Šis straipsnis yra skirtas prenumeratoriams.
Esate prenumeratorius? .

Aktualijos

Jei šį mūšį pralaimėsime, karas prasitęs Vilniaus gatvėse

Kartu su Lenkijos ir Čekijos Respublikų senatoriais Michalu Kamińskiu ir Pavelu Fisheriu, praeityje – artimiausiais velionių prezidentų Lecho Kaczyńskio ir Václavo Havelo bendražygiais, konferencijos „Lietuvos Davosas“ metu vykusiame „Vilniaus demokratijų forume“ kalbėjomės, ar šiuo metu realizuojami ir planuojami sprendimai didinant demokratijų, esančių pasienyje su Rusija, gynybinį potencialą yra pakankami, ir kokių sprendimų turėtume siekti, jei norime demotyvuoti Vladimirą Putiną savo geopolitines klaidas bei vidaus problemas spręsti sukeliant karą Europoje.

Atsakydami į pirmą klausimą su optimizmu pažymėjome, kad tai, apie ką mūsų šalys kalbėjo ilgus dešimtmečius, šiandien tampa visų kolektyvinių Vakarų pagrindine politine, ekonomine, karine linija. Prieš kelis dešimtmečius buvome ryški Kremliui besipriešinanti mažuma; šiandien jau esame dauguma, bandanti įtikinti atskiras, labiau Kremliui ar Pekinui palankias ar jų labiau paveiktas saleles mūsų pačių kūne. Visgi tai, kas anksčiau atrodė tik svajonė – V. Putino Rusijos ekonominis izoliavimas nuo demokratinių Vakarų, įvairių energetinių ar ekonominių nordstrymų uždarymas, V. Putino vagių, nusikaltėlių, oligarchų turto įšaldymas, antra vertus – europinės perspektyvos ir kandidačių statuso suteikimas Ukrainai ir Moldovai, milžiniškos ekonominės ir karinės pagalbos teikimas Ukrainai, žymus gynybos biudžetų didinimas visose Vakarų šalyse, Baltijos šalių saugumo stiprinimas, Suomijos ir Švedijos stojimas į NATO – nors ir pavėluotai, tačiau būtent Lietuvos, Lenkijos, Čekijos vizija užsienio ir saugumo politikoje šiandien tampa realybe.

Panašūs straipsniai: