Politika

Kada baigsis šis ir prasidės naujas karas su Rusija? 2023 m. liepos 31 d. Eduardas EIGIRDAS

Tikriausiai tai yra svarbiausi klausimai, į kuriuos turėtume stengtis atsakyti, tačiau dažniausiai net nesistengiame ir paliekame ateitį rūke, nes taip gyventi yra paprasčiau, nors tikrai nesaugiau. Juk tik matydami didžiausias grėsmes galime stengtis joms pasiruošti ar net jų išvengti. Būtent todėl į šiuos klausimus atsakyti taip svarbu. Kaip ir į klausimą, kokie sprendimai ir kokia galingiausių demokratijų ir mūsų valstybės politika gali padėti stabdyti šiuo metu vykstantį karą ir išvengti dar vieno.

Atsakyti į šiuos klausimus nėra lengva. Kad ir kaip keista būtų, daug paprasčiau numatyti ateitį nei keisti dabartį. Daugelis žmonių todėl ir nesidomi ateitimi, nes nori gyventi šių dienų problemomis ir elgtis taip, kaip patogiau šiandien, o ne varginti save papildomais iššūkiais. Todėl kartais net kyla vertybinė dilema: ar apskritai verta skelbti rimtesnes įžvalgas, jei dalis skaitytojų manys, kad juos gąsdindamas tik bandau susireikšminti, o kiti, net ir supratę, kad esu teisus, nepajudins nė piršto, kad tos grėsmės, apie kurias kalbu, būtų sumažintos? Žinoma, tai erzina, bet suprantu, kad tai yra tiesiog žmogiška ir kad aš pats, tikėtina, su didžiausiu malonumu spjaučiau į visą šitą reikalą. Tik negaliu, nes matau ateities grėsmes, kurioms daug įtakos turės mūsų sprendimai ir Lietuvoje bei kitose Baltijos valstybėse vykdoma politika. Tai gali ne tik nulemti karo Ukrainoje greitesnę pabaigą, bet ir užkirsti kelius naujam, tikėtina, dar pavojingesniam Rusijos karui Europoje.

Kodėl kilo 2014 ir 2022 m. karai Ukrainoje?

Norint suprasti, kodėl Rusija kariauja, visų pirma būtina suvokti, kad tiek 2014-ųjų, tiek 2022-ųjų karas yra to paties karo etapai ir kiekvienas jų turėjo savo tikslus. Pradėdamas 2014-ųjų karinius veiksmus, Vladimiras Putinas stengėsi okupuoti strategines Ukrainos teritorijas, svarbias karine prasme, ir pasiruošti tolesnei invazijai bei vadinamojo sausumos kelio į Krymą tiesimui. Jis nesistengė okupuoti kuo didesnės Ukrainos dalies, nes norėjo išsaugoti Rusijai svarbius ekonominius ir energetinius santykius su Vakarais. Matyt, tikėjosi, kad pradėtas karas gali išgąsdinti Ukrainos žmones ir jie, norėdami taikos, rinkimuose balsuos už Rusijai palankesnį prezidentą, tad šis pakeis provakarietišką Petro Porošenką. Tačiau po 2019-ųjų rinkimų labai greitai tapo akivaizdu, kad į rinkimus kaip
P. Porošenkos oponentas žengęs Volodymyras Zelenskis geopolitine prasme pasirodė analogiškas, tai yra provakarietiškas, tad nauja Rusijos invazijos į Ukrainą banga tapo neišvengiama ir liko tik klausimas, kaip greitai karas vėl bus atnaujintas.

Pergalę kovojant su Rusija dėl geopolitinės Ukrainos visuomenės orientacijos kol kas galima vertinti kaip didžiausią šio šimtmečio demokratijų laimėjimą. Jis sukuria prielaidas pažaboti diktatūrų ambicijas ir siekti užtikrinti ilgalaikę taiką. Vis dėlto teigti, kad stebime didžiausią diktatūrų ir demokratijų konfliktą šį šimtmetį, dar per anksti. Tačiau gerokai išaugo galimybė, kad kito – to didžiojo – konflikto galime išvengti ir visi gąsdinimaisi branduoline apokalipse keliaus į užmarštį.

Vakarų valstybės, ypač Europos Sąjunga, darė viską, kad sustabdytų V. Putiną: siekė sugundyti jį ir sulaikyti nuo karinių veiksmų Ukrainoje eskalacijos, net išprievartavo savo energetikos politiką, kad ji maksimaliai atitiktų Rusijos režimo interesus. Tačiau, žvelgiant į V. Putino priimtus sprendimus, gana akivaizdu, kad jis šiuos Europos Sąjungos žingsnius vertino kaip spąstus, kurie naudingesni Ukrainai ir provakarietiškai Ukrainos valdžiai duoda dar daugiau laiko savo kariuomenei sustiprinti. Tačiau jos įveikti ir šiandien Rusijai nepavyksta, tad akivaizdu, kad jei ji būtų delsusi dar dvejus ar tuo labiau trejus metus, Kremliaus orda mūšio lauke nebeturėtų jokių galimybių ne tik okupuoti naujų teritorijų, bet ir išsaugoti okupuotąsias 2014 metais.

Būtent toks situacijos vertinimas, tikėtina, ir paskatino V. Putiną, nepaisant milžiniškų pinigų, kuriais jį gundė Europos Sąjunga, pradėti naują karo Ukrainoje etapą. Kaip prognozavau iš karto prasidėjus 2014 m. invazijai, šįkart V. Putinas stengiasi nutiesti sausumos kelią į Krymą ir okupuoti dar daugiau Ukrainos žemių, kad taip atitolintų Ukrainos, taigi – ir demokratinių valstybių, sienas nuo Rusijos.

Beje, šiandien turėtume pripažinti, kad bijodamas, jog Ukraina gali taip sustiprėti, kad Rusija nebegalės jos įveikti, V. Putinas buvo visiškai teisus. Tačiau, sprendžiant iš karo pradžioje matytos situacijos, akivaizdu, kad vienu itin svarbiu klausimu jis padarė didelę klaidą. Manau, jog pradėdamas 2022-ųjų invaziją jis tikėjo, kad vis dar yra dvi Ukrainos: viena – provakarietiška, kita – prorusiška, todėl Rusijos kariuomenei reikės kovoti tik su Ukrainos kariuomene, nes visuomenė bus pasidalijusi. Tačiau jau pirmą savaitę V. Putiną turėjo labai išgąsdinti tai, ką jis pamatė – kad liko tik viena, vieninga, Ukraina, kad ji nekenčia jo ir visos Rusijos ir kovos su juo, kol bus galinčiųjų į rankas paimti ginklą. Būtent į šią galią sudužo V. Putino orda, o ne į Vakarų demokratijų tiekiamus ginklus, kurie, prisiminkime, visada vėlavo ir vis dar vėluoja. Susidaro įspūdis, kad iš pradžių Ukraina turi pademonstruoti didvyriškumą, ir tik tada Vakarai suteiks jai papildomos ginkluotės; tada vėl didvyriškumas ir vėl nauja siunta ginkluotės, ir t. t. Tarsi kažkas demokratiniuose Vakaruose atidžiai prižiūrėtų, kad karo eiga būtų naudinga Ukrainai, tačiau spaudimas V. Putinui augtų labai iš lėto, taip stengiantis apsidrausti, kad jam nenuvažiuos stogas ir jis šiame karo etape nesiims neadekvačių sprendimų, tokių kaip taktinio branduolinio ginklo panaudojimas.