Mokslas

JIS gyvens 120 metų, nes gimė milijonierių šeimoje 2018 m. gruodžio 12 d. Monika BALTRUŠAITYTĖ / straipsnis iš archyvo (2017-09)

Šiemet mirė seniausias pasaulio žmogus – 117 metų sulaukusi italė Emma Morano. Žurnalui „The New York Times“ ji kartą prasitarė, kad jos ilgaamžiškumo paslaptis –
žali kiaušiniai, mat ji juos kasryt valgo nuo paauglystės. Negalėčiau teigti, kad netikiu E. Morano ilgaamžiškumo receptu, bet jeigu pati būčiau šimtametė senutė, tai žurnalistams smagumo dėlei greičiausiai taip pat priporinčiau įvairių mitybos patarimų.

„Prieš pusryčius išgerkite puslitrį vandens iš auksinės žuvelės akvariumo!“ „Prieš miegą – trys šaukštai acto!“ „Valgykite tik vynuogių kauliukus ir užsigerkite lyginę mėnesio dieną pagauto driežo uodegos nuoviru – patikėkit, tai veikia!“

142 metai. Žurnalas „Time“ išprotėjo?

Sulaukti tokio amžiaus, kai tampi vaikščiojančiu istorijos vadovėliu, o vaikai ir vaikaičiai jau gali būti po žeme, bent man, neatrodo patraukliausia mintis, nebent situacija keisis ir visi pradės gyventi taip pat ilgai. Beje, tai gali tapti realybe. Pavyzdžiui, žurnalas „Time“ vieną savo viršelių ir vedamųjų papuošė teiginiu, kad šiandien gimusieji dėl mokslo laimėjimų gali sulaukti 142 metų. Ir nors tai skamba kaip utopija, būtina vertinti oficialius duomenis. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad gyvenimo trukmė visame pasaulyje vien nuo 2000-ųjų pailgėjo penkeriais metais. Tai demonstruoja sparčiausią augimą nuo pat 1960 metų. Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų daugiau kaip 800 tūkst. amerikiečių bus perkopę savo šimtmetį.

Stanfordo universiteto mokslininkas Shripadas Tuljapurkaras jau daugiau kaip prieš dešimtmetį paskelbė, kad jei žmonių senėjimo procesą mokslininkams pavyks sustabdyti taip pat puikiai, kaip pavyko eksperimentuojant su kirmėlėmis, musėmis ar pelėmis, 2050-aisiais bus galima gyventi iki 120 metų.

Todėl gal ir pagrįstas klausimas, kaip gyvensime, jei, medicinai ir technologijoms progresuojant tokiu sparčiu tempu, gyvenimo trukmė pradės ilgėti dar greičiau, Kaip tai keis visų mūsų gyvenimą, socialinę politiką, net pensijų sistemą? Šioje situacijoje guodžia nebent tai, kad, sprendžiant iš tam tikrų tyrimų, auga ne tik gyvenimo trukmė, bet ir gyvenimo ilgio atskirtis, kai turtingesni turtingesnių valstybių piliečiai gyvena gerokai ilgiau nei neturtingi gyventojai ir du kartus ilgiau nei neturtingi skurdžių šalių piliečiai. Taigi, gyventojų ilgaamžiškumo problema Lietuvai iškils tik tuo atveju, jei mes tvarkysimės gerai, priešingu atveju ilgai gyvens tik 1 proc. turtuolių, todėl mums dėl to per daug jaudintis ir ruošti savo socialinės sistemos, kad ir kaip nemaloniai tai skamba, nereikės.

Nors, tiesą sakant, be reikalo jus raminu. Tikrai reikės – vien dėl tų demografinių žirklių, kurias mūsų žurnale prieš porą metų aprašė ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jos demonstruoja, kad jaunų ir darbščių žmonių kito dešimt-mečio pabaigoje gali labai trūkti, o pensininkų skaičius labai išaugs, tad spaudimas socialinei sistemai gali sukelti krizinę situaciją. Žinoma, jei valstybė tam nepradės ruoštis šiandien (et, tas naivumas!).

