Aktualijos

Juozas Statkevičius – ne vienas, arba Kodėl Gérard’as Depardieu įsimylėjo Putiną? 2018 m. gruodžio 8 d. Arūnas SPRAUNIUS / straipsnis iš archyvo (2017-11)

Juozas gali jaustis ramus – išpažintis apie Lietuvą Kremliaus portalui tėra lengvas pavasarinio vėjelio dvelksmas, palyginti su uraganais, kuriuos krėtė meilę Vladimirui Putinui demonstravusios Vakarų įžymybės. Tačiau šiame kontekste svarbiau ne pats faktas, o priežastis. Taigi, kas skatina garsius ir įtakingus žmones jausti simpatiją korumpuotam priešiškos valstybės lyderiui?

Komentuodama režisieriaus Oliverio Stone’o filmą „The Putin Interviews“ (liet. „Putino interviu“), „The New York Times“ žurnalistė Masha Gessen argumentavo, kodėl kai kuriems žmonėms gali imponuoti Rusijos prezidentas. Mes pasistengsime pailginti šių argumentų sąrašą. M. Gessen įsitikinusi, kad visų pirma tai Rusijos istorijos ir jos prezidento biografijos neišmanymas bei nekritiškas V. Putino melo vertinimas. Arba tiesiog meilė. Arba silpnybė galiai. Pavyzdžiui, filme O. Stone’as deklamuoja Rusijos prezidento kalbą Krymo aneksijos proga, o V. Putinui to klausytis akivaizdžiai malonu. Negebėdamas ar nenorėdamas atskirti faktų nuo pramanų, JAV režisierius meilikaudamas klausia Rusijos prezidento apie kėsinimąsi į jo gyvybę. Tokių atvejų jis neva žino penkis, nors apie V. Putiną rašantys pasaulio žurnalistai nėra girdėję nė vieno.

Šių metų birželio 17 d. žiniasklaida informavo apie jau penktą buvusio NBA žaidėjo Denniso Rodmano vizitą Šiaurės Korėjoje. Viešėdamas Pchenjane buvęs krepšininkas diktatūrinės šalies sporto ministrui Kim Il Gukui padovanojo JAV prezidento D. Trumpo knygą „Sandorio menas“ ir susitiko su Pchenjano režimo lyderiu Kim Čong Inu.

Šį sąrašą galėtume tęsti, bet pridursime tik vieną paprastą aplinkybę – nuo šlovės pjedestalo besitraukiančios tarptautinės žvaigždės („Oskarų“ laureatas tolimais 1979, 1987 ir 1990 m. O. Stone’as tokioms neabejotinai priskirtinas) graibsto dėmesio likučius, kur tik gali, o Kremlius šia žmogiška silpnybe propagandos tikslais be skrupulų naudojasi.

Rusija – senstančių žvaigždžių slaugos ligoninė

Beveik neprilygstamu V. Putino Rusijos mylėtoju kurį laiką buvo prancūzų aktorius Gérard’as Depardieu. 2013 m. sausio 5 d. jam suteikta Rusijos pilietybė, o rusišką pasą Sočyje jam asmeniškai įteikė prezidentas V. Putinas. Ši meilė turėjo priešistorę, tiesą sakant, labai prozišką – aktorius savo tėvynės atžvilgiu ūmai atšalo dėl mokesčių, kuriuos planavo buvęs prezidentas socialistas François Hollande’as – 2012-aisiais nusprendė 75 proc. apmokestinti prabangą. G. Depardieu nedelsdamas persikraustė į Belgijos pietvakariuose įsigytą namą ir paskelbė, kad ketina atsisakyti Prancūzijos pilietybės.

Bėgimas nuo mokesčių įgijo tarptautinės tragikomedijos požymių, kai kredito kortelių, pomidorų padažo bei prekybos centrų tinklų reklamoje filmavęsis aktorius ėmė koncentruotis ties Rusija, mat joje prabangos apmokestinimas siekia 13 procentų. Tiesa, kad sutaupytų kelis šimtus tūkstančių eurų, aktorius turėjo kasmet šioje šalyje praleisti 183 dienas.

