jas žiniasklaida ir socialinių tinklų veikėjai masiškai prabilo tik tada, kai žygis į Maskvą baigėsi taip pat netikėtai ir greitai, kaip ir prasidėjo. Tai atrodė gana juokingai, tačiau neturėtų mūsų linksminti, nes toks informacinis užsitrolinimas itin pavojingas.