Aktualijos

Kada baisiausias XXI a. karas Europoje tapo neišvengiamas? 2022 m. liepos 29 d.

Neslėpsime: šiame žurnalo numeryje pamatysite nedaug karo Ukrainoje vaizdų, nes manome, jog Lietuvos patriotai ir taip jų prisižiūrėjo; todėl tokiais vaizdais iliustruosime tik tuos tekstus, kuriuose bandome atkreipti dėmesį į tai, ką galime ir turime padaryti, jei norime, kad Rusijos karai Europoje užsibaigtų ir šitokių šiurpą keliančių vaizdų mums ir mūsų vaikams nebetektų matyti. Ar kaip šiuo atveju, kai skatiname suvokti, manytume, svarbiausius procesus, kurie lėmė, kad dabartinis karas Ukrainoje tapo neišvengiamas.

Prisiminkime 2014-uosius. Tie metai prasidėjo vasario mėnesį kilusia Ukrainos revoliucija, kurios dėka iš Ukrainos prezidento posto buvo nuverstas prokremliškas oligarchinio tipo politikas Viktoras Janukovyčius. Palikęs prabangią vilą su auksiniais tualetais jis spruko į Rusiją ir ten vasario 28 dieną surengė spaudos konferenciją. Konferencijos metu pareiškė, jog laiko save vieninteliu šalies vadovu ir yra įsitikinęs, kad būsimi Prezidento rinkimai nelegalūs. Iš karto po to, kovo 1 dieną, Rusijos Dūma patenkino Vladimiro Putino prašymą įvesti karius į Ukrainos pietus ir Krymą.

Šią karinę invaziją galima vertinti kaip V. Putino prisipažinimą, kad vidinę kovą dėl įtakos Ukrainoje jis pralaimėjo, todėl korupcines pajėgas ir trolinę žiniasklaidą pakeitė tankai ir artilerija. Nelabai sunku paaiškinti kodėl. Priežasčių esama daugiau nei pakankamai. Visų pirma, Ukraina šiame istorijos etape yra svarbiausia geopolitine prasme valstybė; apie tai rašoma dešimt­mečiais, pabrėžiant, kad kontroliuodama Ukrainą Rusija gali išsaugoti imperines ambicijas, o be Ukrainos – ne. Tą puikiausiai supranta ir V. Putinas, todėl po 2014-ųjų revoliucijos ir griebėsi karinės invazijos kaip kraštutinės priemonės, stengdamasis išlaikyti įtaką Ukrainoje ir siekti bent jau dalinės pergalės. Visų pirma užsitikrindamas Krymo, turinčio strateginę karinę reikšmę, kontrolę. Taip pat okupuodamas rytinius Ukrainos regionus, kurie yra itin svarbūs karine prasme, nes atitolina į Vakarus besiorientuojančios Ukrainos sieną nuo Maskvos; o tuo pat metu šiuose regionuose yra sukoncentruota Ukrainos sunkioji pramonė, stambūs anglies gavybos, juodosios ir spalvotosios metalurgijos pramonės centrai. Todėl šie regionai buvo labai svarbūs Ukrainos ekonomikai, taip pat ir gynybai, nes galėjo svariai prisidėti prie Ukrainos gynybinių pajėgumų plėtros.

Taigi V. Putinas pasistengė 2014-ųjų karine invazija eliminuoti tokią galimybę ir apsunkinti Ukrainos žengimą realios nepriklausomybės bei valstybės modernizacijos keliu. Ir kartu, Rusijos įtaka valdomų ar Maskvai naudingai veikiančių propagandos instrumentų dėka, Kremlius stengėsi išnaudoti karą kaip priemonę skaldyti Ukrainos visuomenei. Karinės invazijos ir propagandos priemonėmis siekdamas kuo greičiau Ukrainos revoliuciją ir jos pasiekimus susieti ne su teigiamomis viltimis, o su karu ir ekonominėmis problemomis. Visais įmanomais būdais įtikinėjant visuomenę, esą visos blogybės susijusios su orientacija į Europą ir konfliktais su Rusija. Todėl situacija blogės, o paprasti žmonės vis labiau skurs. Maskvos strategams viliantis, kad tai padės Ukrainoje į valdžią sugrįžti prorusiškos pakraipos politikams.