Aktualijos

Kada baigsis karas su V. Putinu? 2024 m. sausio 30 d.

Turbūt tai dažniausiai skambantis klausimas šiuo metu. Bandant į jį atsakyti daug spėliojama ir demokratinių valstybių piliečiai užverčiami gausybe galimų ateities scenarijų, pradedant nuo labai optimistinių, kad Vladimiras Putinas greitai pakratys kojas, o Kinija nuspręs, kad jai nei Taivano, nei konflikto su demokratijomis nereikia, jei silpstant Rusijai galima susigrąžinti Vladivostoką, ir baigiant filosofiniais pamąstymais, panašiais į tą, kuriuo pasidalijo ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda: „Niekas neturi galutinio atsakymo, kada Rusijos elgesys gali pasikeisti ir kada ji savo žvilgsnius gali kreipti NATO linkme.“

Vykstant šiurpiam Rusijos karui Ukrainoje, tai skamba kaip mintys ne iš solidžiausių demokratinių valstybių leidinių ar iš pasienyje su Rusija esančios valstybės prezidento lūpų, o kaip pageidavimų sąrašas laiške Kalėdų Seneliui arba pamąstymai alaus bare po trečio bokalo. Juk šiandien kaip niekada svarbu labai tiksliai identifikuoti, kada galime tikėtis kito Rusijos karo Ukrainoje, o gal ir su NATO valstybėmis, bei ką turime daryti, kad tokio karo galimybę sumažintume, o jei pavyktų – net likviduotume. Vis dėlto tokios bent kiek aiškesnės analizės šiandien demokratinis pasaulis neturi, todėl šiame straipsnyje pasistengsiu atsakyti bent jau į dalį svarbiausių klausimų, tokių kaip šis: kodėl demokratinių valstybių lyderiai bėga nuo tiesaus atsakymo į klausimą, ką turime daryti, kad naujo karo eskalacijos galimybė mažėtų, ir kaip galime pakeisti šią pavojingą tendenciją?

Kodėl dabartinis karas Ukrainoje buvo neišvengiamas?

Prieš žvelgiant į ateitį labai svarbu matyti, kokie veiksniai darė įtaką praeičiai. Tai mūsų redakcijai leido labai tiksliai prognozuoti Rusijos veiksmus. Priminsime, kad iš karto po 2014-ųjų Rusijos invazijos į Ukrainą ir dalies jos rytinių teritorijų bei Krymo okupacijos nuolat kartojome, kad antras karo etapas iš esmės yra neišvengiamas ir per jį Rusija stengsis okupuoti kuo didesnę dalį Ukrainos teritorijos, kad nualintų šią šalį, nutiestų platų sausumos tiltą į Krymą ir nutolintų laisvos Ukrainos sieną nuo Rusijos bei taip ateityje galėtų kariauti iš naujai okupuotų žemių.

Kad būtų aiškiau, daug kartų kartojome ir įžvalgas, kodėl Rusija šių tikslų nesiekė per pirmąją invaziją 2014-aisiais – pasitenkino tik dalies dviejų rytinių Ukrainos regionų ir Krymo okupavimu, sustabdė savo invaziją ir atidėjo tolesnę karo eskalaciją iki 2022-ųjų. Tokį Rusijos sprendimą tuo metu aiškinome Vladimiro Putino noru okupuoti papildomų teritorijų ir alinti Ukrainą, bet neišnaudoti visų savo puolimo galimybių, kad turėtų svertų derėtis su Vakarais ir apsaugotų savo interesus, taip išvengtų sankcijų ir užsitikrintų, kad šimtai milijardų eurų už Rusijos eksportuojamą naftą ir dujas ir toliau keliautų iš Europos Sąjungos į V. Putino imperijos kišenę.

Stebint demokratinių valstybių informacinę erdvę, susidaro įspūdis, kad, nepaisant milžiniškų Ukrainos žmonių aukų ginant savo laisvę ir demokratiją, didelė dalis demokratinių valstybių elito nenori nei atvirai kalbėti apie tai, kokia atsakinga demokratijų politika ir sisteminiai pokyčiai yra būtini stengiantis sustabdyti V. Putino karus, nei bandyti atsakyti į klausimą, kodėl nuo šių temų bėgama.

Kaip papildomą veiksnį reikėtų vertinti ir galimybę, kad analizuodamas karo su Ukraina scenarijus Rusijos režimas galėjo tikėtis, kad pirmas smūgis 2014-aisiais, išnaudojant Rusijai artimų oligarchų įtaką Ukrainos informacinei erdvei, gali padėti didesnę dalį ukrainiečių paskatinti prezidento rinkimuose balsuoti už Rusijai artimesnį lyderį. Tačiau kai rinkimus laimėjo Volodymyras Zelenskis, kuris į rinkimus žengė neturėdamas labai aiškios geopolitinės orientacijos, o laimėjęs tapo demokratinės, vakarietiškos, laisvos Ukrainos simboliu, tapo akivaizdu, kad Rusijos viltys užvaldyti Ukrainą iš vidaus žlugo, todėl antras karo etapas tapo neišvengiamas.

Belieka atsakyti į klausimą, kodėl mes iš karto po 2014-ųjų prognozavome, kad antras karo Ukrainoje etapas vyks 3 deš. pradžioje, o ne jo viduryje ar tuo labiau pabaigoje. Kodėl manėme, kad karas turi prasidėti 2022–2023 m., o ne 2025-aisiais ar vėliau? Prognozuodami vadovavomės įžvalgomis, kad Ukraina, jei jos valdžioje išliks provakarietiški politikai, ne sėdės su sąjungininkais sudėjusi rankas, o ruošis naujam karo etapui. O V. Putinui, mūsų nuomone, judėti greičiau stiprinant Rusijos karines pajėgas ir išlaikyti pranašumą gali būti labai sunku, nes jo sukurtas kagėbistinis oligarchinis elitas, paskendęs iš demokratijų už dujas ir naftą gaunamuose milijarduose, yra nutukęs ir aptingęs, todėl be didesnio šoko gali būti neįgalus keistis. Taigi, kuo ilgiau būtų trukusi taika po 2014-ųjų invazijos, tuo didesnė būtų buvusi tikimybė, kad Rusijos karinės pajėgos Ukrainoje bus sutriuškintos.