Reikia pasakyti, kad G. Depardieu kurį laiką stengėsi – gavęs rusišką pasą, apsilankė pataisos lageriais garsėjančioje Mordovijoje. Čia jam buvo pasiūlytas kultūros ministro portfelis, bet aktorius jo atsisakė. Žiniasklaida sarkastiškai pasijuokė, kad jei prancūzų aktorius apsistotų šioje Rusijos respublikoje, ji galėtų pasigirti dviem tarptautinėmis meno scenos žvaigždėmis: G. Depardieu ir viename vietos lagerių tuo metu kalinama Nadežda Tolokonnikova iš grupės „Pussy Riot“. Žurnalo „Le Nouvel Observateur“ 2012 m. spalio numeryje paskelbtos nuotraukos, kuriose besišypsantis, kumščiu mosikuojantis G. Depardieu su šūkiu „Šlovė Ramzanui Kadyrovui!“ Grozne pozuoja fotografams per šios respublikos diktatoriaus gimtadienio iškilmes. Aktorius Grozne puikavosi praėjus mažiau nei metams po to, kai buvo nužudyta Čečėnijos tema daug rašiusi žurnalistė Anna Politkovskaja. Žurnalistės sūnus yra pastebėjęs, kad po šio nusikaltimo niekas nebedrįso teikti reportažų iš Čečėnijos.

Interviu „Le Monde“ (2013 m. sausio 10 d.) buvęs aktoriaus agentas Jeanas-Louis Livi prisipažino, kad komplimentus V. Putinui ir R. Kadyrovui žeriantis anksčiau inteligencija garsėjęs aktorius atrodė tarsi susipykęs su savimi, kai pradėjo garsėti savo reputaciją tiesiog griaunančiais išsišokimais.

Tiesos akimirka netruko išmušti. Po Krymo aneksijos G. Depardieu teko išsisukinėti – 2015-ųjų Kanų festivalyje aktorius mėgino kalbėti apie „sudėtingą istoriją“, kurioje niekas nieko nesupranta, kad jis šokiruotas, mat nemėgsta karo – juk miršta žmonės. Tai bent atradimas! Kas galėjo pamanyti?

Tiesą sakant, nuo tada prancūzų aktoriaus rusiškas vektorius ėmė išsikvėpti ir šiandien apie jį beveik negirdėti. Gal ėmė pildytis „The New York Times“ publikacijos „Rusų šventė“ (2013 m. sausio 9 d.) teiginys, jog esama menkos vilties, kad aktorius pagaliau išsiblaivys ir grįš prie rutininio gyvenimo? Viską galima interpretuoti paprastai, be inteligentiškų gudrybių. 2014-ųjų rugsėjo 18 d. interviu žurnalui „Sofilm“ G. Depardieu prisipažino, kad negali gerti kaip normalus žmogus ir per dieną ištuština 12, 13, 14 butelių vyno. Taigi, šiuo atveju turime kalbėti ne tik apie senstelėjusią, bet ir apie dažnai nelabai blaivią Vakarų žvaigždę.

Išnaudoti Šiaurės Korėjos diktatoriaus silpnybes

Rusija nėra vienintelė buvusių žvaigždžių slaugos ligoninė. Šių metų birželio 17 d. žiniasklaida informavo apie jau penktą buvusio Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) žaidėjo Denniso Rodmano vizitą Šiaurės Korėjoje. Viešėdamas Pchenjane buvęs krepšininkas diktatūrinės šalies sporto ministrui Kim Il Gukui padovanojo JAV prezidento D. Trumpo knygą „Sandorio menas“ ir susitiko su Pchenjano režimo lyderiu Kim Čong Inu.

Būtent prezidento D. Trumpo knyga padovanota veikiausiai neatsitiktinai – buvęs krepšininkas yra du kartus dalyvavęs televizijos programoje „The Celebrity Apprentice“, kurią vedė D. Trumpas, o per rinkimų kampaniją savo paskyroje tinkle „Twitter“ palankiai rašė apie kandidatą milijardierių. Po šio vizito paklaustas, ar prieš vykdamas nepasitarė su prezidentu D. Trumpu, atsakė, kad yra įsitikinęs, jog prezidentas patenkintas, kad mėgina daryti tai, ko reikia jiems abiem. Šis pareiškimas skamba dviprasmiškai žinant, kad birželio 20 d. šiaip ne taip sugrąžintas į tėvynę mirė amerikiečių studentas Otto Warmbieras, 2016 m. kovą Šiaurės Korėjoje nuteistas 15 metų sunkiųjų darbų už tai, kad norėjo iš viešbučio pasiimti propagandinį plakatą.

Reuters / Scanpix nuotr.