Bet jei nesugebėjimo pasiruošti ateities iššūkiams problema Lietuvos vis dar gana didelė, net tos valstybės, kurios turi gana kokybišką ir ryžtingą ekonomikos politiką, turės su demografiniais pokyčiais susijusių bėdų. Stanfordo ilgaamžiškumo centro vadovė Laura L. Carstensen teigia, kad šiandienė kultūra, kai svarbiausia gauti išsilavinimą, susituokti, susilaukti vaikų, įsigyti namą, dirbti ir išeiti į pensiją, prasilenkia su realiomis ilgo gyvenimo, kurį tenka nugyventi, tendencijomis ir galimybėmis, nes jau šiandien JAV šešiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių yra daugiau nei penkiolikmečių ar jaunesnių ir ši proporcija vis auga vyresnių žmonių naudai, o tai jau tampa problema. Nes anksčiau ar vėliau reikės arba ilginti pensinį amžių, arba – kaip JAV dažnai spręsdavo šią problemą – įsileisti daugiau jaunų imigrantų. Kadangi su imigrantais dalis valstybių turi rimtų problemų ir jos per skaudžios, kad į tas šalis veržtųsi išsilavinę ir darbštūs žmonės, o kitokių jos bijo, didžiausia tikimybė, kad teks tolinti pensijas.

Šiandien gimusieji į pensiją išeis 85-erių

Išskirtinių žmonių, sugebančių išgyventi daugiau kaip 100 metų, pasitaikydavo visais laikais. Pavyzdžiui, 1997-aisiais mirė 122 metų sulaukusi Jeanne Calment – 1889-aisiais, kai buvo baigtas statyti Eifelio bokštas, jai buvo 14 metų. Būdama 85-erių, ji nesiliovė fechtuotis, atšventusi savo šimtmetį, sėdo ant dviračio. Savarankiškai gyveno iki 110 metų, o kai užpūtė 114 žvakučių ant torto, nusifilmavo filme „Vincent and Me“ (liet. „Vincentas ir aš“). Beje, reikia paminėti ir tai, kad J. Calment buvo užkietėjusi rūkalė – paskutinę cigaretę užgesino būdama 117 metų (prašom to netraktuoti kaip rūkymo reklamos, nes redakcija griežtai nepritaria rūkymui, bet atsakymo, kodėl močiutė nenumirė nuo plaučių vėžio, neturi).

Turime pripažinti, kad šiandien tokios ilgaamžiškumo istorijos vis dar skamba fantastiškai, tačiau „The Guardian“ teigia, kad po 50 metų tokie žmonės jau nebeturėtų stebinti – medicina iš paskutiniųjų stengiasi užtikrinti mums ilgesnį ir kokybiškesnį gyvenimą. Jau visai nekeista, kai, pavyzdžiui, dviem dvidešimtmetėms seserims išoperuojami skrandžiai siekiant apsidrausti nuo skrandžio vėžio, pražudžiusio jų tėvą, močiutę ir pusbrolį. Nestebina ir tai, kai mokslininkai laboratorijoje sėkmingai užaugina kepenis arba kaip mėsainius 3D spausdintuvu kepa organus.

Kaip rašo „The Guardian“, XIX a. pradžioje kiekvienas žmogus galėjo tikėtis išgyventi bent iki 40 metų, o šiandien galime ramiai tikėtis sulaukti bent 80-ies. Šiuolaikinė medicina siekia rasti būdų, kurie stabdytų ląstelių degeneraciją ir leistų gyventi dar ilgiau.

Stanfordo universiteto mokslininkas Shripadas Tuljapurkaras jau daugiau kaip prieš dešimtmetį paskelbė, kad jei žmonių senėjimo procesą mokslininkams pavyks sustabdyti taip pat puikiai, kaip pavyko eksperimentuojant su kirmėlėmis, musėmis ar pelėmis, 2050-aisiais bus galima gyventi iki 120 metų. Tačiau tuo pat metu jis perspėjo, kad jeigu niekas nesikeis ir žmonės į pensiją sieks eiti sulaukę 65-erių, anot Sh. Tuljapurkaro, ekonomikos laukia pragaištis. Norint jos išvengti, dirbti reikės iki mažiausiai 85-erių.

Ir nors šiandien sunku įsivaizduoti biure plušantį 85-erių senolį, galime piktdžiugiškai pasveikinti šiemet gimusius vaikus – jiems pensijos teks laukti daug ilgiau. Kita vertus, gyvenimu džiaugtis jie galės taip pat daug ilgiau.