Šiaurės Korėjoje gimęs ir iki pabėgimo 2005-aisiais viename jos koncentracijos lagerių gyvenęs žmogaus teisių aktyvistas Šin Dong-hjukas 2013 m. gruodžio 19 d. per „The Washington Post“ kreipėsi į buvusią NBA žvaigždę, kuri tuo metu ne tik bičiuliavosi su Kim Čong Inu, bet ir treniravo Šiaurės Korėjos krepšinio rinktinę. Aktyvistas prašė D. Rodmano, kad maloniai leisdamas laiką diktatoriaus draugijoje jis vis dėlto pamėgintų palenkti jį palengvinti Šiaurės Korėjos gyventojų dalią, kad žmonės bent pavalgyti galėtų. Pasak Šin Dong-hjuko, tokius kaip jis, kurie rizikuodami gyvybe paliko šalį, Kim Čong Inas veikiausiai vadina žmogiška šiukšle ir neigia veikiant Lagerį Nr. 14, kuriame aktyvistas užaugo. Beje, krepšininkas galėtų diktatorių įtikinti šio lagerio realumu – išmaniajame telefone galėtų parodyti lagerio buvimo faktą patvirtinančias palydovų nuotraukas. Tiesa, su išmaniaisiais telefonais autoritarams nutinka visaip – sukant filmą „Putino interviu“, Rusijos prezidentas savo telefone amerikiečių režisieriui rodė, kaip rusų aviacija atakuoja „Islamo valstybę“, paskui paaiškėjo, kad iš tiesų tai buvo JAV sraigtasparnių „Apache“ ataka prieš talibus Afganistane.

Neatrodo, kad D. Rodmanas būtų sureagavęs į Šin Dong-hjuko prašymą – jis vis dar užsiima tuo, kas svarbiau jam asmeniškai – išnaudoja Šiaurės diktatoriaus polinkius ir silpnybes, apie kuriuos yra liudijęs iš Šiaurės Korėjos 2001 m. irgi bėgęs Kim Čong Ino tėvo virėjas bei atžalos auklėtojas japonas Kenji Fujimoto. Būsimasis diktatorius nuo vaikystės jautė silpnybę krepšiniui ir dievino Michaelą Jordaną bei Dennisą Rodmaną. Pastarasis tuo ir naudojasi.Buvusi žvaigždė ir dabar nė dienos neištveria be kamerų dėmesio bei skandalų. Jis yra prisipažinęs, kad jo gyvenimas – tai nesibaigiantis cirkas. Kai mėgavosi jam, kaip NBA žvaigždei, skiriamu visuotiniu dėmesiu, vis išsidirbinėdavo: viešą cigarų rūkymą derindavo su profesionalaus sportininko karjera, kol ši praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje buvo suspenduota, bandė daryti karjerą parodomosiose imtynėse ir kine, savo santuokos ceremonijoje apsireiškė, švelniai tariant, ne visai blaivus, gimtadieniui ir dabar užsako iškart 10 roko grupių ir skelbiasi esantis genialus meilužis, kurio gerbėjų armiją sudaro 1 tūkst. moterų, o kai sulauks 80-ies, ji padvigubės (D. Rodmanui šiuo metu 55-eri). Žinoma, tam reikia pinigų, o prizai už dabartinius išsišokimus nė iš tolo neprilygsta NBA krepšininko honorarams, tad galop tinka ir Šiaurės Korėja.

Ir D. Rodmanas šiame sektoriuje ne vienas. 2015 m. prezidentas V. Putinas patenkino 46 metų JAV boksininko Roy Joneso Jaunesniojo prašymą suteikti Rusijos pilietybę po to, kai pasaulio čempiono titulus keturiose svorio kategorijose turintis sportininkas aplankė Maskvos aneksuotą Krymą.

R. Jonesas kaip kviestinė žvaigždė atvyko į Krymą dalyvauti bokso renginyje, nors civilizuotas pasaulis nepripažįsta pusiasalio aneksijos. Tiesa, R. Joneso natūralizacija baigėsi nekaip – 2015 m. gruodžio 12 d. Maskvoje surengtoje kovoje po brito Enzo Maccarinelli smūgio ketvirtame raunde naujai iškeptas rusas (pasą gavo spalio 27 d.) krito ir atsikelti neįstengė.