Milijardierių kovos su senatve būdai

Į žmonių gyvenimo trukmės ilginimą aktyviai įsitraukęs ir Silicio slėnis. Jis remia sudėtingus mokslinius tyrimus ir siūlo išmaniuosius technologinius sprendimus. Pavyzdžiui, amžinai gyventi trokštantis milijardierius Peteris Thielas milijonus JAV dolerių jau nukreipė į startuolius, veikiančius senėjimo procesą stabdančios medicinos srityje, daug laiko skiria įvairių rūšių terapijos ir eksperimentų asmeniniam bandymui bei pasitiki net keistais ir abejonių keliančiais metodais, neva galinčiais pailginti mūsų gyvenimą.

Vienas tokių keistų metodų, itin žavinčių P. Thielą, yra parabiozė – seniems organizmams perpilamas jaunų organizmų kraujas. Kalifornijoje tuo užsiima bendrovė „Ambrosia“. Ji atlieka tyrimus, per kuriuos vyresniems nei 35 metai savanoriams perpilamas jaunesnių, 25 metų, ir vyresnių žmonių kraujas. Tiesa, tyrimai skirti ne kiekvieno nosiai – kol kas už tokią pramogą, kai perpylus kraują dar dvejus metus esi stebimas kaip per didinamąjį stiklą, reikia sumokėti 8 tūkst. JAV dolerių.

Bendrovės įkūrėjas, Stanfordo universitetą baigęs fizikas Jesse Karmazinas, į žmogaus senėjimo procesą gilinosi daugiau kaip dešimtmetį. Jis teigia, kad jauno organizmo kraujas ne tik turi visų reikalingų baltymų, pagerinančių ląstelių funkcionavimą, bet ir paspartina tų baltymų gamybą.

Kaip žinoma, kovą su visomis pasaulio ligomis paskelbė ir Markas Zuckerbergas. Jiedu su žmona Priscilla Chan paaukojo 3 mlrd. JAV dolerių, kad amžiaus pabaigoje nebeliktų jokių ligų. Tiesa, „Business Insider“ atkreipia dėmesį, kad ši suma atrodo juokingai, palyginti su pinigais, kurie kiekvienais metais JAV išleidžiami medicinos tyrimams. Pavyzdžiui, Nacionalinis sveikatos institutas kasmet tyrimams išleidžia dešimt kartų didesnę sumą.

Kita vertus, M. Zuckerbergas ir P. Chan investuoja į rizikingesnius ilgos trukmės projektus, jų tikslas – ne pagerinti egzistuojančius gydymo būdus, bet paskatinti ir paremti tuos, kurie ieško visiškai naujų, dar neatrastų, nepatikrintų metodų. Žinoma, pavyduoliai visoje šioje teigiamoje veikloje sugebėjo įžvelgti gudrią milijardierių klastą – visų pirma, rasti sau naudingų metodų, kaip būtų galima pagyventi ilgiau, antra, pabandyti sukurti technologiją, kuri realiai padėtų gyventi ilgiau ir leistų užsidirbti milijardus. Nes ilgesnis gyvenimas yra prekė, už kurią pagal galimybes mokės visi.

Versijų yra, vienos tabletės – vis dar ne

Jau ne viena žiniasklaidos priemonė yra aprašiusi gyvenimo trukmę ilginantį preparatą rapamiciną ir įvairius su šiuo vaistu atliekamus eksperimentus. CNN rašo, kad po dešimtmečio tyrimų paaiškėjo, jog vaistas padeda 60 proc. pailginti pelių gyvenimo trukmę (deja, straipsnyje nėra parašyta, kas atsitiko kitiems 40 proc.), o mokslininkai patikrino ir rapamicino poveikį šunims. Vašingtono universiteto tyrėjai atliko eksperimentą su 16 vyresnio amžiaus šunų ir pastebėjo, kad po rapamicino dozės keturkojų širdis ėmė funkcionuoti geriau. Pavyzdžiui, aštuonerių metų Pomeranijos špicas Šermanas sunkiai sirgo pankreatitu ir veterinarai jam nieko gero nežadėjo. Tačiau jau trečią rapamicino vartojimo dieną šuo vėl valgė pats, o septintąją – vaikščiojo. Praėjus 16 mėnesių šuo, kuriam buvo žadėta gyventi vos dvi savaites, yra vis dar gyvas ir, nors jau gana senas, aktyviai laksto po kiemą.