Iš pradžių naudingas, paskui – „užkonservuotas“

Beje, Krymo aneksija tampa savotišku riboženkliu vystančioms Vakarų žvaigždėms. Stevenas Seagalas, kaip ir G. Depardieu, meilės Maskvai kampaniją pradėjo labai skambia gaida. Kaip yra nurodęs „The Guardian“ (2015 m. rugsėjo 25 d.), aktorius demonstravo nenumaldomą veržimąsi vaidinti „savo (tiksliau – Kremliaus) žmogaus“ posovietinėje erdvėje vaidmenį. Tiesa, realaus vaidmens taip ir negavo, tad vaidino tik pas autoritarus, tokius kaip Azerbaidžano lyderis Ilhamas Alijevas ar Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. S. Seagalas nusifilmavo rusų ginklų gamintojo „Kalashnikov“ reklamoje ir kurį laiką buvo laikomas šios bendrovės veidu. Kai dar buvo paklausus, tapo įvairių karinių renginių įžymybe, pavyzdžiui, 2014 m. lydėjo Rusijos vicepremjerą ir gynybos ministrą Dmitrijų Rogoziną karinėje parodoje prie Maskvos. D. Rogozinas net prašė aktorių pasinaudojant autoritetu ir ryšiais padėti rusų šaunamųjų ginklų gamintojams prasibrauti į JAV rinką. Beje, tai skamba ir juokingai, ir apgailėtinai.

Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas žurnalistams yra pareiškęs, kad S. Seagalas ir V. Putinas – draugai bent nuo 2011 m., kai po fondo „Federacija“ surengto labdaros renginio aktorius buvo nuvežtas į Rusijos prezidento vilą pabendrauti neoficialioje aplinkoje. Vėliau abu buvo susitikę su 2012-ųjų olimpiadai besirengiančia Rusijos dziudo komanda, kartu lankė kovinių sporto šakų mokyklą. V. Putinas net buvo iškėlęs idėją skirti „dar“ bičiulį S. Seagalą Rusijos garbės konsulu Kalifornijoje bei Arizonoje, esą valdant Barackui Obamai Rusijos ir JAV santykiai priartėjo prie pavojingos ribos, tad nuo jos santykius reikėjo patraukti, ir buvusi kovinių filmų žvaigždė tam reikalui atrodė tinkanti, mat turi šaknų Rusijoje (močiutė kilusi nuo Vladivostoko) ir bendrauja su aukštais rusų politikais bei saugumo pareigūnais.

Pasak „The Guardian“, 2013 m. pavasarį aktorius galėjo pasigirti Rusijoje turintis geresnių ryšių nei vietos žiniasklaidos ir nacionalistų ujamas JAV ambasadorius Michaelas McFaulas. Tų pačių metų kovą S. Seagalas suskraidė į Čečėniją pasimatyti su R. Kadyrovu. Ši bendrystė kurį laiką atitiko Rusijos prezidento valdymo pagrindinius principus: politikos technologai kūrė V. Putino kaip mačo, kaip tautos tėvo įvaizdį ir pradėjo vežti į Rusiją tarptautines žvaigždes, kad pabrėžtų prezidento vyriškumą bei „žvaigždės“ žavesį. Iš pradžių S. Seagalas tam reikalui tiko beveik idealiai, juo labiau kad jo profesiniai reikalai klostėsi nelabai gerai – po 2002 m. aktorius filmavosi tik mažo biudžeto filmuose. Bet aktoriaus teikiama nauda Kremliui pamažu seko – dėl konflikto Ukrainoje bendrovė „Kalash-nikov“ pateko į sankcijų sąrašą, taip ir neįsibrovusi į JAV rinką. D. Peskovas interviu „BuzzFeed News“ (2015 m. balandžio 21 d.) pareiškė, kad Rusijos prezidento ir JAV aktoriaus draugystė „užkonservuota“.

Nebevilioja net dideli honorarai

Vakarų žvaigždės Rusijoje dabar jaučiasi gana vienišos. Tarptautinis pasipiktinimas dėl žmogaus teisių pažeidimų, karinė intervencija Ukrainoje sukūrė situaciją, kai V. Putinas, kaip ir Čečėnijos lyderis R. Kadyrovas, tapo pernelyg nuodingi.

Tiesa, išimčių dar būna. Kai 2015 m. rugpjūtį Rusijos kariniai daliniai peržengė Ukrainos sieną siekdami gelbėti separatistus nuo Ukrainos armijos puolimo, dar viena vystanti žvaigždė Mickey Rourke’as pozavo fotografams apsivilkęs marškinėlius su V. Putino atvaizdu. Jei tikėtume paslaptingos grupės (lyg ir susijusios su Kremliumi) „Shaltay Boltay“ pateiktais dokumentais, Rusijos prezidento administracija už šį triūsą aktoriui suplojo 50 tūkst. JAV dolerių. Kita vertus, pasak „The Daily Mail“, nuolatinius jo vizitus į Rusiją galima paaiškinti kitaip – 61-erių aktorius nuo 2009 m. susitikinėja su rusų modeliu Anastasija Makarenko.