Kaip rašo „Bloomberg“, mokslininkams pavyko įrodyti, kad rapamicinas gali sustabdyti su amžiumi atsirandantį įvairių organų veiklos prastėjimo procesą ir teikia vilčių, kad „su senėjimu bus galima kovoti taip pat, kaip šiandien mažiname cholesterolio kiekį norėdami apsisaugoti nuo širdies ligų“. Kita vertus, rapamicino kritikai teigia, kad sveikiems ir niekuo nesiskundžiantiems asmenims šio vaisto vartoti, siekiant išvengti šalutinio poveikio, nereikėtų.

Vienas labiausiai užkietėjusių rapamicino, kaip senėjimą stabdančio preparato, advokatų yra rusų mokslininkas Mikhailas Blagosklonny, šiuo metu dirbantis Roswello parko vėžio institute Bafale. Gilindamasis į vėžio gydymo būdus, jis pastebėjo, kad rapamicinas sulėtina auglių vystymąsi ir lygiai taip pat gali sulėtinti senėjimo procesą. Paskatintas smalsumo, šį vaistą išbandė pats. „Manęs klausia, ar pavojinga vartoti rapamiciną. Sakyčiau, pavojingiau jo nevartoti nei persivalgyti, rūkyti ir vairuoti neprisisegus diržo, kartu sudėjus“, – sako jis.

Net Šveicarijos farmacijos gigantė „Novartis“ jau žengia pirmuosius žingsnius, kad rapamicinas būtų laikomas pirmu tikru senėjimą stabdančiu preparatu. Tačiau kai „Bloomberg“ šios bendrovės atstovo paklausė, ar galime jau šiandien vartoti nedideles rapamicino dozes ir gerdami vaistą lyg vitaminą tikėtis, kad pailginsime savo gyvenimo trukmę, sulaukė tokio atsakymo: „Kol kas dar anksti sakyti, ar nedidelės kasdienės rapamicino dozės gali pailginti gyvenimą. Rizikos ir pranašumų santykį dar reikia patikrinti klinikiniais bandymais ir galutinai įsitikinti, kad šis vaistas saugus.“

Ligas išgydys maži robotukai jūsų kapiliaruose?

Ne tik jaunuolių kraujas ar rapamicinas, bet ir nanorobotai, kaip teigia dalis mokslininkų, gali pailginti mūsų gyvenimo trukmę ir išgydyti nuo tam tikrų ligų. Ar įsivaizduojate robotus, kurie suvalgo visas žalingas bakterijas, virusus ar pakeičia jūsų chromosomas? Kaip „The Guardian“ rašo Kalifornijos molekulinės gamybos instituto tyrėjas Robertas A. Freitasas, medicininiai nanorobotai bus „bakterijos dydžio, sudaryti iš tūkstančių molekulės dydžio mechaninių dalelių. Jie gali būti gaminami iš medžiagos, stiprios kaip deimantas, ir, priešingai nei kiti robotai, bus mažesni nei mūsų raudonieji kraujo kūneliai bei gebės pralįsti pro siauriausius mūsų kapiliarus.“

Skamba kaip scena iš naujojo „Juodojo veidrodžio“ sezono, tiesa? R. A. Freitasas teigia, kad tokie robotai ligas, įskaitant net vėžį, galės išgydyti per kelias valandas, o juk įprastas gydymas trunka gerokai ilgiau. Be to, jie galės atlikti chromosomų keitimo terapiją – pašalinti įvairias genetines mutacijas ir stabdyti senėjimo procesą.

Nors šiandien šie visagaliai robotai yra tik teorija, nanomedicinai tobulėjant ir sukūrus molekulinės gamybos technologiją, tai gali virsti ateitimi. „Pirmąjį eksperimentą, įrodžiusį, kad yra galimybė manipuliuoti individualiais atomais, dar 1989-aisiais atliko „IBM“ mokslininkai, o 2000 m. įkurta mokslininkų bendruomenė vykdo ir koordinuoja tyrimų programą, kuria siekiama sukurti pirmą nanogamyklą, medicinos tikslais gaminančią nanorobotus. Tikimasi tai padaryti per artimiausius 20 metų“, – sako R. A. Freitasas.