Bet tai vis tie patys personažai, o tendencija veikiau rodo į priešingą pusę. Dviejų „Oskarų“ laimėtoja aktorė Hilary Swank buvo priversta atsiprašyti po to, kai „YouTube“ siužete iš Grozne surengtos R. Kadyrovo 35-ojo gimtadienio ceremonijos 2011 m. spalį buvo pastebėta sveikinanti diktatorių kartu su Jeanu Claude’u Van Damme’u ir Vanessa Mae. Žmogaus teisių fondo prezidentas Thoras Halvorssenas tada retoriškai paklausė, ar aktorė už šešiaženklę sumą priimtų ir kvietimą dalyvauti iškilmėse, pavyzdžiui, iš „Al-Qaedos“. Su Grozne meilę R. Kadyrovui reiškusiu J. C. Van Damme’u viskas kaip ir aišku – jo karjeros saulė leidžiasi, bet H. Swank dar aktyviai filmuojasi! Po Krymo aneksijos į Rusiją lengvo uždarbio įpratusioms vykti Vakarų garsenybėms prasidėjo sudėtingi laikai, nes turintieji reikalų su į sankcijų sąrašus įtrauktais žmonėmis rizikuoja patys sulaukti reputacijos sankcijų. Kaip žurnalui „Time“ (2014 m. rugpjūčio 22 d.) prisipažino anksčiau be problemų Holivudo žvaigždes į Rusiją gabenęs Samuelis Harutyunyanas, jo nebevilioja net dideli honorarai, mat niekam nesinori laidoti karjeros.

Autoritarai tiesiog dosniai moka tiems, kurie jiems reikalingi dėl įvaizdžio. Beje, ne tik jie. Tačiau svarbu tai, kad Vakaruose ne visi parsiduoda. Ir ne tik V. Putinui. Pavyzdžiui, prieš metus rašėme apie tai, kad daugybė JAV žiniasklaidos priemonių atsisakė už pinigus reklamuoti D. Trumpą, nes nepritarė jo vertybėms.

Ir štai, ta didžioji tiesa: dideli honorarai – būtent tai, o ne senatvė, fotoaparatų objektyvų ilgesys ar alkoholis yra pagrindinė meilės autoritarams priežastis. Tokia greičiausiai būtų ir kaskart vis nustebinti savo pareiškimais sugebančio, o dabar dar ir portale „Sputnik“ pasireiškusio Juozo diagnozė. Tik viena pastaba – kaip jau minėjome, po Krymo aneksijos lengvo uždarbio iš Rusijos laukiančios Vakarų įžymybės suprato, kad stojo laikai, kai viešai demonstruoti šiltus jausmus V. Putinui tapo nebemadinga. Keista, tačiau didžiausias Lietuvos mados ekspertas to suprasti neįstengė.

Autoritarai tiesiog dosniai moka tiems, kurie jiems reikalingi dėl įvaizdžio. Beje, ne tik jie. Tačiau svarbu tai, kad Vakaruose ne visi parsiduoda. Ir ne tik V. Putinui. Pavyzdžiui, prieš metus rašėme apie tai, kad daugybė JAV žiniasklaidos priemonių atsisakė už pinigus reklamuoti D. Trumpą, nes nepritarė jo vertybėms. Pabandykime ką nors panašaus įsivaizduoti Lietuvoje – kad koks nors naujienų portalas ar televizija atsisakytų kurio nors verslo magnato, kuris veržiasi į politiką ir nori tapti tikru oligarchu, pinigų. Paimtų visi ir dar ranką pabučiuotų!

Taigi, Lietuvoje vaizdelis gana keistas, nes visų pirma apie jokius pinigus čia nekalbama, antra, autokratų dar neturime. Bet milijonierių, žengiančių į politiką, turime ir kažkodėl taip natūraliai išeina, kad biedni buvę ar esami politikai draugų „žvaigždžių“ dažniausiai neturi, o bago-
ti – turi. Tarkim, Gintautas Paluckas, Eugenijus Gentvilas, Gabrielius Landsbergis ar tuo labiau Andrius Kubilius jų neturėjo, o Ramūnas Karbauskis turi draugą Andrių Mamontovą, Visvaldas Matijošaitis turi draugą Algirdą Kaušpėdą, o Tautvydo Barščio draugas – pats Selas. Todėl mes redakcijoje juokaujame, kad kol mūsų žvaigždės draugaus su milijonieriais, tradicinės politikos atstovams laimėti rinkimuose bus neįmanoma. Nors recepto, kaip sugebėti A. Kubiliui susidraugauti su Selu, neturime.