Svarbiausias patarimas vaikams: „Mokykitės, jei nenorite mirti 60-ies!“

Daugybė biotechnologijų bendrovių šiandien intensyviai pluša ir eksperimentuoja bandydamos suprasti senėjimo fenomeną bei šį procesą skatinančių mechanizmų veiklą, siekia senėjimą paversti kontroliuojamu, chronišku ir suvaldomu vyksmu. Galbūt ateityje, kaip rašo „The Medical Futurist“, mirtis taps ne natūraliu, neišvengiamu gyvenimo elementu, bet pasirinkimu, kurį kiekvienas turėsime priimti.

O dabar grįžkime prie fakto, kad bent kol kas dalis medicinos laimėjimų yra prieinamesni turtingesnei visuomenės daliai, todėl tai, kiek gyvensite, gali priklausyti ir nuo to, ar ekonomiškai ir socialiai pažangioje valstybėje gyvenate, bei nuo asmeninio kapitalo dydžio. Apie tai savo knygoje rašo žurnalo „Discover“ redaktorė ir žurnalistė Linda Marsa. Ji atkreipia dėmesį į pajamų nelygybės faktą ir tai, kad šiandien JAV ekologišką maistą valgo, hibridinius automobilius ir elektromobilius vairuoja tik pasiturintieji – jų yra mažuma, o visi kiti šluoja šlamštą iš prekybos centrų lentynų. „Jau šiandien nelygybė tokia didelė, o skirtis tarp tų, kurie gali sau leisti gyventi ilgai ir laimingai, bei tų, kurie negali ir negalės, taip sparčiai auga, kad ateityje tai gali išprovokuoti žiaurų karą tarp skirtingų klasių, – rašo ji. – Šiandien vidutinės gyvenimo trukmės skirtumas tarp vargšų ir pasiturinčiųjų JAV darbo klasėje yra apie 12 metų, koledžo išsilavinimą turintys baltaodžiai vyrai gali tikėtis gyventi iki 80 metų, o aukštosios mokyklos diplomo negavusieji – iki 67-erių. Koledžą baigusios baltaodės gali išgyventi iki 84 metų, o nebaigusios – iki 73.

O kas nutiks tada, kai išpopuliarės vaistai, galintys smarkiai pailginti gyvenimo trukmę? Atrodo, kad kare tarp galinčiųjų ir negalinčiųjų bus kovojama ne dėl pinigų, bet dėl gyvenimo, kurį bus galima gyventi arba 60, arba 120 metų ir daugiau. Ar žmonėms bus lengva taip paprastai susitaikyti su faktu, kad vieni turi du gyvenimus, o kiti – tik vieną?“

L. Marsa ragina daugiau diskutuoti šia tema, nes jau akivaizdu, kad gyvenimo trukmės ilgėjimas ir ne dienomis, bet valandomis tobulėjanti medicina atmerkia akis ir parodo, kad gyvenimas 100 metų ir ilgiau – jau ne fantastinio filmo, o realybės scenarijus. Harvardo genetikas Davidas Sinclairas teigia, kad jau per penkerius pastaruosius metus medicinoje būta tiek daug proveržių, stabdančių senėjimą, atidedančių diabetą, vėžį ir širdies ligas, jog nenuostabu, kad ateityje medicininių išeičių pasirinkimas bus daug didesnis ir tai leis ilginti gyvenimą.

Tačiau kaip rašo ne tik L. Marsa, bet ir „The New York Times“, nors jau seniau buvo žinoma, kad turtuoliai gali tikėtis gyventi ilgiau nei mažai uždirbantieji, 1970-aisiais gyvenimo trukmės skirtumas buvo metai ar dveji, o šiandien, nepaisant medicinos ir technologijų progreso, šis skirtumas išaugo dešimt kartų. Todėl jei norite, kad jūsų vaikelis gyventų, kaip prognozuoja „Time“, iki 142 metų, lenkite jį prie mokslų, kad kaip nors prasimuštų į tą lygą, kuri galės sau leisti ilgai gyventi. Na, o visi kiti turėtų spausti valdžią kuo greičiau modernizuoti ekonomiką, kad ji galėtų visiems užtikrinti gyvenimą bent jau iki 100 metų.